Vaiko kalbos sistemos neišsivystymas: priežastys, požymiai ir pagalbos būdai
Sklandi kalba yra labai svarbi vaiko raidos dalis. Kalba vaikui būtina norint suprasti kitus ir būti suprastam. Kalboje gimsta sąmoninga mąstysena. Sutrikus kalbai, vaikas netenka galimybės visavertiškai bendrauti.
Kalbos neišsivystymo priežastys
Dažna pirminio kalbos neišsivystymo priežastis - ankstyvas organinis galvos smegenų pažeidimas. Smegenis pažeidžia intoksikacijos, asfiksijos, centrinės sistemos ligos bei traumos. Neigiami faktoriai vaisių gali veikti nėštumo periode, gimdymo metu ir pirmaisiais gyvenimo metais. Sunkiausi kalbos trūkumai atsiranda dėl vaisiaus centrinės nervų sistemos pažeidimo III-IV mėnesį.
Kalbos formavimuisi turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį vaiko gyvenimo pusmetį gydytojai nustato raumenų tonuso sutrikimą, jam pasireiškus, vaikas yra glebus, nenoriai sėdasi. Toks sutrikimas lemia ir kalbos vystymąsi - jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai stebi pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas.
Mažylio kalbos raidai įtaką daro ir artimų žmonių kalba. Jeigu šeimoje kalbama rišliai, taisyklingai, vartojant turtingą žodyną, vaikas natūraliai to mokosi. Nepakankamas bendravimas su vaiku, perteklinis skaitmeninių technologijų naudojimas taip pat gali lėtinti kalbos raidą. Logopedai, raidos ir kiti specialistai vienbalsiai tvirtina, kad perteklinis skaitmeninių technologijų naudojimas vaikams yra žalingas.
Ankstyvieji kalbos neišsivystymo požymiai
Ankstyvajame amžiuje, t.y. nuo gimimo iki 2 metų, vertėtų atkreipti dėmesį į galimus ankstyvuosius sutrikimo raiškos požymius, tokius kaip ribotas poreikis bendrauti, sunkumai suprasti artimiausios aplinkos daiktų pavadinimus, menka tariamų garsų įvairovė, nepakankami judesių mėgdžiojimo gebėjimai, vėluojantis pirmųjų žodžių tarimas ir lėtesnė motorikos - sėdėjimo, ropojimo ir vaikščiojimo raida.
Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima), svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).
Kalbos neišsivystymo lygiai ir pasireiškimai
Lietuvoje kalbos raidos sutrikimas įprastai įvardijamas kaip kalbos neišsivystymas. Kalbos neišsivystymas (skiriami nežymus, vidutinis, žymus) - tai kalbos sutrikimas, apimantis visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą: sutrikdytą garsų tarimą, foneminės klausos sutrikimą, žodyno skurdumą, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamą susiformavimą. Paprastai vaikams iki 4 - 5 m. kalbos neišsivystymas nustatomas retai.
Nežymus kalbos neišsivystymas
Nežymus kalbos neišsivystymas pasižymi kai kuriais fonetiniais, leksiniais gramatiniais trūkumais. Vaikai kalba labai paprastais sakiniais, išreiškia pagrindines mintis, kurios be konkrečios situacijos ne visada suprantamos. Būdingi trumpi neišplėstiniai sakiniai. Žodynas gausesnis, bet dar ribotas. Nepavadina kiek retesnių veiksmų: irkluoja, čiuožia, slidinėja, rieda, šliaužia. Būdvardinis žodynas dar labai skurdus. Savarankiškoje kalboje vengia vartoti ne visai žinomus žodžius. Išlieka tarimo trūkumų (sigmatizmas, rotacizmas, lambdacizmas, skardžiųjų, minkštųjų priebalsių tarimo sutrikimai). Pasireiškia netaisyklingu garsų tarimu, vienų garsų keitimu kitais. Silpni žodžių darybos, kaitymo, valdymo, derinimo įgūdžiai, pvz. vartoti įvardžius, paprastus prielinksnius, kartais jungtukus. Mažybiniai daiktavardžiai.
Vidutinis kalbos neišsivystymas
Vaikai gerai supranta kalbą tik konkrečioje situacijoje. Gali suprasti du ar daugiau nurodymų. Kalba sudaro keletas garsažodžių ar žodžių santraukų. Painioja daiktų ir veiksmų pavadinimus. Bendraujama dažnai iškreiptais, bet jau tikrais žodžiais. Pagerėja impresyvioji kalba. Suprantamos tik kai kurios gramatinės formos. Tai ryškiausio agramatizmo periodas. Daromos grubios žodžių kaitymo, derinimo, valdymo klaidos. Sakiniai trumpi. Pasakojimai situatyvūs. Labai ryškūs garsų tarimo trūkumai. Iškreipia daugiaskiemenius žodžius, praleidžia, sukeičia vietomis skiemenis garsus. Pasyvus žodynas žymiai gausesnis už aktyvųjį. Nepavadina kiek retesnių veiksmų.
Žymus kalbos neišsivystymas
Šiuo atveju vaikai neturi poreikio mėgdžioti suaugusių kalbą, bandydami kartoti pasako tik atskiras žodžio dalis. Pasyvus žodynas žymiai gausesnis už aktyvųjį. Gali būti praleistos pagrindinės ar antrininkės sakinio dalys, neretos žodžių tvarkos, derinimo klaidos. Retai pasakoja savarankiškai, dažniausiai tik vardijami veikėjai, daiktai, veiksmai. Dažnai nežino spalvų, formų pavadinimų. Beveik nevartoja būdvardžių. Kartais vienažodžių sakinių periodas užsitęsia iki šešerių-aštuonerių metų amžiaus.
Kiti kalbos sutrikimai
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo.
Dislalija (šveplavimas)
Dislalija (šveplavimas) - garsų tarimo sutrikimas, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparto inervacijai. Netaisyklingai tariami kalbos garsai, praleidžiami, painiojami, keičiami lengvesniais. Tai garsų tarimo trūkumai, atsiradę dėl netinkamos artikuliacijos ar nepakankamai išlavėjusios foneminės klausos. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus.
Dizartrija
Dizartrijai būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos (netikslus dvibalsių ir balsių tarimas, priebalsių iškraipymas, praleidimas, kietųjų priebalsių minkštinimas, skardžiųjų priebalsių duslus tarimas), netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu. Vaikams, kuriems nustatoma dizartrija, paprastai nustatomi ir bendrosios motorikos sutrikimai, pasireiškiantys galūnių pareze arba paralyžiumi, neretai kartu būna ir ataksija, pasireiškianti judesių netikslumu, neharmoningumu, nerangumu. Dizartrijos skirtomos į kelias grupes, priklausomai nuo kalbos sutrikimų raiškos.
Alalija
Alalija - visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje. Vaikams, kuriems nustatomas šis kalbos sutrikimas, stebima dėmesio garsiniams dirgikliams stoka, silpna girdimoji atmintis, nepastovus girdėjimo slenkstis, nepakankama klausos ir kitų pojūčių sąveika.
Mikčiojimas
Mikčiojimas - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, dėl kurio sutrinka normalus kalbinis bendravimas. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Tai dažniausiai pasireiškia trečiaisiais - penktaisiais gyvenimo metais, gausėjant aktyviajam žodynui ir plėtojantis rišliajai kalbai. Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Pagrindinis mikčiojimo požymis yra kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą.
Disfonija
Disfonija - tai dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų. Disfonija pasireiškia tonacijos grubumu, pridusimu, gergždimu, čaižumu. Dažnai esant tokiems pakitimams balsas yra žemas. Viena iš disfonijos formų yra fonastenija, kuriai būdingas tonacijos sutrikimas, atsiradęs dėl balso aparto nuvargimo.
Vaikų afazija
Vaikų afazija - tai susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.
Specifinė kalbos raida
Specifinė kalbos raida - šiuo terminu apibūdinama netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių: raidos (sutrikusio intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų), sensorinių (klausos, regos sutrikimų), fizinių funkcijų (judesio ir padėties sutrikimų) ir kitų sveikatos sutrikimų (lėtinių neurologinių sutrikimų), kurių kilmė gali būti biologinė.
Disgrafija
Disgrafija - specifinis rašymo sutrikimas. Disgrafija traktuojama kaip rašymo kodavimo operacijų: rišlaus teksto bei atskiro sakinio vidinio programavimo gramatinio apiforminimo, fonemų parinkimo, foneminės analizės trūkumai. Pagrindinis disgrafijos požymis - žodžių struktūros klaidos: praleidinėjamos, pakeičiamos kitomis ir sukeičiamos vietomis raidės, skiemenys, prirašomos nereikalingos raidės, sujungiami du žodžiai į vieną, žodžio dalys rašomos atskirai. Gali būti ir grafinių klaidų: panašių raidžių sukeitimų, raidžių elementų pakeitimų, raidžių iškreipimų. Dažnai vaikams, kuriems nustatoma disgrafija, ypač pradinėse klasėse, kyla sunkumų mokantis pažinti raides, jas įsiminti, jungti rašant į skiemenis, žodžius.
Disleksija
Disleksija - specifinis skaitymo sutrikimas, nustatomas vaikams, turintiems normalų intelektą, geras socialines, kultūrines sąlygas. Disleksija siejama su sunkumais, susijusiais su mokymusi skaityti sklandžiai ir su tiksliu suvokimu. Disleksijų simptomatika: sunkiai įsimenamos raidės, sukeitinėjamos jos pagal akustinį garsų ir grafinį raidžių panašumą, skaitymas paraidžiui, nemokėjimas sujungti raidžių į skiemenis, priebalsių jų samplaikose praleidimas, nereikalingų raidžių pridėjimas, sukeitimas jų vietomis, pakeitimas kitomis, skiemenų sukeitimas vietomis, blogas perskaitytų žodžių, sakinių, teksto suvokimas. Vėlesniuose skaitymo etapuose būdingi agramatizmai, sukeičiamos galūnės, blogai derinami žodžiai.
Pagalba ir parama vaikams, turintiems kalbos neišsivystymą
Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime.
Tėvų vaidmuo kalbos raidoje
Specialistų teigimu, geriausias būdas lavinti kūdikių ir ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbą yra bendravimas su suaugusiais. Tėvams labai svarbu nuo pat kūdikystės kuo daugiau kalbėti su vaiku. Vaikui augant ir pradėjus kalbėti, reikėtų leisti ir raginti jį tai daryti.
Labai dažna tėvų daroma klaida yra per greita reakcija ir vaiko poreikių numatymas. Pavyzdžiui, tėvai supranta, kad vaikas nori vandens ir dar prieš jam spėjus paprašyti (ar bent pabandyti tai padaryti), iškart paduoda jam gertuvę. Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais.
Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Vengtinos elgsenos
„Vaikiška“ kalba, šveplavimas, išgalvoti žodeliai, netaisyklingai tariami žodžiai ar mažybinės jų formos skamba mielai, tačiau nuolat juos kartojantys suaugusieji šiuos žodžius normalizuoja ir įtvirtina vaiko kalboje. Tačiau netaisyklingai kalbančio vaiko barti ar pulti aktyviai taisyti nereikėtų, pakaks jo sakomus žodžius „persakyti“ taisyklingai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas prašo čiulptuko, kurį vadina „tiūtia“, paprasčiausiai pakartokite: „Nori čiulptuko?“. Jeigu vaikas sako „tatunis“ vietoje „traukinys“, paprasčiausiai pasakykite taisyklingą žodį: „Taip, tai traukinys“. Tokiu būdu pasieksite geresnių rezultatų, nei griežtumu ir negatyviu klaidos prabrėžimu.
Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis.
Smulkiosios motorikos lavinimo svarba
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Profesionalios pagalbos būdai
Kita vertus, daliai vaikų reikia ne tik tėvų, pedagogų, bet ir specialistų: logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo ir kt., pagalbos. Kitais žodžiais tariant - švietimo pagalbos. Kartais į vaiko problemas dėmesį atkreipia jį ugdantys pedagogai. Jie pataria kreiptis į specialistus ar vaiko problemas įvertinti įstaigos Vaiko gerovės komisijoje. Tėvams tai neretai sukelia nerimą. Tačiau tėvams reikėtų ramiai pamąstyti, kodėl šis pedagogo siūlymas sukėlė tiek nerimo? Gal jie ir patys atkreipė dėmesį į kai kurias vaiko problemas, tiktai save ramino: „Nieko, išaugs“.
Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas), kai negebama ištarti š, ž, č, dž, r garsų vaikui suėjus 5-5,5 metų, rodo, kad reikalinga logopedinė pagalba. Susirūpinti ir kreiptis į logopedą vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių svarbu aptarti su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kurie lavintų liežuvio, lūpų judesius. Vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas - garso tarimo įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje ir išmokymas jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų.
Logopedinė pagalba apima individualų pagalbos planą, sudaromą atsižvelgiant į kalbos sutrikimo pobūdį ir laipsnį bei vaiko amžių. Skiriamų pratybų skaičius - 1-3 pratybos per savaitę, trukmė - 20-30 min. priklausomai nuo konkretaus vaiko poreikių.
Ugdymo aplinkos pritaikymas
Kalbos raidos sutrikimą turintys vaikai ir paaugliai sėkmingai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau jiems būtina užtikrinti tinkamą pagalbą ir paramą. Siekiant sėkmingos vaikų, turinčių kalbos raidos sutrikimų, įtraukties ugdymo įstaigose, turėtų būti teikiama ne tik individuali ir grupinė pagalba specialisto kabinete, bet ir užtikrinama pagalba klasėje ar grupėje. Ne ką mažiau svarbus vaidmuo šių vaikų ir paauglių ugdyme tenka ir pedagogams, t. y. ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, pradinių klasių, dalykų mokytojams.
Pedagogai turėtų sumažinti ar apriboti foninį triukšmą, pavyzdžiui, uždaryti duris ir langus, skatinti vienu metu klasėje ar grupėje kalbėti tik vienam asmeniui. Siekiant, jog vaikui būtų lengviau sukaupti ir išlaikyti klausos dėmesį bei apdoroti kalbą, parinkti jam tinkamą sėdėjimo vietą klasėje ar grupėje, t. y. arčiau mokytojo, atokiau nuo triukšmingos aplinkos, kartu su jį palaikančiu bendraamžiu, su kuriuo, esant poreikiui, galėtų kartu atlikti užduotį, paprašyti pagalbos, paklausti. Patariama taikyti vizualų tvarkaraštį, dienos ar pamokos veiklų sąrašą, kurį reiktų reguliariai atnaujinti, pašalinant arba išbraukiant atliktas užduotis. Svarbu vartoti paprastus žodžius ir trumpus sakinius, kalbėti lėtai, vengti paslėptų reikšmių, abstrakčių žodžių, pernelyg ilgo kalbėjimo, tarp pagrindinių dalykų ir idėjų paaiškinimo daryti pertraukas. Pateikus reikiamą informaciją, ją reikėtų apibendrinti.
Atsižvelgiant į vaiko amžių, kalbos sutrikimo pobūdį, sudėtingumą, gretutinius mokymosi sutrikimus ir kt. ypatumus, gali būti taikomos kompensacinės strategijos, tikslingai pritaikomos kiekvienu individualiu asmens atveju. Jos gali apimti užduočių diferencijavimą, vertinimo pritaikymą, mokymąsi mokytis, organizuoti ir planuoti, mokymosi motyvacijos palaikymą, socialinės sąveikos skatinimą ir pan. Specialistai pataria sumažinti testų, atsiskaitymų, klasės ir namų darbų užduočių apimtį, klausimų skaičių arba skirti papildomo laiko joms atlikti. Leisti atlikti alternatyvias atsiskaitymo užduotis, pavyzdžiui, vietoje atsakinėjimo žodžiu vaikas gali atlikti testą. Jeigu yra poreikis, sudaryti sąlygas testus, atsiskaitymus atlikti individualiai, su logopedu ar specialiuoju pedagogu. Kalbos mokymosi sunkumai (sąvokų stoka, vyraujantys negebėjimas sklandžiai formuluoti ir reikšti mintis, pasakoti ir pan.) neturėtų daryti įtakos įvertinimui.
Kai vaikas suklysta kalbėdamas, atsakyti į tai pakartojant pasakytą žodį ar sakinį teisingai, bet tuo pačiu ir pozityviai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasakė „Aš vakar einu į parduotuvę“, galime atsakyti „Puiku, tu vakar ėjai į parduotuvę. Ką nusipirkai?“. Taip pat galime papildyti, išplėsti vaiko klaidingai pasakytą sakinį, pridėdami vieną ar du papildomus žodžius. Tai padeda vaikams mokytis naujų žodžių ir kalbėti ilgesniais sakiniais. Ruošiantis atsiskaitymams, pasiekimų patikrinimams, svarbu mokyti vaikus nusistatyti prioritetus, lavinti laiko planavimo ir valdymo įgūdžius, mokyti pasitikrinti savo rašto darbą, pastebėti ir išsitaisyti klaidas. Pateikti vaizdinius pavyzdžius, mokyti užsirašyti, pasibraukti ar kitaip pasižymėti esminę informaciją - taisykles, įvykių datas, sąvokas, jų paaiškinimus. Sudaryti sąlygas kurti palaikančius ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Pabrėžti vaiko stiprybes ir daromą individualią pažangą bei neakcentuoti nesėkmių.
tags: #vaiko #kalbos #sistemos #neissivystymas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
