Šiuolaikiniame pasaulyje tėvystė tampa vis sudėtingesniu uždaviniu. Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos.

Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Cimbalistaitė.
Kai dominuoja autoritetingas stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų.
Visiška priešingybė yra viską leidžiantis stilius, kurio privalumų specialistai beveik neįžvelgia. Tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi. Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse.
| Problemos tipas | Pagrindinė priežastis |
|---|---|
| Lepinimas | Painiojamas su meilės išraiška. |
| Per didelis griežtumas | Valdingas elgesys ir baimės diegimas. |
| Abejingumas | Laiko stoka ir nenoras gilintis. |
| Neatsakingi grasinimai | Manipuliacijos, žeidžiančios vaiką. |
Šeima yra viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu. Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus.

Tėvai šiandien dažnai jaučiasi pasimetę dėl vaikų auklėjimo metodų tinkamumo. Neretai tėvai kelia klausimą, ar apskritai galima savo vaikui kažko neleisti, ar kažką drausdami jie nebus kaltinami smurtaujantys prieš vaiką. Psichologė R. Skerytė-Naginskienė primena: „Tėvų mokymai yra puiki galimybė tėvams įgyti daugiau žinių ir aiškiau suvokti skirtumus tarp emocinio smurto ir pozityvaus drausminimo. Pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją.
Svarbiausia suprasti, kad vaiko elgesys dažnai yra signalas. Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti. Auklėjimas turi būti komandinis darbas, kuriame tėvai ne permeta atsakomybę vienas kitam, o kuria artimą ryšį su savo atžalomis.
tags: #vaiku #auklejimo #seimose #problemos #mokiklinukas