Vaikų isterijos prieš miegą: suprasti, valdyti ir nuraminti
Vaiko emocinės iškrovos - tikras košmaras tėvams ir prikaustantis „spektaklis” smalsuoliams. Visgi šios scenos užkulisiuose slypi sudėtingi neurologiniai procesai, kuriuos suprasti svarbu kiekvienam. Apie tai, kas vyksta vaiko organizme isterijos metu ir kokie veiksmingi metodai padeda vaikui nusiraminti, pasakoja vaikų psichologės Justa Ryženinė ir Viktorija Urmanavičiūtė.
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų.
Žala abiem pusėms
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad vaikų isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. „Bet kokia stresinė situacija, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Jis kyla tiek vaikui, tiek tėvams, ir tas nerimas ateina su visomis galimomis rizikomis - padidėja kraujospūdis, o jei tai labai intensyvu ir vyksta dažnai, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai: galvos, pilvo skausmai, miego problemos“, - aiškina J.Ryženinė.
Isterijų poveikis neapsiriboja tik fiziologiniais simptomais. Psichologės teigimu, kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių situacijų. „Stresine gali virsti pati paprasčiausia situacija - pasiimti vaiką iš darželio, nes tuomet jį ištinka isterija. Arba drauge su vaiku eiti į parduotuvę, nes ten sudėtinga su vaiku susitarti, - pasakoja specialistė. - Tuo metu, kai ištinka isterija, tėvai patiria daug streso - viena vertus, dėl santykio su vaiku, nes jiems rūpi, bet nežino, kaip jam padėti, kita vertus - dėl išorinio spaudimo - nesinori, kad aplinkiniai stebėtų ir vertintų.”
Užsilieka „pirmame aukšte“
Su vaikais dirbanti psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. „Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas“, - sako psichologė.
Jos teigimu, kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. „Vadinkime, kad mūsų smegenys turi tris „aukštus”. Pirmasis yra atsakingas už primityvius elgesius, arba išlikimą. Antras aukštas atsakingas už mūsų emocijas - čia mes jau galime kažkiek kontroliuoti savo elgesį ir tikslus. Trečiasis aukštas, arba protingosios smegenys, atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę“, - dėsto specialistė.
„Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti“, - aiškina V.Urmanavičiūtė.
Priežastys įvairios
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų.
„Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų. Būtent tokiems vaikams ypač sunku valdyti savo emocijas“, - sako psichologė.
Antroji dažna isterijos priepuolių priežastis - jutimų apkrova. „Tai vadinamieji sensorinės integracijos iššūkiai. Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais - garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos.“
Ne mažiau svarbios yra ir fiziologinės priežastys. „Kartais isteriją gali išprovokuoti paprasčiausiai nepatenkinti elementarūs vaiko poreikiai: mokykloje per pertrauką nespėjo atsigerti vandens, nepavalgė pietų. Jei vaikai išalkę, pervargę, neišsimiegoję, isterijos priepuolio rizika didėja“, - priduria psichologė.
„Vaikui tėvo arba mamos dėmesys, bet koks - net ir šaukimas, barimas - yra geriau negu jokio dėmesio. - Viskas priklauso nuo to, kokiomis auklėjimo ir ugdymo strategijomis tėvai vadovaujasi.“
Kaip nuraminti vaiką?
„Saugaus prieraišumo teorija kalba apie tai, kad tėvams svarbu išlikti ramiems, pripažinti vaiko emocijas - „nėra ko pykti“ vertėtų keisti į „matau, kad tau dabar tikrai sunku, sukilo labai stiprios emocijos“. Ir padėti vaikui išgyventi tas emocijas, jaustis išgirstam, pabūti su juo tuo metu“, - aiškina psichologė.
Antra literatūroje sutinkama teorija siūlo kitokį požiūrį. „Tuo metu, kai kyla vaiko isterija, jeigu nekyla pavojus nei vaikui, nei aplinkiniams, būname prie vaiko, bet ignoruojame jo verksmą. O kai jis nusiramina, tada skiriame vaikui visą dėmesį - „jau nusiraminai? Apsikabinkime, - teoriją pristato J.Ryženinė. - Tai veikia tokiu principu: už tinkamą elgesį apdovanojame dėmesiu, o už netinkamą savo dėmesio vaikui neskiriame.“
V.Urmanavičiūtė antrina, kad pati svarbiausia taisyklė tėvams - išlikti ramiems. „Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Dažnai tėvai ar aplinkiniai, matydami vaiką isterijos metu, patys praranda pusiausvyrą - pradeda rėkti ar chaotiškai mėgina raminti. Iš tikrųjų būtina išlikti ramiems, nes vaiko smegenys fiksuoja mūsų būseną ir į ją reaguoja.“
Specialistės teigimu, tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą. „Svarbus tas švelnus, subtilus ir ramus buvimas šalia - „aš visai nesinervinu, esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu“. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus“, - pataria V.Urmanavičiūtė.
Kodėl neveikia?
Psichologė J.Ryženinė įspėja, kad neteisingai taikomi metodai paprasčiausiai neveiks. „Pavyzdžiui, vaiko sodinimas ant kėdutės. Mes dažnai kėdutes naudojame kaip bausmės priemonę - „nubausiu tave, dabar čia pasėdėsi“. Bet tikroji teorija sako, kad tai turėtų būti nusiraminimo vieta vaikui“, - aiškina psichologė.
„Kai vaikas ramus ir patenkintas, labai svarbu su juo aptarti, kad situacijoje, kai kyla pyktis, reikėtų eiti į sutartą ramią vietą, kurioje jis jausis saugiai ir jaukiai. Tikslas turėtų būti išmokyti vaiką tai pritaikyti bet kur ir bet kada.“
V.Urmanavičiūtė primena, kad tėvams būtina rūpintis ir savo sveikata: jų reakcijos į stresą tiesiogiai veikia vaiką.
Isterijos prieš miegą
Vaikui 21 mėnuo, iki šiol migdėmės tik supamoje kėdėje iki pat užmigimo. Buvau nusprendusi išbandyti Ferberio migdymo metodą, primom dienom lyg ir buvo viskas kaip aprašyta, vaikas paverkęs užmigdavo, tačiau vėliau vaikas sugebėjo išsiropšti iš lovelės su bortais, nuo to laiko migdymas - isterijos, miega lovoje tik kai migdo abu tėvai, jei migdo vienas - tik supamoje kėdėje, su ašarom ir klyksmais, ilgais pokalbiais, pakol vaikas užmiega, Patarkite kaip elgtis.
ATSAKYMAS: Nerekomenduojame taikyti Ferberio migdymo metodo. Vaiko migdymui geriausia turėti pastovų ritualą, kas vakarą kartoti kažkokius veiksmus ta pačia tvarka. Tarkim: vaiką perspėkite, kad jau ruoštųsi eiti miegoti (prieš pat miegą nerodykite filmukų ir neleiskite žaisti kompiuterinių žaidimų, nes jie neleidžia vaikui nurimti ir nusiteikti miegui), tada kartu nueikite nusiprausti, jei yra galimybė maudynės vonioje su mėtų ar levandų kvapais veikia raminamai, tada paskaitykite kartu pasaką ar pavartykite kokią knygutę, paglostykite nugarytę ar rankytę, prisilietimas vėl veikia raminamai. Pagulėkite šalia kol užmigs, nėra blogas ritualas, jei tik yra galimybė ir abiem tėvams pagulėti su vaiku prieš miegą, jei dar reikia supti, kiekvieną vakarą stenkitės linguoti lėčiau arba trumpiau.
Paprastai vaikai prieš miegą pasiima visą per dieną negautą tėvų dėmesį. Šiuo atveju reikia pasitelkti visą turimą kantrybę ir ramybę, ilginti mokinimą užmigti savarankiškai, tai negali būti staigus migdymo nutraukimas. Vaikui dar labai reikia Jūsų meilės ir šilumos.
Sėkmės.
Patarimai tėvams. Kaip prakalbinti dvikalbį vaiką?
Savo vaiko isterijos priepuolius ir kaip su tuo buvo sunku kovoti. Krinta ant žemės, trypia kojomis, muša mamytę, ne savo balsu rėkia… Kaip nuraminti vaiką? Kaip elgtis mamai? Kartojasi? Ar tai nėra ligos požymiai?
Šitokį vaiko elgesį yra patyrusi kiekviena šeima. Tai išraiška, reikalaujant iš aplinkinių dėmesio, norų išpildymo ir kt. svarbu palaukti. Reikalaudamas krūties, kūdikis verkia, nes jis alkanas. „Tu verki, nes esi alkanas, aš tave pamaitinsiu“. Trejų metukų mažylis reikalauja filmuko. „Tu nori žiūrėti filmuką? Aš tave suprantu, bet dabar miegosim, o po to įjungsime televizorių“. Arba: „Ar nori pasivaikščioti? Vaikas nepriima ilgų postringavimų. „Pažiūrėk, šuniukas eina pro mūsų kiemą. Įdomu, kur jis bindzena“. „Laikas miegučio. Ir mano Gretutė eina poguliuko“. Kartais padeda dainelės. „Man labai gaila, kad tu niekaip negali įveikti savo ožiuko. Palaukime, kol jis nusiramins“. Tėvai neturėtų šių vaiko scenų dramatizuoti. Jei tai kartojasi, tai pasižymėkite. Kai vaikas nusiramins, negrįžkite prie temos, dėl kurios tiek daug ašarų buvo išlieta. Jei tai žaidimų metas, paguldykite jį, jei „drama“ įvyko prieš miegą.
Jokiu būdu neleiskite vaikui pajusti savo verksmo galios. Jei vaikas ašaromis pasiekia pageidaujamo daikto, jis intuityviai suvoks savo pergalę. Ir tada dažniau sulauksite reikalavimų, išreikštų riksmu ir trypimu. Neturėtumėte vaizduoti, kad jaučiatės nelaimingas. „Aš žinau tiesą“. Nesijuokite iš vaiko. Vaikas labai skaudžiai išgyvena. Jis pyksta, pasimeta, nežino, kaip reaguoti. Tai sukelia jam nepilnavertškumo būseną. Tėvai neturėtų erzinti įpykusio vaiko. Jis ir taip jaučiasi nelaimingas. Jam atrodo, kad viskas griūva, netenka pusiausvyros - net tėvai, kai jam reikia pagalbos, jo nepalaiko! Jūsų tikslas - išmokyti vaiką garbingai suvaldyti savo pyktį, įtūžį. Nenusileiskite jo reikalavimams. Nepapirkinėkite savo vaiko saldumynais ar žaislais. Jei vaikas pradeda spekuliuoti ligomis ar skausmais, greitai pradės spekuliuoti ligomis ar skausmais. Vaikas neturėtų girdėti tėvų nesutarimų, priekaištų. Jei vaikas daužo galvą, spardo sieną, paklokite jam ant grindų apklotą ir paeikite į šoną. Vaikas neturi rasti užtarėjo.
Vaiko emocijos ir jų raida
Emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Žmogaus veidas geba sukurti virš 7000 veido išraiškų ir egzistuoja dešimtys įvairių emocijų. Vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Galite pastebėti, kad kūdikiams iki vienerių metų reiškiasi pirminės vaikų emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas. Antrinės vaikų emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika.
Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Galite rasti knygų, apžvelgiančių tiek pagrindines emocijas vienoje vietoje, tiek po atskirą knygą kiekvienai emocijai. Vaikų emocijų kortelės ir plakatai taip pat gali būti puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti. Galima ieškoti vienodų veidelių, juos aptarinėti, įvardinti tėvams savo emociją ir paprašyti vaikus parodant pirštu į kortelę papasakoti apie savo šiuo metu jaučiamą ar išgyvenamą emociją.
Vaiko emocinė raida - ašaros ir pykčio priepuoliai, vaiko isterijos
Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę). Nebūtinai visi vaiko bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja. Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“. Tokia situacija tėvų akimis dažnai gali atrodyti, kaip nevaldoma vaiko isterija, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko pagalbos šauksmas jums, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba efektyviai reguliuoti savo emocijų patys ir dar ne vienerius metus tam pasitelks pačius artimiausius žmones - tėvus.
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau. Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, tėvai pasakoja, kad 1 metų vaikas „isterikuoja“ ir paanalizavus situaciją, paaiškėja, kad labai dažnai egzistuoja gana paprasta priežastis - nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan. Atliepus šiuos poreikius ar išsiaiškinus, kad jie yra patenkinti, galima ieškoti tolimesnių priežasčių, kodėl įvyko vadinamos vaiko isterijos. Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs.
Tinkamas elgesys su vaiku isterijos metu
Tinkamas ir sveikas elgesys su vaiku tokiais atvejais - neatsiejama kūrybiškumo puoselėjimo dalis, nes aukštas emocinis intelektas yra viena iš svarbių kūrybiškumo dedamųjų. Pagrindinė taisyklė, kuri gali padėti išlaikyti šaltą protą net sudėtingiausiose situacijose - elgtis su savo vaiku, kaip su suaugusiu žmogumi, tačiau nesitikėti iš jo suaugusio žmogaus veiksmų ir elgesio. Svarbus patarimas - niekada tokio elgesio nepriimkite asmeniškai. Atsiminkite, tai, kaip vaikai elgiasi priešindamiesi nustatytoms riboms, yra tik jų vystymosi fazės padarinys (1,5 - 5 metų amžiaus vaiko smegenų priekinės skilties (atsakingos už mąstymą, planavimą, sprendimų priėmimą, dėmesį) dalis dar yra labai nebrandi ir tik pradedanti vystytis, todėl vaikų emocijos yra daug stipresnės už jų kūną).
Kitaip tariant, tokio amžiaus mažylis net jeigu ir supranta, kad apimtas emocijų elgiasi netinkamai, dėl smegenų nebrandumo, jis negali sustabdyti savo veiksmo ir priimti teisingo sprendimo. Jis žino, kad negalima mušti draugo, kai šis neduoda žaislo, kad negalima mėtyti maisto ant žemės, jei nenori jo valgyti, kad jums skaudu, kai supykęs jus vadina negražiais žodžiais, tačiau jo impulsai, valdomi smegenų, nusprendžia kitaip.
Ribų nustatymas - kokios ir kaip?
Kai vaikas pradeda tyrinėti pasaulį, dėl jo paties ir kitų saugumo labai svarbu tinkamai nubrėžti ribas. Liberalus auklėjimas, kai vaikui leidžiama viskas ir jo augimas paliekamas visiškai savieigai, yra toks pat žalingas kaip ir visiška vaiko kontrolė, kai neleidžiama rinktis beveik nieko, todėl kaip ir visur, taip ir nustatant ribas, idealus variantas yra aukso viduriukas. Kitaip tariant, nereikia persistengti nustatant nereikalingas ribas, tačiau nereikia varžytis ir drąsiai nustatyti tas, kurios yra būtinos.
Neretoje šeimoje diena baigiasi stresu: kaip privilioti į lovą miego dar nenorintį mažylį? Kaip paguldyti jį be ašarėlių ir tinkamai palydėti į sapnų karalystę? Keletas patarimų, kuriuos kviečiame išbandyti.
1. Nepersistenkite su ritualais prieš miegą „Sukurkite tam tikrą ritualą prieš miegą” - šį patarimą rasite kone visur, kur kalbama apie vaikų migdymą. Tačiau būkite lankstūs ir neperlenkite lazdos. Visi turintys vaikų žino, kad beveik neįmanoma kiekvieną vakarą atkurti tos pačios „dzen” tipo rutinos prieš miegą. Kartais tėtis ar mama grįžta labai vėlai iš darbo arba senelė paskambina pasilabinti prieš pat miegą. Kitais kartais jūsų mažylis visai nenori sėdėti jums ant kelių ir klausyti pasakėlės prieš miegą. Tad nekovokite su tuo, kas yra neišvengiama. Pakeiskite žodžius „raminanti rutina” į „intymi rutina”. Juk tai akimirka, kai jūs nutraukiate visus savo darbus ir sutelkiate dėmesį į ryšį su vaiku. Tos minutės tik dviese iš tiesų yra intymios ir ypatingos.
Paskutinę valandą ar dvi iki miego geriausia būtų vengti televizoriaus, tačiau jūs galite ne tik skaityti knygas, piešti, bet ir pastatyti kaladėlių bokštą. Tai turi būti kažkas, ką jūs ir jūsų mažylis mėgstate daryti kartu. Bandykite įvairius variantus ir mėgaukitės tuo, ką darote. Geriausia, kad tik dvi paskutinės minutės būtų be jokių dėmesį blaškančių dalykų (žr. patarimą Nr. 4).
2. Lovoje (miegamajame) yra miegama Šis patarimas skirtas visiems - ir tiems, kurių vaikas miega savo kambaryje, ir tiems, kurių vaikas atskiros erdvės, išskyrus lovą, neturi. Taisyklė tokia: ritualas (veikla) prieš miegą vyksta gyvenamojoje šeimos erdvėje. Taip įdiegsite vaikui, kad ši namų dalis yra skirta linksmybėms, žaidimams, o vaikų kambarys (lova) - miegui.
3. Venkite maitinti prieš pat užmiegant Vietoj to, kad primaitintumėte vaiką likus kelioms sekundėms iki miego, suteikite jam šiek tiek laiko virškinimui. Pasistenkite pabaigti paskutinį maitinimą krūtimi likus 30 minučių iki miego. Svarbu, kad vaikai eitų miegoti sotūs, tačiau kai kuriems gali būti nepatogu gulėti su itin pilnu skrandžiu. Be to, labai svarbu, kad miegoti vaikas eitų išvalytais dantukais.
Taip pat žr.
4. Laikykitės to paties scenarijaus paskutines dvi minutes Išlaikykite dvi paskutines vakaro minutes iki miego vienodomis, ir vaikas supras, kad jis dabar jau iš tiesų eina miegoti. Pavyzdžiui, tai galėtų būti naujų sauskelnių uždėjimas, užuolaidų užtraukimas, šviesų išjungimas, pabučiavimas prieš miegą, nugaros ar galvos paglostymas. Vakaras prieš tai gali būti kupinas linksmybių, tačiau atėjus laikui miegoti, tos kelios pasikartojančios minutės padės jūsų vaikui lengviau užmigti.
5. Pamėginkite guldyti nemiegantį vaiką Jei padedate vaikui užmigti, jis gali manyti, kad jam esate būtina visą naktį, nes jo miego periodai kaitaliojasi nuo būdravimo iki miego. Iš kitos pusės, jei suteikiate jam galimybę užmigti pačiam, jis išmoks tai daryti vėl ir vėl, net kai nubus naktį.
Vaiva Grigaitienė, "Tavo vaikas"
„Kokie jie protingi...“ - kaskart pagalvoju išvydusi parduotuvėje trypiantį ir įnirtingai reikalaujantį nupirkti žaislą mažylį. Dar pagalvoju, iš kur vaikai žino, kad isterijas geriausiai kelti viešoje vietoje, kur mes, tėvai, tarsi nejučiom jiems nusileidžiame, kad tik nurimtų. Kada prasideda isterijos priepuoliai? Kaip ramiai juos išgyventi?
Konsultuoja šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė
Kartais vaiko isterija gali ir tėvams sukelti isteriją. Pati prisimenu, kaip sunku buvo pralaukti, kol duktė nusiramins. Prisipažįstu, ne kartą norėjosi užploti per užpakalį... Kokio amžiaus vaikams būdingos isterijos ir kada jos pasibaigia?
Užploti per užpakalį - ne sprendimas. Tai ne auklėjimo būdas. Paprastai isterijos būdingos 2-3 m. amžiaus mažyliams. Kaip tik šiuo metu jie bando suprasti, kas jie yra. Tai pati pradžia atsiskyrimo ir savęs suvokimo. Iki tol mažylis nevisiškai suvokia, kad jis ir tėvai yra atskiros asmenybės. Kaip tik šiuo metu, kai pradeda suvokti save, vaikutis ir pradeda reikšti savo poziciją. Dažniausiai tėvams prieštarauja, priešinasi, elgiasi priešingai, nei jie prašo. Tai visiškai įprasta raidos išraiška, kuri iš tėvų pareikalauja nemažai kantrybės ir ištvermės.
Pasitaiko, kad ir vyresnių vaikučių tėvai skundžiasi, jog atžalos elgiasi taip, kaip elgdavosi būdami trejų metukų. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams, nepagrįstoms isterijoms, nusileisdavo, pataikaudavo.
Jeigu penkerių-septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, vadinasi, pražiopsojome tuos pirmus kartus, kai reikėjo pralaukti ir nenusileisti?
Gali taip būti, nes vaikas, kuris pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir, priešingai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, nes mama nenupirks, tarkim, saldainio, dažniausiai isterijos greitai pasibaigia. Vaikas neplanuoja šių priepuolių, jos nėra tyčinės ir negalima pasakyti, kad sąmoningai puola ant žemės ir spardosi, tiesiog mato, kad tai veikia tėvus ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas. Tarkim, mažylis apsiašaroja, pradeda spardytis, o tėvai pasako: „Na gerai gerai, imk.“
Ką konkrečiai daryti, kai vaikas pradeda isterikuoti: verkia, klykia, kandžiojasi, spardosi?
Reikėtų tuo metu, o geriau dar anksčiau užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Tai padaryti nėra lengva, nes mes norime auginti savo vaikus kitaip, nei mus tėvai augino. Tarkime, jeigu vaikystėje tėvai buvo griežti, savo vaikui stengiamės būti atlaidesni.
Aš nekalbu apie tai, kad vaiką reikia auklėti griežtai ir jo neišgirsti, suprasti. Jokiu būdu. Ribos reikalingos, bet ne mažiau reikalingas ir įsiklausymas į vaiką, gebėjimas suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Gali būti, kad mažyliui nepakanka tėvų dėmesio ir nori žūtbūt jo gauti. Gal nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti. Priežasčių būna tikrai įvairių. Labai svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis - ne tik klausyti tėvų. Ir tada jau bus jo sprendimas. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų. Iš daugiau bus per sunku ir mažylis dar labiau gali supykti.
Vaikai dažniausiai isterijos priepuolius „surengia“ viešoje vietoje: svečiuose, parduotuvėje, gatvėje. Negi jie, tokie mažučiai, jau jaučia, kad tėvai prie kitų žmonių leis pasiekti savo ir nusileis?
Taip, vaikai labai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Pačiam vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nė už ką nesutinka pirkti, tarkim, žaisliuko, o kitą dieną ima ir nuperka.
Gali būti taip, kad tėvai labai stengiasi nustatyti taisykles, jų laikosi, tačiau vaikutis turi dar ir senelius, kurie pataikauja, be galo myli, lepina...
Tikrai gana dažnai būna, kad grįžę iš senelių mažyliai pasikeičia. Būna irzlūs, nes „išsimuša“ iš vėžių. Prireikia laiko, kol namuose vėl ima elgtis taip, kaip dera. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis. Dažnai augantieji namuose, kuriuose yra taisyklės, mažiau verkia, mažiau isterikuoja, nes jiems aišku, kaip elgtis. Seneliai retai mato vaiką, todėl nori jį palepinti. Antra vertus, ne visada tik jie „išderina“ vaiką. Kartais patys tėvai, jausdami, kad neskiria mažyliui pakankamai laiko, nori kaip nors atsidėkoti ir nuolaidžiauja. Tačiau pernelyg nuolaidžiaudami galime padaryti vaikui meškos paslaugą. Nes gyvenimas margas kaip genys, jis turi savas taisykles, kurių privalome laikytis. Ir tikrai visur ir visada mūsų vaikui nebus nuolaidžiaujama. Nebus taip, kad jo noras taps svarbiau už viską. Ir šito reikėtų mokyti nuo pat mažens - kai išmoks ko nors negauti bet kada užsigeidęs, pačiam bus tik lengviau.
Mamos savo laiškuose rašo, kad dažnai vaikus ištinka tikri isterijos priepuoliai, kai reikia apsirengti. Drabužis griaužia, spaudžia... Atrodo, isterijos nesibaigia niekada...
Išties būna vaikų, kurių oda jautresnė ir į drabužius reaguoja verksmu. Galbūt jie ir iš prigimties jautresni, dirglesni. Jiems galima paieškoti švelnesnių drabužių. Bet gali vaikas nenorėti eiti, tarkim, į darželį ir todėl verkti kaskart, kai mama prašo apsirengti. Gali būti paprasčiausiai per sunku tai pačiam padaryti. Na arba toks elgesys nulemtas nuolatinio nuolaidžiavimo. Reikia labiau pažinti vaiką, kad atsakytum, kodėl taip elgiasi, gal iš tikrųjų yra svari priežastis. Tikrai negalima kiekvienos isterijos nenurašyti „išsigalvojimams“. Labai svarbu išgirsti mažylį, įsiklausyti, nes tikrai kartais gali blogai jaustis ir verkti dėl to. Kartu nereikia atmesti ir tikimybės, kad gali manipuliuoti pajautęs, jog tėvai šoka pagal jo dūdelę.
Jeigu isterijas išbando kiekvienas vaikas, galbūt galima joms kaip nors iš anksto pasiruošti?
Pirmiausia, ko gero, svarbu nusiteikti tėvams, auginantiems mažus vaikučius, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą. Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje. Aišku, vėliau būtina jų nuosekliai laikytis.
Vaiką ištiko isterija. Ką daryti?
1. Svarbu jokiais būdais nenusileisti vaikui net jei parpuolė ant grindų, galima paeiti į šalį, leisti jam „išsipykti“. Svarbiausias dalykas yra nenusileisti. Vaikas gali ilgai rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. O jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
2. Dažnai tėvai vaiką uždaro kitam kambaryje: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Tai viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
