Vladas Didžiokas – talentingas lietuvių tapytojas, grafikas, scenografas ir dėstytojas
Vladas Didžiokas - talentingas lietuvių tapytojas, grafikas, scenografas ir dėstytojas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos meno istorijoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama Vlado Didžioko biografija, jo kūrybinis kelias ir indėlis į Lietuvos kultūrą.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo kariškis, kilęs iš Ukmergės, o motina - iš Baltarusijos valstiečių šeimos. Pradinį išsilavinimą būsimasis dailininkas įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, o vėliau mokėsi I. Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje, kuri ruošė piešimo mokytojus.
1910 m. Didžiokas išvyko į Sankt Peterburgą, kur 1911 m. įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą. Čia jis lankė dekoratyvinės tapybos klasę ir studijavo stilių bei ornamento istoriją (1911-1915 m.). 1915 m. buvo pašauktas į kariuomenę, bet vėliau sugrįžo į A. Štiglico mokyklą ir mokėsi iki 1917 m. Nuo 1917 iki 1918 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje.
Kūrybinės veiklos pradžia ir darbas Kaune
1917 m. vasarą V. Didžiokas dirbo Gatčinoje, caro rūmuose, kur inventorizavo sukauptas meno vertybes. 1918 m. pradžioje su žmona, dailininke Barbora Didžiokiene, apsigyveno Vitebske ir dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių ir dirbo teatre, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: važinėjo po nacionalizuotus dvarus, inventorizavo dailės kūrinius.
1919 m. Vladas Didžiokas persikėlė į Kauną. Iš pradžių dirbo braižytoju, o vėliau, įkūrus Tautos teatrą, tapo dekoratoriumi. Per dešimt metų V. Didžiokas apipavidalino daugiau nei dvidešimt spektaklių.
Pedagoginė veikla ir kūrybos pakilimas
Nuo pat Kauno meno mokyklos įsteigimo 1922 m., V. Didžiokas dirbo šioje mokykloje, dėstė piešimą, kompoziciją ir vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui. Pedagoginį darbą dirbo 18 metų. 1922 m. išvyko tobulintis į Vokietiją, o grįžęs išbandė linograviūros ir litografijos technikas.
1923-1930 m. buvo menininko kūrybos pakilimo laikotarpis. Grįžęs iš Berlyno, dailininkas kasmet kūrė dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvavo dailės parodose ir dėstė Kauno meno mokykloje. Šalia kūrybinio darbo, nuo 1922 m. iki pat mirties, dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą.
| Laikotarpis | Pagrindinė veikla |
|---|---|
| 1911-1917 | Studijos Sankt Peterburge |
| 1919-1930 | Teatrinė dekoracija ir aktyvi kūryba Kaune |
| 1922-1940 | Pedagoginis darbas Kauno meno mokykloje |
Kūrybos bruožai ir žymiausi darbai
Vladas Didžiokas paliko ryškų pėdsaką lietuvių meno raidoje. Jo kūryba apima įvairius žanrus: nuo lyrinių ir epinių peizažų iki portretų ir Valstybės teatro spektaklių apipavidalinimo. Didžioko darbai išsiskiria tapybiškumu, realistiniu piešiniu ir santūriomis, harmoningomis spalvomis.
Daugiausia jėgų dailininkas atidavė tapybai, todėl didžiąją jo palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai ir figūrinės kompozicijos. „Ronžė“ (1926 m.) - vienas geriausių dailininko peizažų, nutapytas Palangoje. Šioje drobėje išryškinti esminiai peizažo bruožai ir apibendrintos gamtos nuotaikos.
Vladas Didžiokas taip pat mėgo portreto žanrą. Jis nutapė keletą autoportretų, „Merginos portretą“ (1921), „Žmonos portretą“ (1925 m.) ir kitų įžymių žmonių portretų. Ypač meistriškai nupiešti režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus portretai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
