Kaip lavinti vaiką visapusiškai, kad susiformuotų „sveika“, savimi pasitikinti, gyvenimo iššūkius nebijanti priimti asmenybė? Kaip ir kada uždėti tuos esminius pagrindus vaiko lavinimo procese, ir kokį vaidmenį šiame etape vaidina tėvai? Kaip auginti ir stiprinti vaiką, skatinti jį, o ne dvejoti ir laukti? Kokie yra visapusiško vaiko lavinimo būdai ir metodai?
Visapusis vaiko lavinimas - tai viena ar daugiau veiklų, kurių metu skatinamas smegenų vystymasis daugeliu būdų. Kai veikia ir aktyvinama didelė smegenų dalis.

Tačiau užsiimant keletu veiklų yra rizika persistengti, kai vaikas nebeturi laiko pasimėgauti vaikyste, daug žaisti ir pats atrasti svarbius dalykus. Pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai yra nepaprastai svarbūs jo smegenų vystymuisi ir sveikatai. Šiuo metu esmių esmė - ryšys, bendravimas, žaidimas, sveiki namai ir bendrystė. Tad tikrai didžiausią naudą savo vaikams tėvai suteiks kokybiškai leisdami su jais laiką, patys juos lavindami ir stiprindami tarpusavio santykį. Žinoma, pritrūkus idėjų veikloms, galite jų pasisemti, galite eiti į užsiėmimus kartu, ką labai rekomenduočiau daryti, tačiau svarbiausia visgi - laikas drauge. Na, o vėliau svarbiausia išlaikyti balansą. Svarbu atsižvelgti į tai, kas jam svarbiausia. Pasieksite gerų rezultatų, jeigu skirsite savo vaikui laiko. Vien mokytojai to darbo už jus nepadarys. Nesvarbu, kokią meilę vaikai jaučia savo mokytojui, rezultatą jie visada nori parodyti tėvams, nori sulaukti pagyrimo, nori jaustis saugiai.
Studijos yra parodę, kad muzika ir šokiai yra ypač svarbūs neurologiniams pokyčiams smegenyse. Jau vien muzikinis lavinimas gali būti visapusis. O kai jis sujungiamas dar ir su judesio lavinimu, tai sujungiama dar daugiau sričių, aktyvinama vaiko mąstysena.

Ieškote alternatyvų, kaip galėtumėte lavinti vaiko muzikinius ir šokio gebėjimus namuose? Kviečiu užsukti į www.soliopamoka.lt ir susipažinti su edukacinėmis programomis, skirtas 2-4 ir 4-6 m. amžiaus vaikams.
Ar pasirenkant vaiko lavinimo būdą vertėtų atsižvelgti į jo asmenybės tipą pagal NLP? Stebėti ir suprasti savo vaiko galimybes ir pomėgius tikrai svarbu, tačiau jauname amžiuje aš labai griežtų kategorijų nebrėžčiau. Anot Myers Briggs asmenybės tipologijos, kiekvienas žmogus - individualybė su savo unikaliais poreikiais. Ar galime jau nuo mažų dienų užčiuopti vaiko būdą ir rinktis užsiėmimus pagal jį? Tikrai galima užčiuopti, pastebėti, koks iš tiesų yra vaikas, jau labai anksti. Tačiau žinome, kad vaikai mus taip pat gali labai nustebinti savo idėjomis, poreikiais, norais, ir nors mums, pavyzdžiui, atrodė, vaikas lyderių lyderis ir bandėme jį kreipti ta linkme, galbūt per tai nepastebėjome jo jautrios sielos ir per mažai skyrėme laiko atradimams, fantazijai bei improvizacijai.
Ar įvairūs būreliai - geriausias kelias, norint visapusiškai lavinti vaiką? Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažesniems vaikams daugiau reikia laiko praleisti su šeima, vyresnieji gali ilgiau leisti laiką įvairiuose būreliuose. Tačiau tikrai vaikui nereikia lankyti būrelių visą dieną kiekvieną dieną, kad jis būtų visapusiškai lavinamas.
Vis dėlto ne visi tėvai žino, kokios drausmės veiksmingiausia laikytis, siekiant užauginti tokį vaiką. Amerikiečių klinikinės psichologės dr. Lauros Markham knygoje „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ pristatomas paprastas, tačiau veiksmingas būdas, padedantis užmegzti ir puoselėti glaudų emocinį ryšį su savo vaikais, ugdyti pozityvias savybes bei įgūdžius, užuot nuolat kontroliavus jų elgesį. Tarptautinio pripažinimo sulaukusioje, daugiau nei į penkiolika kalbų išverstoje knygoje siūlomos technikos, kurios padės tėvams tapti kantresniems, lengviau susitvardyti nešaukus ant savo vaikų bei nuslopinti įtampą šeimoje. Taip pat sužinosite, kaip padrąsinti ir palaikyti savo atžalas. Sukūrę tvirtą ryšį su savo mažaisiais, daugiau niekada neturėsite jiems grasinti, jų prašinėti, papirkinėti ar net bausti, kad būtumėte išgirsti. Taigi, kaip ugdyti pozityvų vaikų elgesį ir skatinti jų savarankiškumą?

Jeigu svarbiausias jūsų tikslas - pasiekti, kad mažylis būtų klusnus, greičiausiai nevengsite baimės ir prievartos, kad tai pasiektumėte. Kita vertus, jeigu norite užauginti vaiką, kuris elgtųsi deramai ir savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ar jūs esate šalia, ar ne, tada jums reikia mąstyti, matant ilgalaikę perspektyvą. Taip mąstyti, užuot grasinus ir baudus, reiškia mokyti deramo ir savarankiško elgesio, stiprinti ryšį su savo vaiku, kad jis norėtų pateisinti jūsų lūkesčius, o paskui padėti jam dorotis su emocijomis, kad sugebėtų gerai elgtis. Vadovaujant su meile, šis tikslas daug greičiau pasiekiamas, nei baudžiant ar drausminant. Taip yra dėl kelių priežasčių:
Iki to laiko, kai jūsų vaikui sukanka treji, jis jau, regis, žino taisykles. Taigi, jeigu jūsų ikimokyklinukas žino, kas teisinga, kodėl jis dažnai nesielgia deramai? Todėl, kad tokio amžiaus mažyliai yra dar ne visai pajėgūs save kontroliuoti, kad galėtų pasirinkti teisingą. Be to, 3-5 m. vaikams būdingi šie bruožai:
Mums patiems neišvengiamai tenka kartotis: padedame savo vaikams susikurti teigiamus gyvenimo įpročius, nuolat jiems pagelbėdami valytis dantis, pasikabinti striukę, susidėti žaislus į vietą. Tai tik iš dalies apibūdina tėvų darbą. Geriausia, kai gimdytojai tai priima nesiraukydami - kaip skalbdami marškinius. Pabandykite išsakyti savo reikalavimus vaikams kaip kvietimą pažaisti: „Ropškis man ant nugaros lyg ant besispardančio laukinio mustango ir jokime tiesiai į vonią, kaubojau!“ Joks ikimokyklinukas nepajėgs atsispirti geram žaidimui, net jeigu tas galiausiai veda į vonią ar kur kitur, kur mažylis verčiau neitų.

3-5 m. vaikai dažnai jaučiasi praradę su mumis ryšį. Jie jaučia, kad tarpusavio ryšis laikinai nutrūko, arba nuolat patiria jo stygių. Visi vaikai jaučiasi stokojantys ryšio su savo tėvais, kai kovoja su baime, nusivylimu ir daugeliu kitų nesmagių emocijų, susikaupiančių per dieną. Ikimokyklinukai dažnai slepia savo baimes bei nuoskaudas, laukdami progos saugioje aplinkoje jas pajausti ir išreikšti. O jeigu vaikas dieną praleidžia toli nuo jūsų, galite tikėtis, kad namo jis parkaks su pilna kuprine jausmų, kurių nedrįs išreikšti, mat jie visi darželyje taip stengiasi būti „dideli“. Kol jūsų vaikas neatsivers ir nebus išgirstas, tie jausmai tykos išsilieti, trikdys mažojo bendravimą, skatins jį netinkamai elgtis ir temdys jo linksmumą. Štai kodėl visų pirmiausia turėtumėte atnaujinti ryšį su savo ikimokyklinuku, kai, dienai baigiantis, vėl susitinkate. „Ypatingasis laikas“ bei linksma šėlionė po namus padeda vaikams iškrauti susikaupusius jausmus, atnaujinti ryšį ir susitvarkyti su savimi. Tėvai šiuo atveju tėvai funkcionuoja beveik kaip išorinė kontroliuojanti sistema, suteikianti vaikui saugų prieglobstį, kurį jausdamas, mažasis galėtų susidoroti su sudėtingais jausmais. Kitaip šie jausmai jį pastūmėtų netinkamai elgtis.
Vaiko smegenys tebesivysto. Jis vis dar mokosi pats nusiraminti, kai susijaudina, tad nesugeba greitai pažaboti įsiplieskusio pykčio. Mažasis galbūt ir sugeba vartoti keturskiemenius žodžius, bet neapsigaukite: neramūs jo migdoliniai kūnai dar vis gali nustelbti aukštesnes smegenų funkcijas („Ji labiau myli mažę? Tai še tau, maže!“). Labai svarbu prisiminti, kad jūsų vaikas nėra blogas - jis tik mažas. Jo racionaliųjų smegenų funkcijos dar nėra visiškai įjungtos. Ikimokyklinukai geba labiau save kontroliuoti nei vos tik pradėję vaikščioti mažyliai, tad per tuos metus mes, tėvai, galime išmokyti juos fundamentalių elgesio pamokų. Turbūt atspėjote, kaip tai geriausiai daryti: visų pirma, kontroliuoti savo pačių emocijas, išlikti ramiems, palaikyti tvirtą ryšį su savo ikimokyklinuku, kad jis būtų atviresnis jūsų įtakai, ir lavinti jį, o ne kontroliuoti, taip padedant jam ugdytis savarankiškumo įgūdžius.
Anot kineziterapeutės, ypatingai svarbu kuo anksčiau pradėti lavinti vaiko judesius ir pojūčius, nes jie lemia racionalų pasaulio pažinimą ir padeda išvengti arba sumažinti protinio vystymosi atsilikimą. Kineziterapeutė aiškina, kad cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų oda dažnai yra daug jautresnė, todėl jie priešinasi ir baiminasi prisilietimų. Kadangi ši baimė vaikams trukdo užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu, pirmiausia reikėtų stengtis odos jautrumą sumažinti. „Cerebriniu paralyžiumi sergantys vaikai labiau toleruoja stipresnius, gilesnius prisilietimus, tačiau kontaktą pradėti reikėtų švelniomis priemonėmis. Tam tinka vata, kailis, minkšti teptukai, žaisliukai, pirštai ar maudymosi kempinės. Jais reikėtų glostyti, kutenti, trinti bei spausti įvairias vaiko kūno dalis. Patartina pradėti nuo mažiausiai jautrių kūno vietų, o kiek vėliau, kai vaikas pripranta prie įvairių dirgiklių, galima pereiti ir prie jautriausių vietų. Stebėkite vaiko reakciją - kai pajausite, kad vaikas pradeda priešintis, masažą nutraukite“, - pataria R. Rapalienė.
Prisilietimai, judesiai ir rega vysto žmogaus kūno suvokimą ir lavina erdvės pojūtį. Kadangi sergant cerebriniu paralyžiumi šios veiklos yra pažeistos, tokiems vaikams kūno dalių pojūtis susiformuoja žymiai vėliau. Anot specialistės, kūno dalių pažinimą galima lavinti įvairių veiklų metu: maudymo, rengimo, maitinimo, guldymo, bendravimo ir pan. Svarbiausia, kad vaikas suprastų savo kūno padėties pasikeitimus. Kineziterapeutė pateikia kelis paprastus vaiko kūno lavinimui skirtus pratimus:
Svarbu suprasti, kad šie judesiai nėra skirti vaiką mokyti, jų tikslas - priversti vaiką pajausti įvairias savo kūno dalis. Šiuos sensorinės stimuliacijos pratimus patartina atlikti ir su Dauno sindromu ar autizmu sergančiu vaiku ar esant mišriam raidos sutrikimui.

Žaidimas yra daugiau nei tik linksmybės. Tai vaikų protinio, fizinio, socialinio ir emocinio vystymosi pagrindas - sveikos asmenybės varomoji jėga. Daugybė įvairių tyrimų patvirtina žaidimo svarbą ugdant įvairiausius įgūdžius: ir kūrybingumą, ir bendradarbiavimą, ir kritinį mąstymą ar emocinį intelektą. Ir čia galima būtų plėstis be galo be krašto kalbant apie visus kitus įgūdžius, kurių vaikui gali prireikti tiek augant, tiek jau ir suaugusiojo gyvenime. O žaislai yra puiki priemonė tą žaidimą padaryti dar įdomesnį, įvairesnį ir ilgesnį.
Grįžtant prie atsakymo į pagrindinį klausimą, iš tiesų visi žaislai daugiau ar mažiau lavina:
Turėtų būti pusiausvyra. Vaikas tikrai turi turėti galimybę išsirinkti jam patinkantį žaislą, ypač per jam ypatingas šventes! Bet tuo pačiu verta, kad kartais ir tėveliai parinktų, nes tokiu būdu galima užtikrinti įvairesnę žaislų ir atitinkamai vaiko žaidimo įvairovę, skatinant kuo daugiau neuroninių jungčių ir įvairių įgūdžių ugdymo. Tėvai turi nepamiršti, kad kiekvienas žaislas vaikui atrodo tuo vertingesnis, kuo daugiau pats tėvas ar mama įsitraukia ir nenurodinėdami, bet tyrinėdami žaidžia kartu. Juk žaislai yra interaktyvūs, tai - ne muziejaus eksponatai, į kuriuos tik žiūrėsime. Todėl vaikui svarbiausias žaidimo vyksmas ir turėjimas su kuo žaisti.
Kaip jau ir minėjau, iš tiesų visi žaislai lavina. Mašinos ar lėlės puikiai tinka vaidmeniniams žaidimams ir šie žaislai nėra tokie jau paprasti. Tik nereikia kiekvieną kartą vis naują mašinėlę ar lėlę pirkti. O ir tų pačių lėlių gali būti labai įvairių - nuo tokių, kurios tiesiog skatina puikavimąsi jos turėjimu ir išvaizda, iki tokių, kurios ugdo rūpestingumą, draugiškumą bei kitus socialinius-emocinius įgūdžius. Todėl paprasčiau pradėti mąstyti ne apie žaislus, o apie savo vaiką ir jo įgūdžius, kuriuos norėtumėte lavinti, kurių galbūt jam trūksta arba jie kaip tik šiuo metu formuojasi. Tada atitinkamai galėsite ieškoti žaislų bei žaidimų, padedančių ir patinkančių jūsų vaikui. Iš tiesų vaikas žino tik tai, kokie žaislai jam patiko praeityje, todėl ir prašys dar vienos mašinytės ar lėlės. Tačiau tik jūs žinote, kas jam bus naudinga ir smagu ateityje ir kokios plačios bei didelės šiandienos pasaulyje yra galimybės. Todėl nebijokite įvairovės ir patys būkite vaiko pasirinkimų kelrode žvaigžde.
Individualių ugdymosi poreikių centras „Upės teka” toliau dalijasi tiek pedagogams, tiek ir tėvams itin naudinga informacija, patarimais ir nemokamomis priemonėmis itin aktualiomis ugdymo bei lavinimo temomis. Šįkart panagrinėsime vaiko kasdienio gyvenimo veikloms ir jo ugdymui labai svarbius smulkiosios motorikos įgūdžius bei jų lavinimą. Smulkioji motorika yra sudėtinga ir subtili motorinės veiklos forma, susijusi su smulkių raumenų grupių kontrolės ir koordinacijos įgūdžiais. Smulkiosios motorikos lavinimas vaikystėje yra ypač svarbus, nes tai formuoja pagrindą tolesniam vystymuisi. Smulkiosios motorikos įgūdžiai apima įvairias veiklas, kurias vaikai mokosi ir tobulina nuo mažų dienų. Tai gali būti rašymas, piešimas, lipdymas, konstravimas, manipuliacinės veiklos su smulkiais daiktais ir kt. Suprantama, smulkiosios motorikos įgūdžiai taip pat turi didelę praktinę naudą kasdieniniame gyvenime. Gebėjimas tinkamai naudotis įrankiais ir kitomis priemonėmis leidžia vaikams savarankiškai valgyti, rengtis, rūpintis savo asmenine higiena.
Smulkiosios motorikos lavinimas naudojant įvairius žaislus, pratimus ir žaidimus padeda vaikui išmokti spausdinti, megzti, rišti segtukus, tinkamai rašyti skaičius ir raides. Tai gali būti raktų rakinimas, dėžutės su smulkiomis skylutėmis arba grandinėlės su mažais dirželiais ir panašiai.

Vykdant institucinės globos pertvarką, šalia Panevėžio buvo įkurti grupinio gyvenimo namai. Čia proto ir/ar psichikos negalią turintys neįgalieji mokosi tvarkytis patys: pasigaminti valgyti, išsiplauti kambarį, pasikeisti drabužius. Tik taip, dirbdami be kitų pagalbos, jie įgyja savarankiškumo. Proto ir/ar psichikos negalią turintys aštuoni gyventojai kaip tik renkasi į virtuvę. Jie gers arbatą, skanaus pačių pasigaminto deserto. Vyriausioji socialinė darbuotoja Neringa Laukagalytė praveria bendrą šaldytuvą. Jame sudėti maisto produktai, kokių rasi bet kurios šeimos namuose. Į parduotuvę ėjo ir produktus pirko įstaigos gyventojai, iš anksto pasitarę, ko labiausiai reikia, ko norėtų valgyti šiandien ir rytoj. „Štai ir bananų kiek padėta - tikrai ne dėl grožio, o valgyti. Bet po vieną niekas neateina. Kai jau susirenka, tai visi drauge.
„Mus priėmė idealiai. Ir dabar bendruomenė kviečia neįgaliuosius į savo renginius, į šventes. Šalia namo neįgalieji turi savo šiltnamį, kol kas nedidelį. Grupinio gyvenimo namuose apsigyvenę neįgalieji mokosi būti kuo savarankiškesni. E.Kriščiūnas prisiminė, kad gyventojus reikėjo įtikinėti, kaip gerai bus gyventi grupinio gyvenimo namuose. „Gyventojai labiausiai džiaugiasi, kad čia gyvenant visos dienos užimtos. Sekmadienį tapo tradicija važiuoti autobusu į bažnyčią. Taip pat - į turgų. Kitomis dienomis lanko baseiną, keramikos užsiėmimus, mokosi gaminti papuošalus, piešia. Po renginio užsuka į piceriją, kavinę. Ten švenčia ir gimtadienius.
N. Laukagalytė aiškino, kad ir Lavėnų įstaigoje neįgalieji taip pat pratinami tvarkytis, gali ir maistą virtuvėlėse gamintis. Bet dideliame būryje dirbti yra mažiau noro. „Jei daug žmonių, o reikia kieme sugrėbti lapus, dažniausiai žiūri vienas į kitą ir klausia: kodėl aš, - tegu kiti dirba. O čia gyvena aštuoniese ir veikti ką nors drauge jiems tampa ne prievole, o pramoga. Grupinio gyvenimo namų tikslas - kad juose neįgalūs žmonės galėtų gyventi su minimalia kitų pagalba. Juk žmogus lavinasi tik dirbdamas ir mokydamasis.
Neįgalieji kambariuose gyvena po du. Tvarkingame Aušros ir Dalios kambaryje - minkšti žaislai, ant sienos - nedidelis paveikslas. Jos išskirtinės tuo, kad Lavėnuose priglaudė, o vėliau su savimi atsivežė šuniuką ir dabar juo rūpinasi, šeria ir vedžioja. Vienbalsiai abi tikina, kad šuniuką myli, o šuniukas - jas. Vincas ir Gita nuo seno yra pora, labai susigyvenę. Nestebina, kad jų kambaryje - didžiulis veidrodis ir bendra nuotrauka ant sienos. Už draugę kur kas šnekesnis Vincas sako mokantis nuskusti bulves, morkas ar burokėlius. Kiekvieną dieną vyras daro mankštą. Kitame kambaryje Gaudentas palinkęs prie kompiuterio. Jo bičiulis Antanas spalvina piešinį pieštukais. Gaudentas emocingai pasakoja apie išvyką į Šventąją su penkiomis nakvynėmis. Jonui ir Vidui atitekęs didžiausias kambarys. „Yra sunkiau šnekančių, o kai dar skuba pasakyti, man sunku suprasti.