Violeta Baublienė: Žurnalistikos kelias ir gyvenimo iššūkiai
Žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS laidų kūrėja ir vedėja Violeta Baublienė - tai asmenybė, kurios profesinis kelias neatsiejamas nuo ilgametės patirties, iššūkių ir ypatingo atsidavimo darbui. Jos gyvenimas, kupinas netekčių ir triumfų, atsispindi jos vedamose laidose, kurios nepalieka abejingų.
Karjeros pradžia ir legendinė laida „Stilius“
Profesinėje prasme šis ruduo garsiai žurnalistei - klestėjimo laikas. Lygiai prieš 30 metų ji pradėjo kurti autorinę laidą „Stilius“, kurią šiandien nekuklu pavadinti legendine. Rugsėjį LRT TELEVIZIJOS eteryje pasirodė dar viena V. Atsigręžusi į nuveiktus darbus ir tūkstančius prakalbintų sielų, žurnalistė šypteli: tai buvo garbingas laikas.
Išties, „Stilius“ yra legendinė laida - jau nebijau pavartoti šio žodžio. Tiek metų gyvuoja vienetai autorinių laidų. Dažniau jų sumanytojai keičia pavadinimus, bet ir toliau daro tą patį. Man su komanda pavyko išlikti su tuo pačiu pavadinimu, tik vis gilėjančiomis temomis. Pamenu, pirmuosius 10 metų su režisiere Monika Juozapavičiūte dirbome dviese. Dabar darbo ir poilsio laiko suvokimas pasikeitęs, vakare jau nepatogu skambinti žmogui tartis dėl interviu, o tada pirmyn varė naujumo alkis, tiek visko buvo nematyta, nerodyta. Dirbome per Velykas, Kalėdas, vasarą. Visada, kada tik duoda filmavimus, montažus, tada ir pirmyn. Dar buvau įsitraukusi į dokumentikos kūrimą, o ten - visiškas narkotikas. Dirbome neskaičiuodamos laiko, negalvodamos apie atlygį.
Pažvelgus į „Stiliaus“ archyvą, sunku patikėti tuo, ką matau. Į Lietuvą atvažiuoja Dalai Lama - nori pakalbinti? Noriu. Atvyksta Švedijos karalienė Silvija - imi? Imu. Į Rygą atskrenda Trussardis, Paco Rabanne - pirmyn. Iš pradžių sau lyg teisindavausi, nes „Stilius“ visiems asocijavosi su mada, drabužiais. Pradžia nuo mados ir buvo, o paskui prasidėjo kiti menininkai: pasaulio garsenybės, „Oskarų“ laureatai. Apetitas augo. Kai pradėjau plėsti laidos temų ratą, pasidarė dar įdomiau dirbti, ėjome visur, kur galima ir negalima. Iš tiesų juk ir apie žmogų sakoma, toks jo stilius - jis taip elgiasi, taip bendrauja, toks jo būdas. Dėl savo stiliaus žmonių peržengėme visas sienas, perlipome visas tvoras. Niekas nesustabdė.
Pamenu, Lietuvos nacionalinis dramos teatras pranešė, kad į Lietuvą vienam spektakliui atvyksta legendinė prancūzų aktorė Annie Girardot: „Padaryk.“ Nuvažiavome tiesiai į grožio saloną, kur ją šukavo, masažavo, ruošė vakaro spektakliui. Krūva žurnalistų laukė, kada pasirodys aktorė. Ji išėjo, visus peržvelgė. „Tu važiuosi su manim“, - bedė į mane. Ant sparnų prilėkiau. Ji ėmė ant manęs rėkti, kad tučtuojau pradėčiau ją kalbinti, mat įsivaizdavo, kad aš imsiu ir viską užsirašinėsiu ant popieriaus. Sakau, ponia, negaliu mašinoje daryti interviu - kamera ir operatorius liko kitoje mašinoje. Kai išlipome prie teatro, laukė minia fotografų ir kameros. Annie akimirksniu pasikeitė, įsikibo man į parankę ir mes tarsi dvi geriausios draugės nuėjome į teatrą, kur pasidariau puikų interviu.
Per metus vien laidai „Stilius“ paruošiate apie 200 interviu. Vadinasi, per 30 metų esate turėjusi kone 10 tūkstančių pokalbių... Neabejoju, kad kiekvienas pokalbis yra pamoka. Jeigu girdi, ką žmogus kalba, iš vertingo pašnekovo ir pokalbio labai daug lieka. Turiu iššifruotų pačių sudėtingiausių ir giliausių savo interviu. Įdomiausia, kad kasmet, pasibaigus sezonui, perkratau tuos failus - išmest, palikt, - ir ta vertybių krūvelė tik auga. Kartais save pagaunu, kad pasakiau lygiai taip pat, kaip kuris nors iš mano kalbintų herojų. Jeigu jis nugirstų, būtų nepatogu - pagalvotų, kad kopijuoju (šypsosi). Vis dėlto, jeigu žmogaus mintys pasirodo įdomios, sujaudina, nevalingai jomis persiimi. Išties, per šitiek metų susikroviau didžiulį bagažą ir iš pašnekovų perėmiau daugybę vertingų dalykų, bet pavardėmis didžiuotis nemėgstu. Reikėjo gabalą nueiti, kad ateitų supratimas: kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis mažiau sklaidosi ir putoja.
Naujas iššūkis: laida „Sveikatos sezonas“
Šį rudenį Violeta Baublienė pristato naują projektą - laidą „Sveikatos sezonas“. „Džiaugiuosi gavusi galimybę kalbėti apie sveikatos temas, mane dominančias ir man artimas nuo seno. Priešingai nei laidoje „Stilius“, šįsyk atsistojau į visiškai kitą, šiek tiek iš anksčiau pažįstamą, prodiuserės vaidmenį. Tiesa, interviu toliau mielai darau ir pati. Ir aš, ir kitos kolegės džiaugiamės, kad gydytojai noriai bendrauja. Jie pastebi, nors visuomenė sveikatos lauke tapo labiau išprususi, neretai perlenkiama į negerąją pusę. Ne vienas gydytojas pasakė: mūsų pareiga - šviesti žmones, tik ne visada yra kur. Savo laidoje ir kalbame apie tai, kaip išvengti ligų, kaip atpažinti pirmuosius požymius, neuždelsti. Na, o „Sveikatos sezono“ vedėjo postą mielai sutiko užimti gydytojas psichiatras Jaunius Urbutis. Kartu su dar viena iš laidos sumanytojų, Jūrate Jatkonyte-Petraitiene, dar pernai pastebėjome, kad Jauniui tiesiog duota Dievo dovana bendrauti, kalbėtis.
Neseniai teko filmuoti neeilinę operaciją. Profesorius Eugenijus Lesinskas vienų metų mergaitei į kaulą šalia ausies įoperavo kochlearinį implantą. Dar operacijos metu buvo patikrinta, ar implantas veikia, pagauna impulsus, tad tik laiko klausimas, kada nuo gimimo negirdintis vaikas pradės girdėti pasaulį. Įdomus buvo ir pokalbis su vaikų ir paauglių psichiatre Jurgita Radzevičiene. Ji pasakojo, kad šiuo metu vaikai susiduria su įvairiausiais valgymo, miego, elgesio sutrikimais. Vaikai yra mūsų visuomenės atspindys - juk jie serga tuo pačiu, kuo ir suaugę. Dar kitas interviu, kuris mane sujaudino, buvo apie tatuiruočių sukeliamas ligas ir kuo žmonės rizikuoja paišydamiesi savo kūnus.
Asmeninis gyvenimas ir netektys
„Pastarieji 15 metų man buvo nesibaigiančių netekčių sezonas. Ligos - mirtis, ligos - mirtis“, - sako žurnalistė. Nelengvais artimųjų slaugymo metais ji sako vis pagalvodavusi: žmogui krauna tiek, kiek jis pakelia.
Visada nusistebiu išgirdusi, kad esu rami. Nurimti, per laidos įrašus viską pateikti ramiu tonu man sudėtinga. Gyvenime aš žiauriai nerami. „Neramios kojos“ - taip apie mane sako artimieji, nes aš vis kažko prisigalvoju. Sakyčiau, esu choleriškas žmogus, o ir nerimas man taip pat pažįstamas. Kai augau, buvau vienas vaikas tarp suaugusiųjų, tad natūralu, kad vėliau turėjau prižiūrėti ir pasirūpinti tais, kurie mylėjo ir rūpinosi manimi: mama, tėtis, tetos. Visus šiuos metus buvau budinti stebėtoja, padėjėja, gelbėtoja. Skausmingiausias man buvo mamos išėjimas. Net ir praėjus trejiems metams, negaliu pamiršti mamos, jos išėjimo. Klausiau draugės gydytojos, kada yra netekties patologijos riba, ar jos neperžengiu pasikalbėdama su mamos nuotrauka, paverkdama nuėjusi ant kapų. Baisiau, kai miršta vaikai, kai pats tampi mirtinu ligoniu... Kad ir kaip sunku susitaikyti su netektimi, visi kažko netenkame ir žinome, kad tie, kurie gimėme, kažkada mirsime.
Namai ir erdvė
Tik neseniai svajonių namus įsirengti pasiryžusi LRT žurnalistė Violeta Baublienė įsitikinusi - kokybiškam gyvenimui reikia mažiausiai 60 kvadratinių metrų vienam žmogui. Mano namai atrodo puikiai, nuostabiai - geriausiai iš visų. Natūralu: savo namus susikūriau taip, kaip norėjau. Tai antri mano savarankiški namai. Mažai ką keičiu gyvenime: dirbu tą patį darbą, gyvenu tuose pačiuose namuose, turiu tą pačią šeimą.
Man reikia erdvės, nereikia daiktų. Man norisi, kad būtų tuščia: vos keli daiktai, kelios detalės, milijonas knygų, įdomūs skirtingi indai... Pirmieji namai buvo išėjimas iš tėvų namų. Visiškos laisvės, galėjimo pajautimas - tai reiškiasi pačiu idiotiškiausiu būdu. Atsimenu, tualetą išsidažėme raudona spalva, o vonią - mėlyna. Tos spalvos buvo tokio ryškumo, kad dabar ten neišbūčiau nė valandos. Būdavo, užeini į tualetą ir tau tiesiog mirga akyse - visiška diskoteka. Tačiau jaunam žmogui turėti savo namus labai gerai. Tik tai buvo laikas, kai negalėjai nieko įsigyti, bet kol esi jaunas nesureikšmini.
Reikia subręsti, nebijoti ilgai galvoti, rinktis, klausti, konsultuotis ir sprendimus priimti šimtą kartų išsimatavus. Reikia matuoti ne tik centimetrais, bet ir kūrybine prasme: ar tau ta mada patiks po dešimties metų? Kaip ir su drabužiais: ar tu tą daiktą dėvėsi? Ar norėsi toje lovoje miegoti? Ar tau tikrai patiks tos žalios sienos? Yra elementarūs dalykai, kuriuos išmokau per savo remontų patirtį ir susitikimus su architektais: viena spalva plečia, daugybė spalvų mažina.
Mano namuose nėra spalvų. Tai pats paprasčiausias variantas, kurį keikia visi architektai - sienos baltos. Kadangi yra senas parketas, man norėjosi, kad jis matytųsi. Visa kita - daiktai, kurie sukuria spalvų įspūdį: viskas daugmaž pastelinių, žemės spalvų. Gal kiek aštresnis kilimas, bet man jis patinka.
Laida „Gimę tą pačią dieną“ ir jos iššūkiai
Kovą startavo jau penktą sezoną LRT žiūrovams rodoma laida „Gimę tą pačią dieną“, kurios bendraautorė esate. Laidoje - trys istorijos žmonių, kurie gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną.
Kokybė, atsakomybė, turinio pilnatvė. Mūsų daug, dirba kelios komandos, ir visi labai stengiamės padaryti geriausia, ką galime. „Gimę tą pačią dieną“ - tikrai nelengvas kąsnelis žiūrovams ir laidos kūrėjams. Čia reikia atsisėsti ir žiūrėti. Jei praleisi gabaliuką, nueisi užsiplikyti arbatos, pražiopsosi herojų gyvenimo gabalą - 20 ar 30 metų. Ši laida - iš solidžių televizinių formatų, imlių tiek laiko, tiek turinio, tiek ir kūrėjų pastangų. Surinkti tokią puokštę laidos dalyvių, išsigliaudyti jų gyvenimų istorijas, pateikti taip, kaip tai daroma laidoje, - patikėkite, yra ką veikti. Be to, čia naudojamos rekonstrukcijos, iliustruojančios laikotarpius, kurių neįmanoma atspindėti nei nuotraukomis, nei vaizdo dokumentais.
Taip. Paskaičiavau, kad vien aš per penkerius metus šiai laidai esu pakalbinusi arti 70 herojų. Visi jie - gilūs, patyrę, išgyvenę keisčiausių likimo vingių, į kuriuos atsigręžus dažnokai akyse kaupiasi ašaros net drūčiausiems vyrams. Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis. Įsivaizduokite, nė vieno! Su kai kuriais apsiverkiu ir aš: kartais būna taip sunku klausyti.
Vis dar randame. Labai džiaugiamės, kai pavyksta prisiminti arba rasti tokių, kurios mažiau sukasi viešose medijose. Vien kultūros pasaulis koks turtingas! Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne? Sunkus ir aršus jų pasaulis. Dėl to mylime aktorius, režisierius, dailininkus, muzikus. Dominuoja kultūros autoritetai.
Visada. Tai darbo dalis. Argi galima nepamatyti savo vaiko, kai jis scenoje? Manau, kiekvienas profesionalas pasižiūri, kas išėjo. Tik niuansas, kad laidos „Gimę tą pačią dieną“ tikrasis tėvas yra kolega prodiuseris Vygintas Prebergas, tai jam ir tenka visa atsakomybė. Juokingiausia, kad vos ne kiekvieno eterio metu mes abu aistringai susirašinėjame žinutėmis: džiaugiamės arba dejuojame žiūrėdami laidą eteryje. Aš esu kritiškesnė, o Vygintas - optimistiškesnis. Kai tik pradedu burbėti, kodėl laidoje neliko to ar ano, jis vis stabdo - palauk, palauk, žiūrėk toliau, pamatysi.
Kolega Vygintas (už nugaros jį pravardžiuoju Spielbergu) dažnai pašmaikštauja - na, kada pati pagaliau eisi kalbėti.
Gyvenimo būdo žurnalas „Stilius“
Vos pradėjau, pirminis laidos moto buvo mados ir estetikos žurnalas. Tačiau nuo pat pradžios „Stiliaus“ temos sukosi aplink life style, nes toks žanras, vadinamasis softas, Lietuvoje tuo metu neegzistavo. Mada dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo labai šviežias, naujas reiškinys. Buvo rengiami šiandien protu nesuvokiami mados konkursai, juos aplankė neseniai išėjęs Paco Rabanne, Nicola Trussardi, Nolanas Milleris. Paskui aš pradėjau važinėti filmuoti mados savaičių į Paryžių, Londoną. Buvo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų Vytautas Kernagis, laikas: mums vėrėsi pasaulis ir buvo tiek visko naujo, nematyto. Laikui bėgant keičiausi ir aš, keitėsi ir mano laida. Šiuo metu sulaukiu vieno kito auditorijos priekaišto, kad per dažnai laidoje kalbu apie Ukrainą, apie iš jos pasitraukusius ar jai padedančius žmones. Keista, ar ne? Man atrodo, net didžiausi estetai ar situacijoje nesigaudantys žmonės turėtų justi, ant kokio bedugės karšto šiandien visi stovime. Kai praėjusį vasarį, antrą karo dieną, vežiausi anūką iš mokyklos, pradėjome kalbėti apie karą, kas tai yra ir kodėl. Aiškinau, stengdamasi netraumuoti mažo žmogaus, kuris tik pradeda skaityti ir visas pasaulis jam dar gražus. Viską išklausęs, jis pagalvojo ir sako: „Žinai, geriausia numirti, kai miegi, tada negirdi, kad bombarduoja.“ Taigi nekalbėti to, kas šiandien skaudu kiekvienam mąstančiam žmogui, yra mažų mažiausiai neatsakinga.
„Stilius“ yra susiformavusi, brandi laida, bet įvesime ir šiokių tokių naujovių. Laidos laikas stipriai ilgėja. Ji truks 52 minutes, iš esmės bus valanda laiko istorijų. Turėsime ir naują kolegą žurnalistą. Ir dar dalyvausiu projekte „Gimę tą pačią dieną“, kuris startuos rudenį. Tai labai įdomus istorinis personifikuotas projektas, kuriame kalbėsime su vienais iš ryškiausių Lietuvos žmonių, elitu tikrąja to žodžio prasme. Tai žmonės, kurie turi savo istoriją, ir ta istorija persipina su ryškiausiais Lietuvos įvykiais. Pasakosime, kas kada vyko Lietuvoje ir kaip žmonės traktuoja istoriją. Su kuo sutapo jų vaikystė, mokyklos metai, jaunystės metai, kaip juos paveikė nepriklausomybės atėjimas, kaip jie darė karjeras, kaip jos žlugo. Tai labai įdomus projektas, labai džiaugiuosi, kad LRT jį daro.
Čia atskiras projektas. Jame aš esu kviestinis žurnalistas, darantis didžiuosius interviu, pagal kuriuos yra renkami vadinamieji satelitai - tą pačią dieną gimę žmonės. Tarkime, kalbiname Dalią Grybauskaitę ir ieškome lygiai tą pačią dieną, mėnesį ir metais gimusių žmonių. Juos suranda mūsų kolegos. Tada ieškome sąsajų tarp jų gyvenimų: bendrysčių, skirtybių, pasakojame, kas tuo metu dėjosi jų gyvenime. Toks bus projektas. Šiame projekte gyvenu jau pusmetį.
Yra nufilmuota prezidentė Dalia Grybauskaitė, architektas ir muzikantas Algirdas Kaušpėdas, dailininkė Nomeda Marčėnaitė, pramogų pasaulio ryklys Jogaila Morkūnas, kurio irgi labai įdomi biografija. Jis pasakojo, kaip 1991 metais iš okupuotos LRT televizijos pastatų į Kauną triusikuose vežė kasetes. Aišku, laukia dar didelė galerija žmonių, kurie susiję su kultūra. Mums svarbu rasti žmones, kurių biografijose iš tiesų vyko įvairių dalykų, kurie matė istoriją, gyveno besikeičiančioje Lietuvoje, nes problema yra ta, kad Lietuva labai išsivažinėja. Kiek žinau iš savo kolegų, dirbančių tame pačiame projekte, yra gana sudėtinga rasti žmonių, kurių gimimo datos sutaptų su didžiųjų mūsų herojų datomis.
Be abejo. Mums svarbu, kad sutaptų gimimo metai, mėnuo ir diena. Data turi būti identiška. O kur žmogus gyvena, ar Lietuvoje, ar Didžiojoje Britanijoje, ar kaime, ar mieste, nėra jokio skirtumo. Neturi reikšmės net jo socialinis luomas. Svarbu, kad sutaptų gimtadieniai. Pavyzdžiui, A.Kaušpėdo gimtadienis ir tą pačią dieną gimę keli kiti žmonės. Toks yra atrankos principas.
Kiek žinau, žmones prakalbinti nėra labai lengva. Kai kas išsigandę atsisako. Natūralu, kad žmonėms, nesusijusiems su viešumu, yra didelis iššūkis kalbėti apie savo gyvenimą. Mes akcentuojame, kad kriterijus nėra žmogaus gyvenimas. Kriterijus yra Lietuvos kelias ir kaip tame kelyje atsispindėjo to žmogaus gyvenimas. Pavyzdžiui, ką jis darė kokiais 1963 metais, kai gimė, kokia buvo aplinka, koks darželis, kokie kvapai jį supo, ar jis turėjo batus, ar norėjo apelsinų. Žodžiu, kalbinti stengiamės tuos pagrindinius herojus, tuos didžiuosius asmenis, kurie nebijo kalbėti ir turi ką papasakoti. Tada aplink juos jau dėliojasi ratas kitų herojų, kurių gimimo data yra identiška.
Aišku, o kas gi to nepastebi? Tai yra kasdienybė. Tai tu gali pastebėti ne tik važinėdamas po kaimus. Čia ne mano mintys, kažkas iš pašnekovų pasakė, kad yra miestelių, kuriuose penkerius metus niekas nematė nėščios moters. Niekas nebegimdo, Lietuvoje nebėra jaunų žmonių. Pavyzdžiui, Rokiškyje jau dabar kalbama, kad gal bus uždarytas vaikų skyrius ligoninėje. Nebėra vaikų. Įsivaizduojate, kas darosi? Tai kaip gali nematyti, kad Lietuva mažėja? Čia yra tragedija.
Nejuokaukit! Jeigu televizija galėtų pritraukti, tai būtų seniai padaryta. Čia yra didžiųjų galvų reikalas. Kol didžiosios galvos nesukurs tokios aplinkos, kurioje žmonės galės jausti dvasinį komfortą ir uždirbti pinigų gyvenimui, niekas negrįš į Lietuvą.
Taip ir yra - liūdna. Gali kiek nori optimistiškai kalbėti, džiaugtis tuo gyvenimu, bet žmonių mažėja, o kai žmonių mažėja, tai kinta statusai, ekonominė galia, gyvenimo kokybė ir, pagaliau, dvasinė nuotaika tampa visai kitokia. Ir nemanau, kad išvažiavusieji labai gerai gyvena dėl to, kad daug uždirba. Visaip yra. Yra tikrai sunku. Ir aš pati susijusi su tuo, nes ir iš mano šeimos yra išvažiavusių žmonių. Aš žinau, ką reiškia būti išvažiavusiam. Anksčiau to nesupratau. Galvodavau, oi kaip faina, gyvena Didžiojoje Britanijoje. Bet visur reikia labai sunkiai dirbti ir integruotis. Ir tik savo žemėje tu būsi savas žmogus. Visur kitur būsi svetimas. Aš nesuprasdavau tos ankstesnės emigracijos bangos žmonių, tų vadinamųjų amerikonų. Nesuprasdavau, ko jie taip į tą Lietuvą veržiasi, juk taip gera toje Amerikoje gyventi... Kol neatsiduri tame kailyje, tu nesupranti. Tik apsiavęs ir panešiojęs kito batus, gali atsakyti į tuos klausimus: ar ten tikrai taip gera, ar vis dėlto reikia grįžti į Lietuvą?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
