Vaikų ir paauglių apsigimimai: narkotikų poveikis ir pasekmės

Pagrindinės paauglių mirties ir invalidumo priežastys - nužudymai, savižudybės ir autoavarijos. Alkoholis ir narkotikai buvo daugiau kaip pusės šių įvykių priežastis.

Alkoholio vartojimas siejamas su muštynėmis, sunkumais darbe ir mokykloje, įstatymų pažeidimais. Beveik 46 procentai devintokų teigė pirmą kartą paragavę alkoholio iki trylikos metų, apie dvidešimt trys procentai abiturientų prisipažino vairavę išgėrę.

Narkotikų vartojimas siejamas su nusikalstamumu, nesimokymu, lytiškai plintančiomis ligomis (taip pat ir AIDS). Apie trisdešimt procentų vyresniųjų klasių moksleivių teigia iki trylikos metų pabandę marihuanos. Pradinukai ir devynmetės mokyklos moksleiviai dažniausiai renkasi uostomas toksines medžiagas. Jų, pigių ir lengvai paslepiamų, esama daugelyje namų ūkio reikmenų parduotuvių. Tokie gaminiai kaip aviaciniai klijai, aerozoliniai dažai ir valikliai dažnai veikia lėtai, bet gali būti mirtini.

Pavojaus signalai ir priežastys

Atidžiai stebėkite, ar vaikas nevartoja uostomų svaigiųjų medžiagų. Ar jūsų vaikas irzlus? Štai keletas pavojaus signalų: Dėmės ir žaizdos aplink lūpas. Staigus apetito netekimas arba pykinimas. Dažų dėmės ant drabužių. Chemikalų kvapas iš burnos. Elgiasi taip, tarsi būtų apsvaigęs, arba yra labai pakilios nuotaikos, nors alkoholio kvapo ir nėra.

Beje, iki dvyliktos klasės daugelis paauglių jau būna arba paragavę alkoholio ar narkotikų, arba nuolat juos vartoja. Kuriuos narkotikus vaikas ar paauglys pasirinks, priklausys nuo to, kaip lengva jų gauti ir ką vartos ta bendraamžių grupė, kuriai jaunuolis priklauso. Vieni renkasi tik degtinę, kiti maišo marihuaną, tabletes, stiprų alkoholį ir alų.

Pakalbėjusi su šiais jaunuoliais, sužinojau, kad statistinė informacija apie narkotikų, sveikatos ir teisės pažeidimų rizikos ryšį jiems ne naujiena, bet tiesiog nerūpi padariniai. Jie gali protingai paaiškinti, kodėl neturėtų vartoti svaigalų, bet nenori atsisakyti įpročio. Daugelio mano jaunųjų klientų šūkis - „Jei malonu - daryk“, ir jie visai nesijaudina dėl narkotikų poveikio jų gyvenimui. Septyniolikmečiams nerūpi, kokia bus jų sveikata, kai peržengs keturiasdešimt, o keletas jaunuolių net teigė, esą tai nesvarbu, jeigu gyveni tik tam, kad mirtum. Šie paaugliai nebūtinai linkę žudytis, jie tiesiog nesirūpina rytojumi ir nemato svarios priežasties gyventi. Kita vertus, kai kurie paaugliai mano esą nepažeidžiami ir galintys ką tik nori savo kūnui daryti - jiems nieko neatsitiks.

Dėl šių trijų priežasčių (nepažeidžiamumo iliuzijos, abejingumo gyvenimui ar mirčiai ir nesirūpinimo sveikata) vaikai ir paaugliai nesuka galvos vartodami alkoholį ar narkotikus ir net nesupranta, ko kiti taip nerimauja.

Tėvų vaidmuo ir pagalbos galimybės

Kai tėvai stengiasi įtikinti vaiką nevartoti svaigalų - jie pralaimi. Padėtį dar sunkina tai, kad šie paaugliai paprastai slapukauja, jie be tėvų žinios gali lengvai gauti alkoholio ir narkotikų ir juos vartoti. Kai kurie tėvai jaučia, kad vaikas svaiginasi, bet negali to įrodyti. Todėl kol vaikas nesugaunamas už rankos, paprastai nieko nedaroma. Daugelis tėvų mato, kaip jų vaikas iš harmoningos asmenybės virsta liūdnu, viskam abejingu paaugliu, priklausomu nuo alkoholio ar narkotikų.

Daugelis jaunuolių prisiekinėja, kad jeigu norėtų, galėtų liautis, bet iš tiesų net neįsivaizduoja, kaip tai sunku. To neleidžia padaryti bendraamžių įtaka, narkotikų vartojimas bendravimui palengvinti, bėgimas nuo slegiančios tikrovės ir tikra priklausomybė nuo narkotikų. Laukti, kol paauglys pats liausis svaigintis, gali tekti be galo, be krašto, nes daugelis to niekada nedarys.

Tėvai turi ryžtis ir ką nors daryti, kad vaikas liautųsi vartojęs alkoholį ar narkotikus. Paprastai detoksikacijos programos būna sėkmingos. Vos tik jaunuolis pajunta nuotaiką nebesvyruojant ir be alkoholio ar narkotikų, pats nori tęsti abstinenciją. Bet keliolika mėnesių, kol organizmas išsivalo, alkoholio ar marihuanos vilionės kabo kaip debesis. Sunku atsisakyti senų įpročių, o svaiginimasis dažnai būna malonus, kaip ir buvimas su draugais, kurie taip pat vartoja narkotikus.

Priimtas į narkomanų ar alkoholikų grupę paauglys jaučiasi patogiai, žino savo vietą ir pagaliau jaučiasi grupės nariu. Dažniausiai tai yra nepasitikintys savimi jaunuoliai, bijantys, kad nevartojantys narkotikų paaugliai nepriims į savo tarpą. Jiems atrodo geriau priklausyti bet kam negu niekam, būti su vartojančiais narkotikus daug geriau nei vienam. Jaunuoliai teigia, kad vartodami narkotikus gali įveikti kompleksus - atsiranda humoro ar tiesiog patogumo jausmas. Labai sunku atsisakyti įpročio, kuris jaunuoliui patinka ir leidžia jaustis turinčiam savo vietą ir pritampančiam daugelyje paauglių grupių. Tapti „švariam“ ir geram atrodo grėsminga. Tai reikštų, kad reikės susirasti naujų draugų, visą dieną vadovautis tikraisiais jausmais, užuot dirbtinai kūrus nuotaikas, pagaliau pamatyti save tokį, koks esi iš tikrųjų.

Kaip elgtis tėvams?

Jeigu įtariate, kad jūsų vaikas vartoja alkoholį ar narkotikus, tai dažniausiai taip ir yra. Ką įtariantys tėvai turėtų daryti? Pirmiausia vaikui pasakyti, kad norite išgirsti, ką ir kaip dažnai jis vartoja. Daugelis vaikų, su kuriais kalbu, sako, kad narkotikus vartoja rečiau ir po mažiau, nei yra iš tikrųjų (apie tai sužinau tik tada, kai prisipažįsta). Todėl tėvams siūlau mintyse padvigubinti tą narkotikų ar alkoholio kiekį, kurį sūnus ar duktė prisipažįsta vartojantys. Jei sako, kad marihuaną rūko du kartus per savaitę, tai greičiausiai bus keturi arba penki kartai. Jaunuoliai nurodo mažesnį kiekį dėl šių priežasčių: jie neprisimena, kiek kartų rūkė, gėrė ar uostė, arba nenori, kad jūs išsigąstumėte, kad jie taip dažnai vartoja.

Jums taip pat reikėtų paklausti, su kuo rūko ar geria ir kaip įsigyja svaigalų, nors vargu ar sulauksite atsakymų į šiuos klausimus. Paaugliams nepatinka skųsti kitus, todėl nesitikėkite gatavų atsakymų. Rūpinkitės tik savo vaiku ir kaip jam padėti.

Esu tvirtai įsitikinusi, kad alkoholikas geria ne vien dėl kompanijos, o narkomanas rūko ne tik kartą kitą. Jei norite, kad vaikas liautųsi vartojęs svaigiąsias medžiagas, jis turi visai nutraukti jų vartojimą. Paaugliams nepatinka tą girdėti. Jie prisiekinėja, kad gali „save kontroliuoti“, bet po truputį vėl pradeda vis daugiau ir dažniau svaigintis, ir senas įprotis grįžta. Kompromisų dėl narkotikų ar alkoholio vartojimo negali būti. Reikia sūnui ar dukrai pasakyti „arba-arba“, ir taip, kad tikrai suprastų.

Jei jaučiatės nepakankamai stipri pasakyti vaikui taip, kad klausytų, suraskite, kas galėtų tą padaryti. Kai kuriuose rajonuose vykdomos piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis programos, jos nebrangios, finansuojamos valstybės. Užrašykite ten savo vaiką ir priverskite lankyti paskaitas; jei atsisakys, gali tekti kreiptis į prievartą taikančių tarnybų darbuotojus. Esu dirbusi su tėvais, kurie turėjo skambinti į policiją ir pasakyti, kad jų vaikas turi narkotikų - tėvams labai sunku apsispręsti tą padaryti. Iš pradžių paauglys bus įtūžęs, bet vėliau jums padėkos. Jaunuoliai, kurie svaiginasi, negali aiškiai mąstyti, o jūs negalite pasikliauti jų sprendimais. Turite patys nuspręsti dėl jų. Tvirtai išdėstykite savo reikalavimus, pasitelkite į pagalbą visuomenės, jei reikia, ir prievartos tarnybas - tik nestovėkite iš bejėgiškumo grąžydama rankas. Vaikai, žinantys, kad jų tėvai nieko nedarys siekdami priversti juos liautis svaiginusis, pradės tuo didžiuotis, taps įžūlūs ir vartos alkoholį ar narkotikus dar dažniau. Labai aiškiai pasakykite, kad netoleruosite jokio vartojimo, ir tegul gerai žino, ką darysite: „Jei vartosi, tavo laisvė bus labai suvaržyta. Jei ir tai nepadės, negalėsi matytis su draugais. Jei dar svaiginsies, užrašysiu į ambulatorinę gydymo programą, o jeigu ir tai negelbės, gulsi į stacionarą.“ Kai sūnus ar duktė žinos, kad kalbate rimtai, privalės kreipti dėmesį. Gal tai jo ir nesustabdys, bet jūs bent atvirai pasakysite, kas bus. Tada taip ir elkitės! Grasinimas be jokių bausmių yra tik muilo burbulas, ir vaikai tai greitai pajus.

Testavimas ir prevencija

Jei norite, kad vaikas visiškai liautųsi svaiginęsis, kol dar gyvena namuose, nebrangūs alkoholio ar narkotikų testai šiuo atveju neįkainojami. Jūsų gydytojas gali rekomenduoti būdą, kaip ištirti narkotikų kiekį šlapime. Yra geras ir paprastas, namų sąlygoms tinkantis testas ištirti alkoholio kiekį seilėse. Primygtinai siūlau daugelio savo klientų tėvams testu tikrinti vaikus kiekvieną kartą, kai grįžta iš vakarėlio ar iš pasivaikščiojimo su draugais. Jeigu jūsų sūnus ar duktė žinos, kad kaskart tikrinsite, tikėtina, kad nesisvaigins. Jeigu tingėsite patikrinti ir liausitės, galite būti tikri - jis vėl pradės! Tėvų įsikišimas yra būtinas. Baimė, kad gali būti sučiuptas, skatina mažiau rūkyti marihuanos ar gerti, ypač jei bausmės labai griežtos. Pavyzdžiui, privilegijos vairuoti automobilį netekimas ar laisvės suvaržymas. Tai padės vaikui įtikimai pasiaiškinti draugams. („Šiandien negaliu gerti, nes kai tik grįšiu, tėvai patikrins alkoholio kiekį seilėse.“)

Septyniolikmetis Skotas buvo pirmūnas, dalyvavo mokyklos būreliuose, bažnyčios jaunimo grupėje, lankė treniruotes. Būtų tikras šaunuolis, jei nebūtų žinoma, kad jis užsislėpęs alkoholikas. Pas mane jį atvedė tėvas, kai vaikinas, būdamas neblaivus, antrąkart nusikalto - girtas vairavo automobilį ir įsivėlė į muštynes. Skotas man papasakojo, kad pastaruosius metus gėrė tikrai daug. Kai paklausiau, kaip dažnai, buvau priblokšta - jis beveik kasdien vartojo alų arba stiprius alkoholinius gėrimus prieš mokyklą, mokykloje ir iš jos parėjęs, o penktadienio ir šeštadienio vakarais tiesiog nusitašydavo. Skoto tėvai žinojo, kad jis vartoja alkoholį, bet manė, kad su saiku - galbūt bokalą kitą alaus su draugais savaitgaliais, bet dar nėra dėl ko nerimauti. Sužinoję, kiek Skotas iš tikrųjų gėrė, buvo apstulbę - kaip galėjo nematyti pavojaus ženklų: prastėjančių pažymių, mažiau su šeima praleidžiamo laisvalaikio ir didelio nuotaikos svyravimo. Skotą teko siųsti į anoniminių alkoholikų grupę, skirtą vyresniesiems paaugliams. Tik daugiau kaip po trijų susirinkimų jis prisipažino, kad yra alkoholikas - tas žodis Skotui labai nepatiko, bet taikliai jį apibūdino. Skotui labai padėjo jo globėjas ir kiti anoniminių alkoholikų grupės nariai, todėl jis pavyzdingai lankė vakarinius grupės užsiėmimus. Anoniminių alkoholikų grupė padeda daugeliui ir pirmiausia reikėtų rinktis ją, kaip daug nekainuojantį pirmąjį alkoholio atsisakymo būdą.

Šeron, kita paauglė, vartojo ir narkotikus (marihuaną ir LSD), ir alkoholį. Ko tik tėvai nedarė norėdami padėti Šeron (papirkinėjo, vedė pas psichologus, į Anoniminių alkoholikų draugiją, galiausiai gydė stacionare), niekas netiko. Pasitaikius pirmai progai ji vėl svaigindavosi. O padėjo alkoholio kiekio seilėse matavimo testas. Tai lengvai gaunama chemiškai apdorota lazdelė, kurią reikia įsikišti į burną ir surinkti seilių. Po dviejų minučių lazdelės spalva pasikeis, jei Šeron bus nors kiek išgėrusi alkoholio. Taigi iš karto ir bus nubausta. Pirmuosius tris mėnesius Šeron tėvai tyrė alkoholio kiekį kiekvieną vakarą ir ji nė karto nebuvo išgėrusi. Kasdien taip pat buvo tiriamas marihuanos ir LSD kiekis šlapime. Vien žinojimo, kad tėvai išsiaiškins, ar ji vartojo narkotikus, užteko, kad Šeron liautųsi. Ji nenorėjo būti nubausta, prarasti teisę naudotis automobiliu, be to, testas buvo geras pasiaiškinimas, kai draugai įkalbinėdavo parūkyti ar išgerti. Šeron vis dar nevartoja svaigalų, o tėvai ją rečiau tikrina. Pagaliau ir jos potraukis vartoti narkotines medžiagas pradeda mažėti, bet neabejoju: jeigu tik tėvai liautųsi tikrinę, Šeron vėl pradėtų svaigintis. Prireiks ilgų abstinencijos mėnesių, gal net metų, kol priklausomybė gerokai sumažės. Be to, mergina pradeda apie save manyti ne tik kaip apie narkomanę. Ji vėl užsirašė į beisbolo komandą, turi darbą ir sutaria su tėvais. O šie pradėjo dukterimi pasitikėti, nes pastebėjo, kad ji ima įveikti įprotį vartoti alkoholį ir narkotikus. Reikia tikėtis, kad duktė tėvų neapvils ir toliau labai stengsis. Kol kas Šeron neblogai sekasi, bet taip yra tik todėl, kad tėvai trumpai ir aiškiai pasakė: daugiau ne.

Specialistų įžvalgos ir rekomendacijos

Kai vaikas pradeda vartoti svaiginančias medžiagas, pirmiausia keliamas klausimas - kodėl. Klaipėdos priklausomybės ligų centro vaikų ir paauglių psichiatrė Banga Nastopkaitė pabrėžė, kad už vaiko elgesį pirmiausia atsakingi tėvai, tačiau dauguma vaikų, įnikusių į alkoholį ar kitus kvaišalus, auga nedarniose ar nepilnose šeimose, kuriose vaiko poreikiai yra nepatenkinti arba tenkinami netinkamai. Psichikos sveikatos specialistai vieningai sutaria, kad svarbiausias darnios šeimos rodiklis - ar vaikas jaučiasi reikalingas ir laimingas namuose. Jei jaučiasi nelaimingas, tai labai tikėtina, kad ieškos laimės pojūčio kitur, o ne pozityviuose santykiuose su žmonėmis. Tariamą laimę vaikas atranda pavartojęs alkoholio, tam tinka narkotikai ar kitos svaiginančios medžiagos, kurios vaiką bent laikinai atitraukia nuo nemalonios realybės.

Beje, kompiuteris taip pat yra priemonė, kuri padeda nelaimingam vaikui ar jaunuoliui laikinai pabėgti nuo skaudžios tikrovės į iliuzijų pasaulį. Deja, iliuzija veikia laikinai, greitai išsisklaido, o tikrovė ima atrodyti dar skaudesnė. Laikui bėgant norint užslopinti vidinį skausmą reikia dar didesnės svaigalų dozės ir aštresnių pojūčių. Taip vystosi priklausomybė.

Kartais stebimasi, kodėl augęs, atrodytų, tvarkingoje šeimoje paauglys pasuka svaiginimosi ir nusikaltimų keliu. Ko jam trūksta, juk viską turi? Šį klausimą ištaria bemaž visi tėvai, nesuvokdami, kodėl vaikas nuo jų nusisuko ir susidėjo su „blogais“ draugais. O ką reiškia „viską“ turi? Pavalgęs, apsirengęs, turi kompiuterį, naujausio modelio išmanųjį telefoną, dviratį, mopedą, namai tvarkingi, giminės padorūs. Ar vaikas yra gerbiamas? Ar įsiklausoma į jo norus, ar skiriama pakankamai laiko bendrauti, pabūti kartu? Ar šeimoje naudojami pozityvūs auklėjimo metodai, ar auklėjimas remiasi bausmėmis? Ar vaikas dažniau giriamas, ar kritikuojamas? Neretai šie klausimai priverčia susigūžti „tvarkingais“ save vadinančius tėvus.

Specialistai pažymi, kad dažniausiai į narkotikus linksta vaikai, augantys šeimose, kuriose nėra jokios kontrolės arba vyrauja perdėta vaiko elgesio kontrolė. Taip pat riziką ieškoti nusiraminimo svaigaluose turi vaikai, kuriais tėvai nepasitiki ir kurio norų bei interesų negerbia. Kitos priežastės, galinčios pastūmėti vaiką svaigintis, - bendraamžių įtaka, brendimo krizė, lengvai prieinami narkotikai ir alkoholis.

Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos-integracijos centro „Apsisprendimas“ projektų vadovė Svetlana Zaivej teigė, jog dažnais atvejais tėvai tik po metų ar kelių sužino, kad vaikas vartoja narkotikus. Tada tėvams būna šokas ir jie reaguoja neadekvačiai - su pykčiu, kritika, pasmerkimu ir t. t. Tačiau patiems tėvams ar globėjams reikėtų užduoti klausimą sau: o kodėl aš nemačiau? Dalis tėvų ar globėjų aklai neigia tą faktą, kad jų vaikas vartoja narkotikus, nes realybė jiems atrodo per skaudi. Kiti tėvai net nemato ir nesuvokia vaiko elgesio pokyčių, nes patys nuolat apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų.

Psichiatrė B. Nastopkaitė pastebėjo, kad šiame laikmetyje auga vaikų karta, kurių tėvai vartojo ar tebevartoja kvaišalus. Jei vaikas girdi, kaip tėvas ar motina giriasi, jog jaunystėje bandė „žolės“ ir narkomanu netapo, tai vaikas ir suvokia, kad narkotikai nėra pavojingi, svarbu vartoti „su protu“. Būna atvejų, kai narkotikus vartojantį vaiką pas psichiatrą atveda mama, kuri pati nuolat rūko „žolę“ ir savo elgesiui yra visiškai nekritiška.

Suaugusiems asmenims, priklausomiems nuo narkotikų ar alkoholio, padariusiems nesunkius nusikaltimus, teismo sprendimu gali būti taikomas nurodymas gydytis, o jei asmuo atsisako, paskiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Tokia dalinai priverstinio gydymo praktika viltis yra pateisinusi, nes nemažai priklausomų žmonių, nors ir nenorėdami gydytis, patekę į reabilitacinę bendruomenę ar gydymo programą, keičia požiūrį į priklausomybę bei savo elgseną, sąmoningai atsisako narkotikų ir ima keisti gyvenimo būdą.

Nusikalstantys vaikai priverstinai yra nukreipiami į socializacijos centrus, tačiau, specialistų nuomone, ši priemonė nesprendžia vaiko priklausomybės nuo svaigalų problemos, kartu ir jo destruktyvios elgsenos. Šiuo metu diskutuojama dėl priverstinio vaikų gydymo, tačiau terminas „priverstinis“ gąsdina atsakingus už vaiko teises specialistus. Kauno priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja, psichologė Žaneta Žalkauskaitė pastebėjo, kad nereikėtų bijoti šio termino, nes vaikas nesuvokia savo elgesio pasekmių ir įpareigojimas dalyvauti sveikimo ir reabilitacijos programoje vietoj socializacijos centro būtų gera alternatyva priklausomiems nuo svaigalų nepilnamečiams.

Svetlana Zaivej teigė, kad apie pagalbą į priklausomybių liūną įklimpusiems vaikams kalbama daug, tačiau realių veiksmų atsakingų institucijų darbuotojai nesiryžta daryti. Kaimyninėse šalyse, pvz., Suomijoje, Latvijoje, jau senokai veikia specializuotos programos, teikiančios kompleksinę pagalbą šeimai ir įpareigojančios vaikus gydytis, tačiau pas mus delsiama pasinaudoti teigiama kaimynų patirtimi.

Tarp specialistų sklando posakis, jog dažnu atveju vaikui padėti bus galima tik tada, kai jis suaugs ir taps „normaliu“ narkotikų vartotoju su stažu, kuris pavargęs nuo pasekmių kreipsis pagalbos pats arba teismas jam nurodys gydytis.

Psichiatrė B. Nastopkaitė pritarė, kad vaikams būtina suteikti galimybę gydytis, užuot juos laikinai izoliavus nuo visuomenės. Vaikas gali pakeisti savo elgesį tik tada, kai patenka į aplinką, kurioje jis yra gerbiamas ir yra sudarytos sąlygos suvokti priklausomo elgesio pasekmes bei asmenines problemas.

B. Nastopkaitė išsakė nuomonę, jog labai trūksta vaikų psichiatrų, nes nemaža dalis vaikų, įnikusių į svaigalų vartojimą, turi įvairių psichikos sutrikimų. Pasak psichiatrės, neretai tėvai nedrįsta pripažinti, kad jų vaikas turi protinių ar kitokių raidos sutrikimų ir tada jie verčia vaiką mokytis, būti tokiu kaip kiti ar net geresniu. Dažnu atveju perdėtus reikalavimus savo vaikams kelia tėvai, užimantys aukštą socialinį statusą visuomenėje. Tačiau toks tėvų spaudimas žemina vaiko savivertę, vaikas jaučiasi nepritampantis, blogesnis nei perspektyvūs moksle ar kitose srityse bendraamžiai ir čia narkotikai tampa savotišku „išsigelbėjimu“, nes pradėjęs vartoti vaikas pasijaučia pranašesniu už kitus.

Psichologė Ž. Žalkauskaitė akcentavo, kad, be gretutinių psichikos sutrikimų, neretai vaikų priklausomybės dubliuojasi, paaugliai eksperimentuoja, vartoja įvairias svaiginančias medžiagas. Iš esmės reikalingas kompleksinis gydymas, tačiau dėl vaikų psichiatrų trūkumo kokybiškos paslaugos vaikams yra ribotos. Kitų specialistų, t.y. psichologų, socialinių darbuotojų ir slaugytojų, norinčių ir galinčių dirbti su vaikais, pakanka.

Pasak psichiatrės B. Nastopkaitės, tėvai ar globėjai pirmiausia turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku ir bandyti išsiaiškinti, kas darosi, kokias narkotines medžiagas vartojo, ir kartu su vaiku tartis, kaip užkirsti kelią svaiginimuisi. Jei tai buvo vienkartinis pabandymas, gali pakakti geranoriško pokalbio ir vaikas supras, kad jo eksperimentavimas su kvaišalais buvo neteisingas.

Jei narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimas tęsiasi ilgesnį laiką, būtina specialisto konsultacija. B. Nastopkaitė teigė, jog tėvai neretai elgiasi neteisingai, kai su pykčiu ir grasinimais vaiką verčia kreiptis į specialistą ar gultis į stacionarą. Jei vaikas ir sutinka, tokio gydymosi rezultatas dažniausiai būna niekinis. Bandydami įkalbėti vaiką kreiptis pagalbos, tėvai savo elgesiu ir žodžiais turėtų parodyti, kad vaikas jiems yra svarbus, jog jie yra susirūpinę ir siekia padėti. Sėkmingo gydymosi rezultatas dažniausiai pasiekiamas tada, kai vaikas, nors ir nenorom, pats išreiškia sutikimą gydytis.

Jei vaikas kategoriškai atsisako kreiptis į psichiatrą ar psichologą arba neigia akivaizdų narkotikų vartojimo faktą, pasak B. Nastopkaitės, tėvai turėtų patys kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, kad išsiaiškintų, kaip toliau elgtis su vaiku.

Psichologė Ž. Žalkauskaitė išsakė nuomonę, kad kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus nėra populiaru, ypač dėl vaikų girtavimo ar narkotikų vartojimo. Tėvai nepripažįsta savo atsakomybės bei klaidų ir bando vaiką „auklėti“ patys. Poveikio priemonės dažniausiai būna negatyvios, o tai dar labiau supriešina vaiką su tėvais ir atitolina pagalbos galimybes.

Kai tėvai pagaliau pripažįsta savo bejėgiškumą ir ryžtasi kreiptis į specialistus, neretai problema būna jau įsisenėjusi, jie būna praradę autoritetą ir jiems motyvuoti vaiką kreiptis pagalbos yra sudėtinga. Todėl norėdami pastūmėti vaiką gydytis, tėvai turėtų pasitelkti į pagalbą žmones, kurių nuomonė vaikui gali būti reikšminga: gydytoją, mokytoją, psichologą ar socialinį pedagogą.

S. Zaivej atkreipė dėmesį, kad narkotikus vartojančiam paaugliui yra labai svarbūs draugai, su kuriais jis leidžia laiką ir svaiginasi, nes jie priima jį tokį, koks jis yra. Tėvai į narkotikų kelią pasukusiam vaikui reikalingi tik tam, kad iš jų gautų pinigų. Į priklausomybę įklimpę vaikai nuolat ieško būdų, kaip apgauti tėvus, manipuliuoja jais, o tėvai, apimti baimių ir nesuvokimo, kas vyksta, daro klaidas, sudarydami sąlygas vaikams vartoti kvaišalus.

Jei tėvai ar globėjai išsiaiškina, kad vaikas tikrai vartoja narkotikus, jie turėtų elgtis taip, kad neliktų jokių kitokių alternatyvų, tik gydymasis: neduoti pinigų telefonui, maitinti tik namuose, vaikui paaiškinti, kad jei pareis apsvaigęs ar bandys vogti iš namų, bus informuojama policija ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tėvai neturėtų laukti, kol minėtų tarnybų darbuotojai dėl nusikalstamo vaiko elgesio patys juos aplankys, bet patys kreiptųsi pagalbos, pripažindami, kad yra nepajėgūs padėti savo vaikui.

Pagalba dažnu atveju pirmiausia reikalinga būtent tėvams ar globėjams, kad gautų objektyvios informacijos apie narkotikų, alkoholio ir kitų svaigalų poveikio ypatumus, susivoktų savo jausmuose, realiai įvertintų savo elgesį su vaiku ir padarytų išvadas, ką daryti ir ko nedaryti.

tags: #vaiku #apsigimimai #nuo #narkotiku

• Vaiko nešiojimas skaroje: kada pradėti
• Kaip krizinės situacijos keičia visuomenės požiūrį į vaiko teises?
• Nėštumo sukeltas pykinimas: sprendimai
• Kaip prižiūrėti naujagimio odą: svarbiausi patarimai tėvams
• Kaip palengvinti dieglius nėštumo metu