Auksinio Paukščio Laimė ir Akmenimis Paverstų Herojų Išgelbėjimas: Lietuvių Liaudies Pasaka
Senų senovėje, kur gyveno du broliai, prasidėjo neįtikėtina istorija apie likimą, pavydą ir stebuklingus nuotykius. Vienas brolis buvo labai turtingas ir žinūnas, o antras ledva maitinosi iš uždarbio su pačia ir dviem sūnumis dvynukais. Būtent pastarajam teko susidurti su įvykiais, kurie pakeitė ne tik jo, bet ir visos apylinkės ateitį.
Auksinis Paukštis ir Brolių Dvynukų Stebuklas
Sykį išėjo tas žmogus in girią malkų, kur pamatė an šakos tupint paukštę su aukso plunksnom. Jis, pajėmęs akmenuką, kaip metė in tą paukštę, gerai pataikė, ir nupuolė aukso paukštė negyva an žemės. Pasirinkęs malkų, pajėmęs tą paukštį parsinešė namo: nors negyvas, ale kad toks gražus paukštis, kur jis jį dės? Pajėmęs tą aukso paukštį nunešė savo turtingam broliui parduot. Anas brolis pamatė, kas čia per paukštis, o jis, kaip žinūnas buvo, tai jis žinojo, ką su tokiu paukščiu galima padarytie.
Jis tam savo broliui gerai užmokėjo, o pačiai tuo liepė tą paukštį nupešti ir iškept, neprapuldant jokio šmotelio mėsos. To paukščio buvo svarbus dalykas - širdis ir kepenys. Pati, viską priderančiai atlikus, kepa an skaurados tą paukštį. Toj kepėja atsitraukė iš kuknios, o ano brolio tie du dvynukai in tąsyk atbėgo in kuknią, rado an skaurados tą paukštę. Jiedu išalkę buvo - jiedu tą paukštę pavertė an vieno šono, an kito - iš vidurio išpuolė du šmotukai mėsos. Jiedu pajėmė po šmotuką ir suvalgė. Kepėja pažiūrėjo - kad jau jiedu suvalgė širdį ir kepenis. Bijodama bausmės vyro, ką ji darys? Ji tuo papjovė gaidį, išėmė kepenis ir širdį, indėjus in paukštį, iškepus atnešė vyrui. Jis tą paukštį vienas visą suvalgė.
Jei jis būtų suvalgęs to paukščio širdį ir kepenis, tai jis kas rytą būtų radęs po galva po du raudonuosius. Kaip jau jis žinojo, kad tur rast kas rytą po priegalviu raudonųjų, tai jis pirmą rytą kaip tik kėlės, teip tuo pradė graibyt pinigų, bet niekur jis jų nerado. O tie vaikai kaip tik kėlės, ten kas suskambė. Motina jų pažiūrėjo, kas ten suskambėjo, - rado auksinių pinigų. Ir teip kas rytas rasdavo po jų galvom po du raudonuosius.
Tų vaikų tėvas, nieko nežinodamas, iš kur atsiranda toki pinigai, atėjęs papasakojo savo broliui. Tas brolis, kaip tik dažinojo apė tokius pinigus, kone pagedo iš piktumo. O tie vaikai tankiai ateidavo pas jį. Matydamas vaikų sėkmę, turtingas brolis sumanė juos pražudyti.
Išbandymai Girioje ir Lojalių Žvėrių Kompanija
„Vaikai, aš važiuoju in girią pasivažinėt“, - pasakė dėdė. O, žinoma, vaikam kad tik važiuot! Tuo jis juos susodino in vežimą, nuvežęs in girią juos paklaidino, paliko girioj, pats sugrįžo namo. O tie vaikai ėjo ėjo, ieškodami tikro kelio, ir vis ko tolyn, to daugiau klydo. An galo beblūdydami sutiko jiedu medinčių, arba vartą tos girios. „Mes tokio tai tėvo. Mes kaip atsikeliam kas rytas iš miego, tai po mūs galvom randas po auksinį pinigą. Dažinojo apė mus dėdė.“ Tas vartas neturėjo vaikų. Jis sau pamislio: jeigu teisybė, kad po jais pinigai randas, tai jis juos pajėmė pas save.
Kaip tik pernakvojo, tuo rados po galva po raudonąjį. Tuos pinigus rinko dėl jų. Ir juos augino ir mokino šaudyt. Padavė jiem po muškietą. Nuvėjo jie in girią. Pamatė medinčius lekiant žąsų pulką. O žąsys lėkė trikampiu šniūru. Tas ir nušovė teip, kaip buvo reikalaujama. O kad paliepė antram - ir tas teip padarė. „Dabar jau esat atsakanti medinčiai - aš jum duodu po gerą šautuvą ir prie to - po gerą šunį.“ Padėkavo broliai medinčiui už auginimą ir mokinimą ir išėjo svieto vandravot.
Eidami toliau per girią, pamatė bėgant zuikę. Toliau eidami, patiko lapė - lapė davė porą lapukų. Toliau patiko vilkė - vilkė davė porą vilkučių. Toliau patiko meška - meška atnešė porą meškučių. Tokiu būdu ir liūtas davė porą liūtukų. Tie žvėrys su jais ėjo ir jų klausė teip kaip naminiai. Ėjo ėjo jiedu su tais žvėrimis.
Brolių Keliai Išsiskiria: Smako Nugalėtojas
Priėjo jiedu an grįžkelės medį. Viens tą peilį inkišo in medį, ir viens nuvėjo in vieną pusę, antras - in kitą. Vienas, paėjęs toliau, priėjo karaliaus miestą. Žiūri - visas miestas juodom gelumbėm aptaisytas. „Čia tuo už miesto yra toks kalnas. An to kalno ją nuveš, o ten smakas ją praris.“ Ši žinia buvo apie karalaitę, kurią ruošiamasi aukoti baisiam smokui.
Pernakvojo su savo žvėrimis pas tą karčmorių, an ryt nuvė jis an to kalno. An to kalno rado tokią mažą stubelę, toj stubelėj rado stiklinę, pripiltą vyno, o an sienos rado šiokį parašą: kad kas tą stiklinę vyno išgertų, tai būtų drūtesnis už visą svietą. Paėjęs toliau, rado an to kalno duobę, toj duobėj rado gulint labai sunkų kardą, kad jis jį nė iš daikto nepakėlė. Sako: „Palauk, aš mėginsiu tą stiklą išgertie.“ Kaip tik išgėrė, tuo pajautė savy didelį vieką. Ne po ilgam atvežė tą karalaitę. O vežėjas, atgal pavažiavęs, laukė, kas nusidės su karalaite.
Toliau tas jaunikaitis tą karalaitę uždarė toj stubelėj, o pats laukė smako atlekiant. Ne už ilgo su didele vėtra atlėkė septyngalvis smakas. „N'o kas čia? Aš tavęs klausiu: ko tu čia atėjai?“ Tuo iš visų septynių galvų pradėjo liet an jo ugnia. Tuo uždegė visas žoles an kalno. Žvėrys, matydami, kad jau jų ponui bus blogai, tie visi šoko, su kojom užmindžio ugnį. Smakas, matydamas, kad jau su ugnia nieko neveiks, - pats puolėsi an jo. Medinčius pakėlęs kardą kaip leido - tuo išsyk nukirto tris galvas. Antrusyk smakas puolė an jo - jis jam vėl nurentė tris. An galo iš visų savo pajėgų puolė an medinčiaus, bet jis jam ir tą paskutinę galvą nujėmė. Iš galvų liežiuvius išpjovęs susirišo in skepetaitę, o smako kūną sudraskė jo žvėrys.
Atidaręs tas stubelės duris, rado karalaitę iš baimės apmirusią. Jis ją išnešė an vėjo. Besikariaudamas su smaku, dideliai nuvargo. „Tu - stipriausias apgynėjas. Žiūrėk, kad mum miegantiem kas blogo neatsitiktų.“ Atsigulė ir užmigo sunkiai. „Tu saugok - aš ir miegosiu.“
Klasta ir Teisingumo Triumfas
Pamatė tas vežėjas, kad jau an kalno aptyko, - jis palengva užlipo an kalno, o radęs juos miegančius, pajėmęs kardą nukirto tam medinčiui galvą. O tą karalaitę miegančią pajėmęs nunešė nuo kalno, kol anoj pabudo iš kieto miego. Iš pradžių ji nenorėjo, ale, norėdama gyvastį išneštie nuo žmogžudžio, turėjo teip prisiektie. Pargabeno ją pas tėvą karalių ir tuo apsigarsino išgelbėtoju ir būsiančiu žentu karaliaus.
Tie žvėrys ilgai miegojo. Zuikis, kaipo bailiausias, pirmiau pabudo. Pabudęs pabudino lapę, lapė - vilką, vilkas - mešką, meška - liūtą. Meška perdavė atgal toliau, o an galo visa bėda krito an zuikio. Zuikis in tas valandas parnešė tų šaknelių. Tuo liūtas pridėjo galvą prie pečių, ale in kitą pusę burna. Tuo indėjo jam in burną tų šaknelių - tuo sugijo ir atgijo. Tada liūtas jam visą atsitikimą papasakojo. Ale jis apsižiūrė, kad jo burna in kitą pusę. „Kaip dabar bus?“ „Aš kad teip negerai padariau, tai aš galiu pataisyt savo klaidą. Aš misliau, kad in tą pusę bus gražiau.“ Tuo nusuko tą galvą, apsukęs kita puse, indėjo in burną tų šaknelių - tuo sugijo ir atgijo vėl jų ponas.
Dabar, kad uždirbtų sau duonos, išmokino žvėris šokt. Beaidami aplink, atėjo vėl in tą karaliaus miestą. Tenai jau buvo vestuvės su tuom vežėju karalaitės. Jis kaip dagirdo apė tai, tai jis tuo nuvė prieš rūmą karaliaus ir paliepė žvėrim šokt. Pamatė karalaitė - tuo jį pažino. Karalius tuo išėjęs jį maloniai pavadino. O kad jis atėjo, pamatė an stalo stovint to smako galvas. Tuo jis iš skepetaitės tuos liežiuvius išrišo ir pritaikė kožną in tą patį snukį. Kaip jis tik liežiuvius parodė, tas vežėjas tuo ir išbalo. O an tikro darodymo parodė jis da karalaitės aukso žiedą ir skepetaitę su jos parašu. Tada tuo karalius sušaukė sūdą, apsūdijo prigaviką an baisios mirties: tapo sudraskytas terp keturių bulių.
Akmeniu Paversti Žmonės ir Atsigavimas
Už kokia pora mylių nuo miesto buvo tokia giria, kad kas in ją patekdavo, tai jau neišeidavo arba negrįždavo atgal. Sykį sumislio jaunas karalius (pirmasis brolis) jot in tą girią medžiot. Jį negalėjo nė karalius, nė pati karalaitė perkalbėt. Surinkęs žmonis dėl medžioklės, išjo in tą girią. Kaip tik pajojo toliau in girią, pamatė bėgant alnę. Jis tą alnę vijo ir vijo, an galo bevydamas suklydo, ir toj alnė prapuolė. O alnė tai buvo ragana. Jau jį užpuolė vakaras. Jis pradėjo an savo rago trūbyt, bet jau teip toli buvo, kad nieks jo trūbos balso negirdėjo. Ką jis darys - jau jis turi girioj nakvot. Jis po dideliu medžiu susikūrė ugnį ir sėdi su žvėrim. Jis, nieko pikto nemislydams, pajėmęs tą rykštaitę, užgavo žvėris. Kaip tik užgavo, teip visi žvėrys ir pavirto in akmenis.
Sykį anas brolis (antrasis dvynys) atėjo pas tą medį - rado jau peilį surūdijusį pusiau, o pusė dar buvo šviesus. Sako: „Jau mano broliui didelė nelaimė atsitiko - reikia eiti jo ieškot.“ Pasuko in vakarus, ten in tą pusę, kur jis nuvėjo, kaip jiedu persiskyrė. Ėjo ėjo, priėjo tą patį miestą, kur jo brolis buvo. Pradėjo klausinėt, kaip ten toj girioj buvo. Jis kitą dieną eina in tą girią medžiot. Teip atsitiko ir šitam. Kaip jį sutemė, tai jis ir pataikė ateit po tuo medžiu. Susikūrė ugnį didelę, meška jam privilko malkų. „Aš bijau tavo žvėrių.“ Jis tuo sumislio, kas tai čia yra: „Tai jau šita ragana mano brolį suvėdė.“ Jis kap turėjo muškietą užtaisytą, teip ir rėžė, bet nieko, ją nepažeidė. Mato jis, kad jis teip gerai šaudo, o jau jai nieks, tai jis prisimušęs in muškietą insidėjo sidabrinį pinigą. Bet ir su tuom raganą neužmušė, tik iškrito iš medžio. Tol mušė, kol nepasakė. Nuvėjo in tokį duburį - tenai buvo brolis ir visi žvėrys akmenimi paversti.
Pasilaužė rykštaitę, su tąj rykštaite užgavo kiekvieną akmenį - ir tuo stojo jo brolis ir jo žvėrys gyvi, o ir da daugybė visokio luomo žmonių. Ten buvo piemenų, ten buvo sargų girios su šautuvais an pečių, ten buvo visokių keleivių. Tuo broliai suvėję pasisveikino, pasibučiavo. O paskui paliepė žvėrim - tie žvėrys raganą sudraskė. O ragana buvo riebi, daug iš jos taukų išbėgo, tai ir dabar dar žiemą an sniego prieš saulę jos taukai žiba. O kad jau tą raganą sudraskė, pasidarė toj girioj šviesu, ramu ir visoj apylinkėj iškilo daugybė dvarų, jos užraganautų. Kada jau viską atliko, sugrįžo tas brolis pas savo karalaitę, o šitam savo broliui davė aukštą vietą toj savo karalystėj.
Lietuvių Liaudies Pasakų ir Sakmių Prasmė
Ši pasaka atspindi gilią lietuvių liaudies pasakų ir mitologinių sakmių esmę, gimusią iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma, savotiška pakeista realybė, įgyjanti šventumo. Šventa istorija, kurios šventumas nesiejamas su žemiškuoju pasauliu, pasakų pasaulis stebina ir neretai išgąsdina žmogų.
- Pasakos ir sakmės padeda suvokti Mėnulio, žvaigždžių poveikio žmogui ypatumus, perteikdamos juos vaizdais, simboliais.
- Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais, atskleidžiant sudėtingą ryšį tarp kasdienybės ir didžiųjų visatos jėgų.
- Jose yra daugybė gamtos paslapčių, savotiškai atiduotų į meta kilmės jėgų rankas.
- Dažnai pasakojama, jog vienas žmogus suranda ir savo laimę, o kitas neturi nieko, jam gyvenime visiškai nesiseka, atspindint likimo nenuspėjamumą.
- Pabrėžiama žmogiškosios būties menkumo prieš kito pasaulio jėgas įvardijimas, bei svarba sugyventi ir susitaikyti su tuo, kas duota.
Seniau tikėta, kad gamtoje yra daugybė paslapčių, kurias žmogus turi gerbti. Pavyzdžiui, surasti kuo daugiau grybų, bet ir manyta, kad daugiau grybų nei jam skirta jis nesuras. Tai pabrėžia nuolankumą ir pagarbą gamtos dėsniams, kurie gali nulemti likimą, susiejant žmogų ne tik su gamta, bet ir su pačiu velniu, pridarydami begales nelaimių ir atnešdami šimtus rūpesčių. Visų pirma, turėjai būti sąžiningas, siekdamas dieviškojo, antgamtinio pasaulio palankumo, kitaip būsi nubaustas stipresnių jėgų (kaukų, aitvarų, laumių).
Joninės - svarbiausia lietuvių liaudies vasaros šventė, dieną ir trumpiausią naktį. Per šią šventę, vainikai, spėjama vedybinė laimė, tekėjimą, ir Berniukas, kuris pasiėmęs ir, atpjovęs rankos odą, įdėjo žiedą, tapo viso pasaulio žinovu. Tai yra šviesos ir dienos, o ne tamsos šventė, turinti gilią prasmę - momentą, kai jėgos tuoj ims sekti, bet galima įveikti priešiškas jėgas, naudojant drąsą ir tikėjimą savo efektyvumu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
