Violeta Repčenkaitė: žindymas viešumoje – natūralus ir gražus procesas
Žindymas viešumoje sulaukia daugybės diskusijų. Tuo metu V.Repčenkaitė moteris skatina nebijoti ir nesislapstyti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“. „Maitindama viešumoje visada prisidengiu skarele. Bet jei kita moteris tai daro atvirai, jos reikalas. Aš išmokau nevertinti, siūlyčiau visiems pabandyti. Labai geras jausmas“, - šypsosi V.Repčenkaitė. Tokią savo žinutę moteris norėjo perduoti ir kitoms. Gera bičiulė Ania Dingli Slota surengė Violetos ir jos vaikų - sūnų Adomo, Mato (11 m.) ir dukros Dorotėjos (7 m.) - fotosesiją.
„Mano draugė Ania fotografuoja gyvenimą, todėl jos darytos nuotraukos man itin mielos. Dažniausiai mes tiesiog surengiame iškylą. Ji taip pat turi tris vaikučius. Ania moka objektyvu pagauti momentą ir jį įamžinti. Adomas visą laiką juokėsi ir džiaugėsi“, - pasakoja V.Repčenkaitė.
Buvusi televizijos laidų vedėja Violeta Repčenkaitė (35 m.), Maltoje gyvenanti sąmoningumo stovyklų „Goddess Island Retreat“ organizatorė, augina tris vaikus: 9 mėnesių sūnų Adomą, 11 metų sūnų Matą ir 7 metų dukterį Dorotėją. Ji įsitikinusi, kad žindymas - palaimingas procesas, kai vaikas gauna tai, ko jam labiausiai reikia. Tačiau apgailestauja, kad Lietuvoje apie žindymo naudą dar mažai kalbama, o žindyvės vis dar raginamos slapstytis.
„Kviečiu moteris maitinti nesigėdijant - ten, kur joms gera ir malonu. Džiaugtis kartu su vaikeliu ir švęsti šį stebuklingą gyvenimo etapą, kuris anksčiau ar vėliau, bet visada baigiasi“, - įsitikinusi V.Repčenkaitė.
„Socialiniame tinkle pasidalijote nuotrauka, kurioje maitinate Adomą, ir prirašėte: „Sustok, akimirka žavinga.“ Kaip jums pavyksta išlikti ramiai ir mėgautis kiekviena akimirka?
Maitinanti mama labai susijusi su vaikeliu. Ir ne tik todėl, kad tai yra jo maistas... Jei mama jaudinsis ar patirs stresą, vargu ar mažutis bus ramus. Taip pat dažnai moterys kenčia nuo mastito ir gumbelių. Išdrįstu teigti, kad tai dažniausiai pasireiškia moterims, kurios daug ir visur su mažyliu laksto, apsiima daugybę darbų. Taip, kartais tai neišvengiama, tačiau, deja, ramybė būtina.
Jei krūtyje atsiranda gumbelių - tai ženklas, kad mama su vaiku turi eiti ilsėtis. Kol vyresnėliai grįždavo iš mokyklos, pirmus tris mėnesius aš pusdienį sau leisdavau gyventi mažiuko ritmu. Mano prosenelė sakydavo: „Pagimdžiusi kiekvieną vaiką trims savaitėms su juo užsidarydavau kambaryje. Net lauko darbus stabdydavau.“ Ir tikrai, mūsų protėviai nebuvo kvailesni už mus. Tiek šventos išminties! Aš sąmoningai jau nėštumo pabaigoje darbų apmažinau. Jie palauks, aš juk žmogų auginu. (Šypsosi.)
Laimės hormonų išsiskyrimas organizme maitinant vaikelį, priešpienio ir pieno nauda mažyliui - tai išties žodžiais sunkiai nupasakojamas jausmas. Kai mažylio rankutės mamą glosto švelniai, o akys žvelgia tiesiai į tavąsias, meilė jam ir viskam, dėkingumas nenusakomas ir jaudinantis iki ašarų, kad skirta tai patirti.
Kūdikio žindymo padėtys
Sakoma, kad moterys, kurios nemaitina vaikelio krūtimi, jaučia ne tokį stiprų ryšį su juo. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Moterys nežindo dėl įvairių priežasčių. Kaip ir gimdo skirtingai. Vienos iš anksto planuoja cezario pjūvį ar epidūrinę nejautrą, nes bijo, kitos dėl dar kitų priežasčių. Aš du iš trijų savo vaikų gimdžiau natūraliausiu būdu ir priimu tai kaip didžiausią dovaną. Matas atėjo į pasaulį po cezario pjūvio, o Dorotėja ir Adomas - taip, kaip sukūrė motulė gamta. Ryšys su visais vaikais stiprus. Matą ir Dorotėją žindžiau apie 1,5 metų. Adomui dabar 7,5 mėnesio. Noriu jį žindyti ne trumpiau.
Manau, patirti natūralų gimdymą - didžiausia laimė. Išlikti per jį sąmoningai ir neapdujusiai nuo vaistų, jausti kiekvieną sąrėmį ir taip priartėti iki susitikimo su išsvajotu žmogeliu. Pagimdžius būti su vaikeliu, kiek nori, kai jo niekas neima, nevertina, nesveria ir nematuoja. Tokia buvo mano patirtis, ir aš už ją labai dėkinga.
Ir natūraliai gimdyti galima be skausmo. Man tai pavyko, tik pasiruošti reikia. O jei kuriai nors moteriai pavyksta kitaip, jokiu būdu savęs negalima plakti. Juk negalime sakyti mamoms, įsivaikinusioms vaikučius, kad „neišnešiojai - ryšio nebus“. Juk nešiojo! Tik ne po širdimi, o širdyje. O įsivaikinimo procesas - tarsi gimdymas. Visaip gerai, kad tik visi būtų sveiki susitikę.
Kalbant apie žindymą ir ryšį su vaiku - lygiai tas pat. Nuostabiausias dalykas tai patirti, bet gyvenime juk nutinka visaip. Todėl galiu kalbėti tik apie savo situaciją.
Nerimaujama, kad moterys, kurios nemaitina vaiko krūtimi, jaučia ne tokį stiprų ryšį su juo. Tačiau tai netiesa, svarbiausia - meilė ir rūpestis.
Nereta pagimdžiusios moterys baiminasi, psichologiškai negali suprasti viso proceso arba dėl skausmo nutraukia vaiko maitinimą krūtimi. Ką joms patartumėte?
Iš tikrųjų ruoštis reikėtų pradėti ne jau gimus vaikeliui. Laukdamasi savo vaikų aš daug meldžiausi ir puoselėjau savo ryšį su Kūrėju gal net daug stipriau nei įprastai. Tiesiog man tada labai to norėjosi. Ir gimdymui ruošiausi labai atsakingai ir sąmoningai. Mintyse tūkstantį kartų tai išgyvenau. Minties, kad nebus pieno, net neprisileidau.
Daugelis moterų klaidingai koduoja neigiamas savo giminės moterų patirtis, sakydamos: „Mano močiutė ir mama neturėjo pieno, tad ir aš, ir tu, vaikeli, neturėsi.“ Ir tai liečia ne tik žindymą - daugelis dalykų mūsų gyvenime vyksta kaip netikusių mums įdiegtų programų rezultatas. Mūsų „retretuose“ moterys ir išsilaisvina iš jų. O būdamos laisvos turi galimybę pažvelgti į save giliau, atgimti ir sugrįžti į gyvenimą sužydėjusios galinga meilės jėga.
Didžioji ramybė vis dėlto priklauso ne nuo vaikų skaičiaus, bet nuo asmeninės brandos ir sąmoningumo lygio.
Trijų vaikų mama Violeta Repčenkaitė TV laidos filmavimo metu atskleidė, kad per vestuvių ceremoniją ją su vyru palaimino vyresnieji jos vaikai. 36-erių modelis ir buvusi televizijos laidų vedėja Violeta Repčenkaitė mėgaujasi kiekviena Lietuvoje praleista akimirka. Maltoje gyvenanti moteris praėjusią vasarą į tėvynę buvo grįžusi net dukart. Iš pradžių atvežė vyresniuosius vaikus - dvylikametį Matą ir aštuonerių Dorotėją - paatostogauti pas senelius, vėliau grįžo jų pasiimti. Abu kartus su Violeta į Lietuvą skrido ir jauniausias šeimos narys - netrukus pirmąjį gimtadienį švęsiantis Adomas. Po kelių dienų prie šeimos prisijungė ir jaunėlio tėvas, verslininkas iš Maltos Ade, su kuriuo lietuvė susituokė dar praėjusių metų gegužę.
„Mes susituokėme mažos ceremonijos metu, - LRT laidos „Gyvenimas” kūrėjams pasakojo V. Repčenkaitė. - Tuo metu jau laukiausi, o sukviesti visų per pakankamai trumpą laiką nebūtų pavykę, todėl pasirinkome jaukią šventę mūsų vaikučių akivaizdoje. Tai buvo labai jautrus momentas. Matas skaitė eiles, paskui iš abiejų vaikų gavome palaiminimą - tai tiesiog stebuklas.”
Tačiau kelias iki to stebuklo Ade nebuvo rožių žiedlapiais klotas. Prieš duodant santuokos įžadus aštuoneriais metais už lietuvę vyresnis vyras privalėjo užkariauti ne tik Violetos, bet ir jos vaikų širdis.
„Mamos vaikams yra stabilumo ašis. Gali kisti gyvenamoji vieta, šalis, bet kas, tačiau mama visada išlieka tuo pastoviu dalyku, kuris nesikeičia. Natūralu, kad šalia to uosto atsiradus kitam žmogui, vaikų ramybė susvyruoja. Taip nutiko ir mums, - vieną svarbiausių gyvenimo išbandymų prisiminė Violeta. - Reikia šiek tiek laiko, tačiau ateina metas, kai vaikai supranta, kad žmogus atėjo ne kovoti ar iš jų pavogti mamą, o kartu kurti laimę. Su vaikais reikia daug kalbėtis ir jie tikrai išgirsta.”
Paroda „Žindymas - gyvenimo pamatas“ - vienas iš visame pasaulyje pirmąją rugpjūčio savaitę švenčiamos Pasaulinės žindymo savaitės renginių. Palaikymas šią iniciatyvą, Vaikų ligoninės fondas nusprendė organizuoti ir drauge švęsti šią savaitę. Trečiadienį Vaikų ligoninės Didžiojoje auditorijoje ir jos fojė vyko parodos atidarymas, kuriame dalyvavo ir čia koncertavusi Vaida Genytė, Vaikų ligoninės Naujagimių skyriaus vedėja Rimutė Vaitkevičienė, gydytojai, taip pat ir pati fotografė A.Razauskienė. Ji pati yra dviejų vaikų mama, todėl žindymas jai nėra svetimas. Tačiau fotografuoti gana intymias motinos ir kūdikio akimirkas ji sako nusprendusi dėl to, kad norėjo parodyti, kad tai - labai natūralus ir žmogiškas procesas. „Lietuvoje žindymas suskirsto žmones į dvi stovyklas: vieni yra „už“ tai, garsiai apie tai kalba, kiti - priešingai, stengiasi tai daryti labai intymiai, nuošaliai. Norėjau parodyti moteris, mamas, skirtingas jų istorijas, pabrėžti, jog žindymas nėra gašlu, jog tai yra labai jautrus procesas“, - 15min pasakojo A.Razauskienė. Lietuvių moteris ji vadina šiek tiek skandinaviškomis, esą jos - labai jautrios, o ir nors apie žindymą kalba garsiai, praktikoje žindo tyliai ir gana slaptai, stengdamosi neapsinuoginti. „Seksizmas yra visame pasaulyje. Jei tu nufotografuoji moterį nuoga krūtimi, kur matosi spenelis - ta nuotrauka yra tampa neva pornografine. Tačiau nuotraukoje nuogais speneliais pozuoja vyras, tai jis virsta grožio etalonu. Reikia suprasti, kad tai gamtos duota, kad moteris yra stebuklinga vien tuo, kad ji gali maitinti vaiką, ji sukuria ryšį su vaiku, žindymas yra didelę naudą teikiamas dalykas. Todėl man buvo keista, kad yra tiek daug skirtingų nuomonių“, - pasakojo fotografė.
Pradinis sumanymas buvo kur kas drąsesnis - norėta fotografuoti kūdikius žindančias moteris minioje, prekybos centre ar judrioje gatvėje, kai nedangstomos krūtys, taip pat išrengiami ir vaikai. Tokiu atvirumu pasižymi garsių pasaulio fotografų darbai apie motinystę. Vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta, nes tokia drąsa Lietuvos moterims nebūdinga. „Mūsų šalyje moterys linkusios intymias akimirkas pasilikti sau, o ne demonstruoti kitiems“, - pasakojo su tuo susidūrusi A.Razauskienė. Į pasiūlymą fotografuotis moterys reagavo skirtingai. Keletas jų pasitraukė iš projekto, nes paaiškėjo, kad sutuoktinio požiūris į tai, kas turi matytis fotografijoje, o kas - ne, buvo lemiamas. Pasitaikė ir tokių moterų, kurios sutiko fotografuotis, jei žindant bus pridengtos skraiste.
Fotografei teko sukti galvą, kaip įamžinti dvynius maitinančią D.Markevičienę. A.Razauskienės nuotr. „Neįsivaizdavau, kaip įmanoma gražiai nufotografuoti dvynukus, žindančius po krūtį, bet man pavyko. Nuostabu matyti, kaip jie šypsosi, kaip nušvinta, tokių stebuklų nereikia slėpti“, - pasakojo A.Razauskienė. Stebuklus reikia įamžinti Parodos autorė svajoja, kad pamačiusios įdomius kadrus moterys kur kas drąsiau žindys vaikus viešojoje vietoje. Tikėtina, kad jos labiau įsiklausys į gamtos šauksmą ir mažiau paisys visuomenės normų, kas yra gražu, o kas - ne. Atsirado tiktai kelios moterys, pageidavusios pakeisti savo nuotrauką, kad mažiau matytųsi apnuoginta krūtis. Vestuvių fotografe save vadinanti A.Razauskienė pasakojo, kad žindymo tema jos kūryboje iškilo atsitiktinai. Parodą apie cezario pjūvio operaciją ji neseniai buvo atidariusi Vilniaus gimdymo namuose. Tai įkvėpė pasitikėjimo imtis dar vienos moteriškos temos - žindymo. A.Razauskienei fotografuojant padeda ir tai, kad ji pati yra dviejų vaikų mama.
Daugiau nei metus krūtimi maitinusi Violeta apgailestavo, kad Lietuvoje žindyvės vis dar raginamos slapstytis, žindyti kūdikius tualetuose, nors neretai provokuojantys drabužiai nežindančių moterų krūtis apnuogina daug labiau nei žindyvių.
Buvusi televizijos laidų vedėja Violeta Repčenkaitė rugpjūčio 26 d. paminėjo mamos gimimo dieną, kuri skyrė jautrų laišką mylimam žmogui. Socialiniame tinkle ji parašė atvirą laišką mamai, o įrašu sutiko pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Žinomos moters mamai sukako 71-eri, kuri gimtadienį pasitiko ligoninėje. „Septyniasdešimt vienas, mano brangiausia mamyte, šiandien tavo gimtadienis!!! Sveikinu Tave begalinai ir kiekvieną dieną dėkoju Dievui už Tave. Tu visada be galo mėgai savo gimtadienius ir mokėjai kiekvienam iš mūsų sukurti pačią gražiausią šventę. Tą dieną kiekvienas jausdavomės pats svarbiausias. O gal tiksliau - ne tik tą dieną. Nes šalia Tavęs žmogus visada pasijunta reikalingas, išgirstas ir vertingas. Tu moki pažvelgti į kiekvieną, įsigilinti į jo rūpesčius ir džiaugsmus. Viena iš daugelio Tavo super galių - problemų sprendimas. Todėl Tu buvai ir esi atrama tiek daugeliui žmonių. Nesvarbu, kokia užimta bebūtum, kaip fiziškai toli bebūtum, Tu perskridusi tūkstančius kilometrų laikydavai rankose kiekvieną iš savo šešių gimusių anūkėlių. Pamenu, kai Adomui buvo keli mėnesiai - Tu ir vėl atskridai, pynei mano plaukus eglute, kol žindžiau sūnelį, o iš virtuvės sklido Tavo obuolių pyrago kvapas… Mano širdis pasidarė vidines nuotraukas, kurios ten liks gyvos per amžius. Juk kiekvienai mamai taip pat reikia mamos. Iš Tavęs išmokau priimti bėgančius metus, didžiuotis jais ir save mylėti. Kai buvau dar visai mergaitė, atsimenu, kaip švęsdama keturiasdešimtmetį jau planavai savo penkiasdešimtmetį. O švęsdama penkiasdešimtmetį atrodei būtent taip, kaip įsivaizdavai prieš dešimt metų. Prieš 70-ąjį gimtadienį slapta nuo visų važinėjai į šokių pamokas - sugalvojai išmokti tango ir tai padarei. Tu esi įkvepiantis pavyzdys, kad niekada nevalia nustoti siekti savo svajonių išsipildymo ir šiame gyvenime nieko neatidėlioti. Mamyte, Tu man - aštuntasis pasaulio stebuklas. Amžinai būsiu dėkinga už Tavo palaikymą, sparnus, už stiprybę, kurią man dovanoji. Už tai, kad visada žinojau - galiu Tau pasakyti bet ką. Kad mokai rinktis savo laimę, o ne tyliai kentėti. Kad įkvėpei mane būti drąsia ir gyventi taip, kaip iš tikrųjų noriu. Ir nors šiemet švenčiame Tavo gimties dieną ligoninėje, kur Tu sveiksti po operacijos, svarbiausia, kad esame visi kartu. Mylim Tave begaliniai. Dievo palaimos, mieloji. Tu - mūsų visų pradžia ir neišsenkantis meilės šaltinis“, - jautriai rašė ji.
„Šio ryto skambutis ir liūdnas mamos balsas pranašavo liūdną žinią. Širdis sudužo į tūkstančius gabalėlių, išgirdus: išėjo mylima močiutė, tėvelio mama“, - jautrų įrašą pradėjo Violeta. „Dėkinga amžinai už besąlygišką meilę... Nebuvo žmogaus pasaulyje, kuris lepintų daugiau, dosniau dovanojusios ir dalinusios pačią didžiausią - močiutišką meilę. Išėjo į šviesą ir ramybę mūsų žilagalvė geroji, šviesioji mylima močiutėlė. Nesu iš jos girdėjusi piktesnio žodžio tariant apie nieką ir niekam, ašaros abiem riedėdavo prieš išsiskiriant, jos mylinti širdis laimindavo, o žvilgsnis visada mane išeinančią glostydavo ir lydėdavo tol, kol pasukdavau už namo. Paskutinį kartą po viešnagės pas močiutę ėjau nešina mažu at rankų ir vis atsisukdavau, o močiutė savo lange kaip visada mojavo mums. Po nepaprastai šviesaus ir linksmo pasimatymo ėjau link mašinos, man ašaros riedėjo upeliais, nors ir šypsojausi, kad ji žvelgdama iš tolo pro langą šypseną matytų. Visada, visada atsisveikindavome tarsi paskutinį kartą apsikabinusios ir išbučiuokusios viena kitą stipriai. Močiutėle mano sielos gelmė neišpasakyta, šviesiomis akimis ir guviu protu, nuostabiu humoro jausmu apdovanota ir visa tai liko iki paskutinės minutės joje. Toks jos buvo noras - išeiti šviesoje į šviesą. Taip ir nutiko... Tokia švelni ir kartu be galo stipri, mylinti ir visada besišypsanti amžinai liks ji mūsų širdyse. Begaliniai mylima. Gyvenimą gražiausią nugyveno - buvo dievinama nuostabaus savo vyro, mylimo senelio, mylinčių vaikų, anūkų ir proanūkių. Išėjo kaip visada norėjo - namuose išbučiuota artimųjų užmerkė akis. Ilsėkis ramybėje, angelas mano brangus. Amžinai mano širdyje“, - rašė modelis. „Negaliu šį dieną apkabinti tėčio. Negaliu būti su šeima atsisveikinimo ceremonijoje, bet žinau, kad bendravimui subtiliame pasaulyje geografinė zona įtakos neturi, o žmogus, palikęs kūną, iškeliauja į begalinę šviesą. Manęs dar laukia mano atsisveikinimo ritualas su močiute. O širdis atgyja ir vėl renka save, nes joje gyvena močiutė ir skamba jos žodžiai „Anūkėle, mylimoji, labai myliu tave. Būk su Dievu, Violeta, mylimoji mano. Laikykis, vaikeli“, - toliau jautriomis mintimis dalijosi sąmoningumo stovyklų moterims Maltoje organizatorė. „Brangi močiute, myliu, myliu. Susitiksime, mylimoji“, - pridūrė ji. Violeta jautrų laišką papildė archyvinėmis šeimos nuotraukomis. Vienoje jų - močiutė ją laiko ant rankų. „Pasaulio gerumas ir švelnumas sudėtas į močiučių rankas“, - tikina buvusi TV laidų vedėja.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Rodyti diskusiją (97) Trijų vaikų mama Violeta Repčenkaitė TV laidos filmavimo metu atskleidė, kad per vestuvių ceremoniją ją su vyru palaimino vyresnieji jos vaikai.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus Adomui?
Tikiu, kad moteris ir pati atgimsta su kiekvienu gimdymu. O atgimus, žinoma, gyvenimas pasikeičia. Trys vaikai - tai ne vienas ir ne du. Veikti yra ką, bet tai - ir didžiulis džiaugsmas. Mažasis žmogutis atnešė labai daug laimės į mūsų namus, visus suvienijo. Pradžioje jo laukėme, tada pasitikome, o dabar kartu augame. Tikras stebuklas! Jau nekalbant apie giluminius pokyčius, užtenka ir plika akimi matomų. (Juokiasi.) Dabar žavinga dienos rutina sukasi mažylio ritmu.
Kuo labiausiai džiaugiatės ir norėtumėte to pasimokyti iš savo mažylio?
Su mažu vaikučiu mes ir vėl į viską turime galimybę pažvelgti tarsi pirmą kartą. Koks tai džiaugsmas! Adomas - labai saulėtas vaikas. Visada ir visiems šypsosi, daug juokiasi. Suaugus mums dažniau vertėtų pažvelgti į save vaiko akimis. Be vertinimų, plakimų ar zirzimo. Ir atmerkus akis tiesiog šypsotis, nes vien galimybė atsimerkti - jau priežastis šypsotis!
Tikriausiai vyresnėliai Dorotėja ir Matas - nepakeičiami jūsų pagalbininkai?
Adomą jie labai myli. Jie - nepakeičiamos auklės. O mažiukui taip smagu stebėti brolį su seserimi, šuniuką ir papūgą! Nereikia nė žaislų. (Juokiasi.)
Užsiminėte, kad gimus trečiam vaikui buvote sąmoningai atsiribojusi nuo daugybės darbų. Galbūt jau galvojate apie savo veiklą?
Ruošiuosi rugsėjo mėnesio „retretui“, tačiau didžioji pasirengimo dalis vyksta iš namų. Derinu savo darbus su visų vaikų poreikiais ir dažnai tai pavyksta. Apskritai gyvenimas nėra vien tik darbai ir šeima, yra dar ir žmogaus asmeniniai poreikiai, tam tikros praktikos, be kurių mums, moterims, būtų sunku švytėti ir jaustis puikiai. Tad derinti reikia ne du, bet 10 dalykų. (Juokiasi.) Tačiau tai - gyvenimas, ir lengvumas juntamas tada, kai liaunamės nuolat iš savęs reikalauti tobulos vakarienės, pilno šaldytuvo, idealios tvarkos namuose...
tags: #violeta #repcenkaite #zindyti
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
