Vaikų teisės mokykloje: samprata, įgyvendinimas ir iššūkiai
Vaiko teisės yra pamatinės sąlygos, kurias kiekviena valstybė privalo užtikrinti, kad vaikai augtų laimingi, sveiki ir saugūs, galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir, prireikus, gautų visą reikiamą pagalbą.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (toliau - Konvencija) yra pagrindinis tarptautinis dokumentas, kuriame išvardintos visos vaikų teisės. Tai pasaulio valstybių susitarimas, apibrėžiantis, ko reikia vaikams, kad jie augtų sveiki ir laimingi, būtų saugūs ir galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Vaiko teisė į mokslą ir jos užtikrinimas
Vaiko teisių konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę ir sudarytų sąlygas asmenybei vystytis.
Švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gegužės 6 d. Nr. V-457 įsakymu patvirtinti 2015-2016 ir 2016-2017 mokslo metų pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrieji ugdymo planai, kiti teisės aktai bei mokyklų vidaus dokumentai (ugdymo planai ir kt.) nustato ugdymo proceso organizavimo trukmę (mokinių atostogas ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų valdžios esmė, nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų valdžios turinys nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalyje - tai tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai (globėjai, rūpintojai), turintys prioritetinę teisę ir pareigą užtikrinti vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir gynimą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 6 punktas nuostato, kad tėvai privalo sudaryti sąlygas vaikui įgyti privalomą išsilavinimą arba galimybę mokytis iki 16 metų. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis nustato tėvų pareigą užtikrinti, jog vaikas punktualiai ir reguliariai lankytų mokyklą, nedelsiant informuotų apie vaiko negalėjimą atvykti į mokyklą.
Tėvai, įgyvendindami vaiko teisę į mokslą, turi laikytis nustatytų pareigų bei užtikrinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos vaiko teisės į mokslą pažeidimui. Tėvams, nesilaikantiems nustatytų pareigų užtikrinti tinkamo vaiko teisės į mokslą įgyvendinimą ir (ar) kitaip pažeidžiantiems vaiko teises, gali būti taikoma teisės aktuose nustatyta atsakomybė (pvz. administracinė atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą, tėvų valdžios neįgyvendinimą, trukdymą mokytis).
Savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų apskaitos tvarkos aprašas, 2012-04-25 Vyriausybės nutarimas Nr. 466, nustato, kad mokyklos nelankantis mokinys - įregistruotas Mokinių registre vaikas, kurio deklaruota gyvenamoji vieta yra atitinkamoje savivaldybėje, arba vaikas, įrašytas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pagal savivaldybę, kurioje gyvena, tačiau per mėnesį be pateisinamos priežasties neatvykęs į mokyklą praleido daugiau kaip pusę pamokų ar ugdymui skirtų valandų.
Mokinių lankomumo kontrolė pavesta mokyklos vadovui, socialiniam pedagogui ir kitiems mokyklos darbuotojams. Paprastai mokyklose, direktoriaus įsakymu, patvirtintos mokyklos lankymo ir pan. tvarkos, kuriose nustatyta pateisinimų ir(ar) nepateisinamų pamokų skaičius, priežastys, informavimo tvarka ir kt. terminų 3 ar 5 dienos teisės aktuose nėra, t. y. mokyklos vadovui, mokyklos bendruomenei palikta teisė pasirinkti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga. Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų.
Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai.
Vaiko teisės ir mokyklos vaidmuo
Vaiko teisės yra tam tikros sąlygos ir priemonės, kurias turi užtikrinti kiekviena valstybė, kad vaikai augtų laimingi ir sveiki. Visi vaikai gimsta turėdami vienodas teises - nesvarbu, kur jie gyventų ir kokie jie būtų.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme teigiama, kad sveikatos priežiūros mokykloje paskirtis - padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, sukurti tokias sąlygas vaikams, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus ir būtų palankios sveikatai: užtikrintų galimybę visapusiškai vystytis asmenybei, būti sveikam ir augti sveikoje aplinkoje.
Sveikatos ugdymas mokyklose turėtų būti kasdienis ir neatsiejamas nuo kitų veiklų. Mokykloje už vaiko sveikatą yra atsakingi ne tik visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, bet ir pedagogai, mokyklos valgyklos personalas, net patalpų tvarkytojas, nes kiekvienas iš jų atlieka veiksmus, kurie susiję su vaikų sveikata.
Mokytojai atsakingi už psichosocialinį mokinių, klasės, visos bendruomenės klimatą, sveikatos žinių sklaidą bei visos mokyklos sveikos aplinkos formavimą, valgyklos personalas atsakingas už higieną ir sveiką maistą, patalpų tvarkytojas - už aplinkos tvarkymą ir higienos palaikymą tam skirtomis sveikatai nekenksmingomis priemonėmis ir t. t. Taigi už vaikų teisę į sveikatą esame atsakingi visi, taip pat ir patys vaikai.
Vaikai daug laiko praleidžia ugdymo aplinkoje. Mokykloje vaikas turi būti apsaugotas ne tik nuo bendraamžių smurto, patyčių, bet ir nuo mokytojų naudojamo psichologinio smurto.
Mokyklos vadovų pareiga - atsižvelgti į vaiko nuomonę, ją gerbti. Jeigu daugiau pasitikėsime vaikais ir leisime laisvai diskutuoti jiems rūpimais klausimais, suteiksime jiems patiems daugiau pasitikėjimo savimi, ugdysime atsakomybę už priimtus sprendimus, suteiksime galimybę būti visaverčiais bendruomenės nariais.
Vaiko teisė į mokslą, taip pat į poilsį ir laisvalaikį yra įtvirtintos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.
Mokykloje vaikai turi teisę gauti patikimos informacijos sveikatos klausimais, atitinkančios jų amžių, ir gebėti tinkamai ja pasinaudoti. Vaikai turi teisę naudotis žiniasklaida, dalyvauti TV ir radijo laidose, spaudoje, reikšti savo mintis jiems prieinama forma: žodžiu, raštu, meno kūriniais ar kitaip.
Mokykloje vaikai turi ne tik gauti žinių apie sveiką mitybą, bet ir galimybę visi būti pamaitinti šiltu maistu, aprūpinti geriamuoju vandeniu.
Konvencijos 27 str. kalbama apie vaiko teisę į tinkamą gyvenimo lygį, tad mokykla turi pasirūpinti visais vaikais, ypač tais, kurių socialinė padėtis yra sunki, kad tie vaikai bent kelis kartus per dieną gautų maisto.
Mokyklos administracija turėtų pasirūpinti fizine mokyklos aplinka, kad negalią turintis vaikas galėtų patogiai atvykti į pamokas, sudaryti vaikui specialią ugdymo programą, teikti informaciją apie galimybę dalyvauti visuomeninėje veikloje, veikiančias neįgaliųjų organizacijas, konsultuoti tėvus dėl mokykloje ir už jos ribų teikiamų paslaugų.
Mokykloje vaikai praleidžia daug laiko, tad kalbėdami apie vaiko teisę būti sveikam, teisę į sveikatą, buvimą sveikoje aplinkoje bei sveikatos švietimą (24 str.), turime siekti, kad visos šios vaiko teisės būtų įgyvendintos.
Būtina pasirūpinti, kad mokykloje netrūktų higienos priemonių (muilo, rankšluosčių, šepečių ir kt.), kad patalpos būtų nuolat vėdinamos, valomos tokiomis priemonėmis, kurios nebūtų kenksmingos žmogaus sveikatai, nesukeltų alergijų. Patalpų apšvietimas turi atitikti higienos normų reikalavimus, vaikų suolai - jų amžių ir ūgį.
Kad būtų išvengta traumų bei susižalojimų ir užtikrintas vaikų saugumas, reikia pasirūpinti saugiais laiptų turėklais, neslidžia grindų danga, lygiais bėgimo takeliais, saugiomis sporto bei kitomis mokymosi priemonėmis ir t. t.
Mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija, kuri taip pat negali likti nuošalyje.
Socialinio pedagogo vaidmuo
Bendrieji socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatai nustato, kad socialinės pedagoginės pagalbos tikslas - padėti įgyvendinti mokinių teisę į mokslą, užtikrinti veiksmingą mokinių ugdymąsi ir mokymąsi mokykloje bei sudaryti prielaidas pozityviai vaiko socializacijai ir pilietinei brandai.
Minėtos pagalbos teikimo uždaviniai - kartu su tėvais (globėjais, rūpintojais) padėti vaikams pasirinkti mokyklą pagal jų protines ir fizines galias; padėti sėkmingai vaikams ir mokiniams adaptuotis mokykloje, kitose institucijose, jų gyvenimo ir mokymosi aplinkoje, tapti visuomeniniu žmogumi, asmenybe;
Išsiaiškinti ir šalinti priežastis, dėl kurių vaikai ir mokiniai negali dalyvauti privalomame švietime, lankyti mokyklos ar vengia tai daryti;
Sugrąžinti į mokyklą jos nelankančius mokinius, bendradarbiaujant su tėvais (globėjais, rūpintojais) ir institucijomis, atsakingomis už vaiko gerovę.
Socialinis pedagogas savo darbe vadovaujasi Švietimo ir kitais įstatymais, minėtais Nuostatais, Socialinio pedagogo pareigine instrukcija, patvirtinta švietimo ir mokslo ministro 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1667, bei kitais lokaliniais teisės aktais (vidaus darbo taisyklėmis ir pan.).
Manytina, kad darbdavys, formuluodamas konkrečios įstaigos socialinio pedagogo pareigybės aprašymą, gali jį tikslinti (papildyti (konkretizuoti), atsižvelgdamas į minėtą Socialinio pedagogo pareiginę instrukciją.
Pažymėtina, kad socialinis pedagogas ir kiti specialistai, bendradarbiaujant su tėvais ir kitomis institucijomis (savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriumi, Pedagogine psichologine tarnyba, policija, socialines paslaugas teikiančios institucijos ir kt.) pagal kompetenciją privalo užtikrinti ir teikti visokeriopą pagalbą mokiniui ir padėti jam įveikti ugdymosi bei kitus sunkumus.
Jeigu teikiama pagalba mokiniui ir taikytos priemonės nepadeda išspręsti problemų, tuomet būtina įvertinti teiktos (teikiamos) pagalbos efektyvumą.
Manytina, kad socialinis pedagogas pirmiausia savo funkcijas turi atlikti pagal teisės aktuose apibrėžtą kompetenciją, o trūkstant įgaliojimų - informaciją perduoti kompetentingoms institucijoms, kreiptis pagalbos į kitas institucijas, įstaigas.
Iššūkiai ir bendradarbiavimas
Sprendžiant su vaiku susijusius klausimus privalo vykti aktyvus, nuoseklus ir koordinuotas visų kompetentingų asmenų bendradarbiavimas, o sprendimai dėl konkrečių pagalbos priemonių (esant poreikiui, ir poveikio priemonių) nepilnametei ir tėvams taikymo turi būti priimami atlikus išsamią ir visapusišką situacijos analizę, išsiaiškinus nepilnametės probleminio elgesio priežastis, jos bei jos tėvų nuomonę dėl galimų problemos sprendimo būdų, pagalbos poreikio ir t.t.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė gali atlikti tyrimą ir įvertinti atsakingų asmenų veiksmus, sprendžiant nepilnametės teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo klausimus.
Skundų dėl asmenų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos (manoma, kad pažeidžiamos) ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, taip pat skundų dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo vaiko teisių apsaugos srityje tyrimas yra viena iš vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pareigų.
Švietimo įstatymo 47 straipsnis nustato, kad tėvai (globėjai, rūpintojai) privalo bendradarbiauti su mokyklos vadovu, kitu švietimo teikėju, mokytojais, specialistais, teikiančiais specialiąją, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę pagalbą, sveikatos priežiūrą, sprendžiant vaiko ugdymosi klausimus; kontroliuoti ir koreguoti vaiko elgesį; užtikrinti vaiko mokymąsi.
Pirmiausia tėvai (globėjai, rūpintojai) atsako už savo vaikų auklėjimą ir priežiūrą, tačiau ir mokykla negali likti nuošalyje.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises, vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, žiauriai elgiasi su vaiku ar kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis, taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 215 straipsnis nustato administracinę atsakomybę tėvams bei kitiems asmenims už vengimą arba kliudymą leisti į mokyklą pagrindinio išsilavinimo neįgijusį jaunimą iki 16 metų.
Manytina, kad tėvų (globėjų, rūpintojų) nenoras bendradarbiauti su specialistais turi būti fiksuojamas oficialiais dokumentais (apsilankymo aktais, protokolais ir pan.), jog vėliau būtų lengviau įrodyti, jog pagal kompetenciją ėmėsi visų įmanomų priemonių problemai spręsti.
Veiksmai (neveikimas), kai įstatyminiai vaiko atstovai (tėvai, globėjai, rūpintojai) netinkamai įgyvendina tėvų valdžią (nesirūpina vaiku, tinkamai jo neauklėja, neužtikrina reguliaraus mokyklos lankymo, nesikreipia dėl būtinos (specialistų rekomenduotos pagalbos) pagalbos teikimo į specialistus ir pan.), gali būti vertinami kaip netinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas.
Administracinių teisės pažeidimų protokolą pagal ATPK 181 straipsnį (Tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams) turi teisę surašyti policijos pareigūnai, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokymo institucijos, kiti asmenys, turintys duomenų apie būtinumą ginti vaiko teises ir interesus, privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą (Civilinio kodekso 3.250 straipsnio 1 dalis).
Mokykla, manydama, jog mokinio tėvai (globėjai, rūpintojai) savo veiksmais (neveikimu) pažeidžia vaiko teises, mokyklos teikiamos rekomendacijos nevykdomos ir dėl to netinkamai įgyvendinama vaiko teisė į mokslą, privalo pagal kompetenciją kreiptis į savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių, kitas kompetentingas institucijas (policiją ir kt.).
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų.
Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą” vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
