Žodžiai, kurie ugdo: 10 esminių frazių vaiko psichikai ir jo sveikai raidai

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai galima išgirsti, kad šiuolaikiniai vaikai „lipa ant galvos“, o tėvai viską leidžia. Tačiau, pasak psichologų, tokiose situacijose, kuomet trikdo vaikų elgesys, patys vaikai niekada nebūna kalti, o problemos kyla dėl tėvų arba pačių aplinkinių. VDU psichologijos dėstytojas V. Legkauskas pasakoja, kad vaikai visais laikais buvo labai panašūs, tiesiog praeitis visuomet yra pagražinama. Absoliučiai kiekviena karta, nuo to laiko kai civilizacija turi rašytinius šaltinius, deklaruoja, kad vaikai blogesni už praeitų kartų vaikus. „Kartais tėvai leidžia vaikams daryti tai, kas pažeidžia kitų interesus, tuomet problema yra ta, kad tėvai objektyviai neįvertina situacijos. Tačiau dažniausiai kalti patys aplinkiniai, kurie savo interesus pernelyg išaukština ir įsijautrina“, - įsitikinęs pašnekovas.

Tėvystė - tai nuolatinis mokymosi procesas, kupinas džiaugsmo ir iššūkių. Kartais, susidūrę su vaiko netinkamu elgesiu, jaučiamės sutrikę ir nežinome, kaip tinkamai reaguoti. Svarbu suprasti, kad vaiko elgesys yra komunikacijos forma, o mūsų reakcija į jį formuoja jo asmenybę ir savivertę. Šiame straipsnyje aptarsime frazes, kurios padės Jums užmegzti stipresnį ryšį su vaiku, ugdyti jo pasitikėjimą savimi ir skatinti tinkamą elgesį.

Vaiko teisių ir savarankiškumo svarba

Psichologas V. Legkauskas pritaria, kad vaikui raidos kryptį reikia leisti rinktis pačiam, ir priduria, kad norint, jog žmogus įgytų tam tikras kompetencijas, jis turi turėti postūmį nuo pat kūdikystės. „Jeigu vaikui išmokti ko nors nėra būtina, tai jis to ir nesimokys. Vaikui, atsižvelgiant jo amžių, reikia iškelti tikslus, kuriuos jis sugebėtų atlikti, tuomet ir vystosi kompetencijos. Reikia leisti vaikui rinktis savo raidos kryptį, t. y. arba aš galiu sakyti, su kuo vaikui žaisti, arba jis pats gali pasirinkti su kuo nori žaisti. Arba aš galiu norėti, kad vaikas sportuotų, o jis nori ne sportuoti, o piešti.“

Tarptautinio vaiko teisių instituto direktoriaus pavaduotojas Stuartas N. Hartas teigė, kad atrasti aukso vidurį tarp vaiko teisių užtikrinimo ir pareigų vykdymo bei pavyzdingo elgesio yra nelengvas, bet tikrai įgyvendinamas uždavinys. Svečio teigimu, nesvarbu, kur tu gyveni, privalai gerbti vaikus. Tam, kad vaikai užaugtų sveiki ir sąmoningi pasaulio piliečiai, turi būti gerbiamos jų teisės ir poreikiai. „Viena problema, kuri būdinga absoliučiai visoms valstybėms, yra ta, kad vaikai paprasčiausiai nėra išklausomi. Geram vaiko vystymuisi reikia, kad jis ne tik būtų sveikas fiziškai, bet ir galėtų daryti didesnę įtaką savo gyvenimui bei pasirinkimams. O tai reiškia, kad vaikų reikia klausytis ir ne daryti dalykus jiems ar už juos, o daryti tai kartu“, - atskleidžia psichologijos mokslų daktaras.

Jo įsitikinimu, augdamas vaikas turi teisę spręsti, ką jis valgys ar kaip rengsis, su kuo draugaus ar kokias svajones pildys. Didžiąją savo vaikų gyvenimo dalį kontroliuoja tėvai, kuriems turi būti svarbu suprasti, ką reiškia vaiko teisės ir kad pagarba joms atneša naudos visiems, todėl svarbu tinkamai juos auginti ir auklėti jau dabar. „Koks bus vaikų mąstymas, kokios vertybės, kokios stiprybės, kokiais jie žmonėmis užaugs didžiąja dalimi priklauso tėvų“, - tikina Stuartas N. Hartas.

10 frazių, kurios stiprina vaiko psichiką

Nuo pat kūdikystės mūsų pasakyti žodžiai formuoja vaiko savivertę, mąstymą ir požiūrį į pasaulį. Štai 10 esminių frazių, kurios padės vaikui augti stipriu, pasitikinčiu savimi ir emociškai stabiliu žmogumi:

1. „Esi mylimas.“ Tavo gimimas pakeis šią planetą.
2. „Būk savimi.“ Niekam neleisk tau nurodinėti, kuo turi užsiimti. Nesistenk būti toks kaip kiti. Tikėk savimi ir daryk tai, kas tau teikia džiaugsmo ir energijos.
3. „Esi prieštaringas.“ Kiekvienas žmogus turi ir gero, ir blogo, ir tai yra normalu. Kartais tu būsi liūdnas, kartais linksmas; kartais energingas, kartais tingus, kartais šiurkštus, kartais mandagus; tylus ir triukšmingas; šykštus ir dosnus; atjaučiantis ir atsitolinęs.
4. „Viskas susiję.“ Visatoje viskas subalansuota. Kiekvienas iš mūsų - kruopelė šios harmonijos.
5. „Gali rinktis.“ Tu gali pasirinkti požiūrį į savo gyvenimą.
6. „Nebėk nuo blogų emocijų.“ Kiekvienas žmogus kartais išgyvena sunkius periodus. Ir netgi pyktis, barniai, kritika, depresija padeda tapti geresniam. Nesistenk nuo jų slėptis.
7. „Rūpinkis savimi.“ Kitiems mes galime duoti tik tai, ko turime patys. Jeigu negali būti geras sau - negalėsi būti geras kitiems. Jeigu rūpinsiesi savimi - atmesi pasiūlymus, kurie kertasi su tavo įsitikinimais.
8. „Eik savo keliu.“ Eik savo keliu ir netrukdyk kitiems eiti savuoju. „Būtina“, „privalau“ - kai pajusi, kad šios sąvokos ima dominuoti tavo gyvenime, sustok. Įsiklausyk, ką tau sako širdis.
9. „Spręsk pats.“ Kad ir ką darysi gyvenime, visada atsiras žmonių, kurie tave palaikys, ir tokių, kurie nepritars, kritikuos, prieštaraus. Vertink tuos, kurie linkę tau padėti.
10. „Nieko nebijok.“ Viskas, kas vyksta gyvenime, padeda žmogui augti. Nebijok permainų. Atmink apie savo unikalumą.

Įgūdžiai, kurių mokyklose nemoko, bet kurie būtini augančiai asmenybei

Be tiesioginių teiginių, tėvai gali ugdyti vaikų psichiką, lavindami tam tikrus įgūdžius. Štai keletas esminių įgūdžių, kurie padės vaikams tapti savarankiškomis ir laimingomis asmenybėmis:

1. Smalsumas. Yra pagrindinis variklis, padedantis ir vaikams ir suaugusiems iš tikrųjų kažką išmokti (ne mintinai iškalti). Jis sukuria galimybę į problemas žiūrėti kaip į įdomias mįsles, o ne kaip į neįveikiamus kalnus. Mįslių išsprendimas savaime yra malonus ir skatinantis dalykas. Vaikai iš yra smalsūs prigimties ir dažniausiai jiems nereikia papildomai to smalsumo skatinti. Leiskite vaikams užduoti klausimus, skatinkite juos uždavinėti ir ieškokite atsakymų kartu su jais.
2. Kūrybingumas. Leiskite vaikams spręsti problemas patiems. Jei prašo pagalbos, padėkite, tačiau bėgant laikui vaikas atras vis daugiau galios pats spręsti ir sudėtingus klausimus, tad leiskite jam tai daryti. Jo atrandami būdai greičiausiai bus ne tokie tobuli kaip norėtųsi, tačiau labai kūrybingi.
3. Savarankiškumas. Augdami vaikai įgyja vis daugiau savarankiškumo, ir jiems prireikia vis daugiau erdvės ir privatumo. Gerbkite tas ribas, leiskite vaikui klysti ir mokytis iš savo klaidų. Nesmerkite jo už tai, kad jis daro kažką nepasitaręs su jumis, - jis mokosi būti savarankiškas. Savarankiškumas sukuria galimybes išmokti pačiam įvertinti savo jėgas ir pasiekti užsibrėžtų tikslų.
4. Projektų įvykdymas. Vaikų iniciatyva ir smalsumas, jei nėra užgesinti apribojimais ir privalomomis žiniomis, vaikai patys susigalvoja projektų idėjų ir jas siekia įgyvendinti. Palaikydami juos sunkiuose etapuose, skatindami ne už rezultatą, o už pastangas, išmokysite juos įveikti net ir sudėtingiausias užduotis. Leiskite jiems klysti, leiskite mesti ir pradėti iš naujo.
5. Rasti savo aistrą. Gebėjimas padedantis būti laimingesniu. Daugelis suaugusių žmonių nemėgsta savo darbo, nes iš jų buvo atimta jų gyvenimo aistra, gebėjimas pajausti savyje tai, kas labiausiai patinka, o tada sekti potraukiu.
6. Būti laimingais su pačiais savimi. Vaikai išmoksta būti laimingais net ir nežaisdami; tiksliau jų žaidimai perauga į tikrą gyvenimą nejučiomis, tėvams po truputį paleidžiant vaiką iš savo globos ir nelaikant pririšus prie savęs.
7. Empatija. Vaikai savo emocijų suvokti negali, taigi už juos empatizuoti turi tėvai. Laikui bėgant, vaikui augant (tėvams vis dar empatizuojant), vaikas pats pradeda suvokti savo emocijas, o kartu - aplinkinių. Empatija yra nepaprastai svarbus elementas sveikiems ryšiams užmegzti, laimės pojūčiui atsirasti ir savireguliacijai.
8. Kritinis mąstymas. Vaikams yra įgimtas, tačiau kultūrinis, religinis, ideologinis aplinkos poveikis yra toks stiprus, kad ilgainiui iš kritinio mąstymo lieka tik kritiškas nemąstymas. Tėvams, siekiantiems vaikus išmokyti mąstyti kritiškai, pirmiausia patiems reiktų to išmokti, t.y. abejoti savo pačių teiginių teisingumu, pagrįstumu, šaltiniais, turėti omeny, kad turimas įsitikinimas gali būti klaidingas ir pan.
9. Susigyventi su pokyčiais. Pokyčiai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Ir kuo toliau, tuo daugiau ir didesnių tų pokyčių bus. Vaikui labai svarbu apsiprasti su kintančiu pasauliu. Mūsų organizmas siekia prisitaikyti prie aplinkos, tad turime įgimtą inerciją besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms priimti.

Vaiko elgesio supratimas ir ribų nustatymas

Kiekvienas tėtis ar mama yra susidūręs su situacija, kai vaikas elgiasi netinkamai. Svarbu suprasti, kad vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia. Pirmiausia, nusibrėžkite ribas sau. Suskirstykite vaiko elgesį į tris kategorijas:

• Elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz., kitų mušimas, daiktų gadinimas).
• Elgesys, kurį kartais leisite (pvz., saldumynų valgymas prieš pietus).
• Elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz., vaikas nesusitvarko žaislų).

Antra, susėskite su visa šeima ir susirašykite namų taisykles. Jei tokių taisyklių nėra, vaikas gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks - ne. Taisyklių gali būti iki dešimties, o teisę jas nustatyti turi ir vaikai. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai.

Norint koreguoti netinkamą elgesį, išsiaiškinkite, kokio tikslo vaikas siekia ir ar tokiu elgesiu jį pasiekia. Paprastai vaikai elgiasi netinkamai, siekdami dėmesio, valdžios, keršto arba rodo nevykėliškumą. Žinant, ko siekia vaikas, galima patenkinti jo poreikius iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Jei vaikas siekia dėmesio, skirkite jam daugiau dėmesio. Jei nori valdžios, leiskite jam priimti daugiau savarankiškų sprendimų, pvz., rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: kurias kelnes vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus atlikti pirmiausiai. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis.

Efektyvus drausminimas: paskatinimai ir pasekmės

Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį, arba jį nutraukti, sumažinti. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas.

Paskatinimai

Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik jam, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą.

Tėvai dažnai per daug ar per anksti ko nors reikalauja iš savo vaikų. „Pirmiausia tėvai turi suprasti - kuo vaikas yra mažesnis, tuo mažesnės jo galimybės užsiimti kažkuo pačiam.“

Visą kitą laiką turi būti skiriamas suaugusiųjų dėmesys vaikui. Su bendraamžiais vaikas prasmingai gali užsiimti tik nuo trejų metų, todėl į darželį vaikus reikėtų pradėti leisti nuo šio tarpsnio, ne ankščiau, nes tiek psichologiniu, tiek sveikatos ir socialiniu požiūriu jis yra tam nepasirengęs. Nors vaikas lanko darželį ar jau ir mokyklą, tėvų dėmesio vaikui niekas nepakeis. Vaikams tėvai yra didžiausias ir svarbiausias autoritetas. Nepaisant to, kai kurie tėvai vis dar naudoja televizorių ar planšetę kaip auklę.

Drausminimo priemonės

Drausminimo priemonės - tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku, kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinamas ir kaip drausminamas.

Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: „Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo“). Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė, kurią reikia naudoti retai. Pasirinkite neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome „gana“. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame, kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama.

Turi būti tik viena komanda per kartą. Vaikams lengviau suprasti, kai liepiama padaryti tik vieną dalyką. Komanda turi būti trumpa ir aiški. Nepateikite reikalavimų klausimų pavidalu. Pasakykime ką vaikui daryti, o ne tai, ko nedaryti, nes vaikai dažniausiai „ne“ praleidžia pro ausis. Nors vaikų auginimas - nemažas tėvų kantrybės išbandymas, tačiau svarbu suvokti, kad žeidžiantys žodžiai gali padaryti nemažai žalos vaiko savigarbai.

10 frazių, kurių reikėtų vengti

Tam, kad vaiko psichika būtų sveika ir tvirta, svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir ko vengiame sakyti. Štai 10 frazių, kurios gali žaloti vaiko savivertę ir ryšį su tėvais:

1. "Kodėl negali būti toks, kaip [vardas]?" Lyginimas su kitais vaikais žemina savivertę ir skatina konkurenciją tarp vaikų. Užuot lyginę, įvardinkite, ko norite iš savo vaiko. Parodykite vaikui gerų įpročių naudą.
2. "Tu elgiesi kaip mažas vaikas!" Toks pareiškimas provokuoja tolesnį blogą elgesį. Užuot provokavę vaiką toliau tęsti savo blogą elgesį, suformuluokime teiginį taip, kad jis atneštų laukiamų pokyčių.
3. "Ar tu negali apsirengti normaliai?" Tiesioginė kritika gali tapti tvirtu pagrindu stipriam pasipriešinimui. Turime savęs paklausti: „Ar turiu tai kontroliuoti?“
4. "Tu esi tinginys/kvailys/nenaudėlis!" Etiketės kelia pavojų, nes bet kokia etiketė, net ir teigiama, gali neleisti vaikui pažvelgti į save objektyviai ir iškreipti jo „aš“ vaizdą. Prieš užkabindami vaikui neigiamą etiketę, paklauskime savęs, ką iš tiesų turime galvoje.
5. "Kaip tu galėjai būti toks kvailas?" Toks pasakymas žemina vaiko savigarbą. Užuot vartoję neigiamus teiginius (kvailas, netikęs, žioplas, bjaurus ir kt.) vaiką teigiamai paskatinkite, tai padės keisti vaiko elgesį.
6. "Tu man sugadinai visą dieną!" Jeigu vaikas girdi: „Tu niekam tikęs, nenoriu tavęs matyti“, šis jausmas gali neapleisti jo visą gyvenimą. Verčiau nustatyti taisykles, kol dar nepasiekta kulminacija.
7. "Netrukdyk man!" Šie žodžiai verčia vaiką manyti, kad jo nuomonė jums nerūpi. Jeigu sakome tai dažnai, vaikas gali pradėti manyti, kad jo nuomonė visai nesvarbi, nereikšminga ir apskritai jis neturi ką pasakyti. Atminkite: vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų mandagūs, turite būti mandagūs su jais.
8. "Palauk, tu pamatysi!" Tušti grasinimai ir bauginimai galiausiai pakirs jūsų autoritetą. Jie skatina vaiką tęsti savo blogą elgesį, kad jis galėtų jus išbandyti. Geresnis kelias yra pasirinkti bausmę, kurią galėsite įvykdyti.
9. "Jei tu neisi su manimi, aš tave paliksiu!" Niekada nežaiskite vaiko baime būti paliktam. Tėvai turėtų būti saugi užuovėja, iš kurios vaikas galėtų išeiti į pasaulį. Jeigu to nebus, vaikas išaugs nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų.
10. "Tu esi pats geriausias!" Nuolat girdėdamas, kad yra "geriausias", vaikas gali suprasti tiesiogiai - kad jis pranašesnis už kitus, ir elgtis atitinkamai. Tėvams patartina atsisakyti vertinti patį vaiką ir jo darbus frazėmis "geras", "geriausias", "blogas", "blogiausias" ir pan. Kalbėkite konkrečiau. Pavyzdžiui, užuot teigę "Tavo piešinys - geriausias klasėje", verčiau pasakykite, kuo jis jums toks geras ir mielas: "Tavo piešinys toks ryškus, džiaugsmingas, kupinas optimizmo!"

Jeigu vis dėlto pasakėte savo vaikui ką nors žeidžiančio, yra būdų tai skriaudai atitaisyti. Laimei, vaikai yra labai nenusimenantys ir sugeba greit atsigauti. Šis būdas ne tik padeda atkurti gerus santykius, bet ir moko vaiką, kaip elgtis, kai pasakai ką nors netinkamo, ko visiškai nenorėjai pasakyti.

Frazės, kurios padės nuraminti vaiką

Kartais vaikai verkia. Verkiama dažniausiai ne todėl, kad šiaip užsimaniau, o dėl kažkokios priežasties. Net jei tai ir iškritę ant šaligatvio ledai ar nulūžęs pieštukas, ar rakštis, ar sugriuvęs kaladėlių bokštas. Žodžiu, priežasčių verkti tikrai yra daug. Jos visos tą akimirką rimtos. „Nustok bliauti“ man nepadėjo. Nepadeda ir mūsų vaikams. Skirtingais momentais veikia skirtingi dalykai, kartais reikia paprasčiausiai tyliai pabūti šalia. O kartais reikia vaiką (ar suaugusįjį) palikti pabūti vieną - su savo mintimis ir liūdesiu.

Štai paruoštukai-frazės, kurios tinka vietoj „neverk“, „būk vyras“ ir pan. Taip pat svarbu prisiminti taisyklę, kad jei neturime ką gero pasakyti, tai geriau prisėskime šalia ir patylėkime:

• Aš su tavimi, aš tau padėsiu.
• Matau, tau sunku.
• Suprantu, kad tu liūdnas, nusiminęs, piktas. Tai normalu, taip gali būti.
• Tai iš tiesų buvo liūdna, neteisinga.
• Šiek tiek atsikvėpkime, padarykime pertraukėlę.
• Ar norėtum pabandyti iš naujo? Mano pagalbos?
• Girdžiu tave verkiantį, bet nesuprantu, kas vyksta. Gal padėtum man suprasti?
• Galime kartu paieškoti išeities, sprendimo.
• Atsimenu, kai tu… (čia vieta prisiminimui apie gerus, smagius, pasisekusius dalykus)
• Aš tave myliu.

Tačiau yra ir elgesio modelių, kurių derėtų vengti, bendraujant su vaiku, ypač jam išgyvenant sunkias emocijas:

• Melagystė. Melas turi trumpas kojas, geriau neprisimeluoti, kad paskui nereiktų vargti.
• Gąsdinimas. Reikia būti tikriems, kad kuo gąsdinate, gali tekti ir padaryti. Vaikai iš žodžių nepasimoko, reikia veiksmų.
• Emocinis šantažas. Vaikas priverčiamas elgtis taip, kaip nori tėvai, nors ir jaučiasi labai blogai. Vaikas paklūsta reikalavimams, tačiau griaunamas ryšys, vaikas jaučiasi, kad su juo elgiamasi nesąžiningai.
• Nuolaidžiavimas. Jei dažnai nusileidžiate vaiko prašymams, rėkimui, verkimui, tampate vaiko norų „įkaitais“.
• Papirkinėjimas. Pagalvokite, ar verta prasidėti su vaikų papirkinėjimu.
• Savų taisyklių laužymas. Taisyklės turi galioti visiems. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, o ne žodžių.
• Moralizavimas. Moralai vaikų neveikia, nes per daug žodžių ir neaišku, ką nori tėtis ar mama pasakyti. Vaikui nepasakoma, ką daryti, o tik išvardijama, ką jis daro ar kažkada darė blogai.

Kaip užauginti drąsų ir pasitikintį savimi vaiką?

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė pateikia keletą patarimų, kaip užauginti laisvą, pasitikintį savimi vaiką:

• Pažvelkite į situacijas vaiko akimis. Supraskite, kas vaikui kelia nerimą.
• Mokykite vaiką tvarkytis su nemaloniais išgyvenimais. Pasiūlykite nupiešti savo nemalonų jausmą.
• Rodykite vaikui pagarbą būdami kantrūs. Išlaukite, kol vaikas pasirengs žengti žingsnį.
• Nesijaudinkite, ką pagalvos kiti. Svarbiausia kurti ir išlaikyti pozityvų ryšį su savo vaiku.
• Padrąsinkite žodžiais. Paaiškinkite, kad situacija saugi.
• Padrąsinkite veiksmais. Parodykite savo palaikymą iškilus bėdai.
• Parenkite vaiką situacijoms, kuriose jam gali kilti nerimas. Aptarkite, kaip išvengti streso keliančios patirties.
• Stenkitės, kad vaikas norėtų bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais. Plėskite socialinį ratą.
• Mokykite savo pavyzdžiu. Vaikai panašūs į savo tėvus.
• Padrąsinkite save. Viskam reikia laiko.

Kalbos ugdymo svarba vaiko raidai

Kalbinis mandagumas laikomas viena iš svarbiausių komunikacinio akto dalių, formuojančių pašnekovų santykį ir tam tikra prasme dažnai nulemiančių pokalbio sėkmę. Pasak psichologų, bendrauti su vaiku reikia mokytis, tačiau tikrai nereikia bijoti nesėkmių ar bijoti eiti į viešumą ir susilaukti neigiamų aplinkinių vertinimų. Svarbu su vaiku kalbėti neskubant, dažnai sustojant. Lėta, rami, atsipalaidavusi, sklandi kalba daug efektyvesnė už tokius patarimus, kaip „įkvėpk“, „neskubėk“, „nesijaudink“. Vertėtų mažiau klausinėti vaiko įvairiausių dalykų, savo veido išraiška ir kūno kalba palaikyti vaiką, parodyti, kad klausomės jo kalbos turinio, o ne kaip jis kalba.

Tėvų vaidmuo kalbos ugdyme

Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.

Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.

Ko vengti kalbos ugdymo procese?

Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.

Kada kreiptis pagalbos?

Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).

Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime.

tags: #10 #fraziu #kurias #butina #istarti #vaikui

• saugus planšetinis kompiuteris vaikams
• Kaip teisingai deklaruoti pajamas ir turtą?
• Išsamus vadovas: vaikiški grožio staliukai
• Nėščiųjų teisių užtikrinimas darbo vietoje
• Viskas apie priešmokyklinį ugdymą