Viskas apie vaikus: nuo gimimo iki brandos
Vaikų auginimas - tai nuolatinis procesas, kupinas atradimų, džiaugsmo ir kartais netikėtų iššūkių. Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl svarbu suprasti jo vystymosi etapus, poreikius ir kaip jam padėti augti sveiku, laimingu ir savimi pasitikinčiu žmogumi.
Vaikų vystymosi etapai ir psichologiniai aspektai
Nuo pat gimimo vaikas intensyviai vystosi. Pirmieji gyvenimo metai yra itin svarbūs kalbos ir fizinei raidai. Kūdikiai pradeda vapėti, atpažinti garsus, reaguoja į artimųjų balsus. Šiame etape jie gali būti užsispyrę, reikalauti daug dėmesio ir pradeda suprasti daiktų paskirtį, žaidžia įsivaizdavimo žaidimus.
Vėliau vaiko žaidimai tampa sudėtingesni. Jie džiaugiasi žaisdami su kitais vaikais, nors dar nemoka dalintis ar žaisti bendrų žaidimų. Mėgsta žaisti slėpynes, gaudynes, mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais. Dalyvavimas vaiko žaidimuose padeda jam mokytis laimėjimo ir pralaimėjimo, sąžiningumo, taisyklių laikymosi, konkuravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių.
12-15 mėnesių amžiaus vaikams patinka kalbos žaidimai. Jų žodynas plečiasi, o tarimas keičiasi lėčiau. Jie geriau supranta, kas jiems sakoma, ir pradeda reikšti savo norus. Šiame etape vaikai linkę išbandyti ribas, todėl tėvams tenka priimti sunkius sprendimus.
Vaikystė - tai stebuklingas gyvenimo laikotarpis, kupinas atradimų, džiaugsmo ir nuotykių. Tačiau tėvams svarbu suprasti, kad vaikų pasaulis nėra visada rožinis. Vaikai gali būti bjaurūs, purvini, o jų elgesys - nenuspėjamas. Namai gali virsti žaislų sandėliu, o maisto įpročiai - tikru iššūkiu.
Savarankiškumo ir pasitikėjimo ugdymas
Nuo 6 iki 8 metų vaikai yra savarankiškesni ir labiau pasitikintys savimi. Tėvai, kurie per daug globoja ir lepina vaikus, gali slopinti jų savarankiškumą. Jei vaikas iki 6 metų laikomas kūdikiu, jam gali susidaryti įspūdis, kad mama visą gyvenimą turės juo rūpintis. Toks vaikas gali tapti nesavarankiškas visam gyvenimui.
Vaiko pasitikėjimas savimi ugdomas per jo pasiekimus ir pripažinimą. Tėvai turėtų skatinti vaiką būti savarankišku, priimti sprendimus ir spręsti problemas. Svarbu vaikui aiškiai nustatyti leistino elgesio ribas ir rodyti, kad priimate jį tokį, koks jis yra.
Psichologiškai stiprūs tėvai neskatina aukos mentaliteto, nesiduoda kaltės jausmui, nevengia atsakomybės ir leidžia vaikams klysti. Jie moko vaikus susidoroti su savo emocijomis, o ne daro tai už juos. Disciplina suprantama ne kaip bausmė, o kaip mokymasis prisitaikyti ateityje.
Vaikai, kurių tėvai atviri ir sąžiningi, auga psichologiškai sveiki, tinkamai save vertinantys, komunikabilūs ir neturi seksualinių problemų. Atviras pokalbis apie lytinę temą, naudojant tikrus medicininius terminus, padeda vaikui suprasti pasaulį be iškraipymų.
Tėvams svarbu suprasti, kad vaiko elgesys yra pasekmė, o ne priežastis. Dažnai psichologiniai sutrikimai kyla dėl nemokėjimo mokytis ar nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Svarbu stiprinti vaiko mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis ir atrasti būdus, kaip jam padėti įgyti naujų įgūdžių.
Vaikai, augdami šeimose, kuriose yra problemų (pvz., alkoholizmas, smurtas), išmoksta tris pagrindines gyvenimo taisykles: nekalbėk, nejausk, nepasitikėk. Jiems gali būti gėda dėl tėvų elgesio, jie gali bijoti neigiamų pasekmių, jei kalbės apie šeimos problemas.
Svarbūs tėvų vaidmenys ir iššūkiai
Būti tėvais - tai didelis nuotykis. Tėvai susiduria su daugybe iššūkių: nuo naktipuodžio pratybų iki vaikų nesibaigiančio smalsumo. Svarbu atminti, kad vaikai neturi tapti visatos centru. Mokykite vaiką skirti dėmesį tam, ką jis gali pasiūlyti, o ne ką gali gauti.
Neleiskite, kad sprendimus nulemtų baimė. Turime leisti savo vaikams patirti visą gyvenimo svorį - ne tik gražiąją, bet ir sunkiąją jo pusę. Pernelyg aukšti reikalavimai daro žalą vaikų vystymuisi. Kiekvienas vaikas turi savų stipriųjų pusių, ir nereikėtų tikėtis, kad jie bus geriausi visose srityse.
Leiskite vaikams klysti. Tai vienas sudėtingiausių, bet svarbiausių tėvų uždavinių. Vaikai turi patirti pasekmes, kad galėtų mokytis iš savo klaidų.
Šeima - tai pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys.
Mokytojai ir tėvai turėtų glaudžiai bendradarbiauti, kad padėtų vaikui augti. Mokytojai gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus, o tėvai - palaikyti glaudų ryšį su mokykla.
Svarbu, kad vaikas žinotų tiesą, nes jei jis internete pamatys grubaus sekso sceną dar prieš tai, kai jam paaiškinsi, kas tai yra, psichika gali būti traumuojama.
Psichikos sveikata yra neatsiejama nuo bendrosios žmogaus sveikatos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Vaikų gimtadieniai yra ypatingos šventės, kurios kuria prisiminimus visam gyvenimui. Tačiau svarbu, kad vaikai suprastų, jog ne visada viskas klostosi taip, kaip norisi.
Vaikai dažnai pajaučia namuose tvyrančią įtampą, gali nesuprasti, iš kur ji, bet emociškai jausis blogai. Jei vaikas tik jaučia, kad kažkas ne taip, jis negalės to „kažkas“ papasakoti kitiems. Jis tai parodys savo liūdesiu, baimėmis ar perdėtu aktyvumu.
Vaikai visada pajaučia namuose tvyrančią įtampą. Jei vaikas nesupranta, kas vyksta, o tik jaučia, kad kažkas šeimoje ne taip, jis to greičiausiai ir nepasakos niekam. Namuose jaučiamą nerimą toks vaikas gali išreikšti per netinkamą elgesį ar sveikatos problemas (vėmimas, viduriavimas, neaiškūs skausmai).
Svarbu, kad vaikas turėtų galimybę laisvai reikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą - saugioje aplinkoje, kad žinotų, jog už tai nebus nubaustas.
Vaikai dažnai tyli, kai jų šeimoje tėtis smurtauja prieš mamą. Jie išmoksta trijų pagrindinių gyvenimo taisyklių: nekalbėk, nejausk, nepasitikėk. Jiems tampa gėda dėl tėvų elgesio, jie gali bijoti neigiamų pasekmių, jei kalbės apie šeimos problemas.
Vaikams patinka žaisti slėpynes, gaudynes, „kepti bandutes“, „joti į turgų“. Taip pat, jiems patinka mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais.
Galite parodyti vaikui, kaip tai vyksta gamtoje, ir svarbiausia - vadinkite dalykus ir reiškinius tikraisiais jų vardais. Vaikas turi žinoti tiesą, ir su amoralumu tai neturi nieko bendra.
Vaikai turi žinoti tuos procesus vykstančius šeimoje, kurie liečia patį vaiką. Apie pokyčius šeimoje nereikėtų vaikui pasakoti labai anksti. Ilgas laukimas vaikui sukelia stresą. Dar svarbu vaikui pasakoti jam suprantama kalba, neapkraunant smulkmenomis, atsakant į vaiko klausimus.
Vaikai iš tiesų jaučia viską, kas vyksta namuose. Jie pajaučia tėvų nuotaikas, tvyrančius santykius. Kadangi vaikai yra egocentrikai, dėl sunkumų šeimoje dažniausiai kaltina save.
Jei nenorite, kad svetimi žmonės sužinotumėte jūsų šeimos paslaptis, tai geriau jų nepasakokite savo vaikams ir net nekalbėkite apie tai girdint vaikui. Tačiau, jei tam tikrus dalykus vykstančius šeimoje norime nuslėpti, nors jie yra akivaizdūs, vaikui užkrauname sunkią naštą. Vaikui paslapties saugojimas yra sudėtinga misija, paveikianti jo emocinę pusiausvyrą.
Dažniausiai vaikas informuoja tuos žmones, kurie yra arčiausiai ir kuriais jis pasitiki, tai paprastai būna močiutės, seneliai, tetos, darželio auklėtojos arba mokytojos.
Psichologiškai nepažeistam vaikui egzistuoja „savo“ - „svetimo“ kategorijos. Nuo 8 mėnesio vaikas pradeda atskirti savus ir svetimus žmones. Savi yra tie žmonės, kuriuos vaikas mato dažnai, kurie juo rūpinasi, o svetimi - tie, kuriuos vaikas mato pirmą kartą arba labai retai.
Paprasčiau tariant, psichologiškai sveikas vaikas nesugeba išsaugoti paslapties. Vaikai iš prigimties yra atviri ir nuoširdūs, jie nori viskuo dalytis ir nesuvokia galimų neigiamų kalbėjimo pasekmių.
Taip, kuo vyresnis vaikas, tuo geriau geba išlaikyti paslaptis, ypač jei dėl paslapties atskleidimo jis galėtų nukentėti. Nutylėti ir meluoti vaikai paprastai pradeda nuo septynerių metų.
Būtų geriau, kad vaikai nežinotų tam tikros informacijos (pvz., kur laikomi pinigai ar raktai), nes ją gali išplepėti nesusimąstydamas apie pasekmes. Aiškinti reikia paprastais žodžiais, kad kitiems negalima sakyti tam tikrų dalykų.
Viskas priklauso nuo informacijos ir vaiko amžiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jam galima aiškinti apie tai, ką galima ir ko negalima aptarinėti už namų sienų, o mažesniems vaikams reikėtų neužakcentuoti, ko negalima sakyti, nes tai gali suveikti priešingai.
Bausti negalima, nes taip skatinsime vaiką meluoti, nutylėti. Tiesiog vaikui reikia ramiai išaiškinti, kodėl su svetimais žmonėmis negalima apie viską kalbėti.
Kvaila ir naivu yra tikėtis, kad vaikas nepastebės tam tikrų dalykų (pvz., šeimos narių priklausomybių). Tikrai pastebės ir jei su vaiku apie tai nekalbėsime, vaikas tokias problemas interpretuos savaip.
Vaikai visada pajaučia namuose tvyrančią įtampą. Jei vaikas nesupranta, kas vyksta, o tik jaučia, kad kažkas šeimoje ne taip, jis to greičiausiai ir nepasakos niekam. Namuose jaučiamą nerimą toks vaikas gali išreikšti per netinkamą elgesį ar sveikatos problemas.
Vaikai, augdami šeimose, kuriose smurtaujama arba girtaujama, išmoksta trijų pagrindinių gyvenimo taisyklių: nekalbėk, nejausk, nepasitikėk.
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje.
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusiųjų nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus.
Vaikų, kurių tėvai atviri ir sąžiningi, auga psichologiškai sveiki, tinkamai save vertinantys, komunikabilūs, jiems sekasi, jie neturi seksualinių problemų.
Pirmasis apsilankymas pas odontologą vaikui gali tapti svarbia patirtimi, kuri nulems jo požiūrį į burnos priežiūrą ateityje.
Teatro menas - tai viena iš seniausių ir turtingiausių žmonijos kūrybinės išraiškos formų, kuri turi ypatingą galią formuoti jaunąją kartą.
Mažylis greitai auga ir dažnai džiaugiasi ne tik mielais žaisliukais, bet ir tais, kurie skatina jo jutimus bei raidą.
Tačiau ar kiekvienas vaikas išeina iš mokyklos su motyvacija toliau mokytis, atrasti, augti?
Augimo šuoliai yra natūralus reiškinys, kai vaikai per trumpą laiką staigiai paauga tiek ūgiu, tiek svoriu.
Kvėpavimo takų ligos, tokios kaip astma, bronchiolitas, bronchitas ar alergijos, vaikams pasitaiko gana dažnai ir gali pareikalauti nuolatinės priežiūros.
Sveiki atvykę į sumanimama.lt - virtualius akušerės Marijos namus, sukurtus moterims ir šeimoms. Čia rasite mokslu paremtą informaciją apie nėštumą, gimdymą, žindymą, mažylių priežiūrą ir moterų sveikatą.
Agnė Seminaras buvo tikrai labai naudingas, patikėkit, gimdymo bijojau siaubingai, nes esu lepi skausmui, tai po šio seminaro pasikeitė požiūris į gimdymą, į nuskausminamuosius, tikrai baimė sumažėjo.
Indrė Seminaras „Ruošiamės gimdymui“ labai patiko. Pasisėmėm su vyru naudingos informacijos, kurią būtinai panaudosim per gimdymą.
Loreta Seminaras „Ruošiamės gimdymui“ man buvo labai naudingas, nes akušerė viską nuosekliai ir aiškiai paaiškino, po seminaro nekilo net jokių klausimų.
Indrė Po šio seminaro pasijaučiau žymiai ramesnė ir tikiu, kad gimdymas praeis sklandžiai.
Knygų komplektas Ruoškite mažylio atėjimui kartu - įsigykite dvi knygas vienu metu už geresnę kainą.
„Tėčio vadovas“ - knyga, skirta būsimiems ir esamiems tėčiams.
Pasitikėk savimi - gimdymas gali būti lengvesnis
Atsisiųsk nemokamą el.
Vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika.
Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį.
Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis.
Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti.
Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą.
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save.
Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys.
Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje.
Iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis.
Vaikas save vertina, kai juo rūpinamasi.
Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas.
Visada palaikyti abipusį dalijimąsi.
Visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos.
Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis.
Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove.
Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie.
Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai.
Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi.
Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.
Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas.
Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų.
Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite.
Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams.
Dalinkitės su vaiku savo patyrimu.
Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę.
Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ.
Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį.
Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio.
Leiskite vaikams pasirinkti.
Leiskite pajaus ti vaiko to pasirinkimo pasekmes.
Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų.
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama.
Šeimoje vis mažėja brolių ir seserų.
Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu.
Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi.
Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji.
Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas.
Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti.
Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu.
Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu.
Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai.
Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais.
Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą.
Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų.
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte.
Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis.
Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos.
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.
Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo.
Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Skyrybos - sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams.
Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga.
Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas.
Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų.
Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis.
Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų.
Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais.
Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją.
Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu.
Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.
Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus.
Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis.
Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka.
Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus.
Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą.
Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“.
Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus.
Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Vaikas ga...
Didelė dalis tokių idėjų bevertės ir niekad nebus įgyvendintos, bet dalis - gali tapti antru pajamų šaltiniu, verslo idėja ar patarimu.
Esmė, kad šios idėjas parodo, kas pastoviai sukasi mintyse.
Padeda suprasti, kas patinka/nepatinka, ko nori.
Kai kalbam apie tikslus ir norus, smagu per ilgesnį laiką suprasti vaikų asmenybės tipus.
Vienur stabdai, kitur stumi.
Kaip kas dieną kartu leidžiant laiką vaikai keičiasi ir atsiskleidžia.
Leisdamas laiką su savo vaikais, tuo laiku nesimokom, nebent to nori vaikas, todėl bandau sudominti, sukelti nuostabą ir smalsumą.
Išsikeliam ir susidėliojam tikslus, susidarom planą, kaip jų siekti.
Kai smalsu, įdomu, nuostabu, malonu - kyla motyvacija.
Kai yra motyvacija, galima dirbti.
Man labai patinka angliškas žodis „grit“.
Pats labai vertinu šią savybę, stengiuosi ugdyti vaikuose.
Abu su žmona labai stengiamės girti ir džiaugtis baigtais vaikų darbais.
Vaikai žino, kad labai vertiname jų indėlį į buitį, ypač jeigu savo noru kažką padaro.
Mano nuomone, labai svarbu vaikui pabrėžti, kad svarbiausia lygintis su savimi, koks buvai vakar, o ne su kažkuo kitu - šiandien.
Man patinka ir pačiam, ir vaikams siūlau taikyti Pareto taisyklę.
Svarbu vaikui leisti suprasti, kad nereikia darbų daryti atmestinai, reikia tiesiog kai nereikia, nesiekti maksimalaus rezultato (kartais geriausia - „Good enough“).
Mokymosi metu, labai akcentuoju, kad vis po truputį pridedant žinių, gebėjimų prie jau esamų - vyksta augimas.
Vaikai (ir ne tik) labai mėgsta realius pavyzdžius, kaip kažkas veikia.
Nesu tikras, kad mano vaikas viską supras iš pirmo karto.
Dažnai kartojam tą patį, tik stengiuosi turinį pateikti skirtingai - kalba, vizualiai (žaidimai).
Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija.
Septynių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus.
Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių.
Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti.
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais.
Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis.
Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas.
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus.
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“.
Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis.
Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas.
Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją.
Burvytė S. Realisation of Personal Adaptation Potential in Childhood. Diversity and Perspectives. Latvia: The University of Latvia Press, 2011, p. Burvytė, S. Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. 2011. p. Čekuolienė D. Prieraišumo kontekstas: kūdikių ir motinų bendravimo būdai ir motinų vertybės (disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas. Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2004. p. Morgan Scott Peck Nepramintuoju taku. Vilnius: Vaga, 2009, p. Riemann, Fritz. Pagrindinės baimės formos. Vilnius: Alma littera. 2004. p.
Kaip kalbėtis su vaikais apie seksą | Lytinis švietimas #paaugliams - Dr. Sumana Bhattacharya | Gydytojų ratas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
