Meniu

Marius Lasinskas: Žolininkas, Vaistininkas ir Gamtos Pagarbos Šauklys

Marius Lasinskas vaistažoles renka ir seminarus veda jau dešimt metų. Mažylius namuose auginančiam tėčiui ypač patinka su žolynais supažindinti vaikus. „Su jais nori nenori tampi kūrybingas“, - šypsosi vaistininko specialybę turintis žolinčius. Jis yra dr. Marius Lasinskas vaistininkas-žolininkas, VDU ŽŪA dėstytojas, knygų „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“ autorius, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas. Kiekvieną dieną jis galvoja, kaip galėtų būti naudingas žmonėms būti laimingesniais ir sveikesniais.

Kelias į žolininkystę: Nuo farmacijos iki gamtos

Dažniausiai kalbėdami apie žolininkus įsivaizduojame žilagalvius senolius, tačiau Marius Lasinskas yra jaunas specialistas. Įvairūs augalai traukė jį nuo mažumės - vaikystėje daug laiko leisdavo pas senelius, apsuptas gamtos. Baigdamas mokyklą, jis pasirinko biologijos kryptį ir įstojo į mediciną.

Nors brolis siūlė tapti chirurgu („Būk chirurgas.“ Bet bijau kraujo), ir jis pats svarsčiau apie odontologo specialybę (tik tuomet reikėtų visą dieną stovėti prie burnytės), labiausiai jam nuo seno patiko vaistininko išminčiaus vaizdinys. Jis pataria žmonėms, padeda sveikti. Taigi įgijo farmacininko specialybę.

Lūžis karjeroje: Išėjimas į gamtą

Metus dirbo vaistinėje, dar metus - farmacijos kompanijoje. Vis dėlto jautė, kad tai ne ta vieta, kur nori būti. Lūžis įvyko, iš arti pamačius sistemą. Viską įsivaizdavo ne taip. Dirbdamas vaistinėje pyko ir ant jos, ir ant žmonių. Klientai prašydavo tuoj pat duoti tabletę, kuri iškart pagydytų. Viskas vykdavo greitai, neįsigilinus į situaciją. Jam taip netiko. Taigi Marius išėjo į gamtą.

Dar studijuodamas mediciną, gilinosi ne tik į chemiją, bet ir į augalų mokslą. Toliau tobulėjo semdamasis žinių iš vyresnių žmonių. Šia veikla jis užsiima jau dešimt metų.

Žolininkas ir vaistininkas: Sąvokų dermė ir veikla

Marius Lasinskas pristatomas kaip vaistininkas ir kaip žolinčius. Vaistininkas plačiąja prasme yra įgijęs vaistininko specialybę, o žolinčius gali būti bet kuris žmogus - nėra tokios kvalifikacijos rengiančių įstaigų. Beje, žmonėms labai patinka, kad jis yra ne tik žolinčius, bet ir vaistininkas.

Jo darbas apima augalų rinkimą, jų džiovinimą, mišinių darymą ir konsultavimą. Jis nesako, kad žolelėmis gydo, nes iš tikrųjų gydyti žmogų reiškia suprasti jį visą: šalia jo gyventi, žinoti jo pomėgius, įpročius. Jo pagalba - tai pokalbis, rekomendacija, pasiūlymai profilaktikai.

Marius Lasinskas yra pradėjęs individualią veiklą „Mariaus žolelės“, parašė knygelę mažiesiems „Vaikai vaistažolių pasaulyje“, kuri turėtų pasirodyti rudenį. Taip pat yra Žolinčių akademijos viceprezidentas ir lektorius.

Žolinčių akademija: Misija ir veikla

Žolinčių akademija vienija visus, kurie domisi vaistažolėmis. Prie organizacijos veiklos Marius prisidėjo susipažinęs su jos siela Danute. Žolinčių akademijos rengiamos paskaitos ir seminarai (visi nemokami) - atgaiva šiuolaikiniame streso, greitojo maisto pasaulyje. Danutė, kaip juokauja Marius, gali ir tortą iš ąžuolo žievės padaryti, ir makaronus. Per maistą, šviesias mintis ji sveikatina žmones.

Marius pats važinėja po miestelius, veda seminarus senjorams, mažiesiems organizuoja arbatos dieną ir kitas veiklas, vasarą apsilanko vaikų stovyklose. Jį pasikviečia žmonės, norėdami susipažinti su augalais, kurie auga jų aplinkoje - čia pat, po kojomis.

Edukacija įvairioms amžiaus grupėms

Nors Mariui teko daug bendrauti su senjorais ir labai džiugu, kad egzistuoja visuomenės sveikatos biurai, kurie užsiima ligų profilaktika, bei trečiojo amžiaus universitetai, kur vyresni žmonės gali gauti žinių, jam didžiausias džiaugsmas dirbti su vaikais. Senjorams labai svarbu kalbėti, nes tą informaciją jie perduoda ir anūkams. Gaila, kad vyksta mažai paskaitų šeimoms, taip pat liūdna, kad į seminarus susirenka visai nedaug vyrų - net 95 procentų dalyvių būna moterys.

Su vaikais - viskas visai kitaip. Vaikai užduoda įdomiausių klausimų ir pasako tokių gerų dalykų apie augalus, kurių nemato suaugusieji. Su jais nori nenori tampi kūrybingas. O vaikus, žinoma, geriausiai mokome savo pavyzdžiu.

Žoliavimo seminarų principai

Žoliavimo seminarai prasideda nuo teorinės dalies, per kurią būtinai pasakomos trys žolininko taisyklės:

Pasiruošimas. Senoliai žoliauti rengdavosi dar iš vakaro, pasidėdavo lininius šviesius drabužius, pasimelsdavo, nes tam labai svarbu tinkamai nusiteikti. Ryte pasukę link pasirinktos augavietės, jie eidavo susikaupę, su niekuo nekalbėdami, net prasilenkę su kaimynu nepasisveikindavo.
Pagarba ir padėka gamtai. Tik pagalvokite, spygliuotis turi augti net 10 metų, kad jo spygliai įgytų sveikatinamųjų savybių. Gamta dėl mūsų stengiasi, todėl jai turime padėkoti. Su vaikais ne tik sakoma „Ačiū“, bet ir būtinai paskatinama atlikti gerą darbą - jei pasilenkus prie vaistažolės pamatome šiukšlę, būtinai ją pakeliame.
Saikas renkant vaistažoles. Yra paprasta proporcija - viena ketvirtoji žmogui, trys ketvirtosios gamtai (vaikams ji aiškinama dalydamas obuoliuką). Vadinasi, jei užtikai žolelių augavietę, tai neišskink visų, nerauk su šaknimis. Kokių gydomųjų savybių augalas turės, labai priklauso nuo požiūrio į jį. Jei žvelgsime pagarbiai, kaip į draugą, tokį patį kūrinį kaip mes patys (juk medžio kamienas - lyg mūsų stuburas), tai ir sveikatos daugiau gausime.

Toliau seminarų metu mokomasi atpažinti įvairius augalus - uostom, atidžiai apžiūrinėjam, įsimenam pavadinimus. Vaistažolių, kurių nepažįstame, negalime rinkti, nes, kaip juokaujama, 99 iš 2000 yra valgomos tik vieną kartą gyvenime.

ŽOLELIŲ SODŲ PRADEDANČIŲJŲ VADOVAS || KAIP || SODO PAGRINDAI

Vaistažolių rinkimas ir rekomendacijos pradedantiesiems

Marius Lasinskas pabrėžia, kad vaistažolės mėgsta švarą ir tylą. Tokių vietų ir ieškoma. Žinoma, dabartiniame pasaulyje niekada nesame tikri, koks dirvožemis, kuriame auga žolelės, kokie lietūs laisto tą žemę. Visur yra sąlyginai nešvaru. Tačiau vaistažolės vis tiek išsaugo sveikatinamąsias savybes, kad ir kur vešėtų. Visi apvalymo ritualai ir buvo skirti tam, kad jos taptų kuo švaresnės ir sveikatingesnės.

Žinoma, yra ir mokslinė pusė, juk viskas daroma su protu - nerenkami augalai šalia geležinkelių, judrių gatvių. O kai kurios žolelės auga tik soduose, daržuose, pavyzdžiui, šalavijų ar medetkų nė su žiburiu laukinėje gamtoje nerasime. Kitų vaistažolių jau žinomos įprastos augavietės, ten ir vyksta rinkti - į tam tikrus rajonus, pievas.

Rekomenduojamos žolelės pradedantiesiems

Pradedantiesiems užtenka žinoti du augalus - siauralapį gaurometį ir kiaulpienę. Abu padeda nuo begalės negalavimų.

Siauralapis gaurometis. Dabar daugelis turi problemų su nervais, o gaurometis juos puikiai pririša, kad niekur nelakstytų. Gelbsti ir nuo kitų ligų. Jis gali būti geriamas kaip žaliosios arbatos pakaitalas ryte. Auga miško kirtimuose, Nidos kopose, sausose vietose. Tik svarbu nesumaišyti jo su ožkarože, kurią galima aptikti šlapesnėse augavietėse, be to, gauromečio lapai be dantukų.
Kiaulpienė. Jei turi dar ir kiaulpienę - jau visas komplektas. Bet šio augalo taip pat reikia nesupainioti su kitu panašiu - dirvine piene. Kaip atskirti? Kiaulpienė pirmoji pražysta pavasarį ir turi vieną kotelį ir vieną galvelę. Veikia visą kūną nuo kojų pirštų galiukų iki galvos. Be to, kad padeda sergant įvairiomis ligomis, dar ir suteikia pakankamai vitaminų.
Šeivamedis. Prie šių dviejų augalų galima pridurti dar vieną - šeivamedį. Tai vaistažolė numeris vienas nuo gripo. Taip pat apsaugo nuo įvairių virusų, bakterijų, infekcijų.

Ką rinkti rugpjūtį?

Daugelis augalų skinami ankstyvą pavasarį. Rugpjūtį galima prisiskinti dar daug žolelių - ir gaurometį iki pat rugpjūčio pabaigos. Taip pat dilgėlių karolių ir lapų suskubti. Dabar šie augalai pasidabina tokiomis rudomis sėklytėmis, kurių verta kasdien sukramtyti po pusę šaukštelio. Galima susimaišyti su medumi, sutrinti ir pasigaminti jų chalvą. Taip pat renkami viržiai, kurie padeda nuo artrito, nemigos, kitų ligų.

Žolinės šventė: Praeitis ir dabartis

Žolinės šventė Lietuvoje ne tokia populiari kaip Joninės, daugeliui tai tik papildomas laisvadienis. Išties ir patys daugiau švenčiame Jonines. Na, o Žolinė - tai derliaus šventė. Žmonės anksčiau gyveno vienu ritmu su gamta, todėl tokie atskaitos taškai buvo labai svarbūs ir prasmingi. Žolinė - tai vasaros pabaiga, pikas - tiek žydėjimo, tiek žolynų, derliaus. Nekas bus daugiau tokio gausos meto, kaip dabar. Žmonės sakydavo: ką pasidarei iki Žolinės, tas tavo.

Tai buvo įprasminta proga visiems susitikti, pasidalyti gėrybėmis, kas ko turi daug, o kam ko trūksta - gal kviečių, gal miežių. Taip pat rinkdavo žolynus, darydavo iš jų puokštę, šventindavo, ten taip pat įdėdavo ir kopūstų lapų (Žolinę dar vadindavo Kopūstyne), kitų daržovių. Laikydavo namuose visus metus (panašiai kaip verbą). Vėliau, jei susirgdavo, po gabalėlį šventintos puokštės dėdavo į arbatą.

Kaip minėti Žolinę dabar?

Dabar šią šventę galima paversti susitikimų diena su artimaisiais, giminėmis, bičiuliais, per kurią taip pat dalytumėmės. Tik ne derliumi, bet mintimis, svajonėmis, rūpesčiais, prisiminimais. Savo šeimoje irgi stengiamasi grįžti prie savo šaknų, su senosiomis tradicijomis supažindina kaimuose gyvenančios močiutės, vykstama į Rumšiškes, kur rengiamos įvairios edukacijos. Vis daugiau žmonių grąžina lietuvių ritualus į savo gyvenimą.

Filosofija: Meilė žmonėms ir gamtai

Atsakymų į tai, kaip būti naudingam žmonėms ir padėti jiems būti laimingesniais ir sveikesniais, Marius Lasinskas bando rasti gamtos ir žmonių gyvenimuose. Tik gerai pažindamas vaistinius ir maistinius augalus, galės juos tinkamai surinkti, išdžiovinti ir paruošti vartojimui. Tik puikiai pažindamas žmones galės tuos augalus parinkti tam tikroje situacijoje esančiam konkrečiam asmeniui. Taigi žolininkas visą gyvenimą mokosi dviejų pagrindinių dalykų: mylėti žmones ir gamtą. Būkite sveiki ir laimingi!

tags: #zolininkas #marius #lasinskas #gimimo #diena