Stasys Urniežius: Vilniaus legenda ir kunigaikštis Vildaugas
Gruodžio 14 d., pirmadienio pavakarę, apie 16.00 val., savo namuose sostinės Pilies gatvėje rastas negyvas Stasys Urniežius, buvęs Vilniaus savivaldybės narys ir miesto legenda, geriau žinomas kaip kunigaikštis Vildaugas. Jam buvo 59 metai.
Anot portalo lrytas.lt, apie vyro mirtį policijai pranešė giminaičiai. Pasak jų, 59-ąjį gimtadienį rudenį atšventęs S.Urniežius sirgo, todėl manoma, kad mirė dėl ligos. Pareigūnai, atvykę į velionio namus, smurto žymių nerado. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Laidotuvės numatomos gruodžio 18 d., penktadienį.
Gyvenimas, karjera ir politinė veikla
Stasys Urniežius gimė 1956 m. rugsėjo 27 d. Ylių kaime, Raseinių rajone. Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo lietuvių kalbos mokytoju.
Anksčiau S. Urniežius aktyviai veikė politikoje, buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Lietuvos Sąjūdžio laikais jis įkūrė jaunimo organizaciją „Gediminaičiai'', puoselėjo senovės lietuvių papročius ir tradicijas.
Buvo pirmos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto tarybos narys. Be to, S. Urniežius įsteigė Signatarų namus ir aktyviai kovojo dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo.
Kunigaikštis Vildaugas: Vilniaus simbolis
Stasys Urniežius plačiajai visuomenei geriausiai žinomas kaip kunigaikštis Vildaugas. Šis titulas nebuvo atsitiktinis; jis siejamas su jo veikla Sąjūdžio metais.
Būtent Sąjūdžio metais jis buvo įkūręs Gediminaičių organizaciją, kurioje buvo apie 3000 vaikų. Tėtis toje organizacijoje vadinosi kunigaikščiu Vildaugu - visi kiti ten taip pat buvo vadinami kunigaikščiais bei kunigaikštytėmis. Kunigaikščio titulas atspindėjo tėčio įkurtos organizacijos turinį.
Kaip patvirtino jo dukra Gabija Urniežiūtė, Kunigaikštis Vildaugas - tai vaidmuo, kurį jos tėtis sukūrė ir su juo susitapatino.
Viešasis įvaizdis ir kasdienybė Vilniaus gatvėse
Kasdienybėje buvo įprasta matyti S.Urniežių su neatskiriamais ir iš karto atpažįstamais atributais: skrybėle, pypke, knyga, alaus buteliu ir visiems gerai žinomu jo atliekamu kūriniu - „Amerika, Amerika“. Jis buvo gerai pažįstamas senamiesčio gatvelių praeiviams, dažnai postringaudavo apie politiką ir dalijosi įvairiomis gyvenimo istorijomis.
Jį dažnai buvo galima sutikti Pilies gatvėje. Vyras negailėjo kritikos žodžių valdžiai ir visada turėjo aibę istorijų, kuriomis noriai dalijosi. Anksčiau S. Urniežius užsiėmė verslu, tačiau vėliau pagarsėjo kaip keistuolis, gąsdinantis arba linksminantis vilniečius bei turistus.
Aplinkiniai jį vertino prieštaringai, nesuprato, ar jis juokauja, ar rimtai elgiasi. Jo dukra Gabija Urniežiūtė svarstė, kad tėvas galbūt sąmoningai pasirinko karaliaus juokdario įvaizdį - per skandalą, šūkavimus, chuliganizmą, provokacijas parodyti šiuolaikinės visuomenės netobulumą. Tačiau ji manė, kad jam tai išeina natūraliai: „Juk juokas yra visuomenės rykštė. Tai, ką pasakai juokais, padeda lengviau atkreipti dėmesį.“
Daugybė žmonių į S. Urniežių žiūrėjo piktai, tačiau G. Urniežiūtei tai atrodė keista, nes, jos nuomone, į jo elgesį reikėtų arba nereaguoti, arba priimti ramiai. Ji pabrėžė: „Nereikia neigti jokių žmonių, jokių pozicijų.“
Pasitaikydavo ir incidentų, kurie atkreipdavo visuomenės dėmesį. Kartą kunigaikštis Vildaugas kavinėje suvalgė kažkokios merginos užsisakytą kepsnį ir buvo nubaustas administracine bauda. Jo dukra tai įvertino kaip „kūrybingą chuliganizmą“, teigdama: „Aš už tai, kad stovintį vandenį reikia sujudinti.“
Dukros Gabijos Urniežiūtės prisiminimai
Vasarą lrytas.lt spausdino Rūtos Peršonytės interviu su kunigaikščiu Vildaugu save vadinančio ir Vilniaus senamiesčio simboliu tapusio S.Urniežiaus dukra - aktore Gabija Urniežiūte (23 m.), ji pasakojo, kaip jos ir tėvo neįsprausi į tradicinius rėmus.
Santykiai ir supratimas
Gabija Urniežiūtė pasidalijo apie savo santykius su tėvu:
„Stengiuosi jį suprasti ir palaikyti.“
„Jau kelerius metus negyvenu tėvų namuose. Tačiau dažnai užsuku. Man gera ten pabūti. Įdomu klausyti pasakojimų, kodėl tėvai kažkada taip elgėsi, su kokiais sunkumais gyvenime susidūrė, kokie buvo jaunystėje.“
„Mano tėvai išsiskyrę, bet gyvena po vienu stogu. Itališka pora. Abu garsiai reiškia emocijas. Tiesa, dabar gerokai aprimę. Supratau, kad tėvai paseno, bet gražiąja prasme.“
Tėvo priėmimas ir supratimas
Klausimas apie tai, kada ji susitaikė su tuo, kad jos tėvas yra kitoks, atskleidė jautrią istoriją:
„Tėtis savaitę gulėjo komos būsenos ir gydytojai nieko gero nežadėjo. Bet jis atsigavo. Gydytojai jam rekomendavo visiškai pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio. Staiga aš supratau, kad prieš mane visiškai kitas žmogus. Ir kad jam nepatinka būti kitokiam, kad jis jau seniai save atradęs. Jam patinka būti tokiam, koks yra, būti kunigaikščiu. Tiesiog tuomet supratau, kad privalome leisti žmogui būti tokiam, koks jis nori būti.“
Dukra taip pat paminėjo, kad tėvas ją supažindino su įvairiais žmonėmis, gyvenančiais keistose vietose: „Pažinau gyvenimą ir iš tamsiosios pusės.“
Ateities kūrybiniai planai
Gabija Urniežiūtė atskleidė, kad svajoja sukurti filmą apie savo tėtį:
„Aš žinau, kokio filmo noriu. Manau, kad tai bus ne kunigaikščio Vildaugo, bet tėvo ir dukters istorija. Tėtį filmuoju visada, kai tik randu laiko. Trūksta tik gero prodiuserio.“
Apie bendravimą su tėvu kuriant filmą, ji sakė: „Turiu būti pasiruošusi viskam. Bet man įdomu. Netikėtumai sukuria dinamiką.“ Ir pridūrė: „Mes labai atvirai bendraujame. Sudėtinga kurti filmą apie šeimos narį, nes natūraliai nori ko nors nerodyti. Bet man viskas patinka, kaip yra, neketinu slėpti, formuoti specialaus įspūdžio, nevengiu grįžti į tuos laikus, kai dar nesupratau, kas tėčio gyvenime vyksta.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
