Vaikų globa: mokslinis požiūris, teisinė raida ir visuomenės suvokimas

Vaikų globa Lietuvoje ir visame pasaulyje yra nuolat kintanti ir didelio visuomenės dėmesio reikalaujanti sritis. Šiuo metu šalyje yra per 6 tūkst. įvairaus amžiaus globojamų vaikų. Dėka siekį globoti išreiškusių žmonių, daugiau nei pusė - 4,6 tūkst. - tėvų globos netekusių vaikų šiandien yra globojami globėjų ar įtėvių namuose. Visgi kitų, biologinės šeimos priežiūros netekusių vaikų, ši laimė taip ir neaplanko - namus jiems atstoja globos institucijos ir bendruomeniniai vaikų globos namai.

Globos ekspertė Rugilė Ladauskienė sutinka, jog kasmet vis daugiau ir daugiau asmenų bei šeimų nusprendžia tapti globėjais ar įtėviais. Nepaisant to, iki šiol jų labai trūksta - apie 1,5 tūkst. įvairaus amžiaus šalies vaikų kasmet lieka globos institucijų priežiūroje. Norą padėti namų netekusiems vaikams išreiškę žmonės gali rinktis skirtingas globos formas arba įvaikinimą. Laikinosios globos atveju vaikai naujuose namuose apsigyvena tik trumpam laikotarpiui, kol gali grįžti į savo biologinę šeimą. Įprastai - iki vienerių metų.

Įvaikinimo ir globos mitų paneigimas

Pasak specialistų, apie vaikų globos ir įvaikinimo procesus sklando daug mitų ir baimių. Galime išskirti dvi pagrindines baimių ir mitų grupes, apipynusias vaikų globos ir įvaikinimo procesus. Pirma, tai mitai, susiję su valstybės keliamais reikalavimais globėjams ir įtėviams. Iš tiesų, griežtų reikalavimų yra kur kas mažiau nei dauguma svarstančių apie globą ar įvaikinimą įsivaizduoja. Antra nepagrįstų baimių kategorija yra susijusi su tolimesniu globos ar įvaikinimo procesu - santykio su vaiku užmezgimu. Būsimi globėjai ir įtėviai nerimauja, kad į naujuosius namus vaikas atkeliauja jau su savo istorija.

Dažniausi mitai ir jų paneigimas:

Vaikų globos ir įvaikinimo ekspertė išskiria, jog vieni dažniausiai girdimų mitų yra susiję su nepagrįstai dideliais reikalavimais, keliamais norintiems tapti vaikų globėjais ar įtėviais. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė pabrėžia, kad ilgus metus šie du procesai buvo apaugę mitais. Ji taip pat nurodo, kad sėkmingų atvejų pavyzdžiai, pačių šeimų kalbėjimas - tiek įtėvių, tiek globėjų - leidžia ir kitiems pamatyti, kad iš tiesų vaikai yra puikūs, kad daug kas priklauso nuo vaikų auklėjimo, nuo to, ką duodi vaikui.

Kitas visuomenėje tvyrantis mitas yra susijęs su šeimynine padėtimi. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje. Jeigu šeima gausi, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jaunam žmogui būtų pakankamai vietos namuose. Kiekvienas šeimos narys, vyresnis nei 16 metų, globai turi raštiškai sutikti. Visa šeima turi dalyvauti įsivertinimo procese, o vėliau jūs būsite kviečiamas įsitraukti ir į globojančių šeimų bendruomenę savo mieste, priimti globos centro siūlomą pagalbą.

Specialistė pažymi, jog dažnai manoma, kad globos ar įvaikinimo procesas yra labai ilgas, verčiantis surinkti daugybę dokumentų, lankyti ilgai trunkančius pasiruošimo kursus, psichologo konsultacijas. Odeta Tarvydienė pastebi, kad nors įvaikinimo procesas nuo dokumentų pateikimo dienos gali užtrukti iki metų, tai priklauso ir nuo to, kokio amžiaus vaiko pageidaujama. Anot jos, nemaža dalis vaikų tėvų netenka ne kūdikystės laikotarpyje, jie paimami iš tėvų vienerių, dvejų metų amžiaus.

Iššūkiai ir santykių kūrimas globoje

Labai svarbi globos ir įvaikinimo specialistų darbo dalis - padėti būsimiems įtėviams ir globėjams paneigti globos procesą lydinčias baimes. Dažnai šeimos nuogąstauja dėl būsimo globotinio genų. Pripažįstame, kad paveldėti genai yra svarbūs vaiko raidai, tačiau specialistų patirtis rodo, kad kur kas svarbiau yra akcentuoti aplinkos poveikio reikšmę vaiko gyvenime. Apie tai daug kalbama mokymų, skirtų būsimiems globėjams bei įtėviams, metu.

Neretai įvaikinti ar globoti pasiruošusios šeimos nerimauja dėl vaiko ryšių su biologine šeima. Atrodytų paradoksalu, tačiau kuo mažiau globėjai nerimauja ir kuo pozityviau žiūri į vaiko biologinius tėvus, jų nesmerkia, nekaltina, vaikui apie juos kalba pozityviau, nesudaro situacijų, kuriose vaikas turi rinktis mylėti arba tik savo biologinius tėvus, arba tik globėjus, tuo vaiko globa būna sklandesnė, globėjo ir vaiko santykis artimesnis, grįstas pagarba, priėmimu ir palaikymu. Visgi realybėje nuogąstavimai, jog globojamas vaikas nepritaps prie naujos šeimos labai greit išsisklaido - vaikai būna ištroškę meilės, žmogiškumo bei atjautos, o vos tik pajutę globėjų nuoširdumą, pradeda pasitikėti jais.

Globojamų paauglių stigma

Mes visi žinome apie nepelnytą ir labai neteisingą stigmą apie globos institucijose augančius paauglius. Taip, jie gali būti pikti, išsigandę ir prislėgti. Kartais gali būti nesąžiningi arba jiems gali sunkiau sektis mokykloje. Tačiau jie yra tik paaugliai, kuriems reikia mylinčio suaugusiojo, namų ir saugumo. Ilgalaikė darbo praktika su globėjais rodo, jog nuoširdus investavimas į santykius duoda labai gerų rezultatų.

Gera girdėti globėjus kalbant, kaip jų globojamas vaikas šeimoje pasijaučia saugus, susiranda draugų, atranda savo pomėgius, talentus. Globėjai jais didžiuojasi ir mato savo dedamo indėlio teigiamas pasekmes. Taip pat ir specialistai, dirbdami su globėjų bei įtėvių šeimomis, mato, kaip rūpestis, žmogiška šiluma ir meilė keičia ne tik vaikų, bet jais besirūpinančių gyvenimus.

Globos procesas ir teikiama pagalba

Vaikų globos ir įvaikinimo specialistė pažymi, kad nuo pat minties apie globą užsimezgimo iki vaiko šeimoje auginimo, globėjai ir įtėviai nebūna vieni. Prieš tapdami globėjais ir įtėviais, visi pareiškėjai dalyvauja specialiuose mokymuose, kur išgirsta daug žinių apie tėvų rūpesčio netekusį vaiką, galimus jo savivertės, raidos, emocinio atsparumo pažeidimus. Mokymų dalyviai supažindami su vaiko raidos sunkumų kompensavimu, vaiko raidos ypatumais skirtinguose amžiaus tarpsniuose.

Pasirengimo globai procesas yra labai svarbus, nes žmonės ateina su įvairiausiomis išankstinėmis nuostatomis, baimėmis. Didžiausias padrąsinimas šeimoms yra specialistų lydėjimas visame globos procese. Šeimos, bendradarbiaudamos su globos centrais, visada gali gauti psichologų, globos koordinatorių bei kitų specialistų paslaugas. Pavyzdžiui, galbūt šeima gali vaiką priimti į savo šeimą tik trumpam laikotarpiui, jo tėvams patekus į bėdą. O gal jie pasirengę vaiką užauginti nuolatinėje globoje iki jis sulauks pilnametystės?

Vaikai iš nesaugios aplinkos į globos institucijas patenka dėl įvairių priežasčių: nepriežiūros, smurto, netinkamų gyvenimo sąlygų, tėvų netekties ar jų sveikatos problemų, jų piktnaudžiavimo alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis. Kūdikiams ir mažamečiams vaikams atrasti naujus namus yra lengviau, tačiau, globos ekspertės R. Ladauskienės teigimu, ypač sunku vyresniesiems vaikams. Įprastai jie globos institucijose apsigyvena ilgesniam laikui, nes žmonės baiminasi, jog vyresni vaikai turės daug elgesio problemų.

Daugiau informacijos apie vaikų globą bei įvaikinimą suteikti gali jūsų gyvenamojoje vietoje veikiantys globos centro specialistai, kurių kontaktus galima rasti adresu: www.globoscentrai.lt. Taip pat globos specialistai pasiekiami susiekus el. 8 800 00207.

Visuomenės požiūrio kaita ir socialinė stigma

Nors visuomenės požiūris į vaikų globą bei įvaikinimą ženkliai pasikeitęs ir, globos specialistų nuomone, nuolat gerėja, kas ketvirtas šalies gyventojas, paklaustas, ar norėtų, kad šalia įsikurtų globėjų šeima, atsako neigiamai. Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu vykdytos apklausos duomenimis, 24 proc. respondentų nenorėtų be tėvų globos likusių vaikų kaimynystės.

„Tokia statistika labai liūdina ir stebina. Visuomenei vis dar trūksta informacijos apie globos sritį, todėl kartais ši sritis vis dar stigmatizuojama. Toks neigiamas visuomenės požiūris susiformavo ne per vienerius metus ir tam įtakos turėjo skirtingos priežastys“, - sako Paramos šeimai centro „Darnūs namai“ įkūrėja ir globos ekspertė, socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė. Pasak jos, neretai neigiamos išankstinės nuostatos kyla dėl to, kad tėvų globos netekę vaikai yra tapatinami su savo biologiniais tėvais - jei šie turėjo problemų ar priklausomybių, manoma, kad toks likimas laukia ir jų atžalų.

Išties vaikai nebūtinai kartoja tėvų gyvenimą ir jų klaidas. Jei be tėvų globos likęs vaikas atranda naują šeimą, mylinčius žmones, kurie gali tapti tinkamu pavyzdžiu ir kuriais gali pasitikėti, jo gyvenimas gali būti visiškai kitoks. Rūpestingi ir mylintys globėjai iš esmės gali pakeisti tų vaikų pasaulį į gera - taip užauga laimingi žmonės, kurie sėkmingai įsitvirtina gyvenime ir vėliau patys kuria šeimą bei augina savo vaikus.

Kita neigiamo požiūrio į globojamus vaikus priežastis - nuomonės susidarymas neturint asmeninės patirties. Jei žmonės nėra niekada susidūrę su tėvų globos netekusiais vaikais, nepalankią nuomonę apie juos gali susidaryti iš kitų pasakojimų ar žiniasklaidos. Natūralu, kad esame labiau linkę pastebėti negatyvias istorijas apie globojamus vaikus, jų padarytus nusižengimus, nors netinkamai gali elgtis tiek su tėvais gyvenantys, tiek be jų likę vaikai.

Globos modelio pokyčiai ir teigiamas poveikis

Vaikų globos modelis keičia gyvenimo kokybę. Pasak D. Matulevičiūtės, iki 2018-ųjų metų šalyje veikusi institucinės globos sistema taip pat galėjo prisidėti prie neigiamo visuomenės požiūrio į tėvų globos netekusius vaikus. Gerokai anksčiau susiformavę stereotipai, kai globojami vaikai gyveno internatuose, dideliame kolektyve, išsilaikė iki šių dienų. Išties tuo metu globojami vaikai buvo labiau matomi per jų keliamus iššūkius, tarsi „įrėminti“ veikusios sistemos. Šiuo metu vaikų globos modelis yra iš esmės pasikeitęs.

Šiandien tėvų globos netekę vaikai gyvena bendruomeniniuose vaikų globos namuose (BVGN), šeimynose po 5-6 vaikus, kur veikla organizuojama vadovaujantis šeimai artimos aplinkos sukūrimo principu - dažniausiai BVGN įkuriami privačiuose butuose ar namuose, kur vaikus prižiūri socialiniai darbuotojai. Tokioje aplinkoje vaikas jaučiasi saugiu, jam užtikrinama reikiama pagalba ar paslaugos pagal individualius poreikius. Visa tai turi įtakos tiek vaiko savijautai, tiek jo elgesiui - jis įgyja reikiamų socialinių įgūdžių, o su tėvais gyvenančių vaikų gretose nebetampa išskirtiniu ar „įrėmintu“, - sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė.

Pasak jos, kartu keičiasi ir visuomenės požiūris - vis daugiau informacijos apie vaikų globą, šeimos svarbą vaiko raidai, globos sritis vis mažiau stigmatizuojama. Svarbu, kad girdime daug gražių sėkmės istorijų. Iš esmės supratome, kad be tėvų globos likę vaikai yra lygiai tokie pat vaikai, kaip ir bet kuris kitas vaikas. Jie lygiai vienodai išgyvena paaugliškas krizes, kartais neklauso, kartais priešinasi suaugusiųjų tvarkai, ieško savęs. Gal tik dėmesio, pagalbos jiems gali prireikti daugiau - ir tai suprantama, juk dažno globojamo vaiko gyvenime buvo sudėtingų patirčių, galėjusių palikti pėdsakų.

Atvirumo ir tolerancijos skatinimas

Daugiau viešumo ir gerųjų patirčių padeda mažinti stigmą. Liepą vykdytos apklausos duomenimis, 16 proc. respondentų nenorėtų gyventi šalia bedarbių, po 9 proc. - šalia įvaikintų vaikų ir senjorų. Nė vienos tyrimo metu išvardintos gyventojų grupės kaimynystė neužkliuvo tik 16-ai proc. apklaustųjų. Kad pakeistume visuomenės požiūrį, reikia kuo daugiau gerųjų patirčių, o jų išties yra daug. Pakanka apsidairyti aplink - kaimynystėje, tarp klasės draugų, kolektyve, tikrai yra globoje užaugęs ar įvaikintas žmogus. Tačiau šios istorijos labai asmeniškos, ne kiekvienam norisi apie tai kalbėti. Specialistai tiki, kad keičiantis visuomenės požiūriui į globą, ateityje daugės ne tik atvirumo, bet ir tolerancijos be tėvų globos likusiems vaikams.

„Kuo daugiau žiniasklaidoje bus straipsnių, pasakojimų ir liudijimų apie sėkmingą vaikų globą, tuo mažiau bus neigiamų nuostatų. Vis dėlto tam reikia ir laiko, kad visuomenė pradėtų mąstyti kitaip.“ „Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ - VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti suvokimą, kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Vaikų globos teisinio reglamentavimo raida

Vaiko globa - itin svarbi sritis, kurios tinkamas reglamentavimas užtikrina vaiko teises ir gerovę. Sunku vienareikšmiškai nurodyti patį pirmąjį dokumentą, kuris reglamentavo vaiko globą Lietuvoje, nes ši sritis istoriškai buvo reguliuojama įvairiais papročiais, tradicijomis ir bendruomenės susitarimais. Tačiau galima išskirti kelis svarbius etapus ir dokumentus, kurie turėjo didelės įtakos vaiko teisių apsaugai.

Istorinės ištakos: nuo statutų iki tarptautinių konvencijų

Lietuvos Statutai, galioję nuo XVI amžiaus, apibrėžė tam tikrus aspektus, susijusius su šeimos teisėmis ir vaikų padėtimi visuomenėje. Nors tiesiogiai vaiko globos klausimai nebuvo akcentuojami, tačiau buvo nustatytos taisyklės dėl paveldėjimo, tėvų valdžios ir kitų šeimos narių pareigų, kurios netiesiogiai paveikė ir vaikų gerovę.

Tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.) buvo priimta nemažai įstatymų, kurie siekė modernizuoti šalies teisės sistemą, įskaitant ir šeimos teisę. Šiuo laikotarpiu buvo skiriama daugiau dėmesio vaiko teisių apsaugai, tačiau vis dar nebuvo suformuotos išsamios vaiko globos sistemos. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje, vaiko globa buvo reglamentuojama pagal sovietinius įstatymus.

Pirmieji praktiniai žingsniai link vaiko teisių pripažinimo ir gynimo buvo žengti po Pirmojo pasaulinio karo. Anglija buvo ta pirmoji šalis, kuri rimtai susirūpino vaikų teisinio statuso įtvirtinimu ir elgesio su jais humanizavimu. Pirmosios apie vaikus teises prabilo moterys. Šioje šalyje 1919 m. buvo įsteigta pirmoji pasaulyje vaikų teisių gynimo organizacija - sąjunga "Gelbėkit vaikus", o jos steigėja E. Jabb parengė 1923 m. teiginius. 1924 m. šie teiginiai buvo priimti Tautų lygoje ir šį dokumentą patvirtino Tautų Sąjunga. Antrasis pasaulinis karas paliko ženklius randus: nukentėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Tokiais vaikų likimais susirūpino organizacijos, kurios savo darbo su vaikais strategijas grindė Eglantyne Jelk (E. Jabb) paskelbtais penkiais principais. 1924 m. buvo paskelbta Ženevos vaiko teisių deklaracija.

1948 m. JT Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje pripažino visiems žmonėms lygias teises ir laisves nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, tautinės, turtinės ar kitos padėties. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai yra labiausia pažeidžiama visuomenės dalis, 1959 m. lapkričio 20 d. paskelbtoje JT Generalinės asamblėjos rezoliucijoje dar kartą buvo patvirtintas tikėjimas pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo orumu ir vertingumu. Joje atsižvelgiama į tai, jog kiekvienas žmogus turi teisę į visas teises ir laisves, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, o vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nesubrendimą, reikia ypatingos teisinės apsaugos. Generalinė Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją (jos pirmtakas - Ženevos vaiko teisių deklaracija), kad jos pagrindu vadovautųsi gindami vaiko teises tiek vietos valdžios organai, tiek savanoriškos organizacijos, tiek pavieniai asmenys, o svarbiausia - tėvai.

1979 metai buvo paskelbti vaiko metais. Todėl 1989 m. lapkričio 20 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė, o daugelis pasaulio valstybių įsipareigojo ginti, ratifikavo Vaiko teisių konvenciją. Ši Konvencija įsigaliojo 1990 m., o iki 2000 m. ją ratifikavo 191 šalis. Lietuva 1992 m. sausio 8 d. prisijungė prie Konvencijos, o 1995 m. liepos 3 d. Seimas ją ratifikavo. Prisijungusios prie Konvencijos valstybės įsipareigoja užtikrinti joje numatytas vaiko teises atitinkamos valstybės įstatymu.

Šiuolaikinis teisinis reguliavimas Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuva pradėjo kurti naują teisinę bazę, atitinkančią tarptautinius standartus. Šiuo laikotarpiu buvo priimta daug svarbių įstatymų, reglamentuojančių vaiko teises ir globą. JT Vaiko teisių konvencija - tai pagrindinis teisinis dokumentas, apibrėžiantis vaiko teises. Konvencijoje remiamasi holistiniu požiūriu į vaiką, kuris apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę ir dvasinę raidą. Vaikas yra vertybė ir jo vystymuisi turi būti suteiktas prioritetas, apsauga ir parama.

Vaiko teisių konvencija įtvirtina naują požiūrį į vaikus ir vaikų bei suaugusiųjų santykius ir tai yra pagrindinis žmogaus teisių dokumentas vaikams. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Dėl savo neveiksnumo savo teisių atstovauti negali. Konvencijos preambulėje valstybės, kurios yra šios Konvencijos dalyvės, susitarė, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas nurodytas teises ir laisves. Šis vaiko teises reglamentuojantis dokumentas patvirtintas parašais valstybių dalyvių atstovų, atitinkamai įgaliotų savo vyriausybių.

I-ąją Konvencijos dalį sudaro keturiasdešimt vienas straipsnis. Juose apibrėžtos pagrindinės apsaugos, dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės, elgesys su vaikais. Tarp jų: Pilietinės teisės ir laisvės (7 str. ir kt.), Šeimos aplinka ir alternatyvi globa (18 str. ir kt.), Sveikatos apsauga ir gerovė (24 str. Vaiko teisė naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis ir kt.), Švietimas, laisvalaikis, kultūra (28 str. Vaiko teisė mokytis ir kt. - 29, 31 str.), Speciali apsauga (dėl etninių, religinių, kalbinių mažumų neatimamos teisės naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją, vartoti gimtąją kalbą ir kt.). Straipsnių nuostatos formuoja požiūrį į vaiko teises, kuris gali būti nacionalinių programų pagrindas.

Vaiko teisių komitetas jau 1991 m. pirmos sesijos metu nusprendė skirti keturiems Konvencijos principams ypatingą dėmesį. Valstybės dalyvės, tame tarpe ir Lietuvos Respublika, atsako už Konvencijos įgyvendinimą ir siektinas rezultatas yra vaikų galimybė naudotis visomis Konvencijoje nustatytomis teisėmis. Vaiko teisių pobūdis reikalauja suderinti skirtingus interesus, įskaitant tuos, kurie atlieka pareigas, ir tuos, kurie naudojasi teisėmis. Svarbiausias vaidmuo tenka Vyriausybei. Valstybės pareiga - mažiausiai įsikišti į tėvų reikalus, o ginti apgailėtiniausioje padėtyje esančius vaikus.

Štai keletas pagrindinių teisės aktų, kurie reglamentuoja vaiko globą Lietuvoje:

• Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
• Civilinis kodeksas
• Šeimos kodeksas

Šie įstatymai apibrėžia vaiko teises, tėvų ir globėjų pareigas, vaiko globos formas ir tvarką, taip pat valstybės institucijų vaidmenį užtikrinant vaiko gerovę. Lietuvoje yra kelios pagrindinės vaiko globos formos: globėjas šeimoje, kai vaikas apgyvendinamas globėjo šeimoje, kuri rūpinasi vaiku kaip savo šeimos nariu, ir globėjas institucijoje, kai vaikas apgyvendinamas vaikų globos įstaigoje, kur jam užtikrinama priežiūra ir ugdymas.

Vaiko teisės šeimoje: moksliniai tyrimai ir humanistinis požiūris

Šeima, ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO), žiniasklaida, net patys vaikai turi įtakos vaiko - žmogaus teisių kultūros kūrimui. Tik vaikai turi mažiausiai galimybių dalyvauti pilietinėse akcijose, jų pagrindinės gyvenimo institucijos - namai, mokykla. Prieš tiriant tėvų ir jų vaikų požiūrį į vaiko teises šeimoje pirmiausia remiantis moksliniais šaltiniais išanalizuosime vaiko teisių, vaiko tėvų atsakomybės ir valstybės pareigos ryšį.

JT Vaiko teisių konvencijoje skelbiama, kad Valstybės pareiga yra "gerbti tėvų...atsakomybę, teises ir pareigas" (5 str.). Konvencijoje taip pat teigiama, kad vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, į vaiko pažiūras turi būti atsižvelgiama. Taigi matome, kad Konvencijoje aiškiai remiama šeimos privatumo nuostata (nebent būtina įsikišti siekiant apginti vaiką ir užtikrinti jo saugumą) ir tam tikru požiūriu Konvencijoje galima įžvelgti tėvų atsakomybės mažėjimą vaikui augant ir bręstant. Stiprinant vaiko teisių pripažinimą šeimoje yra svarbu, kad vaiko teises pripažintų tėvai. Vien įstatymais, negalime pakeisti požiūrio ir tradicinio šeimos ar visuomenės elgesio.

Vaiko teisės - tai sąvoka, kuri apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę bei dvasinę raidą. Konvencijoje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Tačiau šios teisės bei realus teisės įgyvendinimas visų pirma priklauso nuo kitos socialinės grupės, kurią sudaro tėvai, globėjai ir kiti instituciniai ugdymo veikėjai. Patys vaikai taip pat yra socialiniai veiksniai ir teises turintys subjektai. Konvencijoje tvirtinama (18 str.): tėvai yra pagrindinis vaiko apsaugos, ugdymo ir globos šaltinis.

Smurtas ir apleistumas šeimoje: moksliniai atradimai

Daugybė atliktų mokslinių tyrimų bei statistinės duomenų suvestinės byloja apie vaiko teisių pažeidimus šeimoje. Ilgą laiką auklėjimo nuostata: fizinės bausmės - kaip auklėjimo priemonė, buvo socialiai leistinos. Šis mokslinis tyrimas ir atskirų psichoterapinių situacijų analizės dėka išaiškėjo, kad fizinis bausmės bei fizinės prievartos pasekmės yra skaudžios. Bene daugiausia vaikų prievartos tema yra tyrinėta JAV ir Rusijoje. Disertaciją apie elgseną šeimoje, kurioje yra taikomos fizinės bausmės vaikams, Rusijoje apgynė E. Kuftjak (2003).

2006 m. balandžio 7 d. Mykolo Romerio universitete vykusioje mokslinėje praktinėje konferencijoje "Vaikų pažeidžiamumas: įvertinimas ir prevencija" dr. R. Jusienės pranešimas "Fizinis bausmės taikymas vaikams: tėvų požiūris ir galimos priežastys" sukėlė diskusijas: ar Lietuva jau yra pasiruošusi teisiškai uždrausti tėvams taikyti fizines bausmes savo vaikams ir kur yra riba tarp fizinės bausmės ir smurto? R. S. Kempe ir H. C. Kempe (1978) įvedė sąvoką "sindromas žalojantis vaiką". Jie teigė, kad tėvai, išgyvenantys stresą, gali žaloti ar apleisti savo vaikus. Terminas "Vaiką žalojantis elgesys" apima emocinę, seksualinę ir fizinę žalą ir nėra vien tik neatsitiktinis vaiko sužeidimas.

Dažnai tokie vaiko teisių pažeidimai, kaip vaiko nuomonės nepaisymas, pedagoginis apleistumas ir pan., visuomenėje lieka nepastebėti. Šios suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardyta, nežinoma tokio elgesio statistika, tik pavieniai kraštutiniai smurto atvejai byloja apie esamą problemą. Egzistuoja ir tokia tėvų nuomonė: emocinė prievarta - tai ne vaiko teisių pažeidimas, o su auklėjimu susiję sunkumai ar tiesiog auklėjimo priemonės bei būdai. Apleistumas pateisinamas sudėtinga socialine situacija, dideliu užimtumu, nepriteklium ar pan. Vaikui svarbu, kad tėvai gerbtų jo nuomonę.

Daugelis mokslininkų pasaulyje pabrėžia glaudų emocinį ryšį tarp tėvų ir vaiko, svarbų vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Tačiau neteko rasti tyrimų duomenų, kurie atspindėtų 7-11 metų amžiaus vaikų ir jų tėvų požiūrį į vaiko teises šeimoje. Šio amžiaus vaikams yra būdinga tai, jog jie yra priklausomi nuo savo tėvų paramos ir vadovavimo, aktyviai nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, jų požiūrį į aplinką formuoja šeima, mokytojai. 7-11 metų amžiaus vaikų ryšys su tėvais yra stipresnis nei su bendraamžiais, kurių pasaulis, turi savo subkultūrą, raidą, struktūrą, pripažįsta specifines vertybes ir elgesio normas bei tradicijas. Todėl šeimos vaidmuo šiame amžiaus tarpsnyje yra dar bene svarbiausias. Ar šios asmenybės teisės yra pripažįstamos ir gerbiamos šeimoje?

Mokslinių tyrimų aktualumas

Tyrimo problema aktuali tuo, kad yra labai mažai žinoma, koks tėvų ir 7-11 metų amžiaus vaikų požiūris į vaiko teises šeimose, kuomet tiriamieji atitinka šiuos kriterijus: šeimos nepriklauso socialinės rizikos šeimų grupei, vaikai neturi specialių poreikių ir lanko bendrojo lavinimo mokyklas, tėvai yra darbingi ir turi nuolatines pajamas. Šio tyrimo tikslas yra ištirti koks požiūris į vaiko teises vyrauja šeimose, kurios atitinka minėtus kriterijus. Taigi šis tyrimas padės nustatyti, ar ten, kur visuomenės nuomone, problemų nėra - jos iš tikrųjų nėra. Žinodami atsakymą, koks yra tėvų ir vaikų požiūris į vaiko teises šeimoje bei jų realizavimą, mes galėsime sužinoti ar taip vadinamose "standartinėse, neprobleminėse" šeimose nėra nematomas, paslėptų vaiko teisių pažeidimų. Šiomis vaiko teisėmis vadovausis dabartinė vaikų karta auklėdama savo vaikus?

Šis (teisinės, pedagoginės ir psichologinės) specialistų nuomonė ir požiūris į vaiko teises laikui bėgant turi tendenciją kisti: t.y. keičiasi teisinis požiūris - priimami nauji įstatymai, tarptautiniai aktai ir kt., o tėvai ugdydami vaikus turi suspėti modernizuoti auklėjimo procesą, įgydami naujos psichologinės ir pedagoginės žinių. Tačiau ar visi tėvai yra suinteresuoti susipažinti su nauja informacija ir ja grįsti vaiko ugdymo procesą? Ar suspėja patys tėvai nuolatiniame kaitos procese keistis ir keisti savo požiūrį į vaiką, pripažinti jo teises, garantuoti jo poreikių užtikrinimą?

Humanistinio požiūrio reikšmė

Humanistinis požiūris (A. Maslow, K. Rogers, D. Super) teigia: "Asmenybė yra savo patirties subjektas - tai, kaip žmogus suvokia, pažįsta save ir aplinką. Nuo to priklauso asmenybės gyvenimas, elgsena. Pirminis elgesio variklis yra įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti aplinkoje. Aplinkos vaidmuo šiai tendencijai realizuoti labai svarbus." Remiantis humanistinėmis nuostatomis, žmogui svarbiausia rasti vidinės problemos esmę, o ta esmė ir yra priežastis, sukelianti vidinius sunkumus, kurie trukdo optimaliai funkcionuoti darbe ir buityje (Jovaiša L., 1996).

Humanistinės pasaulėjautos atstovas XVII a. čekų pedagogas J. A. Komenskis vaizdumą laikė "auksine taisykle", nes visa patirtis ir bet koks žinių įgijimas prasideda nuo aplinkos stebėjimo, o ne žodinio aiškinimo apie ją ir jokiu būdu - vaiko ugdymo procese neturi būti prievartos ir fizinės bausmės. Šios nuostatos priklausomai nuo visuomenės ekonominio išsivystymo, istorinės - etinės sąmonės susiformavimo. Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę siekiamybės požiūriu (Vitkauskaitė D., 2001). "Vaikas yra unikali vientisa sistema, kuri suvokiama ne kaip išankstinė susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat kintanti atvira sistema" (Rogers K., 1997).

Šio straipsnio tikslas - išanalizuoti socialinių darbuotojų požiūrį į globos namuose augančių vaikų ryšius su biologiniais tėvais. Straipsnyje tiriami vaikų ir tėvų santykiai remiantis socialinio kapitalo teorija. Pirmiausia analizuojama globos namuose gyvenančių vaikų padėtis visuomenėje, apžvelgiama socialinio darbuotojo pagalba į globos namus patekusiam vaikui ir jo tėvams. Taip pat gilinamasi į socialinio kapitalo teorijos esmę, išskiriant vieną socialinių ryšių tipą - tarpasmeninius ryšius; nagrinėjami globos namuose augančių vaikų ryšiai su biologiniais tėvais, socialinių darbuotojų požiūriu.

Moksliniai tyrimai atskleidė, kad vaiko teisė į šeimos ryšius yra suvokiama kaip vaiko teisė į nuolatinį ir tiesioginį ryšį su abiem tėvais ir kitais giminaičiais. Vaiko ryšys su šeima laikomas neatsiejama jo tapatybės dalimi, o vaikų santykiai su biologiniais tėvais - neatsiejama vaikų psichosocialinės raidos dalimi. Pagrindinis socialinio darbuotojo rūpestis, dirbančio globos namuose, yra vaiko gerovė, saugumas, socializacija ir integracija į visuomenę. Konsultavimas ir socialinių įgūdžių ugdymas leidžia padėti vaiko biologinei šeimai sustiprinti ryšius su vaiku ir sustiprinti pačią šeimą. Atliktų tyrimų duomenų analizė rodo, kad vaiko socialiniai ryšiai globos namuose su biologiniais tėvais yra susilpnėję arba visiškai nutrūkę. Vaikai išreiškia lūkesčius bendrauti su biologiniais tėvais, tačiau tėvai nesirūpina savo vaikais, nustoja su jais bendrauti arba bendravimas yra nereguliarus ir atsitiktinis.

tags: #vaiku #globa #mokslincius

• Šviežių ir šaldytų embrionų perkėlimo palyginimas
• Sužinokite daugiau apie Tadą Juodsnukį čia
• Kaip išsirinkti kombinezoną kūdikiui
• švelnumas ir saugumas jautriai odai
• linksmybės ir mokslas