Vytautas Paukštė (1932 m. liepos 2 d. Kaune - 2022 m. liepos 21 d. Klaipėdoje) - lietuvių teatro ir kino aktorius.

Aktorius Vytautas Paukštė (1932-2022) - legenda, tai byloja aktoriaus dukters, kultūros vadybininkės Ados Paukštytės ir teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Vytautas Paukštė - pagrindinis vaidmuo“, išleista 2023 m.
Aktorius Vytautas Anužis teigia, kad jam V. Paukštė išliko mįslė, kurios magiją, trauką ir įtaigą sunku apibūdinti. Anot jo, tai lėmė nuolatinis aktoriaus darbas su savimi, siekiant išlikti laisvu žmogumi ir kūrėju. Režisierius Gintaras Varnas Paukštę apibūdina kaip legendinės didžių aktorių kartos atstovą, kurio jaunystė praėjo kartu su tais didžiaisiais aktoriais. Tai karta, kurios jau nebelieka, žyminti tam tikros teatro epochos pabaigą. Pasak G. Varno, ši karta buvo charizmatiškos asmenybės, o prie to prisidėjo ir tragiški gyvenimo kataklizmai - okupacija, karas, pokaris, sovietinė valdžia. Šios patirtys yra aktoriaus maistas, užauginantis gilius vaidmenis.
Biografijos gairės ir mokslai
Vytautas Paukštė gimė 1932 m. liepos 2 d. Kaune. Jo tėvai - Jonas Paukštė (1885-1952), valstybės tarnautojas ir policijos pareigūnas, bei Adelė Žigaitė-Paukštienė (1894-1986). Nuo 1932 iki 1934 m. augo Alantoje, Molėtų rajone. Tėvams persikėlus, 1934-1940 m. toliau augo Anykščiuose, vėliau - Baltadvario kaime, Molėtų rajone, kur įsirašė visi gražiausi vaikystės patyrimai.

Apie 1945 m. suėmus ir įkalinus tėvą, V. Paukštė augo slapstomas pas dėdę Ginučiuose, Ignalinos rajone. Vėliau, su pakeista biografija, artimųjų buvo slepiamas nuo sovietinių represijų Vilniaus vaikų namuose Nr. 1. Ši skausminga vaikystės istorija paženklino ir nepaleido V. Paukštės didžiąją dalį gyvenimo. Jo tėvas, politinis kalinys, žuvo Vorkutos lageryje, o kapo vietos aplankyti šeima negalėjo. Saugumo sumetimais V. Paukštės mama sunaikino didžiąją dalį šeimos nuotraukų.
V. Paukštė mokėsi Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje ir 1953 m. baigė Vilniaus I-ąją vidurinę mokyklą (dabar - Antano Vienuolio progimnazija).
1953-1957 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (II profesionalių aktorių karta). 1957 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, kurso vadovais buvo J. Gustaitis, R. Senkutė, S. Čaikauskas.
Teatrinė ir pedagoginė veikla
Baigęs studijas, 1957-1962 m. Vytautas Paukštė vaidino Marijampolės (tuometinio Kapsuko) dramos teatre. Šiam teatrui iširus, nuo 1963 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo Klaipėdos dramos teatre ir gyveno Klaipėdoje. V. Paukštė tapo neatsiejama Klaipėdos dramos teatro dalimi ir tam tikra prasme virto Klaipėdos kultūriniu sandu.

Teatrologė D. Šabasevičienė sako, kad bandymų persivilioti V. Paukštę į sostinę būta įvairių. Tačiau jis liko Klaipėdoje, ir, anot dukters Ados Paukštytės, šis miestas tikrai atitiko jo dvasią arba jie vienas kitą prisijaukino.
1971-1986 m. V. Paukštė dėstė Lietuvos konservatorijoje (Klaipėdos fakultetuose).
Neįkainojamas indėlis į teatrą ir kiną
Vytautas Paukštė sukūrė apie šimtą trisdešimt vaidmenų teatre ir apie septyniasdešimt kine. Nuo 1968 m. vaidino kine. Aktorius pasižymėjo analitiniu protu, autentišką tekstą jungė su tuo, kuris kasdienybėje judino savimonę, vertė šypsotis. Knygos autorės žodžiais, toks atsidavimas leido aktoriui pasiekti teatro meno aukštumas: „Paukštės diapazonas tapo labai platus, jis galėjo vaidinti įvairių žanrų spektakliuose, juose išsiskyrė intelektu ir vidiniu emociniu pasirengimu.“
Žymiausi teatro vaidmenys
Aktualizuojant V. Paukštės teatro scenoje sukurtus vaidmenis, esminiai yra šie:
- Mindaugas 1969 m. režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklyje Klaipėdos dramos teatre, įprasminant Justino Marcinkevičiaus dramą-poemą „Mindaugas“. Šis spektaklis buvo vaidintas penkerius metus ir parodytas daugiau nei pusantro šimto kartų.
- Mažvydas 1976 m. P. Gaidžio režisuotame spektaklyje „Mažvydas“, Klaipėdos dramos teatro scenoje realizuojant to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus dramą. „Jaudinančiai skambėjęs Paukštės-Mažvydo monologas tapo aktoriaus gyvenimo motto.“


Karaliaus Mindaugo ir lietuvių kalbos raštijos pradininko Mažvydo vaidmenys tapo V. Paukštės aktorinio gyvenimo palydovais, įsirašiusiais ir į knygą „Vytautas Paukštė - pagrindinis vaidmuo“ kaip prasminiai leitmotyvai.
Kiti svarbesni teatro vaidmenys:
- 1956 m. - Jasius, Gimnastikos mokytojas, Gimnazistas K. Binkio „Atžalynas“.
- 1957 m. - Ponas Mare A. Jarry „Šeštasis aukštas“.
- 1958 m. - Grafas Frederikas L. de Vega „Šuo ant šieno“.
- 1963 m. - Tarnas K. Goldoni „Dviejų ponų tarnas“.
- 1966 m. - Teiresijas Sofoklio „Karalius Edipas“.
- 1972 m. - Menenijus Agripa V. Šekspyro „Koriolanas“.
- 1978 m. - Satinas Gorkio „Dugne“.
- 1988 m. - Simonas Daukantas K. Sajos „Žemaičių piemuo“.
- 1998 m. - Podkoliosinas N. Gogolio „Vedybos“.
- 2001 m. - Puntila B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“.
- 2006 m. - Karalius Lyras V. Šekspyro „Karalius Lyras“.
- 2011 m. - Direktorius Humelis, Senis A. Strindbergo „Šmėklos“.
Reikšmingiausi kino vaidmenys
V. Paukštė nuo 1968 m. aktyviai vaidino kine ir sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų. Svarbesni kino vaidmenys:
- 1969 m. - Cezaris - „Ave, vita!“ (režisierius A. Grikevičius).
- 1972 m. - Vyskupas - „Herkus Mantas“ (režisierius M. Giedrys).
- 1973 m. - Daktaras Petersenas - „Sulaužyta pasaga“ (režisierius Semionas Aranovičius).
- 1979 m. - Banys - „Velnio sėkla“ (režisierius A. Puipa).
- 1980 m. - Jakštaitis - „Kelionė į rojų“ (režisierius A. Žebriūnas).
- 1981 m. - Navikas - „Arkliavagio duktė“ (režisierius A. Puipa).
- 1984 m. - Tėvas - „Post scriptum“.
- 1986 m. - Mereditas Bordenas - „Visi prieš vieną“.
- 1987 m. - Kapitonas Meldersas - „Savaitgalis pragare“ (režisierius V. Žalakevičius).
- 1989 m. - Tardytojas - „Žibalo pardavėjo žmona“ (režisierius A. Kaidanovskis).
- 1995 m. - Teodoras Milkus - „Žaibo nušviesti“ (režisierius A. Puipa).
- 2013 m. - Kabani - „Sunku būti Dievu“ (režisierius A. Germanas).
- 2015 m. - Arnas Titenis - „Edeno sodas“ (režisierius A. Puipa).
Antakalnio kapinėse atsisveikinta su Lietuvos teatro ir kino legenda V. Paukšte
Apie V. Paukštę sukurtas dokumentinis filmas „Įslaptinta istorija“ (režisierius Valdas Babaliauskas).
Apdovanojimai ir pripažinimas
Vytautas Paukštė buvo plačiai pripažintas už savo talentą ir indėlį į Lietuvos kultūrą, pelnęs daugybę apdovanojimų ir garbės vardų.
| Metai | Apdovanojimas / Garbės vardas |
|---|---|
| 1976 m. | Lietuvos SSR nusipelniusio artisto garbės vardas |
| 1978 m. | LSSR valstybinė premija |
| 1982 m. | Lietuvos SSR liaudies artisto garbės vardas |
| 1998 m. | LDK Gedimino ordino Riterio kryžius |
| 1998 m. | „Kristoforo“ prizas už geriausią Lietuvos scenos metų vaidmenį (už Duonkepio vaidmenį M. Pagnolio „Duonkepio žmona“) |
| 2000 m. | Lietuvos nepriklausomybės medalis |
| 2002 m. | LR Vyriausybės meno premija |
| 2003 m. | Klaipėdos miesto kultūros magistro žiedas |
| 2007 m. | Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija |
| 2008 m. | „Auksinis scenos kryžius“ |
| 2008 m. | Klaipėdos miesto garbės pilietis |
| 2012 m. | Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius |
Asmeninis gyvenimas ir Sąjūdžio veikla
V. Paukštė buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona, Jūratė Jankauskaitė-Paukštienė-Stankienė (g. 1936 m.), buvo aktorė. Jiedu susituokė 1964 m. ir išsiskyrė 1966 m. Iš pirmos santuokos V. Paukštė turėjo dukrą Rasą Paukštytę (g. 1965 m.).
Vėliau V. Paukštė susituokė su aktore Julija Sakalaite (g. 1946 m.) 1969 m. Su ja susilaukė vaikų Mindaugo Paukštės (g. 1970 m.) ir Ados Paukštytės (g. 1973 m.).

Aktoriaus dukra Ada Paukštytė prisimena tėtį kaip smalsų ir šiek tiek maištininką, tačiau užtikrintą žmogų. Jis turėjo išskirtinį gebėjimą susikalbėti su bet kuo ir prajuokinti net akmenį. Tačiau savo namuose triukšmo nemėgo ir buvo daugiau vienišas vilkas, vienišius. Jam svetimi įvairūs smulkūs pokalbiai.
Pajūris buvo jam geriausia erdvė pailsinti galvą, nuskaidrinti mintis. Anksčiau nebūdavo dienų, kai jis neatsirastų prie jūros. Kai prie jūros eiti pasidarė per toli, vaikščiodavo Danės upės pakrante. V. Paukštės prigimtinė laisvė, įprasminta gyvenime ir kūryboje, sietina su jo, kaip pajūrio žmogaus, įvaizdžiu.

Lietuvos Atgimimo metais V. Paukštė aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje ir buvo Sąjūdžio Seimo narys. Graudina tėčio ranka fiksuoti pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų protokolai.