Kaip elgtis, kai 3 metų vaikas isterikuoja
Su vaikų isterijomis susiduria beveik visi tėvai - jie bando suaugusius, stengiasi savaip iškovoti vietą po saule, ir tai nėra nieko nuostabaus. Tiesiog geriau iš anksto žinoti, kaip elgtis, jei vaikas tampa nebevaldomas, kad nekiltų dar didesnė panika ir nebūtų gėda prieš aplinkinius. Vaikiška isterija gali kilti visiškai netikėtai, ir dauguma tėvų, susidūrę su tokiu reiškiniu pirmą kartą, nežino, kaip elgtis ir kaip nuraminti vaiką.
Trečiųjų metų krizė stipriausiai pasireiškia dviem formomis - pasipriešinimu bet kokiems tėvų reikalavimams (vaiko logika - įgeidžiams) ir aktyviu siekiu, kad paties įgeidžiai būtų vykdomi. Krizės būdingos visiems vaikams, tačiau ne visi vaikai nori būti tokie, kaip suaugusieji, taip pat ne visi vaikai leidžia sau išreikšti kylančius jausmus ir norus. Jei vaikas neišgyvena trečiųjų metų krizės, nepatartina labai džiūgauti. Vertėtų pasigilinti, kas vyksta su vaiku. Greičiausiai krizė vienu ar kitu būdu anksčiau ar vėliau „išlįs“. Šiai krizei tinka tie patys principai kaip ir paauglystės krizei. Krizė paprastai per metus, gal kartais ir greičiau turėtų pasitraukti. Kartais, kaip mini tėvai, ji užsitęsia. Taip atsitinka todėl, kad įsitvirtina kai kurie klaidingi elgesio modeliai.
Vaiko pykčio, isterijos priepuoliai yra jo emocijų ir jausmų išraiška. Nors kartais atrodo nesuprantama ir neaišku, kas paskatina tokį elgesį, priežastis gali būti paprasta - kol yra mažas, vaikas tiesiog nemoka valdyti savo emocijų. Jam augant atsiranda savęs suvokimas, kurį vaikas bando įtvirtinti per įvairius pasirinkimus, neretai priešingus, nei siūlo tėvai. Dėl savo pasirinkimų vaikas gali labai stipriai kovoti, o kartais vaiko niršulys gali būti emocinė reakcija į nuovargį ar alkį. Labai svarbu suprasti, kad vaiko savireguliacija su amžiumi įprastai didėja ir tokių situacijų mažėja.
Paprastai isterijos būdingos 2-3 m. amžiaus mažyliams. Kaip tik šiuo metu jie bando suprasti, kas jie yra. Tai pati pradžia atsiskyrimo ir savęs suvokimo. Iki tol mažylis nevisiškai suvokia, kad jis ir tėvai yra atskiros asmenybės. Kaip tik šiuo metu, kai pradeda suvokti save, vaikutis ir pradeda reikšti savo poziciją. Dažniausiai tėvams prieštarauja, priešinasi, elgiasi priešingai, nei jie prašo. Tai visiškai įprasta raidos išraiška, kuri iš tėvų pareikalauja nemažai kantrybės ir ištvermės.
Pasitaiko, kad ir vyresnių vaikučių tėvai skundžiasi, jog atžalos elgiasi taip, kaip elgdavosi būdami trejų metukų. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams, nepagrįstoms isterijoms, nusileisdavo, pataikaudavo. Jeigu penkerių-septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, vadinasi, pražiopsojome tuos pirmus kartus, kai reikėjo pralaukti ir nenusileisti? Gali taip būti, nes vaikas, kuris pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir, priešingai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, nes mama nenupirks, tarkim, saldainio, dažniausiai isterijos greitai pasibaigia. Vaikas neplanuoja šių priepuolių, jos nėra tyčinės ir negalima pasakyti, kad sąmoningai puola ant žemės ir spardosi, tiesiog mato, kad tai veikia tėvus ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas. Tarkim, mažylis apsiašaroja, pradeda spardytis, o tėvai pasako: „Na gerai gerai, imk.“
Kaip reaguoti į vaiko isteriją?
Svarbu suprasti, kad vienareikšmio atsakymo, kaip suvaldyti vaiko isteriją, nėra. Tai priklauso nuo konkretaus vaiko, situacijos, vaiko nuovargio ir priežasties, sukėlusios emocijas. Tačiau yra keletas bendrų principų, kurių reikėtų laikytis.
1. Nenusileisti vaikui
Pagrindinė klaidinga reakcija - kai vaikas su stipria emocija ko nors reikalauja - jam duoti tai, ko jis nori. Tokia tėvų reakcija yra labai suprantama, nes tada toks vaiko elgesys labai greitai pasibaigia. Duodi, ir ramu. Bet tai yra klaida, nes jei suaugusieji taip elgsis, ilgalaikėje perspektyvoje tokių atvejų dažnės ir daugės.
Jei vaikas pradėjo isterijas viešoje vietoje (parduotuvėje, poliklinikoje), geriausia kuo greičiau palikti veiksmo vietą. Nereikia to daryti, kartais gana vieno karto, kad vaikas suprastų, jog būtent toks elgesio tipas leis jam gauti tai, ko jis nori, ir tuomet pasekmių neišvengsite.
Jei vaikas isterikuoti ėmė namie, ramiu lygiu balsu pasakykite, kad taip jis nieko nepasieks, ir palikite patalpą. Nusiraminusį vaiką galima nuprausti, duoti jam atsigerti, užimti kokia nors veikla: parodyti žaisliuką, pavartyti knygelę, bet nešokinėkite aplink jį, nerodykite pernelyg daug meilės ir rūpesčio, nes vaikas tai prisimins ir gali kelti scenas vien tam, kad susilauktų dėmesio.
2. Išlikti ramiems
Tėvų reakcijos į vaiko isteriją neturėtų dar labiau jos sustiprinti. Todėl nėra išeitis vaiką barti ar juo labiau, bauginti. Išlikti ramiems yra geriausia, ką galima padaryti, bet labai sunku. Tada isterija greičiau praeina, nes vaikas turi atramą - tėvų ramybę.
Bene sunkiausiai įgyvendinamas patarimas, tačiau labiausiai pasiteisinantis, - išlikti ramiems, nes atsakydami su pykčiu, galime visą situaciją paversti dar sunkesne. Kol vaikas rėkia, šaukia, krenta ant žemės, svarbi tėvų ramybė, nes dažniausiai tokio elgesio priežastis - vaikas negavo to, ko norėjo.
3. Nereaguoti į aplinkinių reakcijas
Tėvai savo vaikų rodomą užsispyrimą viešoje vietoje kuo greičiau užglaistyti nori ir dėl to, kad jaučiasi nepatogiai dėl aplinkui esančių žmonių. Tačiau kitų žmonių žvilgsiai rūpėti turėtų mažiausiai. Svarbi tėvų taisyklė, kurią reikia prisiminti: visi vaikai daugiau ar mažiau isterikuoja, tai visiškai normalu, tai tėra jų raidos etapas. Ir tai yra jūsų, o ne kitų reikalas. Tariesi su savo vaiku lygiai taip pat ir namuose, ir lauke. Kuo labiau tėvai kreips dėmesį į kitų nuomonę, tuo bus sunkiau.
4. Įvardinti vaiko emocijas
Kai vaikas pyksta, tėvai tai turėtų įvardinti („Tu piktas, nusiminęs, pavargęs, liūdnas“). To reikia, nes tada ir pats vaikas išmoks tai įvardinti ir suprasti, kaip jis jaučiasi, žinos, jog gali ateiti nusiraminti.
Kai vaikas pyksta, verkia, isterikuoja, jam labai sunku, jis kenčia. Priimkite tai, kaip pagalbos šauksmą.
5. Aptarti strategiją ateičiai
Rekomenduotina po to su vaiku pasikalbėti, kad jis kitą kartą pasakytų esąs nuliūdęs, kad jam kažkas nepatiko. Kitaip tariant, aptarti strategiją ateičiai: kaip jis galėtų to, ko norisi, išreikšti kitu būdu. Bet nereikia nesakyti: „Kaip tu taip galėjai?“ Nes tai sukels tik vaiko gynybą, pasipriešinimą.
Ko nedaryti isterijos metu?
- Bartis ar gąsdinti vaiką: Tai gali sustiprinti isteriją ir sukelti ilgalaikes neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, košmarus.
- Uždaryti vaiką vieną kambaryje: Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau.
- Bandyti atsakyti į klausimą, kodėl jis taip elgėsi: Viskam praėjus vaikui atrodo, kad jis daugiau taip nedarys.
Kartais vaiko isterija gali ir tėvams sukelti isteriją. Pati prisimenu, kaip sunku buvo pralaukti, kol duktė nusiramins. Prisipažįstu, ne kartą norėjosi užploti per užpakalį... Užploti per užpakalį - ne sprendimas. Tai ne auklėjimo būdas.
Kaip išvengti isterijų?
Norint išvengti tokių situacijų viešoje erdvėje, labai patariama su vaiku tartis iš anksto. Tarkime, jei su vaiku einame į parduotuvę, sutariame, kad kažką jam perkame ir už tam tikrą sumą, sakykim, sekmadieniais. Ar pirmadieniais. O gal kartą per mėnesį. Kitomis dienomis, prieš eidami į parduotuvę sutariame, kad šiandien mes nieko neperkame. Nes šiandien ne pirmadienis ar ne sekmadienis. Jei vaikas žino, kad toks susitarimas yra, jam pačiam lengviau. Jis gali pradėti isterikuoti, bet jei tėvai pasako, kad šiandien ne ta diena, vaikas įsivažiuoja į ritmą ir žino, kad kitaip nebus.
Aiškios elgesio ribos
Reikėtų tuo metu, o geriau dar anksčiau užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Leisti vaikui rinktis
Labai svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis - ne tik klausyti tėvų. Ir tada jau bus jo sprendimas. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų. Iš daugiau bus per sunku ir mažylis dar labiau gali supykti.
Vienodas elgesys visur
Vaiko isterijos priepuoliai yra jo emocijų ir jausmų išraiška. Nors kartais atrodo nesuprantama ir neaišku, kas paskatina tokį elgesį, priežastis gali būti paprasta - kol yra mažas, vaikas tiesiog nemoka valdyti savo emocijų. Jam augant atsiranda savęs suvokimas, kurį vaikas bando įtvirtinti per įvairius pasirinkimus, neretai priešingus, nei siūlo tėvai. Dėl savo pasirinkimų vaikas gali labai stipriai kovoti, o kartais vaiko niršulys gali būti emocinė reakcija į nuovargį ar alkį. Labai svarbu suprasti, kad vaiko savireguliacija su amžiumi įprastai didėja ir tokių situacijų mažėja.
Vaikai labai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Pačiam vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus.
Ribos pas senelius
Tikrai gana dažnai būna, kad grįžę iš senelių mažyliai pasikeičia. Būna irzlūs, nes „išsimuša“ iš vėžių. Prireikia laiko, kol namuose vėl ima elgtis taip, kaip dera. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis. Dažnai augantieji namuose, kuriuose yra taisyklės, mažiau verkia, mažiau isterikuoja, nes jiems aišku, kaip elgtis.
Emocinis vaikų lavinimas
Vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis. Paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose. Palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius. Savo pavyzdžiu rodyti, kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Vaikų emocijos: knygos kaip priemonė
Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Galite rasti knygų, apžvelgiančių tiek pagrindines emocijas vienoje vietoje, tiek po atskirą knygą kiekvienai emocijai. Vaikus taip pat labai sudomina interaktyvios knygelės.
Papildomos priemonės emociniam lavinimui
Vaikų emocijų kortelės ir plakatai taip pat gali būti puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti. Galima ieškoti vienodų veidelių, juos aptarinėti, įvardinti tėvams savo emociją ir paprašyti vaikus parodant pirštu į kortelę papasakoti apie savo šiuo metu jaučiamą ar išgyvenamą emociją.
10 Patarimų, Kaip Elgtis, Kai Vaikas Siunta
- Išlikti ramiems: Atsakydami su pykčiu, galime visą situaciją paversti dar sunkesne.
- Nukreipti vaiko dėmesį: Į jam patinkančią veiklą, mėgstamą žaislą ar muziką. Žinoma, tokiu atveju netinka „papirkinėjimas“ saldumynais ar filmukais, nes tada vaikas išmoks manipuliuoti ir taip išsiprašyti, ko nori.
- Suteikti erdvės: Atsitraukite bent minutei, tačiau nepalikite jo vieno kambaryje ar patalpoje - tiesiog nueikite atokiau, kol vaikas bent kiek nurims.
- Priimkite tai, kaip pagalbos šauksmą: Kai vaikas pyksta, verkia, isterikuoja, jam labai sunku, jis kenčia.
- Kalbėtis su vaiku jo akių lygyje: Atsiklaupus ar atsisėdus, kad jis nesijustų puolamas. Ypač tuomet, kai norite kažką paaiškinti. Taip jis nesijaus puolamas, nejaus poreikio gintis ir tuomet galės atsipalaiduoti, jus išgirsti.
- Leiskite vaikui pačiam susitvarkyti su užduotimi: Jis gali daug daugiau, negu jums atrodo.
- Neslėpkite nuo vaiko šeimos sunkumų: Tai padės jam lengviau suprasti ir priimti ne vien teigiamas emocijas bei lengviau kontroliuoti savo pyktį.
- Nereikalaukite brandžios reakcijos: Vaikai nėra maži suaugusieji, jie yra vaikai.
- Prisiminkite, kad vaikai iki 7 metų įprastai yra egocentriški: Jiems sunku užjausti ir suprasti, ką jaučia kitas žmogus. Tai nereiškia, kad jų nereikia mokyti empatijos, bet tai paaiškina, ko tikėtis pykčio priepuolio metu - prisiminkite tai.
- Leiskite sau būti pakankamai gerais tėvais: Idealo siekimas nėra sveikas.
Kas vyksta vaiko organizme isterijos metu?
Isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas. Kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti.
Keturi patarimai, kaip nuraminti vaiko ožiukus
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
