Išlaikymas vaikams ir Vaikų išlaikymo fondo mechanizmai Lietuvoje

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).

Vaikų išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai ir teismų praktika

CK nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismų praktikoje yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingo išlaikymo dydį, tačiau teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio.

Minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) įtaka ir mokesčių reforma

Pažymėtina, kad iki 2019 m. sausio 1 d., kuomet 1 MMA sudarė 400 eurų, praktikoje nekilo ginčų dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo. Teismai vienareikšmiai konstatuodavo, jog laikoma, kad kiekvienas iš tėvų vieno vaiko išlaikymui turi skirti pusę MMA t. y., po 200 eurų per mėnesį. Tačiau, nuo 2019 m. sausio 1 d., įsigaliojus mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo reformai, dėl darbdavių ir darbuotojų mokamų mokesčių konsolidavimo, dirbančiųjų pagal darbo sutartis atlyginimas „popieriuje“ padidėjo 1,289 karto. Atitinkamai, 1 MMA kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų (nuo 2020 m. sausio 1 d. - iki 607 eurų, nuo 2021 m. sausio 1 d. - iki 642 eurų).

Įsigaliojus minėtai reformai, praktikoje kilo diskusijos, ar vaiko išlaikymui skiriama suma (orientaciniu dydžiu laikant 1 MMA) nuo 2019 m. sausio 1 d. turėtų būti didesnė. Šios diskusijos kilo ne be pagrindo. Po 2019 m. sausio 1 d. reformos, į MMA dydį buvo įtraukta ir darbdavio mokėtiniems mokesčiams tenkanti, tačiau darbuotojo gaunamų faktinių pajamų nepadidinanti dalis. Nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA „ant popieriaus“ kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. - nuo 555 eurų iki 607 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. - nuo 607 eurų iki 642 eurų. Tačiau, jeigu mokesčių reforma nebūtų įvykusi, faktiškai nuo 2019 m. sausio 1 d. į rankas darbuotojo gaunama suma kiltų viso labo 30 eurų - nuo 400 iki 430 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. - 40 eurų, t. y., nuo 430 iki 470 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. - 28 eurais. Dėl įsigaliojusios mokesčių reformos, teismai, nustatydami vaiko išlaikymo dydį, susidūrė su nevienareikšme situacija. Viena vertus, iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos, vadovaujantis susiklosčiusia praktika, liko tendencija priteisti visą MMA sumą.

Šiai dienai teismų praktika eina ta linkme, jog po įvestos mokesčių reformos pasikeitusi MMA struktūra neturėtų daryti lemiamos įtakos skaičiuojant išlaikymą vaikui. Naujausios teismų praktikos analizė rodo, kad teismai laikosi pozicijos, jog nustatant vaiko išlaikymo dydį, MMA turėtų būti skaičiuojamas atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius. Manytina, kad tokia teismų praktika yra pagrįsta, kadangi vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo modelis, kuomet orientacinis vaikui teikiamo išlaikymo dydis skaičiuojamas nuo pajamų dydžio, kurių asmenys realiai negauna, neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų. Tai, kad po mokesčių reformos MMA nuo 2019 m. sausio 1 d. siekia 555 eurus, nuo 2020 m. sausio 1 d. - 607 eurus, o nuo 2021 m sausio 1 d. - 642 eurus „ant popieriaus“ nustatant vaiko išlaikymo dydį, teisinės reikšmės neturi. Vien tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 metų didėjo 98 eurais, nuo 400 eurų iki 498 eurų.

Tik dėl įsigaliojusios mokesčių reformos ši suma „bruto“ nurodoma 642 eurai. Atsižvelgiant į tai, vaiko išlaikymui skirtina suma sudarytų 1 MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Griežtas 1 MMA dydžio išlaikymo nustatymas kiekvienam vaikui - jokia taisyklė. Kasacinis teismas nurodo, kad tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2016). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-469/2016).

Išlaikymas gali būti ir ženkliai didesnis nei 249 (498/2) eurai (nuo 2021 m. sausio 1 d.). Taip pat gali būti situacijų (pavyzdžiui, tėvų pajamos nėra didelės, šeimoje auga keli vaikai), kai ir 180 eurų suma vienam vaikui būtų laikoma pakankama būtiniausių vaiko poreikių patenkinimui. Pažymėtina, kad tokios „nukrypimo“ nuo 1 MMA dydžio situacijos yra ne kokios nors išimtys arba retai pasitaikančios, tačiau įprastos šių dienų teismų praktikoje. Atsižvelgiant į teismų praktiką, vienas iš veiksnių, į kurį turi būti atkreipiamas dėmesys sprendžiant išlaikymo vaikui dydžio klausimą, yra tėvų pareigų tenkinant vaiko poreikius pasiskirstymas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, priteistino išlaikymo dydis gali būti koreguojamas.

Minėta, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. MMA yra 642 eurai neatskaičius po reformos į MMA sudėtį įtrauktų darbdavio mokėtinų mokesčių, arba 498 eurai, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius. Atitinkamai, kiekvieno iš tėvų teikiamo išlaikymo suma būtiniesiems vaiko poreikiams tenkinti paprastai nustatoma ne mažesnė kaip pusė sumos, po mokesčių atskaitymo, t. y. 249 eurai.

Štai lentelė, iliustruojanti MMA ir išlaikymo sumų pokyčius:

Išlaikymas vaikams su specialiaisiais poreikiais

Atkreiptinas dėmesys, kad vaikui turint specialiųjų poreikių (susijusių su sveikata), šie gali būti priežastis teismui vaiko išlaikymui priteisti didesnę sumą. Vis tik pats faktas, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, neįtakoja priteistino išlaikymo dydžio - išlaikymo priteisimo prašantis tėvas ar motina turi įrodyti, kad nuolat patiria išlaidų, susijusių su konkrečiomis vaiko sveikatos problemomis. Įvertinus teismų praktiką, matyti, jog vaikų, turinčių sveikatos problemų, bet dėl to jų tėvams nepatiriant papildomų išlaidų, poreikiams, paprastai priteisiama 250,00 eurų iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suma. Vadinasi, šiems vaikams turi būti skirtas tokio paties dydžio išlaikymas, koks paprastai skiriamas vaikams, neturintiems specialiųjų poreikių (žr. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-536-976/2020).

„Vaiko pinigai“ ir jų įtaka išlaikymui

Diskusijas teismų praktikoje sukėlė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Išmokų vaikams įstatymas, kuriuo siekiant remti vaikus auginančias šeimas bei mažinti vaikų skurdą ir pajamų nelygybę, buvo įteisintos išmokos vaikams („vaiko pinigai“). Nuo 2021 m. sausio 1 d. universali išmoka vaikui padidinta iki 70 eurų. Pažymėtina, jog šiuo klausimu teismų praktikoje pozicijos išsiskyrė.

Pavyzdžiui, Šiaulių miesto apylinkės teismas civilinė byloje Nr. e2-166-446/2019 akcentavo, jog nagrinėjamas įstatymas nustato vienkartines ir periodines išmokas, užtikrinančias finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad vaiką faktiškai augina vaiko motina, o tėvas gyvena atskirai, sprendė, jog „ši parama negali palengvinti su vaiku negyvenančio tėvo padėtį išlaikant vaiką“. Teismas padarė išvadą, jog nors „vaiko pinigai“ yra skirti vaiko poreikiams patenkinti, tačiau jie pirmiausia yra skirti šeimoms, auginančioms vaikus. Be kita ko, teismas atsižvelgė į tai, kad tam iš tėvų, su kuriuo nuolat gyvena vaikas, tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, dėl ko „vaiko pinigai“ turėtų būti vertinami, kaip atitinkama dalimi vaiką nuolat auginančio tėvo pajamas gerinanti pinigų suma, tačiau ne pinigų suma, kuria valstybė patenkina vaiko poreikius.

Tačiau teismų praktikoje yra kita pozicija, t. y., kad valstybės mokamų „vaiko pinigų“ suma turėtų būti mažintini vaiko poreikiai. Tokią poziciją suformulavo ir kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje. 2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3k-3-164-687/2020, kurioje sistemiškai įvertino Išmokų vaikams įstatymo nuostatas bei darė išvadą, kad „šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint - užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius.“

Šioje byloje kasatorė taip pat kėlė argumentą, jog, jai ir taip tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, kadangi tėvas su vaiku visiškai nebendrauja ir prie papildomų vaiko priežiūros išlaidų visiškai neprisideda. Tačiau kasacinis teismas nurodė, jog ši aplinkybė nekeičia nagrinėjamos išmokos naudojimo paskirties. Teismas nurodė, kad išmoka turi būti naudojama vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko papildomiems poreikiams tenkinti. Teismo manymu, turi būti pasiektas tikslas, kad kuo daugiau vaiko poreikių būtų patenkinta ir būtų palengvinta tėvų, kurie pagal CK 3.192 straipsnį turi lygias pareigas išlaikyti savo vaiką, našta tenkinant šiuos poreikius.

Taigi, teismų praktikoje yra įtvirtinta solidari, o ne subsidiari valstybės pareiga prisidėti prie vaiko poreikių patenkinimų, todėl, tais atvejais, kuomet dalį vaikui reikalingo išlaikymo poreikių patenkina valstybė, remdama šeimą ir mažindama vaiko tėvams tenkančios išlaikymo pareigos naštą, valstybės teikiamos paramos dalimi turi būti mažintini vaiko poreikiai. Pagal Išmokų vaikams įstatymą, valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to teismams sprendžiant dėl iš tėvo ar motinos priteistino išlaikymo vaikui dydžio nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020).

Atsižvelgiant į šią taisyklę, orientaciniu vaiko išlaikymo nustatymo kriterijumi laikant 1 MMA, iš 498 eurų sumos (gautos iš 642 eurų atėmus po 2019 m. sausio 1 d. reformos į MMA sudėtį įtrauktus darbdavio mokėtinus mokesčius), atėmus „vaiko pinigų“ sumą, t. y. 70 eurų, gausime 428 eurus (bendras poreikis). Kiekvienas iš tėvų tuomet mokėtų pusę šios sumos, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį.

Papildomos vaiko priežiūros išlaidos

Vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomos vaiko priežiūros išlaidomis. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje pareiškėja patyrė papildomų išlaidų dėl vaikui suteiktų odontologijos paslaugų, kasacinis teismas nurodė, kad „vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomos vaiko priežiūros išlaidomis.“

Atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės principą bei vaikui skirtų išlaidų dalijimosi taisyklę, teisę nuspręsti dėl papildomos vaiko priežiūros poreikio, jo patenkinimo būdo ir priemonių, taip pat dėl tam reikalingų išlaidų pasidalijimo turi abu tėvai, o kai dėl tokių dalykų nusprendžia vienas iš tėvų, de facto patirdamas papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo išlaidas, jis įgyja teisę reikalauti, kad antrasis tėvas (motina) proporcingai savo turtinei padėčiai atlygintų jam dalį tokių išlaidų. Tačiau tai įmanoma tik jeigu papildomos vaiko priežiūros poreikis buvo objektyvus, pasirinktas šio poreikio patenkinimo būdas ir priemonės - būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis - protingas. Jei antrasis iš tėvų proporcingai savo turtinei padėčiai atsisako atlyginti dalį objektyvaus papildomos vaiko priežiūros poreikio nulemtų būtinų protingo dydžio išlaidų, jos gali būti priteisiamos teismo sprendimu.

Sprendžiant, ar papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdas ir priemonės buvo būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis - protingas, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos: galimos papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdo ir priemonių alternatyvos, jų finansavimo šaltinių alternatyvos (pvz., ar galėjo būti taikyta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokama vaiko medicininė priežiūra), tėvų turtinė padėtis, ankstesnė šalių praktika ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-701/2016).

Kita byla kaip tik ir iliustruoja atvejį, kuomet ieškovės dukteriai prireikė gydyti danties kanalus. Miestelio poliklinijoje nebuvo danties kanalų gydymui reikalingos įrangos, todėl ieškovė dėl dukters danties kanalų gydymo kreipėsi į privačią odontologijos kliniką, kur patyrė vienkartinio pobūdžio išlaidų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad „prašymas dėl vienkartinių stomatologo paslaugų atlyginimo buvo netenkintas ne todėl, kad tokio gydymo ji nepagrindė, o todėl, kad nepateikė duomenų apie tai, jog prieš kreipdamasi mokamų paslaugų, kreipėsi ar domėjosi įstaigomis, kurios yra sudariusios sutartis su teritorine ligonių kasa ir kuriose nepilnametės dukters dantų gydymas būtų nemokamas“. Teismas taip pat akcentavo ir susitarimo su atskirai gyvenančiu buvusiu sutuoktiniu dėl papildomai patirtinų išlaidų svarbą: „byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl mokamų odontologo paslaugų ir šių išlaidų pasidalijimo ieškovė būtų tarusis su atsakovu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė vienašališkai pasirinko odontologijos paslaugų teikėją už jai priimtiną kainą“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-23-261/2021).

Teismai nėra linkę priteisti iš skyrium gyvenančio sutuoktinio vaiko išlaikymui skirtas papildomas, vienkartinio pobūdžio išlaidas, todėl prieš jas patiriant, vertėtų dėl jų dydžio tartis su atskirai gyvenančiu sutuoktiniu, o taip pat dėti visas pastangas patiriamų išlaidų alternatyvoms išžvalgyti.

Vaikų išlaikymo išmokų fondas

Tėvams išsiskyrus atskirai nuo vaikų gyvenantis tėvas arba motina įsipareigoja finansiškai prisidėti prie vaikų gerovės. Tačiau ką daryti, jeigu vaiko tėvas arba motina nevykdo įsipareigojimų ir nemoka teismo nustatytų alimentų? Vaiko išlaikymas arba alimentai - pinigai, kuriuos sutuoktinis po skyrybų privalo mokėti nepilnamečio biologinio vaiko išlaikymui. Išmokos gali būti priteisiamos ir aukštojoje mokykloje studijuojančiam, bet ne vyresniam nei 24 m. asmeniui.

Vaiko išlaikymo išmoka yra mokama iš valstybės lėšų, kai vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna nustatytų alimentų (arba jų dalies) iš savo tėvo (arba motinos). Dėl vaiko išlaikymo išmokos gali kreiptis tėvas arba motina, vaiko globėjas (jis turi pateikti dokumentus, įrodančius paskyrimą globėju) arba nedarbingas, vyresnis nei 18 m. asmuo. „Sodrai“ reikės pateikti informaciją apie antstolio pradėtą priverstinio alimentų išieškojimo procesą. Jeigu antstolis procesą pradėti atsisakė, nes skolininkas negyvena Lietuvoje, vis tiek galite kreiptis į „Sodrą“ dėl vaiko išlaikymo išmokos skyrimo.

Teisinis reguliavimas ir išmokų administravimas

Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas Nr. XII-2035 nustato valstybės įsipareigojimo garantuoti šio įstatymo nustatyto dydžio vaiko išlaikymą, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, vykdymą ir valstybės mokamų išmokų, skirtų vaikams išlaikyti (toliau - išmokos), administravimo pagrindus. Šis įstatymas taikomas asmenims, nesukakusiems 18 metų, taip pat vyresniems negu 18 metų asmenims, kuriems nustatytas 0-25 procentų darbingumo lygis ir kuriems iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas (toliau - vaikas), ir vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjui (rūpintojui), kuris kreipiasi dėl išmokų mokėjimo ir kuris atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas, taip pat asmenims, kurie teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį privalo mokėti vaiko išlaikymo lėšas, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos.

Išmokos mokamos iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Išmokas skiria ir moka išmokų administratorius, vadovaudamasis šiuo įstatymu ir Nuostatais. Išmokos skiriamos išmokų administratoriaus sprendimu nuo prašymo pateikimo mėnesio pirmos dienos. Išmokos už kiekvieną praėjusį mėnesį mokamos Nuostatuose nustatyta tvarka.

Jeigu išmokų mokėjimo laikotarpiu išmokų dydis pasikeitė dėl bazinio socialinės išmokos dydžio pasikeitimo, periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos indeksavimo, teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto vaiko išlaikymo lėšų dydžio pasikeitimo ir (arba) skolininko teikiamo išlaikymo dydžio pasikeitimo, paskirtos išmokos perskaičiuojamos vadovaujantis Nuostatuose įtvirtintomis taisyklėmis.

Išmokų dydis ir sąlygos

Nuo 2026 m. liepos 1 d. vaiko išlaikymo išmoka padidės nuo 1,8 bazinės socialinės išmokos (BSI) dydžio iki 2,5 BSI. Nuo 2026 m. liepos 1 d. ši išmoka būtų: 2,5 x 74 = 185 Eur. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,8 bazinės socialinės išmokos dydžio, galiojusio mėnesį, už kurį mokama išmoka.

Išmokos neskiriamos, jeigu kreipiantis į išmokų administratorių dėl išmokų skyrimo vaikas neatitinka bent vienos šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 punktuose nustatytos sąlygos ir (arba) pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktuose nustatytų sąlygų, ir (arba) nepateikia visų šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų dokumentų. Pareiškėjas apie sprendimą neskirti išmokų informuojamas Nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas ir skolininkas apie priimtą sprendimą skirti išmokas informuojami Nuostatuose nustatyta tvarka.

Mokėjimo nutraukimas ir išieškojimas

Vaiko išlaikymo išmokų mokėjimas nutraukiamas ir kitais atvejais, kuomet vaikas praranda teisę jas gauti. Jeigu paaiškėja, kad vaiko išlaikymo išmokos buvo mokamos neteisėtai, privaloma jas grąžinti.

Pareiškėjas ir skolininkas apie priimtą sprendimą nutraukti išmokų mokėjimą informuojami Nuostatuose nustatyta tvarka, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose nustatytus atvejus. Pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į išmokų administratorių dėl išmokų skyrimo, jeigu buvo atsisakyta skirti išmokas pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį arba išmokų mokėjimas buvo nutrauktas esant šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms.

Išmokų administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis išmokas, nuo išmokos išmokėjimo momento įgyja teisę išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas. Išmokėtos išmokos iš skolininko išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Išmokėtų išmokų įsiskolinimą valstybės biudžetui galima grąžinti dalimis pagal išmokų administratoriaus nustatytą tvarką. Neteisėtai gautų išmokų grąžinimo dalimis terminas negali būti ilgesnis kaip 60 mėnesių nuo išmokų administratoriaus raginimo grąžinti neteisėtai gautas pinigų sumas įteikimo pareiškėjui dienos.

tags: #vaiku #islaikymo #fondo #istatymas

• Sužinokite, kokia yra kasdienybė darželyje
• Kaip atpažinti atopinį dermatitą vaikams?
• Apie maistu plintančias ligas nėštumo metu
• Švenčių pavadinimų rašyba
• Tinkama mityba augančiam organizmui