Vaiko emocijų ir netinkamo elgesio valdymas

Elgesio ir emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje skirtingos smulkesnės sutrikimų grupės: elgesio sutrikimai, emocijų sutrikimai, aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai. Nepaisant to, kad visi šie sutrikimai tarpusavyje skiriasi, tačiau visi stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje. Emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių kasdienybėje vienu ar kitu gyvenimo periodu. Dėl šios priežasties būna, kad vieno ar kito emocijų ir elgesio sutrikimo etiketė klijuojama vaikui net ir tada, kai vaiko patiriami simptomai neatitinka sutrikimo apibrėžimo. Svarbu suprasti, kad elgesio ir emocijų sutrikimai stipriai veikia vaiko prisitaikymą gyvenime, kelia nemažai iššūkių tiek jam, tiek aplinkiniams, todėl kalbėjimas apie šiuos sutrikimus ir žinojimas, kokiais požymiais jie pasižymi, gali padėti ne tik išvengti netinkamo etikečių klijavimo, tačiau ir rasti efektyvią pagalbą.

Vaikų elgesio sutrikimai

Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla būtent dėl vaiko elgesio - pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų. Išskiriami du pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys).

Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas

Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu, pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.

Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys)

Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų. Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metus, vėliau paplitimas mažėja. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trejų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Stipriausiai elgesio sutrikimai pasireiškia paauglystės laikotarpiu.

Vaikų emociniai sutrikimai

Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis. Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus.

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas.

Nuotaikos sutrikimai

Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas. Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas - depresija.

Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai

Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas - trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą. Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje. Priklausomai nuo pasireiškiančių požymių, šis sutrikimas skirstomas į dėmesio (būdinga silpna dėmesio koncentracija), aktyvumo (būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, nuolatinis judėjimas) bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (būdinga tiek silpna dėmesio koncentracija, tiek stipriai išreikštas aktyvumas).

Priežastys ir rizikos veiksniai

Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Pavyzdžiui, dažniausiai įvardijama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis - neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiukštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai.

Rizikos veiksniai

• Fizinis smurtas prieš vaikus. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvesni.
• Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje.
• Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.
• Suvokimo klaidos - priežastingi stimulai interpretuojami kaip agresyvesni.
• Didėja ir agresija, ir atstūmimas.
• Sutrikusi moralinių normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui.
• Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę.
• Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.
• Nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip nepriežiūra, netinkamas elgesys ar chroniškos negalios, trukdo vaikams formuoti sveikus emocinės reguliacijos įgūdžius.
• Aplinkos veiksniai, įskaitant tėvų psichologinį distresą, motinos prisirišimo problemas, šeimos stresą ir skurdą, trukdo vaikams formuoti sveikus emocinės reguliacijos įgūdžius.
• Neurobiologinės priežastys, tokios kaip genetinis polinkis, neuromediatorių disbalansas ir prefrontalinės žievės sutrikimai, taip pat prisideda prie emocinio reguliavimo sutrikimų rizikos.
• Ankstyva nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip netinkamas elgesys ar emocinė nepriežiūra, gali sutrikdyti emocijų reguliavimą, sukelti internalizacijos problemas, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją.
• Aplinkos veiksniai, pvz., šeimos stresas, patyčios mokykloje ar per ilgas laikas prie ekranų, dar labiau apsunkina vaikų emocinę savijautą.

Taip pat svarbu paminėti, kad kaip egzistuoja rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo, taip pat egzistuoja ir apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką.

Diagnostika ir gydymo galimybės

Pastebėjus, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus. Taip pat, dažnai rekomenduojama ir kompleksinė pagalba - vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų - paauglių psichologo/psichoteraeuto konsultacijos.

Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams?

Šalia specialistų pagalbos yra tikrai nemažai dalykų, kuriuos galima taikyti namuose. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas - svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti. Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnė savijautos.

Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės - ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką - pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.

Metodai ir strategijos

• Padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas.
• Sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį.
• Tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikos mokymas, kai, prieš kažką pasielgiant, išmokstama nusiraminti.
• Kalbėdamiesi su vaiku.
• Paaiškinti vaikui, kas yra auka, kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia.
• Tinkamai reaguodami situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai (pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių atskirti nuo kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas.
• Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu.
• Kartu su vaiku išdykauti ir žaisti.
• Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo geriausias savybes pasireiškimą.
• Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra.
• Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovumas ir nuosekli.
• Psichologinio tėvystės mokymo grupės.
• Vilties skatinimas.
• Problemų universalumo įvardijimas. Daugelis žmonių grupėje ateina įsitikinę, kad jų problemos, baimės, kiti simptomai yra vieninteliai ir nepakartojami.
• Klausti, kokios emocijos kamuoja, kaip tvarkotės su savo jausmais?
• Susidūrus su agresyviu vaiko elgesiu, nemaloniu veiksmu, jį kartą sustabdykite: jokiu būdu nemuškite vaiko, nepradėkite moralizuoti - tiesiog sulaikykite jį.
• Pasistenkite paroje turėti bent vieną valandą (pvz., vakarinio ritualo), kurią skirsite kokybiškai praleisite su vaiku: tegu būna ne tik laisvas laikas - nusiteikite tuo metu skirti maksimalų dėmesį savo vaikui, sukurti gerumo bei intymumo atmosferą.
• Vaikas skatinamas kalbėti apie savo nerimą ir baimes.
• Modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai.
• Kognityviniai pagalbos metodai, pvz., sisteminis nujautrinimas - vaikas mokomas atsipalaiduoti, o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas.
• Savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo.
• Naudingas vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką.
• Nuolat vaikus informuokite - svarbu vaikams pranešti apie tai, kas vyksta šeimoje ir kas, tikėtina, įvyks.
• Taisyklės turi būti aiškios.
• Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas.
• Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko pasąmoninis-aš, o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė.
• Medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, vaistų leidimas ir kt.).
• Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis.
• Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės.
• Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų.
• Rizikos veiksniai, tokie kaip nepalankios vaikystės patirtys ar nenuoseklus auklėjimas, prisideda prie šių problemų, tačiau ankstyvos intervencijos gali padėti jas sušvelninti.
• Tėvai ir pedagogai gali naudoti šias priemones kaip įrankį mokyti vaikų atpažinti, valdyti ir išreikšti emocijas.
• Emocinės reguliacijos sutrikimai gali pasireikšti nepaklusnumu, socialiniu uždarumu ar agresyviu elgesiu.
• Supratimas apie vaiko emocijų raišką ir emocijų reguliavimą padeda spręsti konfliktus bei didina jų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių situacijų.
• Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę.
• Svarbu mokyti vaikus atpažinti, įvardyti ir valdyti stiprias emocijas.
• Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui.
• Emocinė disreguliacija sieja stresą su agresija - vaikai, kurie pernelyg stipriai reaguoja į emocinius dirgiklius, dažnai negali valdyti nusivylimo, o tai lemia kraštutinius emocinius protrūkius.
• Impulsyvumas ir prasti savireguliacijos įgūdžiai dar labiau apsunkina situaciją, prisidedant prie dirglumo ir agresyvaus elgesio.
• Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose.
• Tėvystės stiliai labai veikia vaikų emocinį reguliavimą. Autoritetingas auklėjimas, kuris derina šilumą su aiškiomis ribomis, skatina sveiką emocijų valdymą. Priešingai, autoritarinis ar pernelyg atlaidus auklėjimas gali padidinti emocinės disreguliacijos riziką.

Kaip valdyti vaiko emocijų proveržius (rėkimus, kritimus ant žemės, norą muštis) viešose vietose, parduotuvėje, gatvėje? Visų tėvų svarbiausia užduotis yra aiškiai apibrėžti savo atžalai, kas yra deramas ir nederamas elgesys, nuosekliai jo tikėtis ir reikalauti, nuolat jį skatinant. Tačiau dažnai vaikai, net ir turėdami tinkamą supratimą ir motyvaciją deramai elgtis, neturi tam reikiamų įgūdžių. Tokiu atveju svarbu, kad tėvai stengtųsi rodyti vaikui kuo daugiau tinkamo elgesio pavyzdžių ir vengtų kreipti bet kokį dėmesį į nederamą elgesį - taip sumažės tikimybė, kad jo bus siekiama netinkamai elgiantis. Prieš eidami į viešą vietą (parduotuvę, polikliniką, kavinę ar kt.) tėvai turėtų namuose apsitarti, kokio elgesio iš mažųjų tikisi ir kaip tokiose vietose reikėtų elgtis. Ypač 3-7 m. vaikams suteikiami nurodymai turėtų būti aiškūs, trumpi, prasidedantys kreipiniu su atžalos vardu. Taip pat turėtų būti nurodomas tikslus laikas, kada ir ką reikia padaryti. Jeigu vaikas viešoje vietoje nevaldomai reiškia emocijas, tėvams svarbu išlikti kantriems, kalbėti ramiu tonu, trumpai ir aiškiai, nenusileisti atžalos pageidavimams, galima pasiėmus jį ant rankų išeiti iš viešos vietos į ramesnę vietą, kol mažylis nurims. Vėliau reiktų pasikalbėti apie kilusius abipusius jausmus ir netinkamo elgesio pasekmes, bei kaip ateityje jūsų mažylis turėtų elgtis tokioje situacijoje, t. y. leisti jam suprasti, kad netinkamas elgesys nėra būdas atkreipti dėmesį.

Iš asmeninės socialinio darbo praktikos su vaikais ir paaugliais pasakyčiau, kad jų gero elgesio formulė galėtų būti tokia: tėvų atsakingas dėmesys + laikas kartu su vaiku = geras vaikų elgesys. Todėl tėvams svarbu skatinti tinkamą jų elgesį, o kokias būdais tai padaryti, geriausiai padės pažinti bendravimas su vaikais ir praleistas laikas kartu.

Emocinė disreguliacija nėra atskiras psichikos sutrikimas, o simptomas, būdingas įvairioms būklėms. Taip, suaugusiems emocinė disreguliacija pasireiškia intensyviomis emocijomis, impulsyvumu ir nuotaikų kaita. Emocinė disreguliacija yra simptomas, o nuotaikos sutrikimai, tokie kaip depresija ar bipolinis sutrikimas, yra specifinės diagnozės su aiškiais kriterijais. Vaistai, pavyzdžiui, stimuliatoriai ADHD simptomams gydyti, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, gali būti veiksmingi. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant medikamentus su elgesio terapija.

tags: #vaiko #emociju #ir #netinkamo #elgesio #valdymas

• Kaip sumažinti gimdymo skausmą
• sužinokite daugiau apie gimdos polipus besilaukiančioms
• Kaip gauti socialinę globą Klaipėdoje
• Oksanos Zlatkovaitės karjera ir santykiai
• Gydymas ir prevencija nuo karpų nėštumo metu