Vydūnas ir jo palikimas: Telšiai, „Alkos“ muziejus bei amžinasis įamžinimas
2018-ieji Lietuvai reikšmingi sukaktimis. Minime valstybės atkūrimo šimtmetį, prisiminsime svarbius asmenis, įvykius. Šie metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu paskelbti Vydūno (tikr. - Vilhelmas Storosta) metais. Kovo 22 d. sukako 150 metų, kai Jonaičiuose (Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė) gimė Mažosios Lietuvos dainius, kultūros ir raštijos veikėjas, dramaturgas, filosofas, tautos žadintojas Vydūnas. Taip pat sukako 65 metai nuo jo mirties 1953 m. Valstybiniu mastu minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines, prisimenamos jo idėjos, kūryba ir ypatingas indėlis į lietuvybę. Jo buvimas mūsų kultūros erdvėje nuo pat jo vardo pasirodymo iki šiolei buvo ir tebėra ypatinga. Vydūno fenomenas visą laiką buvo ir tebėra, kaip sfinksas - slėpiningas ir žiūrima į jį nevienareikšmiškai. Mūsų kultūros erdvėje Vydūnas matomas ir iš daugelio kitų jo pristatymo formų.
Vydūnas Telšiuose: filosofo pedagoginė veikla Žemaitijos širdyje
1920 metais bene didžiausias įvykis Telšių padangėje buvo žinomo filosofo Viliaus Storostos-Vydūno atvykimas iš Mažosios Lietuvos, Tilžės miesto. Matyt, telšiškiai jį specialiai pakvietė kultūriniam darbui. Na, o jis jau pasirinko Telšių gimnaziją. Tokių žmonių kaip jis kultūrinė veikla buvo itin reikalinga atstatant kraštą. Vydūnas Telšiuose rengėsi perskaityti visą pluoštą paskaitų, kuriose pateikti faktai skiepytų jaunų žmonių sąmonėje dvasingumą, aukštą moralę ir padėtų geriau ir giliau suprasti gyvenimą. Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos.
Ištisus šešis mėnesius mokiniai klausėsi Vydūno pasakojimų. Daug laiko su juo praleisdavo ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas juos stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje, atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio temomis. Vydūnas buvo vegetaras, apie savo meniu pasakodavo ir per paskaitas. Jis nepripažino mėsiškų valgių. Per paskaitas klausimus jam pateikdavome raštu. Vydūnas, analizuodamas savo kūrinius, filosofijos darbus, aiškindavo jų turinį ir pagrindines idėjas bei mintis. Kadangi jis buvo sukūręs nemažai scenai skirtų dramų, savaime iškilo klausimas, ar nevertėtų kurį nors jo kūrinį pastatyti Telšiuose. Vydūnas parinko pjesę „Žvaigždžių takai“. Mokiniai ir mokytojai liko labai patenkinti ir iš karto ėmėsi darbo. Pats Vydūnas parinko būsimus aktorius kiekvienam vaidmeniui.
Metų pabaigoje Vydūnas atsisveikino su Telšių gimnazija. Sutrumpinta Vydūno atsisveikinimo su Telšių gimnazistais kalba 1921 m. buvo išspausdinta Tilžėje leisto laikraščio „Darbymetis“ 3 numeryje. Joje jis sakė: „Mieli draugai, mergaitės ir berniukai! Darbo metai dabar pabaigti. Suplaukėte jiems į Telšius iš įvairių Žemaitijos šalių. (...) Klausėtės, mokinotės. O darėte visa tai su noru, su atsidėjimu, tai kartais ir vangiai, gal net su pasipriešinimu. (...) pabaigti mokslo metai jums buvo, rodos, ypatingesni negu kiti. Į draugijinį jūsų ir jūsų mokytojų gyvenimą įsipynė ir mano asmenybė su savo darbu. (...) Savo siela ir dvasia norėjau pasiekti jūsų dvasią, jūsų sielas. Norėjau sužadinti jūsuose gerus, kilnius pasiryžimus, visokias tam galias, norėjau, kad atsivertų jums platesnis, šviesesnis gyvenimo supratimas. (...) Malonu man buvo pastebėti, kad jūsų norai, apskritai imant, labai yra geri. Bet neturėtumėte tuo tenkintis. Gali būti dar daug geresni. (...) Reikia būtinai taip gyventi, kad kiekvienas savo paveikslu suskatintų geriausius kitojo linkimus ir pasistengimus.“
Nors Telšiuose mokėsi trumpai, bet pažintis su filosofu ir rašytoju Vydūnu šį laikotarpį pavertė išskirtiniu ir būsimam tapytojui akvarelininkui, grafikui Česlovui Kontrimui. Česlovo Kontrimo sūnus Raimondas Kontrimas „Literatūros ir meno“ savaitraštyje 1992 m. gegužės-birželio mėnesiais išspausdintoje savo tėvo gyvenimo ir kūrybos apžvalgoje mini, kad, Vydūnui išvykus iš Telšių, Č.Kontrimas dar ilgai susirašinėjo su juo. Būsimam „Alkos“ muziejaus įkūrėjui ir vedėjui Pranui Geniui, tada dar moksleiviui, taip pat teko garbė Vydūną pažinti asmeniškai.
Žemaičių muziejus „Alka“: kultūros lobynas Telšiuose
Idėja Telšiuose turėti muziejų brendo nuo 1923 m. gruodžio 29 dienos. Telšių švietimo srities darbuotojų rašte Lietuvos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentui argumentuojama: „Radome reikalingu kuo greičiausiai įkurti Telšių muziejų, nes pradžios mokyklos mokytojai ir šiaip žmonės turi daug gerų, muziejui tinkamų daiktų, kurie priešingame atsilikime gali žūti ir tuomet pačių kraštas turės daug nuostolių“. Mokytojo J. Gedmino pastangomis prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų.
Žemaičių muziejus „Alka“, veikiantis daugiau kaip devyniasdešimt metų, oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 dieną. Dabar muziejaus fonduose yra sukaupta gausi eksponatų kolekcija. Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Žemaičių muziejaus „Alka“ - nuo šiol naujoje interaktyvioje Google Arts & Culture platformoje. Google Arts & Culture -platforma, kuri atveria tarptautinį kultūros ir meno lobyną, vienija kelis tūkstančius pasaulio muziejų ir kviečia patirti virtualias jų kolekcijas.
Muziejaus rinkinių įvairovė
- Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinį praturtina gausi buitinės keramikos kolekcija: įvairūs lipdyti ir žiesti, glazūruoti ir neglazūruoti indai - ąsočiai, puodynės, lėkštės, vazos, žvakidės, taip pat indeliai švęstam vandeniui. Dalis indų buvo apvynioti tošimi, šaknimis ar vielomis - tai saugojo nuo įtrūkimų, stiprino ir palengvino nešimą, padėjo ilgiau išlaikyti šilumą.
- Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys - katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai.
- Ant atvirukų ir atvirlaiškių - laikinosios sostinės Kauno - gatvės, Palangos kopos, Nidos smėlynai, piliakalniai, maldos ir poilsio namai. Kiekvienas vaizdas - lyg praverta langinė į šalies krašto istoriją, kultūrą, urbanistinį veidą. Ne mažiau kalbūs ir užrašai atviruko reverse.
- Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą.
- Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities rinkinyje sukaupta gausi XIX - XX a. I p. dailidės įrankių iš įvairių Žemaitijos vietovių kolekcija. Medžiui pjauti buvo naudojami vientraukiai ir dvitraukiai, skersiniai ir rėminiai pjūklai.
- Žemaičių muziejaus „Alka“ Etninės kultūros skyriaus rinkinyje gausu siuvinėtų eksponatų: staltiesių, lovatiesių, takelių, užvalkalų pagalvėlėms, dekoratyvinių kampelių. Daugelis kampelių siuvinėti XX a. 5-7 dešimtmetyje.
Vydūno filosofija ir gyvojo tikėjimo samprata
„Gilus dvasingumas, puoselėtas Storostų namuose, taip pat krikščioniškasis religingumas, išugdytas bažnyčios bei surinkimininkų judėjimų, skatino Vydūną krikščioniškosios mistikos ir budistinės filosofijos pagrindu susidomėti teosofija, iš kurios jis pasiėmė didžiulę mokslinę bei etinę jėgą, kurią jis panaudojo lietuvių tautos labui, ugdydamas tautiškumo jausmą bei puoselėdamas tikras lietuviškas tradicijas,“ - tvirtina Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storosta. Religingumas ir patriotiškumas į mąstytojo sąmonę įaugo jau vaikystėje. Vėliau jis susipažino su daugelio pasaulio religijų - induizmu, budizmu, islamu, egiptiečių, persų, graikų, romėnų ir kt., gilinosi į senovės lietuvių tikybą ir savo kūryboje stengėsi perteikti universaliuosius religinės pasaulėžiūros pagrindus.
Religinis visuomenės sąmoningumas Vydūnui buvo neatsiejamas nuo žmoniškumo, tad krikščionybės krizę jis traktavo ir kaip žmoniškumo krizę. Katalikiškojo modernizmo ir Gyvosios dvasios sąjūdis, Prancūzų personalizmo ir Vydūno filosofija iš esmės siekė to paties - religinės patirties autentiškumo, gyvojo tikėjimo, kuris, pasak Vydūno, keičia žmogų „iš vidaus“, o tuo - ir visą jo bei visuomenės gyvenimą. Šis gyvasis tikėjimas - iš žmogaus esmės kylantis, todėl slėpiningas - mistinis. Vydūnas apie šį tikėjimą kalba kaip apie natūralią ir visiems prieinamą gilią vidinę patirtį, jį priešpastatydamas negyvam tikėjimui, besiremiančiam tik idėjomis, automatišku tikėjimo dogmų atkartojimu ir netgi fanatišku jų brukimu kitiems. Vydūnas nebuvo linkęs sureikšminti pačių mistinių potyrių (regėjimų ir pan.), nes svarbiausia yra pats ryšys su Didžiuoju Slėpiniu ir jo dėka augantis žmoniškumas.
Vydūno atminimo įamžinimas: fondas, draugija ir palaikų perlaidojimas
Daug Vydūno idėjų sklaidai ir atminimo įamžinimui padarė šešis dešimtmečius Čikagoje (JAV) veikiantis Vydūno Fondas bei Lietuvoje bemaž prieš tris dešimtmečius įsisteigusi Vydūno draugija. Šie du subjektai atliko neįkainojamą vaidmenį išsaugant ir skleidžiant Vydūno palikimą tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje.
Vydūno fondas Čikagoje: lietuvybės puoselėtojas Amerikoje
Vydūno Fondas buvo įsteigtas tam, kad teiktų paskolas išeivijos lietuvių studentams. Jas gavo Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje studijuojantys lietuviai. Nuo savo veiklos pradžios fondas yra suteikęs kelis šimtus paskolų ir lituanistinių stipendijų, kurių bendra suma viršija milijoną JAV dolerių. Paskolos duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai paskolų grąžinti neprivalo. Dalis fondo sukauptų lėšų skiriama knygų leidimui, jaunimo organizacijoms remti, lituanistiniam švietimui.
Vydūno fondas - vienintelis tarp veikiančių fondų, kurio apyvarta neturi lygių: paskolomis pasinaudoję ir studijas baigę studentai jas grąžina fondui, o šis vėl jas panaudoja naujoms paskoloms teikti. Taip kiekvienas doleris išmokamas kelis kartus. Pagrindinės fondo pajamos gaunamos iš kalėdinių atvirukų leidimo ir platinimo. Vydūno vardu fondas pasivadino mąstytojui su tuo sutikus. Šį vardą fondas garbingai pateisino, nemaža dėmesio skirdamas Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti bei raštams leisti. Kol mąstytojo palaikai ilsėjosi Detmolde, fondas apmokėdavo kapo priežiūrą, vėliau finansiškai prisidėjo prie palaikų pervežimo į Lietuvą. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleisti šie Vydūno veikalai: antrasis „Probočių šešėlių“ leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams“ (1978), antrasis vokiškojo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ leidimas (1982), „Mano Tėvynė“ (Čikaga, 1993; Kaunas, 1999).
Beje, šias ir anksčiau minėtas fondo leistas knygas redagavo, o kai kurias ir sudarė Vytautas Mikūnas. Fondas taip pat rėmė V. Bagdonavičiaus knygos „Sugrįžti prie Vydūno“ (2001) leidybą. Vydūnui daug dėmesio buvo skiriama ir „Mūsų Vytyje“. Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, o Lietuvių kultūros centre Čikagoje įrengė nuolatinę mąstytojui skirtą ekspoziciją.
Vydūno draugija ir palaikų perlaidojimas Bitėnuose
Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėtos šimtmečio sukakties (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio sukaktį švenčiant (1988). Nuo tada imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1988 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Kaip ypač neatidėliotinas reikalas nurodomas Vydūno palaikų perlaidojimas Lietuvoje.
Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. Buvo siūloma Vydūną palaidoti prie Rambyno (Šilutės raj.) esančiose kapinaitėse, į kurias amžinam poilsiui sugrįžtų ne tik Vydūnas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos įžymieji žmonės. Reikalinga parengti šių kapinaičių, galinčių tapti Mažosios Lietuvos panteonu, sutvarkymo projektą bei jį realizuoti. Tokiam pasiūlymui pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija.
1991 m. spalio 3 d. į Vokietiją su Lietuvos Respublikos institucijų įgaliojimais tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalus išvyko Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius (jis buvo paskirtas perlaidojimo komisijos pirmininku). Spalio 14 d. senosiose Detmoldo kapinėse Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į naują karstą. Po pusantros paros trukusios kelionės Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. vakare. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke, kur buvo susirinkę daugybė pasitinkančių žmonių, keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, jojo giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare - gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį - pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V. Landsbergio žodis.
Toliau - lydint didžiulei miniai iš visos Lietuvos suplūdusių žmonių, paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. Taurus žmonių susikaupimas reiškė ne tik pagarbą, bet gerokai daugiau - suvokimą to, jog kartu su šventomis relikvijomis grįžta atsiminimas didžiulio dvasios klodo, kurio pats turėjimas daro didelę garbę. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant daugybės žvakių šviesoje iškilo lietuvininkų kapams būdingas medinis krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas“.
Atgulus Vydūno palaikams, Bitėnų kapinės turėjo būti ne tik rūpestingiau prižiūrimos, bet ir tobulinamos, kūrybiškai tvarkomos, nepažeidžiant autentikos, pritaikant kai kurias naujoves. Jų tvarkymą prižiūri Šilutės rajono savivaldybė (2001 m. perima Pagėgių savivaldybė), vykdo iš pradžių Vilkyškių, vėliau Lumpėnų seniūnija. 1991 m. pabaigoje architektai Marija ir Martynas Purvinai parengia Vydūno kapo bei visų kapinių sutvarkymo projektą, kuris apsvarstomas valstybinėse kultūros ir paveldosaugos institucijose bei visuomenėje. Pagal šį projektą kapinės pradedamos formuoti kaip Mažosios Lietuvos panteonas. Jame vėliau bus palaidotos urnos su Martyno Jankaus (1993), Valterio Kristupo Banaičio (1999), Jono Vanagaičio (2010) bei jo žmonos (2011) palaikais.
Vydūno kūrybinis palikimas ir vydūnizmas
Visa tai, ką Vydūnas padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį - vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą.
Pagrindiniai Vydūno indėliai
| Sritys | Indėlis | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Literatūra ir dramaturgija | Daugiau kaip trisdešimt grožinių kūrinių, filosofinės dramos ir modernaus teatro kūryba. | Pjesė „Žvaigždžių takai“ |
| Filosofija ir mintis | Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, „Bhagavadgytos“ vertimas. Vienas turiningiausių ir originaliausių mąstytojų. | Filosofijos traktatai, straipsniai |
| Kultūrinė veikla | Keturių dešimtmečių dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai. | Vadovavimas giedotojų draugijai, spektaklių režisavimas |
| Publicistika ir pedagogika | Gausi publicistika ir eseistika, žurnalai („Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“), gimtosios kalbos vadovėliai. | Žurnalų leidyba, vadovėliai |
Taigi, jau kiekvienas vydūnizmo komponentas - neeilinis mūsų krašto kultūros reiškinys. Tačiau patį vydūnizmą, kaip tautos gyvenimo fenomeną, sudaro harmoninga tų komponentų, vienas kitą praplečiančių ir papildančių, visuma. Net gyvensenos bei elgsenos ypatumai, spinduliuojantys ryškiu žmoniškumo taurumu, yra labai svarbus visuotinį skambesį ir paveikumą turįs vydūnizmo elementas. Integruojantis vaidmuo toje harmoningoje visumoje tenka filosofijai, nes joje telpa visa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.
Vydūno palikimo aktualumas šiandien
Svarbiausia, šiandien yra tai, kad Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir bent kultūriškai aktyviosios tautos dalies akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo veikimu ir darbais - viena iš ryškiausiai matomų tautos istorinių asmenybių. Stebint Vydūno vardo pasirodymą mūsų kultūrinio ar politinio gyvenimo kontekste susidaro įspūdis, kad tas vardas bent minimas gana dažnai, kad aktualizuojamos mąstytojo idėjos, kad kartas nuo karto jomis pasiremiama ar su jomis polemizuojama kalbant apie mūsų valstybėje vykstančius politinius, socialinius, kultūrinius procesus, jo mintimis naudojamasi tiesiog kaip aforizmais.
Vydūną būtų galima pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Tasai apaštalavimas sudaro viso jo gyvenimo turinį. Tai, kad jis parašė daugybę filosofijos, istoriosofijos traktatų, gimtosios kalbos vadovėlių, studijų, straipsnių, įstabių į mūsų literatūros aukso fondą įeinančių filosofinių dramų ir kitokių scenos veikalų, kad juos suvaidino su savo Tilžės lietuvių giedotojų draugija ir kad su ja ištisus keturis dešimtmečius dainomis stiprino Mažosios Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą, kad ryžtingai stojo prieš nuožmią savo tėvynainių nutautinimo politiką, kurios auka vos netapo, kad visomis išgalėmis stengėsi stiprinti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dvasią, - visa tai sudaro to minėtojo apaštalavimo formas, labiausiai tikusias savai tėvynei ir savam laikui. Jomis Vydūnas stengėsi pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“, padėti tam, kad kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
