Viešojo Valdymo Pokyčiai ir Socialinių Globos Įstaigų Administravimas Lietuvoje

Įvadas: Socialinių Paslaugų Svarba ir Aktualumas

Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinių paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi.

Socialinių paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šios dienos. Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas. Nors Lietuvos mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, siekiant išsiaiškinti Lietuvos savivaldybių patirtį administruojant socialinių paslaugų teikimo ir organizavimo procesą, pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybėje tokie tyrimai atlikti nebuvo. Socialinių paslaugų poreikis Vilniaus rajone didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėje.

Nepaisant akivaizdžios pažangos, socialinės paslaugos Lietuvos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu. Socialinių paslaugų planavimui neskiriama pakankamai dėmesio, socialinės paslaugos teikiamos gerai nežinant bendruomenės poreikių, neišskiriamos socialinių paslaugų prioritetinės sritys. Šiuo darbu bus siekiama išryškinti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų teikimo plėtros prioritetus ir tolesnes socialinių paslaugų kryptis, kurios atitiktų šios dienos poreikius ir tendencijas.

Lietuvoje socialinių paslaugų problematiką tyrinėjo tokie mokslininkai, kaip L. Žalimienė, A. Guogis, M. Išoraitė, A. Vareikytė, L. Šikūnytė ir kiti. Socialinių paslaugų sampratai, jų organizavimo ir teikimo ypatumams daugiausia dėmesio skyrė L. Žalimienė. A. Guogis savo darbuose analizavo socialinės politikos klausimus, modelius, naujosios viešosios vadybos taikymo metodus. M. Išoraitė nagrinėjo socialinių paslaugų administravimo ypatumus viešojo administravimo kontekste. Aktualiais socialinės politikos klausimais nemažai publikacijų yra išleidęs Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Šiuo tyrimo tikslas - apžvelgus socialinio administravimo teorinius aspektus, įvertinti socialinių paslaugų administravimo efektyvumą Vilniaus rajono savivaldybėje.

Socialinių Paslaugų Samprata ir Raida

Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.

1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros šuoliu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos. 1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinių paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius.

Lietuvos Respublikoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.

Pagal 2006 m. Socialinių paslaugų įstatymą, socialinės paslaugos teikiamos asmeniui, neįgaliajam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šių paslaugų svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.

Socialinių Paslaugų Klasifikacija ir Tipai

Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specializuotų socialinių paslaugų teikimo. Kai bendrosios socialinės paslaugos neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.

Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinių paslaugų teikėjas.

Socialinės paslaugos pagal klientų grupes

• probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
• rizikos grupės.
• kitos klientų grupės.

Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį

Ši klasifikacija nurodo, kaip ir kur teikiamos socialinės paslaugos.

a) Bendrosios ir specialiosios paslaugos. (Jau aptartos aukščiau).

b) Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šių paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.

c) Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.

Pagal socialinių paslaugų steigėją

Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.

Socialinių Paslaugų Valdymas ir Teisinis Reglamentavimas

Valdymo Institucijos ir Funkcijos

Socialinių paslaugų valdymas apima centrinės administracijos bei savivaldybių veiklą. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Jų ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus.

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą, apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.

Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.

Socialinių Paslaugų Teikimo Principai

• Decentralizacijos. Tai pagrindinis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principas.
• Planavimo.
• Deinstitucionalizacijos.
• Bendradarbiavimo.
• Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
• Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
• Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
• Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.

Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvos Respublikoje teisę gauti paslaugas turi Lietuvos piliečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.

Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.

Teisinis Reglamentavimas

Šiuolaikinėje valstybėje socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos garantijų formų organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos. Regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybos patvirtinti dokumentai.

Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.

Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad "šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę". Taip pat nurodoma, kad valstybė "rūpinasi šeimomis, auginančiomis vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą". LR Konstitucijos 52 straipsnis nustato teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus. Šiame įstatyme paslaugos apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.

Socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigų tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrųjų ir specialiųjų paslaugų klasifikacija.

Viešosios Įstaigos Administravimo Ypatumai: Kapčiamiesčio Globos Namų Pavyzdys

VšĮ Kapčiamiesčio globos namai yra stacionari socialinės globos įstaiga, skirta ilgalaikei (trumpalaikei) socialinei globai senyvo amžiaus žmonėms bei suaugusiems asmenims su negalia, kuriems reikalinga kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba.

Įstaigos Tikslai ir Struktūra

Viešosios įstaigos organai: visuotinis dalininkų susirinkimas ir vienasmenis valdymo organas - Viešosios įstaigos direktorius. Viešosios įstaigos finansiniai metai yra kalendoriniai metai, t.y. dvylikos mėnesių laikotarpis, kuris prasideda sausio mėn. 1 d. ir pasibaigia gruodžio mėn. 31 d. Viešoji įstaiga savo tikslams įgyvendinti gali turėti ir įgyti teises ir pareigas, kurios neprieštarauja įstatymams, viešosios įstaigos tikslams ir šiems įstatams. Viešoji įstaiga privalo turėti bent vieną sąskaitą banke.

Dalininkų ir Valdymo Funkcijos

Viešosios įstaigos dalininkai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie yra įnešę į viešąją įstaigą įnašą ir turi Viešųjų įstaigų įstatyme bei įstatuose numatytas teises ir pareigas, taip pat asmenys, kuriems dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka.

Asmuo, norintis tapti įstaigos dalininku, privalo pateikti rašytinį prašymą įstaigos direktoriui. Prašymas įteikiamas asmeniškai arba siunčiamas registruotu laišku. Gautas prašymas registruojamas. Prašymas svarstomas artimiausiame dalininkų susirinkime. Nutarimas priimti asmenį į įstaigos dalininkus priimamas visų įstaigos dalininkų balsų dauguma. Įgijęs teises asmuo privalo ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo perleidimo sutarties sudarymo dienos pateikti įstaigos direktoriui vieną perleidimo sutarties egzempliorių. Įstaigos direktorius išleidžia įsakymą dėl naujo Įstaigos dalininko priėmimo ir įregistruoja naują dalininką Įstaigos dalininkų registre.

Materialusis ir nematerialusis turtas Įstaigai perduodamas surašant turto perdavimo aktą. Aktą pasirašo turtą perduodantis asmuo (steigėjas, dalininkas, dalininku tapti pageidaujantis asmuo) ir Įstaigos vadovas. Kartu su perduodamu turtu Įstaigai pateikiama ir šio turto vertinimo ataskaita.

Viešosios įstaigos direktorius yra vienasmenis viešosios įstaigos valdymo organas. Įstaigos vadovas veikia Įstaigos vardu. Viešosios įstaigos pranešimai dalininkams ir kitiems asmenims išsiunčiami registruotu paštu ar įteikiami asmeniškai pasirašytinai. Pranešimai papildomai gali būti perduoti žodžiu, paštu, faksu, telefonu, elektroniniu paštu ir kitais būdais.

Dalininkui raštu pareikalavus, Įstaiga ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo sudaryti dalininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti kopijas šių dokumentų: Įstaigos įstatų, metinės finansinės atskaitomybės ataskaitų, auditoriaus išvadų bei audito ataskaitų, visuotinių dalininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimai, dalininkų registro, kitų Įstaigos dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus. Atsisakymą pateikti dokumentus Įstaiga turi įforminti raštu, jeigu dalininkas to pareikalauja.

Viešosios įstaigos filialai ir atstovybės steigiamos ir jų veikla nutraukiama, bei filialo vadovas paskiriamas ir atleidžiamas įstaigos direktoriaus sprendimu, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų bei šių įstatų nustatytos tvarkos. Visiems šiems direktoriaus sprendimams turi pritarti visuotinis dalininkų susirinkimas atskiru sprendimu. Sprendimą pakeisti įstaigos įstatus priima visuotinis dalininkų susirinkimas. Šie įstatai pasirašyti 2013 m.

tags: #viesojo #valdymo #pokyciai #ir #ju #itaka

• Parama šeimoms, auginančioms naujagimius
• Funkcionalumas vaikiškose lovytėse
• Dirgliosios žarnos sindromas nėštumo metu: patarimai ir rekomendacijos
• „Giliuko“ ugdymo kokybė
• Kaip naudoti lavinamąsias korteles