Vaiko raidos psichologija ir adaptyvus elgesys: kodėl vaikai neklauso?
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir Lietuvai pasirinkus demokratinį raidos kelią, pereita prie humanistinio, demokratiško, į vaiką orientuoto ugdymo. Sustiprinus dėmesį globos namų auklėtinių prisitaikymo visuomenėje problemai, aktualus pasidarė socialinis ir asmeninis ugdymo aspektas, skatinantis paieškas, kaip gerinti vaikų ir paauglių adaptacijos procesą, efektyviau ugdyti jų adaptacinius įgūdžius.
Šiame leidinyje aptariamos mokyklinio amžiaus vaikų netinkamo elgesio priežastys, mokytojų ir tėvų bendravimo su vaiku ypatumai ir pateikiama siūlymų, kaip būtų galima spręsti vaiko elgesio problemas.
Adaptacijos ir adaptyvaus elgesio samprata
Adaptyvaus elgesio ir jo ugdymo(si) sampratos atskleidimas neįmanomas be adaptacijos sampratos išaiškinimo. Bendriausiu aspektu, adaptacijos sąvoka (lot. adaptatio - pritaikymas, priderinimas) apibrėžiama kaip organizmo ir jo sandaros bei funkcijų pasikeitimai pakitus aplinkai (Psichologijos žodynas, 1993).
Socialinio darbo žodyne (1999) adaptacija apibūdinama kaip nenutrūkstamas, į tikslą orientuotas kognityvinis, jutiminis suvokimo ir elgesio procesas, kuriuo žmogus stengiasi išlaikyti arba padidinti atitikimo tarp jo paties ir aplinkos laipsnį. Individo psichosocialinė raida vyksta pastovaus jo kūrybinio aktyvumo, nukreipto į aplinkos pertvarkymą ir savęs paties keitimą, sąlygose. Kitaip tariant, individas yra aktyvus veikėjas, kuris situacijų įvertinimo, nagrinėjimo, struktūros nustatymo procese linkęs šias situacijas keisti taip, kad jos atitiktų jo pažinimo struktūrą ir atkurtų tam tikrą pažeistą pusiausvyrą (Juodraitis, 2004).
Individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui (Jovaiša, 1999). Socialinė adaptacija suprantama kaip procesas, neatsiejamas nuo socialinės sąveikos konteksto, orientuotas į veiksmą, leidžiantį kurti ir išlaikyti pozityvius ryšius su socialine aplinka ir tos aplinkos keitimas norima linkme. Šiais procesais lemia asmens gebėjimas adaptyviai elgtis.
Todėl būtų tikslinga operacionalizuoti patį adaptyvų elgesį, t. y., išskirti svarbiausius nagrinėjamo objekto komponentus. Vertinant adaptyvų asmens elgesį, visų pirma kalbama apie laipsnį, kuriuo žmogus savarankiškai funkcionuoja, ir, antra, apie žmogaus pasiektą asmeninės ir socialinės atsakomybės lygį.
Adaptyvus elgesys leidžia asmeniui kurti ir išlaikyti veiksmingus tarpusavio ryšius su kitais asmenimis, konstruktyviai sąveikauti su socialine aplinka, joje įtvirtinti save neagresyviai, veiksmingai veikti probleminėse situacijose, išlaikyti vidinę pusiausvyrą, valdyti savo jausmus ir emocijas. Remiantis mokslinės literatūros analize, adaptyvų elgesį galima apibūdinti kaip daugialypį konstruktą, kuris apima pažinimo ir elgesio faktorius ir juos jungia į visumą.
Adaptyvaus elgesio komponentai: savęs pažinimas, emocijų valdymas ir socialiniai įgūdžiai
Pažinimas apremia daug procesų, kur vienas iš jų yra asmens savęs pažinimas. Šis komponentas yra vienas svarbiausių adaptacijos efektyvumo kriterijų, nuo kurio priklauso, kaip asmuo suvokia, vertina ir priima patį save su visais privalumais ir trūkumais (Valickas, 1997).
Svarbus adaptacijos veiksnys yra ir asmens pasitikėjimas savimi (Valickas, 1991, 1997; Butkienė, Kepalaitė, 1996; Lipeikienė, 1996), nuo kurio priklauso išorinio poveikio supratimas ir interpretavimas, o taip pat rezultatų siekimas, gebėjimas įveikti gyvenimo sunkumus. Yra sakoma, kad sėkmės auka tai savo galimybes vertinantis ir pasitikintis savimi žmogus į nesėkmę gali reaguoti kaip į atsitiktinumą, nereikšmingą įvykį ar kaip į tam tikrą stimulą, skatinantį pakoreguoti savo veiksmus, nekaltina kitų dėl savo paties nesėkmių ar problemų. Tuo tarpu nepasitikintis savimi ir žemai vertinantis save ir savo sugebėjimus žmogus nesėkmę gali suprasti kaip nepataisomą įvykį (Valickas, 1991, 1997, Bulotaitė, 1995).
Asmens savęs pažinimas, savo privalumų ir trūkumų įvertinimas ir priėmimas, pasitikėjimas savimi lemia asmens pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą. Taip pat adaptacijos procesams ne mažiau reikšminga yra asmens gebėjimas pažinti ir įvardinti savo ir kitų žmonių išgyvenamus jausmus, kontroliuoti emocijas (Asher, Hymel, 1981; Asher, Coie, 1990). Bet kurioje gyvenimo srityje turi daugiau pranašumų ir sėkmingiau adaptuosis tas asmuo, kuris geba atpažinti savo jausmus, žino, kaip tinkamai juos valdyti, geba perprasti kitų žmonių jausmus ir į juos atsižvelgti (Jovaiša, 2004).
Savikontrolės įgūdžiai padeda asmeniui išlaikyti vidinę pusiausvyrą, leidžia konstruktyviai reaguoti į pastabas ir kritiką, padeda pasipriešinti neigiamam aplinkos poveikiui (Raudeliūnaitės, 2007).
Tarpasmeninių santykių svarba
Adaptyvus elgesys neatsiejamas nuo asmens gebėjimo tinkamais būdais inicijuoti bendravimą, įtraukti kitus asmenis į socialinę sąveiką, parinkus tinkamas bendravimo priemones, išlaikyti efektyvius ir draugiškus tarpusavio santykius su kitais asmenimis (Butkienė, 1993; Želvys, 1995; Butkienė, Kepalaitė, 1996). Asmens aktyvus dalyvavimas socialinėje sąveikoje, atidumas kitiems žmonėms, jautrumas jų problemoms, pagalbos suteikimas lemia jo pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą (Asher, Hymel, 1981; Vaicekauskienės, 1985; Asher, Coie, 1990; Justickio, Naviko, 1995).
Be to, konstruktyviems santykiams išlaikyti yra svarbūs konfliktinių situacijų sprendimo įgūdžiai, užtikrinantys asmens pusiausvyrą įvairiomis sudėtingomis gyvenimo ir bendravimo su kitais žmonėmis situacijomis (Želvys, 1995; Barvydienė, Kasiulis, 1998). Reikalinga gebėti pasirinkti tinkamiausią konflikto sprendimo strategiją, derinti skirtingus interesus bei priimti abi šalis tenkinantį sprendimą. Išskiria dar vieną adaptyvaus elgesio sritį - veiksmingą asmens funkcionavimą probleminėse situacijose bei gebėjimą tas problemas konstruktyviai spręsti (Vaicekauskienė, 1985).
| Komponentas | Aprašymas |
|---|---|
| Savęs pažinimas ir vertinimas | Asmens gebėjimas suvokti, vertinti ir priimti save su privalumais ir trūkumais, pasitikėjimas savimi. |
| Emocijų kontrolė | Gebėjimas pažinti ir įvardinti savo bei kitų jausmus, tinkamai juos valdyti ir atsižvelgti į kitų emocijas. |
| Tarpasmeniniai santykiai | Gebėjimas inicijuoti bendravimą, išlaikyti efektyvius ir draugiškus ryšius, aktyviai dalyvauti socialinėje sąveikoje. |
| Probleminių situacijų sprendimas | Veiksmingas funkcionavimas probleminėse situacijose, gebėjimas spręsti konfliktus ir priimti sprendimus. |
Vaikų ir paauglių elgesio problemos: priežastys ir iššūkiai
Daugelio mokslininkų (Garrick, Laurel, 2003; Parson, Mitchell, 2002, cit. pgl. Jovaiša) teigimu, pozityvus psichologinis ir socialinis prisitaikymas, ugdymas(is) yra linkme, atsiradę dėl taikyto kryptingo poveikio, ir patvirtina ugdymo programos efektyvumą bei veiksmingumą. Vis dėlto paauglių adaptyvaus elgesio ugdymas(is) menkai nagrinėtas, o tyrimų, kuriais būtų siekiama atskleisti, kaip mažinti adaptacijos sunkumus, ugdant adaptyvų elgesį, stokojama.
Globos namų auklėtinių adaptacijos sunkumus, lemia sąveikos su socialine aplinka sunkumus, komplikuoja sėkmingos psichologinės ir socialinės adaptacijos perspektyvas. Nagrinėjant adaptacijos sunkumus, išskirtinis dėmesys tenka paauglystės amžiui. Šie faktai lemia sąveikos su socialine aplinka sunkumus, komplikuoja sėkmingos psichologinės ir socialinės adaptacijos perspektyvas. Todėl samesni moksliniai tyrimai, kuriuose globos namų auklėtiniams kylantys adaptacijos sunkumai būtų nagrinėjami ne tik psichosocialiniu aspektu, bet ir taikant pedagoginio poveikio priemones, produktyviai sprendžiami praktiniu lygmeniu, yra skatintini ir reikalingi.
Kiti mokslininkai gilinasi į vaikų ir paauglių elgesio korekciją (Dvarionas, 1999; Kairienė, 2000, 2002; Braslauskienė, Jonutytė, 2005).
Ritos Žukauskienės įžvalgos apie vaikų ir šeimos psichologiją
Tyrimai turėtų persiorientuoti į platesnį lygį - vaikų ir paauglių adaptyvaus elgesio ugdymo(si) paieškas. Rita Žukauskienė, kartu su bendraautoriais, yra tyrinėjusi šias sritis. Pavyzdžiui, Samašonok, K., Žukauskienė, R., Gudonis, V. (2006) nagrinėjo globos institucijose ir pilnose šeimose esančių vaikų kognityvines strategijas bei elgesio ir emocinių problemų ypatumus. Samašonok, K., Gudonis, V., Žukauskienė, R. (2005) tyrė globos namų auklėtinių adaptacijos mokykloje ypatumus. Taip pat Samašonok, K., Žukauskienė, R. (2004) tyrė vaikų, augančių su abiem tėvais, mokyklinės adaptacijos ir kompetencijos ypatumus.
Knyga, nagrinėjanti šeimos raidos psichologinius ypatumus, apžvelgia šiuolaikines šeimos konsultavimo teorijas ir poveikio šeimai metodus. Ji skiriama psichologams, pedagogams, socialiniams darbuotojams, kurie domisi šeimos santykių pažinimu, šeimos krizių sprendimu. Nemažas knygos privalumas - teorinio požiūrio į šeimą sąsajos su šeimos kasdienybe. Knyga bus įdomi ir tėvams, kurie norėtų padėti vaikams, bet ne visada pastebi jų sunkumus, arba netinkamais būdais bando jiems palengvinti gyvenimą.
Leidinyje, skirtame specialistams, kurie ugdo, vertina, konsultuoja vaikus, turinčius elgesio sutrikimų, autorė pateikia vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimų sampratą, atskleidžia elgesio sunkumų prigimtį, aprašo pagalbos galimybes, ugdymo strategijas, pateikia nemažai praktinių patarimų.
Smurtas mokykloje - itin aktuali problema ne tik pedagogams, bet ir vaikams, jų tėvams. Metodinės rekomendacijos „Smurtas mokykloje: prevencija ir pagalba“ supažindina įvairių sričių specialistus su smurto mokykloje problema, galimais sprendimo būdais.
Pagalbos ir ugdymo strategijos
Mokslinėje studijoje pateikiamas holistinis (didaktinės teorijos ir praktikos jungties) požiūris į Naująją (Z) kartą pedagoginės psichologijos kontekste. Penkios studijos dalys nagrinėja Naujosios (Z) kartos mokinių esminius pedagoginius, psichologinius bruožus bei mokymo(si) didaktinius principus, mokymosi pasiekimų veiksnius, mokymosi ypatumus Feuersteino teorijos požiūriu, o taip pat Naujosios (Z) kartos mokinių, tarpasmeninės komunikacijos gebėjimus bei teksto suvokimo mokymo ir mokymosi strategijas.
Šios metodinės rekomendacijos skirtos darbui su mokinių tėvais švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ir profesinio ugdymo programas. Tai metodinė medžiaga parengta remiantis daugiamete Jaunimo psichologinės paramos centro krizių įveikimo praktine patirtimi.
Metodinės rekomendacijos skiriamos pedagogams, švietimo pagalbos specialistams ir tėvams, auginantiems ir ugdantiems gabius vaikus. Šiame leidinyje apžvelgiamos gabumų teorijos, gabaus vaiko apibrėžimai, pagrindiniai gabumų įvertinimo metodai ir principai, gabumų požymiai, gabių vaikų ypatybės, pažintinės ir socialinės gabių vaikų raidos ypatumai.
Metodinės rekomendacijos skirtos mokyklų pedagogams ir specialistams, dirbantiems su mokiniais, turinčiais matematikos mokymosi problemų. Jose pateikiama specifinių mokymosi negalių samprata ir klasifikacija, diskalkulijos apibrėžimas ir ryšys su kitomis mokymosi negalėmis, pristatoma diskalkulijos raiška, analizuojamos matematikos mokymosi negalių priežastys, mokinių turinčių matematikos mokymosi negalių emocijų ir motyvacijos ypatumai. Esant dideliems intelekto sutrikimams, sulėtėjus kalbos raidai, pasireiškia įvairūs kalbėjimo sutrikimai, gebėjimo orientuotis ir prisitaikyti prie aplinkos ribotumas.
Mokslinių tyrimų indėlis
Adaptyvaus elgesio ugdymas(is) tiriamas kompleksiškai. Disertaciniame darbe remiamasi pragmatizmo filosofija, kuri ugdymą traktuoja kaip procesą, apimantį probleminių situacijų sprendimą, įgytų žinių ir įgūdžių pritaikymą kasdieninėse gyvenimiškose situacijose (Džeimsas, 1995; Kilpatrikas, 1997).
Teoriniai, būtent mokslinės literatūros analizė ir diagnostiniai, t. y., anketinė apklausa, taikyta konstatuojamojo tyrimo ir ugdomojo eksperimento metu. Eksperimento metu taikyta dviejų grupių tyrimo schema panaudojant pradinį (prieš eksperimentą) ir baigiamąjį (po eksperimento) matavimus eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėse. Atlikta kiekybinės anketinės apklausos duomenų statistinė analizė naudojant SPSS.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
