Vaistai nuo nevaisingumo

Nevaisingumas - tai nesugebėjimas pastoti po 12 mėnesių reguliarių lytinių santykių be kontracepcijos priemonių. Tai jautri ir sudėtinga problema, kuri paveikia milijonus porų visame pasaulyje. Nevaisingumas gali būti susijęs tiek su vyrais, tiek su moterimis, arba su abiejų partnerių sveikatos būkle. Tiksli diagnostika yra pagrindinis žingsnis siekiant nustatyti nevaisingumo priežastis. Nevaisingumo gydymas priklauso nuo jo priežasties. Nevaisingumas - tai sudėtingas, tačiau išsprendžiamas iššūkis. Šiuolaikinės medicinos pažanga suteikia daugybę galimybių poroms įgyvendinti savo svajonę apie šeimą. Vienais pirmųjų Lietuvoje pradėta teikti diagnostikos bei gydymo paslaugos poroms, susiduriančioms su nevaisingumo problema.

Statistiniai duomenys rodo, kad kas šešta pora susiduria su nevaisingumo ar sumažėjusio vaisingumo problema. Manoma, kad Lietuvoje yra apie milijonas šeimų, iš kurių 100-150 tūkstančių gali kovoti su vaisingumo problemomis. Nevaisingumas diagnozuojamas tada, kai pora turi lytinius santykius ne rečiau 2-3 kartus per savaitę, nevengia nėštumo, tačiau moteris nepastoja. Statistika rodo, kad 10-20 proc. porų yra nevaisingos. Šios ligos priežastys priklauso ir nuo moterų, ir nuo vyrų, pasiskirsto maždaug vienodai po 40 proc. Apie 10-20 proc. nevaisingumo lemia kitos arba nežinomos priežastys. Nevaisingumo statistika rodo, kad vyrai susiduria su tokiais sunkumais 20-30 proc. atvejų, moterys yra atsakingos už 20-35 proc. atvejų, o abu partneriai turi problemų su vaisingumu 25-40 proc. atvejų. Tačiau yra ir 10-20 proc. atvejų, kuriuose sunku ar neįmanoma nustatyti nevaisingumo priežasties.

Kada verta išsitirti dėl nevaisingumo? Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei: moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau; moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė; žinoma kokia nors aiški poros nevaisingumą sukelianti priežastis, pvz., sutrikęs mėnesinių ciklas, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, gimdos ir kiaušidžių endometriozė, kiaušintakių patologija, ginekologinių operacijų pasekmės, vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimai.

Jei pora žino apie problemas, kurios gali trukdyti pastojimui, neturėtų laukti metų. Mėnesinių ciklo sutrikimai yra dažniausiai išskiriamas veiksnys, kuris gali apsunkinti pastojimą. Policistinių kiaušidžių sindromas taip pat yra viena dažniausių diagnozių, signalizuojančių apie galimas pastojimo problemas. Jei moteris yra patyrusi uždegimines mažojo dubens ligas, yra buvusi operuota pilvo ertmėje, turi sunkią endometriozę - tai taip pat yra požymiai, kad pastoti gali būti sudėtingiau. Nereikėtų ilgai laukti nėštumo testo rezultatų ir toms moterims, kurios yra susidūrusios su onkologinėmis ligomis, ypač toms, kurios yra gavusios chemoterapiją ar radioterapiją. Be abejo, vaisingumą veikia ir moters amžius. Jei moteris yra 35 metų ir daugiau, ji laikoma jauna, bet nekalbant apie vaisingumą.

Nevaisingumo gydymas - tai jautrus ir atsakingas procesas, kuris prasideda nuo nuoširdaus pokalbio ir abipusio pasitikėjimo. Su kiekviena pora dirbama individualiai, įsigilinama į jos situaciją, patirtį ir lūkesčius. Tikslas - ne tik taikyti pažangiausius gydymo metodus, bet ir būti šalia viso proceso metu.

Pagrindinės nevaisingumo priežastys

Nevaisingumo priežastys vienodai priklauso tiek nuo vyro, tiek nuo moters: apie 40 proc. - nuo moters, apie 40 proc. - nuo vyro, apie 10 proc. - nuo abiejų. Likę 10 proc., deja, yra neaiškios kilmės nevaisingumas. Yra trys pagrindinės nevaisingumo priežastys: kiaušidžių veiklos sutrikimai, kiaušintakių patologija ir nepakankama spermos koncentracija bei judrumas.

Moters nevaisingumo priežastys

Moters nevaisingumo priežastys dažniausiai yra susijusios su ovuliacijos sutrikimais bei kiaušintakių patologija. Mėnesinių ciklo sutrikimai sudaro ketvirtadalį atvejų, o dar 35 proc. problemų susiję su kiaušintakių būkle ir adhezijomis pilvo ertmėje. Kas šešta moteris negali pastoti ar pastoja sunkiai dėl endometriozės sukeltų pokyčių gimdoje, kiaušidėse bei mažajame dubenyje. 7 proc. atvejų yra nustatyti dėl prolaktino apykaitos sutrikimų.

Viena priežasčių, skatinančių nevaisingumą, yra ankstyvas lytinis gyvenimas ir dažnai keičiami lytiniai partneriai. Tad moterims padidėja rizika užsikrėsti ŽPV (žmogaus papilomos virusu) ir lytinėmis infekcijomis. Infekcijos gali sukelti uždegimų, padidina kiaušintakių nepratekamumo riziką. Antra pagal dažnumą priežastis yra hormonų apykaitos sutrikimai. Jie gali būti įgimti ir įgyti. Kaip jau ir minėta, dažniausias moterų hormonų sukeltas sutrikimas - lėtinės anovuliacijos sindromas arba įgimtas policistinių kiaušidžių sindromas. Todėl moterys, pastebėjusios menstruacijų ciklo sutrikimus, staiga padidėjusį plaukuotumą, taip pat tos, kurias vargina ir nutukimas, turėtų susirūpinti ir apsilankyti pas gydytoją ginekologą.

Nevaisingumą lemia ir kiaušidžių patologija, dėl kurios nesubręsta kiaušialąstė, kitaip sakant beįvyksta ovuliacija. Gydant kiaušides svarbu pirmiausia pašalinti galimas priežastis: per mažą ar per didelį kūno svorį, subalansuoti dienos rėžimą, gydyti skydliaukės veiklos sutrikimus. Dar viena gan dažnai pasitaikanti nevaisingumo forma - endokrininis nevaisingumas, kai sutrinka kitų hormonų gaminančių organų veikla: skydliaukė ar antinksčiai. Endokrininis nevaisingumas gydomas hormonais. Jei nustatomas kokių nors hormonų trūkumas, jų kiekis papildomas atitinkamomis dozėmis. Jei yra sutrikusi kiaušidžių veikla, skiriami preparatai, skatinantys ovuliaciją, pradedant nuo geriamųjų silpniau veikiančių. Jei nėra rezultatų vartojami leidžiamieji gonadotropinai.

Nevaisingumo priežastimi gali būti ir endometriozė. Tai liga, kai endometriumo (gimdos gleivinės) ląstelės per kiaušintakius patenka į moters pilvo ertmę ir dėl sutrikusio imuniteto implantuojasi (prilimpa), pradeda vystytis ant pilvaplėvės, kiaušintakių, kiaušidžių. Tos prilipusios ląstelės lieka, pradeda savo gyvenimą, vyksta mikro mėnesinės, dėl kurių formuojasi sąaugos. Ši liga vis dažniau pasitaiko ir tarp jaunų moterų. Endometriozės išplitimo stadija nustatoma atliekant laparoskopiją ir vidinių lyties organų apžiūrą. Priklausomai nuo išplitimo laipsnio, gali būti skiriamas konservatyvus gydymas hormonais, simptominiais preparatais.

Kiaušintakių pratekamumo tyrimai: Kiaušintakių būklė - vienas svarbiausių, natūralų pastojimą lemiančių veiksnių. Jų pratekamumo tyrimais, atliekamais pasitelkiant ultragarso arba rentgeno įrangą, nustatomi galimi kiaušintakių užakimai bei pažeidimai ir, jei reikia, parenkamas optimaliausias gydymo kelias - nuo medikamentinės ar chirurginės terapijos iki pagalbinio apvaisinimo. Kiaušintakiai gali užakti, susiaurėti, atsiranda kitos anatominės patologijos, kurios trukdo spermatozoidui keliauti ir apvaisinti kiaušialąstę. Kiaušintakiai gali būti gydomi konservatyviai - skiriamas kompleksinis, nuo uždegimo apsaugantis, fermentinis, fizioterapinis gydymas, tačiau tai nėra efektyvus būdas. Anatominiai kiaušintakių pakitimai gydomi chirurgiškai - atliekamos kiaušintakių praeinamumą atstatančios mikrochirurginės, sąaugų laparoskopinės operacijos. Kiaušintakių nepraeinamumas yra viena moterų nevaisingumo priežasčių. Tokiu atveju spermatozoidai negali apvaisinti kiaušinėlio moters kūne. Ginekologas skiria kiaušintakių pratekamumo tyrimą. Jis gali būti atliekamas kaip rentgeno tyrimas suleidus kontrasto į gimdos ertmę ir kiaušintakius, kontroliuojant rentgenu. Taip pat šis tyrimas atliekamas echoskopu, kai į gimdą leidžiama tirpalo, kuris teka per kiaušintakius. Žiūrint per echoskopą matyti, ar kiaušintakiai pratekami, ar ne. Naujausias tyrimo metodas - kai į gimdą leidžiamos putos teka per kiaušintakius, o žiūrint per echoskopą, vertinamas kiaušintakių pratekamumas. Šis metodas praktiškai neskausmingas, palyginti su kitais metodais. Esant rimtesnėms indikacijoms, gali būti skiriama laparoskopija arba histeroskopija. Atliekant laparoskopiją, žemiau bambos padaroma nedidelė skylutė, per ją įkišamas tam tikras optinis prietaisas ir apžiūrimi moters organai (gimda, kiaušidės, kiaušintakiai). Histeroskopija atliekama gimdai įvertinti iš vidaus. Į gimdą įkišamas tam tikras optinis prietaisas ir apžiūrimos gimdos ertmė bei dalis kiaušintakių.

Vyrų nevaisingumo priežastys

Vyrų nevaisingumo priežastys sudaro apie 30 proc. bendrų nevaisingumo priežasčių ir yra susijusios su spermos kiekio ir kokybės pakitimais. Daugeliu atvejų galima taikyti gydymą, kuris pagerina spermos kokybę. Spermos kokybė gali būti netinkama apvaisinimui dėl nenusileidusių sėklidžių, nevykstančios spermatozoidų gamybos sėklidėse, kai kurių anksčiau persirgtų infekcinių ligų, sėklidžių vėžio ir kitų priežasčių. Vyrų nevaisingumo priežastis dažniausiai yra varikozelė, kuri nustatoma net 34 proc. atvejų. Be to, 9 proc. atvejų susiję su infekcija, o 18 proc. - su lytinių organų vystymosi defektais.

Vyrų nevaisingumo priežastys dažniausiai susijusios su spermos pakitimais, kurie taip pat gali būti įgimti arba įgyti. Taip pat dažna įgimta nevaisingumo priežastis - sėklidžių nenusileidimas. Tokiu atveju rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju urologu. Įgytos priežastys dažniausiai susijusios su infekcija arba lytinių organų traumomis. Persirgus lytiniu ir nelytiniu būdu plintančiomis infekcijomis (inkstų, šlapimo pūslės, prostatos uždegimu), sutrinka spermos gamyba. Dėl šios priežasties sumažėja spermatozoidų koncentracija ir pablogėja judrumas. Lytinių organų traumos taip pat daro didelę įtaką vyrų nevaisingumui.

Svarbu ir tai, kokioje aplinkoje gyvena ir dirba vyras - ar nėra radiacijos, chemikalų. Dažnas vyras nesureikšmina kasdienių įpročių įtakos vaisingumui. Tokie veiksniai kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas neigiamai veikia vyrų vaisingumą, todėl rekomenduojama atsisakyti žalingų įpročių, skirti daugiau laiko fizinei veiklai.

Nevaisingumo diagnostika ir gydymo metodai

Nevaisingos poros tyrimą rekomenduojama atlikti specializuotose klinikose, kuriose dirba patyrę šios srities specialistai ginekologai arba, vyro nevaisingumo atveju, urologai-andrologai. Tiriami abu partneriai.

Konsultacijos ir tyrimai vaisingumo centre

Konsultacijos metu gydytojas įvertina abiejų partnerių sveikatos istorijas bei galimas nevaisingumo priežastis ir paskiria reikiamus tyrimus. Konsultuotis rekomenduojama tiek moteriai, tiek vyrui. Suprasdami šios temos jautrumą, dėmesio skiriama ne tik medicininiams jos aspektams, bet ir poros emocinei bei psichologinei būklei.

Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma)

Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Prireikus gali būti atliekami ir išplėstiniai tyrimai, tokie kaip DNR fragmentacijos ar MAR testas. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tyrimas greitas ir neskausmingas, tačiau labai reikšmingas diagnostikos procese. Vyrų pagrindinis nevaisingumo nustatymo tyrimas - spermos tyrimas. Atsižvelgiant į jo rezultatus, gali būti paskirti ir hormoniniai tyrimai, gydytojo urologo konsultacija bei echoskopija.

Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų

Moterų nevaisingumui įtakos dažnai turi hormonų pusiausvyros sutrikimai - ovuliacijos nebuvimas, policistinių kiaušidžių sindromas ar skydliaukės ligos. Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai. Gydymas gali apimti medikamentinę korekciją, ovuliacijos stimuliaciją ar gyvenimo būdo pokyčius. Tinkamai diagnozuotas hormoninis disbalansas padidina pastojimo tikimybę. Nustatant nevaisingumo priežastį, tam tikrą mėnesinių ciklo dieną skiriami hormono kiekio kraujyje tyrimai. Taip pat tiriami kiaušidžių ir hipofizės hormonai. Būtina atlikti tyrimus ir dėl lytiškai plintančių ligų, imant tyrimo medžiagą iš gimdos kaklelio ir makšties. Kadangi tiriama pora, atliekamas ir vyro spermos tyrimas.

Kitos diagnostikos procedūros

Histeroskopija ir laparoskopija - tai minimaliai invazyvios endoskopinės-ginekologinės operacijos. Jos daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais. Dažnai užtenka tik minimalios chirurginės korekcijos ir moteris gali sėkmingai pastoti. Dabar ginekologinės-endoskopinės operacijos atliekamos ypač tausojančiais metodais ir instrumentais. Pvz., histeroskopijos atliekamos plonais instrumentais; laparoskopinės operacijos dėl endometriozės atliekamos taip, kad būtų maksimaliai išsaugota kiaušidžių funkcija.

Pagalbinio apvaisinimo procedūros

Šiuolaikinė medicina siūlo įvairias pagalbinio apvaisinimo (PA) procedūras, kurios padeda poroms, susiduriančioms su nevaisingumu, sulaukti vaikų. Gydymo metodai priklauso nuo nevaisingumo priežasties ir trukmės. Konsultacijų metu vaisingumo specialistai detaliai aptaria poros lūkesčius ir pageidavimus.

Intrauterininė inseminacija (IUI)

Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kurios metu specialiai paruošta sperma suleidžiama tiesiai į gimdą. Ji dažniausiai taikoma atvejais, kai pora, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi visaverčių lytinių santykių arba yra pakitusi spermos kokybė ar gimdos kaklelis. Procedūra trumpa, nereikalauja nejautros ir dažnai atliekama ambulatoriškai. Nors tai paprastesnis metodas nei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), tam tikrais atvejais jis gali būti labai veiksmingas. Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus. Naudojant intrauterininę inseminaciją, nereikia chirurginės invazijos ir nejautros.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)

Viena pažangiausių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, kai kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje, o užsimezgę embrionai perkeliami į moters gimdą. IVF dažniausiai atliekamas tada, kai pastoti natūraliai nepavyksta dėl kiaušintakių nepratekamumo, ovuliacijos sutrikimų, endometriozės ar neaiškios kilmės nevaisingumo. Procedūra atliekama keliais etapais - pirmiausia stimuliuojamos kiaušidės, tuomet atliekama folikulų (kiaušidžių) punkcija, apvaisinimas ir embrionų perkėlimas. Šis metodas taikomas visame pasaulyje ir pasižymi dideliu veiksmingumu. Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais.

Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI)

Procedūra, kai į kiekvieną kiaušialąstę mikroskopu įvedamas vienas pasirinktinis spermatozoidas. Ji atliekama, kai spermos kokybė yra stipriai pakitusi - žema spermatozoidų koncentracija ir judrumas, netaisyklinga forma arba kai sperma išgauta chirurginiu (TESA) būdu. ICSI padidina apvaisinimo tikimybę tais atvejais, kai įprastas apvaisinimas nepavyksta. Procedūra yra sudėtinga bei reikalauja aukštų laboratorinių kompetencijų. Jei spermos kokybė labai prasta, taikoma mikroinseminacija arba spermijo injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ICSI).

Fiziologiškai atrinktų spermatozoidų intracitoplazminė injekcija į kiaušialąstę (PICSI)

PICSI yra ICSI procedūros atmaina, kuomet spermatozoidai atrenkami pagal gebėjimą pritraukti kiaušialąstę supančią hialurono rūgštį. Tokiu būdu parenkami brandesni, genetiškai kokybiškesni spermatozoidai. Ši procedūra dažniausiai rekomenduojama, kai ankstesnių ICSI bandymų metu embrionai arba neužsimezgė, arba buvo prastos kokybės. Pasirinkus fiziologiškai tinkamesnius spermatozoidus, padidėja tikimybė, kad embrionai vystysis sėkmingai.

Spermatozoidų aspiracija iš sėklidžių (TESA)

Kai vyro ejakuliate nėra spermatozoidų (azoospermija), jie gali būti išgaunami tiesiai iš sėklidžių. Procedūra atliekama taikant bendrinę nejautrą - plona adata per odą paimamas sėklidžių audinys ir iš jo išskiriami gyvybingi spermatozoidai. TESA dažniausiai taikoma kartu su ICSI arba PICSI.

Embrionų ir kiaušialąsčių šaldymas

„Baltijos Amerikos klinika“ buvo pirmoji Lietuvoje, įdiegusi ypač greitą embrionų ir kiaušialąsčių šaldymo metodą - vitrifikaciją. Šio proceso metu naudojamos specialios apsauginės medžiagos (krioprotektoriai), todėl šaldant embrioną jame nesusiformuoja ledo kristalai, ląstelių vidinė terpė nėra „subraižoma”, nepažeidžiamos vidinės ląstelių struktūros. Tai užtikrina didesnį embriono išgyvenamumą ir kokybę po atšildymo.

Atliekant kiaušidžių stimuliaciją ir folikulų punkciją, dažniausiai gaunama daugiau kiaušialąsčių, o atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūras - daugiau embrionų, nei perkeliama vieno ciklo metu. Tinkamos kokybės pertekliniai embrionai užšaldomi ir gali būti panaudoti vėliau, jei prireiktų papildomo bandymo ar pora norėtų susilaukti dar vieno vaiko. Moksliškai nėra įrodyta, kad užšaldymo-atšildymo procedūra kenkia būsimam kūdikiui. Skystame, žemos temperatūros (-196°C) azote visi biologiniai procesai tarsi sustoja laike. 2008 m., po klinikoje atliktos vitrifikacijos ir atšildytų embrionų patalpinimo gimė pirmasis „vitrifikuotas“ kūdikis Lietuvoje.

Kiaušialąsčių šaldymas

Kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacija) - tai galimybė moteriai išsaugoti savo vaisingumą ateičiai. Procedūra dažnai atliekama prieš onkologinį gydymą, esant genetinėms ligoms ar nusprendus motinystę atidėti dėl asmeninių ar profesinių priežasčių. Užšaldytos kiaušialąstės laikomos -196°C temperatūroje, todėl jų kokybė išlieka aukšta nepaisant prabėgusio laiko.

Užšaldytų ir atšildytų embrionų patalpinimas (FET)

Procedūra, kurios metu į moters gimdą patalpinamas(-i) atšildytas(-i) embrionas(-ai). Tinkamu moters ciklu metu, embrionas per ploną kateterį švelniai įvedamas į gimdą. Sėkmės tikimybė tokia pati, kaip ir perkeliant neužšaldytus embrionus, o pora gali pasirinkti tinkamiausią laiką nėštumui planuoti.

Blastocistų auginimas ir patalpinimas

Kai kurie embrionai laboratorijoje stebimi ir auginami iki 5-6 dienų - ši vystymosi stadija vadinama blastocista. Kadangi šį etapą pasiekia tik dalis embrionų, siekiant geriausių rezultatų patartina išsirinkti stipriausius. Blastocistų perkėlimas į gimdą dažnai siejamas su didesne pastojimo tikimybe. Šis metodas ypač tinka atvejais, kai užsimezga keli kokybiški embrionai ir siekiama sumažinti embrionų perkėlimų skaičių.

Gydymo metodai priklauso nuo nevaisingumo priežasties. Neretai manoma, kad būtinas pagalbinis apvaisinimas. Tačiau net 90 proc. porų, kurios kreipiasi dėl nevaisingumo, jis nereikalingas. Joms gali padėti konservatyvus gydymas. Jei nustatomi hormoniniai sutrikimai, skiriama medikamentų. Kiaušintakių nepratekamumo atveju gydoma arba operaciniu būdu (atliekant laparoskopiją), arba gali būti atliekamas pagalbinis apvaisinimas. Nustačius pakitimų spermoje, gali būti skiriama įvairių papildų. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į savo gyvenimo būdą ir atsisakyti žalingų įpročių.

Noras susilaukti vaiko yra stipraus dviejų žmonių prisirišimo ir pasitikėjimo išraiška. Jis rodo abiejų pusių pasirengimą prisiimti atsakomybę už mažą žmogutį, kuris yra jų abiejų dalis. Dirbtinis apvaisinimas arba ART (pagalbinio apvaisinimo technologija) yra vienas didžiausių praėjusio amžiaus laimėjimų. Klinikoje „iVF Riga“ teikiamos visos su reprodukcinės funkcijos korekcija ir atkūrimu susijusios diagnostikos, konsultavimo ir gydymo paslaugos. Čia galima atlikti visus nevaisingumui diagnozuoti ir gydyti reikalingus tyrimus. Pagal jų rezultatus gali pasirodyti, kad nebūtina imtis pagalbinio apvaisinimo technologijų, daugeliu atvejų teisingas ir savalaikis konservatyvus arba operacinis gydymas suteikia porai galimybę susilaukti vaiko natūraliai. Jei moters nevaisingumo gydymas yra neveiksmingas net pašalinus galimas priežastis arba nevaisingas yra vyras, ir jo nevaisingumo taip pat neįmanoma išgydyti, rekomenduojama naudoti pagalbinio apvaisinimo technologijas.

tags: #vaistai #nuo #nevaisingumo

• Tradicijos ir iššūkiai švenčiant gimtadienį darželyje
• Kodėl šukos su besisukančiais dantukais yra geriausias pasirinkimas jūsų augintiniui
• Pokyčiai, požymiai ir priežiūra per du nėštumo mėnesius
• sužinokite daugiau apie stovyklas Cigonaliuose
• Patarimai tėvams: kokie lauko drabužiai tinkamiausi pavasariui