Vaiko socializacija ir gerovė yra kompleksinė tema, apimanti daugybę aspektų - nuo šeimos ir bendruomenės įtakos iki švietimo sistemos ir socialinės politikos. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti vaiko socialinės gerovės problemas Lietuvoje, atsižvelgiant į pozityviosios socializacijos svarbą, kintančias socialinės politikos tendencijas ir šių problemų raidą pasaulio kontekste. Straipsnyje remiamasi 2003 m. situacija, siekiant atskleisti to meto iššūkius ir galimybes.
Ši knyga - tai pirmasis bandymas apžvelgti vaiko socialinės gerovės problemas, įvertinant pozityviosios socializacijos įtaką, sparčiai kintančias socialinės politikos, socialinės apsaugos tendencijas ir šių problemų raidą pasaulio kontekste. Knygos tikslas - išanalizuoti Lietuvos vaikų gerovės politikos raidos per paskutinį dešimtmetį būdingiausius aspektus ir, lyginant su kitų kraštų laimėjimais, pasiūlyti optimalios socializacijos modelį. Pratarmėje pažymima, kad knyga skiriama Mamai ir pirmąjai gyvenimo mokytojai Danutei Karpavičiūtei-Pronckienei (1927-1966) bei Proprosenelei ir antrajai gyvenimo mokytojai Rozalijai Budginaitei-Pronckienei (1870-1970) už begalinę meilę, gyvenimišką išmintį, pasiaukojimą, sveiko proto, atsakomybės ir kūrybiškumo pamokas.
Socialinės veiklos profesijos vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant vaiko gerovę. Socialinės veiklos profesionalizacija yra nuolatinis procesas, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo ir naujų kompetencijų įgijimo.
Pirmoje knygos dalyje aptariama socialinės veiklos profesijų raida. Analizuojamos socialinio pedagogo, kaip pagrindinio veikėjo pedagoginės pagalbos socializacijos procese ir socialinio koordinatoriaus, funkcijos.
Socialinis pedagogas atlieka svarbų vaidmenį pedagoginės pagalbos socializacijos procese ir yra socialinis koordinatorius. Socialinio pedagogo kompetencija apima gebėjimą dirbti su vaikais, šeimomis ir bendruomenėmis, siekiant užtikrinti vaiko socialinę gerovę. Socialinis pedagogas padeda vaikams įveikti socialinius sunkumus, spręsti konfliktus, integruotis į visuomenę ir ugdyti socialinius įgūdžius.

Pozityvioji socializacija yra socializacija, kurios svarbiausias tikslas yra išmokyti vaikus, jaunuolius ir suaugusius pasitikėti savimi ir valdyti savęs pažinimo ir savo socializacijos procesus. Gebėjimas kurti, tyrinėti problemą, vadovautis sveiku protu, išmintimi ir kūrybine nuostata yra pagrindinės pozityvios socializacijos nuostatos (Kvieskienė, 2005, p.28).
Antroje knygos dalyje nagrinėjamas bendruomenės fenomenas socializacijos procese. Bendruomenė yra svarbus socializacijos veiksnys. Bendruomenė gali suteikti vaikui saugią ir palaikančią aplinką, kurioje jis gali augti ir tobulėti. Bendruomenės indėlis teikiant pagalbą žmonėms, turintiems proto negalią, yra ypač svarbus.
Analizuojant šį reiškinį plačiau analizuotas šeimos vaidmuo ir socialinio pedagogo galimybės bendradarbiauti su šeima, kuriai reikia socialinės pagalbos. Šeima yra pagrindinis socializacijos veiksnys. Šeimos vaidmuo yra labai svarbus vaiko socialinei gerovei. Socialinis pedagogas gali bendradarbiauti su šeima, kuriai reikia socialinės pagalbos, siekiant užtikrinti vaiko gerovę.

Mokykla atlieka svarbų vaidmenį koordinuojant socialinės pagalbos procesą ir kuriant socialinės pedagoginės pagalbos tinklą bendruomenėje. Mokykla gali padėti vaikams, patiriantiems socialinius sunkumus, gauti reikiamą pagalbą. Mokykla taip pat gali bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, teikiančiomis socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms.
Tyrimo aktualumas rodo, kad tarptautinėje praktikoje asmenybės, organizacijos ar valstybės įvaizdžio kūrimas yra vienas strateginio valdymo tikslų, numatomų moderniais komunikacijos ir informacijos mokslų metodais. Tuo tarpu Lietuvoje ši tema dar yra nauja. Švietimo organizacijoms įvaizdžio problema išryškėjo tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
Dabartiniu metu tebevyksta mokyklų tinklo pertvarka, todėl mokyklos turi sugebėti save pateikti, tarp jų turi vykti sveika konkurencija. Ši padėtis lemia, kad mokykloms tapo svarbu pritraukti kuo daugiau mokinių. Mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, ši tendencija ateityje tik dar labiau stiprės. Todėl palankus įvaizdis konkuruojant yra labai svarus pranašumas prieš kitas mokyklas.
Įvaizdis - tai idėjų, jausmų, suvokimų ir įsivaizdavimų, kuriuos asmuo ar jų grupė turi organizacijos atžvilgiu, visuma, jai turi įtakos materialūs ir nematerialūs organizaciniai elementai, komunikacija bei asmeninės ir socialinės vertybės (Driūteikienė, 2003, p. 55). Kasdieniniame gyvenime įvaizdis - tai, kaip mus mato kiti. Todėl labai svarbu yra sukurti ir palaikyti teigiamą organizacijos įvaizdį. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia dirbtinumo, manipuliacijos, įvaizdžio kūrimo melagingu pagrindu. Tokiam įvaizdžiui menkiausias melo atskleidimas gali sugadinti reputaciją, kurią susigrąžinti labai sunku, o gal ir neįmanoma.
Teigiamas organizacijos įvaizdis nėra atsitiktinis, jis yra sukuriamas, pasiekiamas ir valdomas. Jei vartotojai susiformuoja palankų įvaizdį, konkurencija organizacijos atžvilgiu susilpnėja. Palankus bei ilgalaikis įvaizdis yra didelis pranašumas prieš tas organizacijas, kurių įvaizdis yra neigiamas arba mažai žinomas. Jazdauskaitės (2004) teigimu, palankus organizacijos įvaizdis padeda pritraukti naujus klientus ir partnerius, pritraukti ir išlaikyti geriausius specialistus. Toks įvaizdis gali būti svarbi priemonė, stiprinant darbuotojų lojalumą organizacijai, didinant pasitenkinimą darbu, užtikrinant mažesnę personalo kaitą. Anot Driūteikienės (2003), organizacija gali lengviau pasinaudoti išoriniais finansavimo šaltiniais ir įvairaus pobūdžio ištekliais. O tai užtikrina organizacijos dinamišką raidą ir galimybę pasiekti ilgalaikius tikslus, pavyzdžiui, organizacijos plėtrą, suteikia organizacijai išskirtinį konkurencinį pranašumą, nes įvaizdis yra unikalus, jo negalima nupirkti ir nukopijuoti. Įvaizdis egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar to norima, ar ne.
Demokratinis ugdymas skatina vaiko savarankiškumą, atsakomybę ir pilietiškumą. Demokratinis ugdymas gali padėti vaikams tapti aktyviais ir atsakingais visuomenės nariais.
Trečioje knygos dalyje nagrinėjami rizikos veiksniai socializacijos procese. Socializacijos procese yra daug rizikos veiksnių, kurie gali neigiamai paveikti vaiko socialinę gerovę. Rizikos veiksniai gali būti susiję su šeima, bendruomene, mokykla ar visuomene.
Žiniasklaida gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką vaiko socializacijai. Žiniasklaida gali skleisti smurtą, agresiją ir kitas neigiamas vertybes, kurios gali neigiamai paveikti vaiko elgesį.
Deviantinis elgesys ir nepilnamečių nusikalstamumas yra rimtos problemos, kurios gali neigiamai paveikti vaiko socialinę gerovę. Nagrinėjant deviantinio elgesio ir nepilnamečių nusikalstamumo tendencijas, jų ugdymą izoliuotose institucijose, ieškoma problemos sprendimo būdų, siekiant tinkamai organizuoti prevencijos veiklą.
Šeimos netekęs vaikas yra ypač pažeidžiamas ir gali patirti daug socialinių ir emocinių sunkumų. Šeimos netekę vaikai dažnai patiria socialinę atskirtį, jaučiasi vieniši ir nesaugūs.

Ketvirtoje darbo dalyje nagrinėjamos socialinės pedagoginės pagalbos optimizavimo galimybės, taip pat analizuojami ypatumai ir specifika, ieškant optimalios komandinio darbo metodikos.
Socialinė pedagoginė pagalba turėtų būti teikiama atsižvelgiant į vaiko individualius poreikius ir situaciją. Socialinė pedagoginė pagalba turėtų būti kompleksinė ir apimti įvairias priemones, tokias kaip konsultavimas, terapija, ugdymas ir socialinė parama.
Komandinis darbas yra labai svarbus teikiant socialinę pedagoginę pagalbą. Komandinį darbą turėtų sudaryti įvairūs specialistai, tokie kaip socialiniai pedagogai, psichologai, mokytojai ir tėvai. Komandinis darbas gali padėti užtikrinti, kad vaikui būtų teikiama tinkama ir veiksminga pagalba.
tags: #15 #kvieskiene #g #2003 #socializacija #ir