Vaikų globos sistema Lietuvoje išgyvena reikšmingą transformaciją, kurios pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad kiekvienas vaikas augtų saugioje, mylinčioje ir šeimai artimoje aplinkoje.
2014 metais Lietuvoje oficialiai startavo vaikų globos institucijų pertvarka, kurios pagrindinis tikslas - palaipsniui atsisakyti didelių, institucinių vaikų globos namų ir užtikrinti, kad vaikai augtų šeimai artimoje aplinkoje. Tuo metu Lietuvoje veikė 95 vaikų globos namai, kuriuose gyveno daugiau nei 3500 vaikų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai pabrėžė, kad vaikų globos sistemos deinstitucionalizacija yra vienas esminių socialinės politikos pokyčių.
Pagrindiniai pertvarkos tikslai buvo suformuluoti taip:
Institucinė aplinka, šeiminiai namai niekada neprilygs apgyvendinimui šeimoje, kur vaikas bus saugus, priglaustas, išklausytas, jeigu reikės, jam bus paruoštas maistas bet kuriuo paros metu.

Per dešimtmetį buvo kryptingai siekiama atsisakyti institucinių vaikų globos namų. Nuo 2014 metų buvo įdiegta daug naujovių ir sustiprintos esamos paslaugos, skirtos tiek vaikams, tiek šeimoms:
Didelių vaikų globos namų, tokių, kokius gal pamename veikusius prieš daugelį metų, tikrai nebėra. Tačiau pakeliui į kardinalius pokyčius šalyje dar yra aštuoni globos namai, trijuose iš jų gyvena tik nelydimi nepilnamečiai iš kitų šalių. Penki vaikų globos namai dar yra pakeliui į bendruomeninių vaikų globos namų statusą ir tikimės, iki vasaros tai įvyks.

Per dvidešimtmetį globojamų vaikų skaičius institucijose sumažėjo šešis kartus. 2002 metais vaikų globos namuose gyveno daugiau nei 6700 vaikų, o 2014 metais, pertvarkai tik prasidėjus, - daugiau nei 3500 vaikų. Didžioji dalis - apie 6000 tėvų globos netekusių vaikų - gyvena šeimose: pas globėjus, budinčius globotojus, nuolatinius globotojus ar šeimynose.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, laikinoji globa 2022 m. gale buvo nustatyta 817 vaikų, o 2023 m. pabaigoje - 1074 vaikams. Nacionalinio įvaikinimo tendencijos yra tokios: 2021 m. buvo įvaikinti 57 vaikai, 2022-siais - 59, o 2023 m. - 54 vaikai. Tarptautinio įvaikinimo skaičiai: 2021 m. - 12, 2022-siais - 7, o 2023 m. - 6 vaikai.
Uždarius visus vaikų globos namus, gruodžio mėnesio pabaigos duomenimis, Lietuvoje veikė 177 šeiminiai namai, kuriuose gyvena 1032 tėvų globos netekę vaikai, iš kurių - 843 vyresni nei 10 metų amžiaus.
Šeiminiai namai, kuriuose vidutiniškai gyvena po šešis vaikus, yra kur kas tinkamesnė vieta vaiko raidai ir socialinių įgūdžių ugdymui, nei vaikų globos namai. Čia jiems skiriama daugiau dėmesio, mokoma savarankiškumo, vaikai gyvena lyg namuose ir yra atsakingi už savo gyvenamą vietą.
Gruodžio mėn. duomenimis, Lietuvoje yra 3314 fizinių vaiko globėjų (rūpintojų), 251 budintis globotojas, 54 šeimynos ir 9 nuolatiniai globotojai, priklausantys nuo liepos 1 d. veikiančiam Nuolatinio globotojo institutui ir gaunantys atlygį už ypatingų vaikų globą.
| Globos forma | Skaičius |
|---|---|
| Fiziniai vaiko globėjai (rūpintojai) | 3314 |
| Budintys globotojai | 251 |
| Šeimynos | 54 |
| Nuolatiniai globotojai | 9 |
| Šeiminiai namai | 177 |
| Vaikai, gyvenantys šeimyniniuose namuose | 1032 |
Per dvejus metus tėvų globos netekusių vaikų, gyvenančių šeimai artimoje aplinkoje - pas globėjus (rūpintojus), budinčius ar nuolatinius globotojus ar šeimynose, padaugėjo nuo 79 proc. iki 81 proc. Lietuva vis daugiau vaikų apgyvendina pas globėjus ir šeimynose, kur vaikas gyvena šeimos aplinkoje ir gauna įvairių patirčių.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad paskutiniųjų vaikų globos namų uždarymas Lietuvoje yra reikšmingas pasiekimas visoje globos sistemoje, suteikiant didesnę galimybę tėvų globos netekusiems vaikams augti šeimai artimoje aplinkoje.
Jos teigimu, pastaraisiais metais globos srityje įgyvendinti pokyčiai leido empatiškiau rūpintis tūkstančių globojamų vaikų gerove - atrasti naujas globos formas, pritraukti atsakingai globos misijai pasirengusias šeimas, suteikti daugiau kokybiškų paslaugų globėjams ir jautrią gyvenimo patirtį turintiems vaikams. Tad uždaryti paskutinieji vaikų globos namai šiame pokyčių kelyje tapo esminiu lūžiu.
Globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ vadovė Rugilė Ladauskienė teigia, kad didžiųjų vaikų globos namų uždarymas rodo aiškią valstybės kryptį, kuri orientuota į vaikų gyvenimą šeimos aplinkoje. Prie to bene labiausiai prisidėjo 2014 m. prasidėjusi vaikų globos institucijų pertvarka.
Prieš 20 metų buvo svarstoma, kur suteikti prieglobstį vaikui, siekiant užtikrinti bazinius jo poreikius. Taip vaikams namais tapdavo internatai, kitaip vadinami vaikų namais, kur viename pastate gyvendavo gerokai daugiau nei 100 vaikų.
Dar visai neseniai, prieš dešimtmetį, Lietuvoje veikė penkeri kūdikių globos namai, į kuriuos per metus patekdavo apie 100 kūdikių - tai ypač skaudi mūsų šalies praeitis. Tačiau pamažu tiek valdžios atstovai, tiek visuomenė suprato, kad vaikams svarbiausia vieta yra šeima, kur jie gali saugiai augti, vystytis taip, kaip užkoduota žmogaus prigimtyje - atliepiant fizinius, socialinius, emocinius, ugdymosi ir kitus vaiko poreikius.
Bendruomeniniai vaikų globos namai - tai pagal šeimai artimos aplinkos modelį veikiantys vaikų globos namai, įsteigti atskiruose butuose bendruomenėje, skirti likusiems be tėvų globos vaikams, neįgaliems ar vaikams, turintiems kitų specialiųjų poreikių.
Elektrėnų šeimos namuose nuo 2017 metų veikia dveji bendruomeniniai vaikų globos namai, kuriuose gyvena po šešis 11-18 metų amžiaus vaikus, o jais visą parą rūpinasi darbuotojai. Elektrėnų šeimos namų direktorė Vida Rakauskienė tvirtina, kad bendruomeninių vaikų globos namų atsiradimas užtikrina vaikų integraciją į bendruomenę, sudaro galimybes augti aplinkoje, kuri yra artima šeimos aplinkai, įgyti savarankiškam gyvenimui svarbius įgūdžius.
Kaimyninės savivaldybės bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvenimas teka įprasta vaga, tarsi vaikai gyventų namuose su savo tėvais: ryte keliasi į mokyklą, darbuotoja paruošia jiems pusryčius, išlydi. Kai jie grįžta po pamokų, jų laukia paruošti pietūs, vėliau - būreliai ar jų širdžiai malonus laisvalaikis. Vakare visi kartu susėda už bendro vakarienės stalo, kuriai maistą pasigamina patys kartu su darbuotoja. Vėliau visi žiūri televizorių, kalbasi, žaidžia stalo žaidimus ar eina pasivaikščioti.

Ilgą laiką visuomenėje buvo gana nepatikliai žiūrima į vaikų globos namų auklėtinius. Vaikai, likę be tėvų globos, būdavo stigmatizuojami. Dabar, nacionalinėje spaudoje vis labiau nušviečiant situacijas, padėtis pamažu keičiasi, aplinkiniai tampa geranoriškesni ir supratingesni. Visuomenės nuostatos keičiasi ir nyksta stereotipai apie savo tėvų globos netekusius vaikus, nes jie tokie patys vaikai, kaip ir bet kuris kitas.
Pagrindinė priežastis yra įvairūs suaugusiųjų sunkumai, dėl kurių vaikas kenčia nepriežiūrą, emocinį ar fizinį smurtą. Dažniausiai taip nutinka dėl suaugusiųjų nesaikingai vartojamo alkoholio ar psichotropinių medžiagų.
Vaikas gali būti paimtas iš šeimos ir perkeltas į saugią aplinką tik kai jo saugumui, sveikatai ar net gyvybei iškilo realus pavojus. Įprastai vaiko teisių gynėjai deda visas pastangas padėti šeimai, kad, pasikeitus situacijai, vaikas galėtų augti su savo tėvais. Ši pagalba gali būti teikiama ir vaikui liekant šeimoje.
Psichologinę trauma vaikams gali sukelti įvairūs žalojantys veiksniai, pavyzdžiui, paliktumo, apleistumo jausmas. Kaip kiti dalykai dėliosis, labai priklauso nuo to, kas atsitiko šeimoje, ar vaikas patyrė fizinį ar emocinį smurtą, kiek ilgai vaikas gyveno trauminėje aplinkoje, kokios jo asmeninės savybės.
Jei globėjai supranta traumos anatomiją, tai tikrai galima padėti vaikui. Galima pasitelkti psichologų, psichoterapeutų pagalbą, bet svarbiausia, kad vaiką suptų mylintys, rūpestingi suaugusieji. Vaiko teisių gynėjai džiaugiasi, kad globėjai vis geriau parengiami savo darbui specialiuose GIMK mokymuose.
Ypač retai įvaikinami negalią turintys vaikai. Žmonės įvertina, ar įvaikinus vaiką su negalia, galės dirbti, ar galės save ir vaiką išlaikyti, ar ten, kur gyvena, bus paslaugų, kurios užtikrintų jo ugdymą, medicininę priežiūrą.
Lietuvoje, siekiant užtikrinti geresnę vaikų globą, vis labiau atsisakoma institucinių vaikų globos namų ir pereinama prie naujo modelio - šeimynų, gyvenančių atskiruose butuose. Šis modelis leidžia vaikams gyventi artimesnėje šeimai aplinkoje ir mokytis savarankiško gyvenimo įgūdžių.
Vaikų globos institucijos sistema, sutrikęs vaiko prieraišumo jausmas, lemia nevisavertį vaikų pasirengimą savarankiškam gyvenimui. Pažymėtina, jog vaikai, globojami institucijoje, sunkiau pasiruošia savarankiškam gyvenimui. Iš globos institucijos išėjusio vaiko situacija dažnai būna sudėtingesnė nei šeimoje globojamo vaiko. Šeimoje globoti vaikai lengviau pritampa visuomenėje. Institucijoje globojamas vaikas negali sulaukti tiek dėmesio, reikalingos artimojo meilės ir rūpesčio, kiek galėtų gauti gyvendamas šeimoje ir gaudamas reikiamą pagalbą bendruomenėje.