Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ stilius: ironijos filosofija ir tragikomiška tikrovė
Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų miškas“ - tai vienas ryškiausių lietuvių literatūros paminklų, atskleidžiantis autoriaus patirtį Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kūrinys, parašytas 1945 m. per keletą mėnesių, išsiskiria savo unikalia stilistika, kuri jį atskiria nuo kitų panašaus pobūdžio prisiminimų knygų. Vietoje sentimentalumo ar aimanų rašytojas pasitelkia aštrią, kandžią ironiją, groteską ir absurdą.
Sruoga sąmoningai renkasi ne graudų ar tiesmukai tragišką pasakojimą. Jo ironija, kartais pereinanti į sarkazmą ar juodąjį humorą, yra būdas demaskuoti lagerio absurdą, prievartos sistemos bukumą ir nežmoniškumą. Tai tampa savotišku skydu nuo traumuojančios patirties, būdu dvasiškai atsiriboti ir išgyventi.
Ironijos vaidmuo ir pasakojimo stilius
„Dievų miškas“ - dokumentinė knyga, tačiau grožiniu kūriniu ją paverčia būtent ironiškas stilius. Pasakotojas beveik nesileidžia į asmeniškus prisiminimus, jis yra savotiškas absurdo sistemos tyrinėtojas. Tekstas parašytas vaizdžiai, tačiau gan buitiškai, nes sveiku protu nesuvokiami dalykai atpasakojami lyg paprasta lagerio žmogaus kasdienybė. Tokiu būdu autorius dar stipriau perteikia skausmą, kalinių ir jo paties patirtą kenčiant lagerio gyvenimą.
Ištraukos pradžioje pašiepiami vokiečiai, kurie pavadinami puikiais organizatoriais, nors žinoma, kad taip nėra. Pasakotojas ironiškai teigia, kad lovos jau paruoštos lyg būtų atvykę į viešbutį. Pasakotojas sukuria komišką vaizdinį, charakterius piešia lyg karikatūras. Ironizuodamas autorius tarsi pabėga nuo realybės.
Balys Sruoga - Dievų miškas (skaito Giedrius Kadiša)
Pasakotojo pozicijos ir tragikomiškas pasaulis
Memuaruose atsiskleidžia trys pasakotojo pozicijos, kurios padeda perteikti kūrinio daugiaprasmiškumą:
- Inteligentas ir intelektualas, gerai išmanantis pasaulinę kultūrą (pavyzdžiui, skyriaus antraštė „Nusikaltimai ir bausmės“ yra aiški užuomina į F. Dostojevskio romaną).
- SS karininkas, pasakojantis lagerio istorijas kaip anekdotines situacijas, pabrėžiantis prievartos sistemos bukumą.
- Kalinys, absurdiškos nužmoginimo sistemos liudytojas, stebintis mirties mechanizmą iš vidaus.
| Priemonė | Pavyzdys kūrinyje |
|---|---|
| Humoras | „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai!“ (apie „pasveikinimą“ lazdomis). |
| Groteskas | „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami.“ |
Totalitarizmo ir nužmoginimo refleksija
B. Sruoga atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius ir pačius kalinius. Kaliniai totalitarinėje sistemoje tampa tik skaičiais - uniforma ir numeris „puošia“ net mirusius, pabrėžiant, kad žmogus praranda savo identitetą. Tai tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu.
Nors pasakojamas Štuthofo koncentracijos stovyklos gyvenimas, kūrinys įgauna universalią prasmę. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare. Svarbu paminėti, kad tekstas nuolat buvo cenzūruojamas. Autoriaus ir pirmųjų „Dievų miško“ redaktorių grumtynės dėl kūrinio skyrių, fragmentų ir net atskirų žodžių atspindi ideologinę prievartą, kurioje rašytojas turėjo ginti savo kūrinio originalumą ir istorinę tiesą.
Išlaikyti orumą yra menas, nes turi būti nepaprastai stiprus psichologiškai. Ribinės situacijos, kokios buvo lageryje, atskleidžia, koks iš tikrųjų individas yra. Balys Sruoga savo kūryboje atskleidžia, kaip net pačiose tamsiausiose gyvenimo situacijose išliekama žmogumi ir išlaikomas gebėjimas ironiškai žvelgti į aplinkui tvyrantį absurdą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
