Vaiko auginimas be čiulptuko: nuo privalumų iki atsisveikinimo

Čiulptukas - tai vienas iš tų dalykų, dėl kurių nuomonės išsiskiria ne tik tėvų, bet ir medikų tarpe. Vieniems tėvams atrodo, kad čiulptukas kūdikiui tiesiog būtinas, kitiems - kad tai žalingas įprotis. Ar tikrai reikia duoti čiulptuką? Kaip jį pasirinkti? Kada ir kaip atpratinti? Šiame straipsnyje rasite atsakymus į šiuos klausimus, patarimus ir įžvalgas, kurios padės jums priimti tinkamą sprendimą.

Čiulptuko privalumai ir trūkumai

Dėl čiulptuko naudojimo kyla daug debatų. Vis dėlto svarbu žinoti tiek privalumus, tiek trūkumus.

Privalumai:

  • Ramina kūdikį: Čiulptukas gali padėti nuraminti suirzusį kūdikį, ypač kai mažylis jaučiasi neramus ar pavargęs.
  • Padeda užmigti: Čiulptukas gali padėti kūdikiui lengviau užmigti, ypač jei jis turi stiprų čiulpimo refleksą.
  • Stimuliuoja lūpų ir liežuvio veiklą: Čiulptukas gali stimuliuoti lūpų ir liežuvio veiklą, o tai gali būti naudinga kalbos raidai.
  • Teigiamai veikia virškinimą: Čiulptukas gali teigiamai veikti virškinimą, nes čiulpimas skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą.
  • Padeda išvengti ausų užgulimo skrydžių metu: Čiulptukas gali padėti išvengti ausų užgulimo skrydžių metu, nes čiulpimas padeda išlyginti slėgį ausyse.
  • Padeda sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) tikimybę: Kai kurie tyrimai rodo, kad čiulptuko naudojimas gali padėti sumažinti SKMS tikimybę.
  • Mažina tikimybę, kad vaikas čiulps nykštį: Čiulptukas gali sumažinti tikimybę, kad vaikas čiulps nykštį, o tai gali būti sunku atpratinti.

Trūkumai:

  • Gali pakenkti žindymui: Tyrimai rodo, kad pradėjus čiulptuką duoti nuo pirmųjų dienų, kūdikis praranda gebėjimą teisingai paimti krūtį, per mažai žinda, o tai trukdo sureguliuoti pieno gamybą ir pienas „dingsta“.
  • Didina otito (ausies uždegimo) riziką: Kai kurie tyrimai rodo, kad čiulptuko naudojimas gali didinti ausies uždegimo riziką.
  • Gali būti dantų problemų priežastimi: Tyrimai rodo, kad ilgai užsitęsęs ir nesaikingas čiulptuko naudojimas (po antrojo gimtadienio) didina dantų ėduonies ir neteisingo sąkandžio priežastis.
  • Gali sulėtinti kalbos raidą: Kai kurie specialistai mano, kad čiulptukas gali sulėtinti kalbos raidą, nes trukdo vaikui praktikuotis kalbėti.
  • Priklausomybė nuo čiulptuko: Vaikas gali tapti priklausomas nuo čiulptuko, o tai gali būti sunku atpratinti.

Čiulpimas yra įgimtas refleksas. Padeda nuraminti suirzusį kūdikį. Padeda kūdikiui užmigti. Padeda išvengti ausų užgulimo skrydžių metu. Padeda sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) tikimybę. Mažina tikimybę, kad vaikas čiulps nykštį.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į čiulptuko higieną ir saugumą. Nenaudokite įtrūkusių ar kitaip pažeistų čiulptukų. Čiulptukus nuplaukite šiltu vandeniu. „Nuvalyti“ čiulptukus patiems jį nučiulpiant - ne pati geriausia mintis.

Kada pradėti duoti čiulptuką?

Čiulptuką pradėti duoti nuo apytiksliai 1 mėnesio. Jeigu žindote, neduokite čiulptuko iki mažylis neišmoko teisingai paimti krūties ir iki susinormalizuoja pieno gamyba. Paprastai žindymo konsultantai laikosi nuomonės, esą reikia atidėti čiulptuko davimą tam laikotarpiui, kol tikrai nusistovės pieno gamyba, tai yra, iki 6-8 savaičių po gimdymo. Po to potenciali čiulptuko įtaka žindymui bus mažesnė.

Nesiūlykite čiulptuko vos pasirodžius pirmiesiems nepasitenkinimo ženklams. Jei mažylis suirzta, patenkinkite jo svarbiausius poreikius: pamaitinkite, padėkite jam atsirūgti, pervystykite, pasūpuokite, priglauskite prie savęs. Nesiūlykite čiulptuko, jei vaikas jo nenori. Yra kūdikių, kuriems čiulptuko visiškai nereikia.

Jeigu čiulptuką vaikui duodate, patarčiau tą daryti tik kritinėse situacijose, kai tikrai neišeina be jo apsieiti. Kai kurioms mamoms atrodo, kad pagalba reikalinga jau tada, kai vaikas vos sukniurkė, o ji nori baigti kažkokį darbą… Tačiau situaciją reikia vertinti kritiškai.

Kada ir kaip atpratinti nuo čiulptuko?

Atsisakykite čiulptuko kuo anksčiau. Kuo didesnis vaikas, tuo didesni čiulptuko naudojimo trūkumai ir mažesni naudojimo privalumai. Atsižvelgiant į tai, kad apie 5-6 gyvenimo mėnesį ženkliai sumažėja SKMS rizika, bet išauga ausų uždegimo tikimybė, apytiksliai šiuo metu rekomenduojama mažinti čiulptuko naudojimą. Stebėkite vaiką ir jo poreikius: puiku, jei po pirmojo gimtadienio čiulptuko nebereikėtų.

Vaikui čiulpimo refleksas yra įgimtas, tai jį nuramina, tad čiulptuką kurį laiką duoti yra visiškai normalu. Svarbu tai, kad nuo 9 mėn. amžiaus kūdikį jau pradėtumėte nuo to atpratinti. Tas atpratinimas gali trukti kelis mėnesius, bet, kai sueis metukai, jau reikėtų apsieiti be čiulptuko.

Nėra vieno vienintelio patikimo būdo - teks pasitelkti išmonę ir kūrybiškumą. Pirmiausiai pasirinkite tam tinkamą metą: jeigu vaikutis serga, jūs išėjote dirbti, o jis pradėjo lankyti darželį, greičiausiai jums nepasiseks. Atsisveikinimas su čiulptuku - tai didelės permainos gyvenime. Taigi turėsite mokytis kartu: jūs - nuraminti, o mažylis - nusiraminti kitu būdu. Vaikutį apkabinkite, glostykite, myluokite, sūpuokite ar nukreipkite dėmesį.

Galite palaipsniui atsisakyti čiulptuko: naudoti tik dienos ir nakties miegui, vėliau - tik nakties, kol galiausiai jo nebereikės visai. Galite „padovanoti“ čiulptuką kitam kūdikiui, paaiškinant, kad šiam mažyliui čiulptukas reikalingesnis nei Jūsų vaikučiui, kuris jau pakankamai didelis. Suorganizuokite apsilankymą pas čiulptuko fėją! Galite čiulptuką įdėti į voką ir kam nors išsiųsti, kad pasaugotų, ar susigalvoti kitokį žaidimą. Svarbiausia, kad vaikiukui neliktų nuoskaudos.

Jeigu jis naudojamas pernelyg ilgai, gali susiformuoti netaisyklingas sukandimas. Gali išsivystyti netaisyklinga žandikaulio padėtis, dantukai gali dygti kreivai, priekiniai dantys gali būti atsikišę į priekį, tarp jų gali likti tarpas - žodžiu, tos bėdos būna įvairios. Ir, kuo ilgiau čiulptuką vaikui duosite, tuo jų tikimybė didesnė.

Neretai stomatologas, tikrindamas mažylio dantukus, iš jų būklės supranta, kad jis turi įprotį čiulpti pirštuką. Taigi, jeigu čiulptuko visiškai negaudamas vaikas pradės čiulpti pirštą, tai taip pat gali pakenkti sukandimui - geriau jau čiulptukas. Suprantama, taip pat kenkia ir ant buteliukų dedami žindukai.

Kaip pasirinkti tinkamą čiulptuką?

Svarbiausia rinktis tokį, kuris tinkamas pagal amžių. Ant daugelio šiuolaikinių čiulptukų užrašyta, ar jie skirti 0-3 mėn., ar 3-6 mėn., ar 6-12 mėn. mažyliams. Taigi iki metų amžiaus reikia pakeisti bent tris.

Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniai - standesni, atsparesni dantų kramsnojimams. Lateksas gali būti alergijų priežastis, to taip pat nereikėtų pamiršti.

Geriausia, jei plastikinis čiulptuko diskelis yra su skylutėmis, nes tai palengvina kvėpavimą ir aplink burnytę besikaupiančios seilės turi galimybę nutekėti.

Suplyšusius, apkramtytus, nesandarią guminę dalį turinčius ir vandenį bei seiles savyje sulaikančius čiulptukus išmeskite nedelsdami dėl užspringimo pavojaus ir bakterijų bei Candida grybelių „veisyklos“.

vaiko čiulptukas

Alternatyvos čiulptukui

Čiulptukas - tai priemonė, be kurios vienos šeimos neįsivaizduoja savo gyvenimo, o kitoms jos visiškai nereikia. Stiprus poreikis čiulpti išlieka ir po gimimo. Kūdikis čiulps, kai bus alkanas, kai jausis mieguistas ar nuliūdęs. Šis įprotis mažylius atpalaiduoja ir ramina. Norėdamas patenkinti poreikį žįsti, kūdikis gali panaudoti įvairias „priemones“: mamos krūtį, čiulptuką, savo nykštį, žaislą ar antklodę.

Vienas esminių čiulptuko priešininkų teiginių - naujagimiui duodamas čiulptukas iškreipia motinos pieno gamybos procesą (jį mažindamas). Prie kietoko ir burnoje formos nekeičiančio čiulptuko pripratęs kūdikis vėliau netaisyklingai apžioja minkštą paslankų krūties spenelį ir formuojasi ydingi čiulpimo įpročiai, taip paversdamas žindymą motinai skausmingu, to rezultatas - mažėjanti pieno gamyba.

Natūraliosios tėvystės bei žindymo konsultantai vienbalsiai teigia, jog čiulptukas tarnauja ne vaiko, o „tingios“ motinos labui, nes kūdikiui susijaudinus ar pradėjus verkti, pakaktų jį priglausti prie krūties, pažindyti ir taip nuraminti.

Prisiglaudęs prie mamos kūdikis išsižioja plačiai (lyg žiovaudamas), padeda liežuvį ant apatinių dantenų (lyg pagalvėlę krūčiai) ir suima ne tik spenelį, bet ir rudąjį laukelį. Krūtis patenka giliai į burnytę - vaikučio žandai išsipučia lyg varliuko. Apatiniam žandikauliui leidžiantis žemyn, kartu juda liežuvis ir burnos ertmėje susidaro vakuumas - pradeda tekėti pienas. Kuo šie judesiai platesni, kuo geresnis mamos pieno atleidimo refleksas, tuo mažylio gurkšnis didesnis. Žandikauliui pakilus į viršų, liežuvis suspaudžia krūties audinius, bet tuo metu pieno srovė jau lėtėja. Pasisotinus vaikučio ritmas pradeda keistis. Jis šiek tiek atsipalaiduoja, žandikaulis juda ne taip energingai, bet burna ir toliau išlieka plačiai pražiota. Tuo metu labiausiai dirba liežuvis: atliekant vaizdinius tyrimus, pastebimi banguojantys jo judesiai. Dabar kūdikėlis nori nusiraminti, pasimėgauti šiluma ir artumu. Gavęs čiulptuką mažylis taip plačiai neišsižioja. Jo burnytė išlieka tuščia, nes tik minkšta ir elastinga krūtis gali prisitaikyti prie kūdikio burnos ir patekti giliai - iki pat minkštojo gomurio. Keičiasi ir vaiko elgesys: dabar jis daugiau čiulpia liežuviu, o žandikaulis ramiai ilsisi. Be to, žįsdamas krūtį mažylis pienelį nuryja plačiai pražiota burna (tai būdinga tik naujagimiams ir kūdikiams), o čiulpdamas čiulptuką (ar maitinamas iš buteliuko) seiles ryja suspaudęs dantenas (tai būdinga mums - suaugusiems žmonėms). Taigi kad ir kiek gamintojai girtųsi sukūrę „natūralų“, „mamos spenelį primenantį“ čiulptuką, kuris tinka ir žindomiems kūdikiams, netikėkite.

Kaip mumyse pasireiškia pažeistas vidinis vaikas?

Visi pirmiausia esame gamtos kūriniai. Gamta suprogramavo naujagimystės laikotarpiui žmogaus genuose nesąmoningą instinktyvų elgesį, kuris įgyvendinamas įgimtų refleksų pagalba. Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažylis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties. Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį - areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito - „žindimo reflekso“ - skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną.

Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai - skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai ir čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai jis elgiasi ir čiulpdamas čiulptuką. Čiulpiant „senovišką“ čiulptuką, su apvaliu, lyg lemputė, galu, kūdikis liežuvį laiko atitrauktą atgal. Šitaip įpratęs, kūdikis nebeištiesia liežuvio ir glaudžiamas prie krūties, todėl blogai žinda. Kai tai buvo demaskuota, ir čiulptukų gamintojams pakvipo bankrotu, biznieriai sumanė eilinę suktybę, dėdamiesi gerais. Tada atsirado naujoviški čiulptukai su paplokštintu galu. Tačiau ir jie savaip pavojingi: nors po guma ir atsiranda truputėlis vietos kūdikio liežuviui išsitiesti, siaurutį čiulptuką, su dar siauresniu (vos kelių milimetrų) kakleliu, kūdikis burnoje laiko jos beveik nepravėręs. O juk žinome - tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? - paklausite. Jokio! Žindomam kūdikiui jie visiškai nereikalingi.

Vis tik pediatrai sutaria vienu aspektu - čiulptuko naudojimas turi būti saikingas ir tik tada, kai jo tikrai reikia nuraminti kūdikiui.

kūdikis su čiulptuku

Liudijimų, jog mamos pasilengvindavo sau gyvenimą mažyliui įduodamos čiulptuką - tiksliau, kažką panašaus į tai - randama dar penkioliktame amžiuje, tačiau nė nereikėtų abejoti, jog mamų išradingumo neribojo laikmetis, tiesiog niekas to neaprašė. Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Štai 1506 m. dailininko A.Diurerio paveiksle „Madona su dagiliu“ pavaizduota moteris laiko kūdikį, kurio rankoje - pirmykštis čiulptukas iš audinio ir „įdaro“. Įvairių pasaulio šalių pediatrijos vadovėliai aprašo akmenų, koralų, kauliukų, net šakelių pritaikymą mažai nepasotinamai burnytei. Tačiau pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašiausias į tą, kurį galime nusipirkti dabar, patentuotas tik 1901m., vaistininko Christian W. Meinecke iš Manheteno, JAV. Jo iš indiškos gumos ir metalinio skridinėlio pagamintas čiulptukas išpopuliarėjo po kelių dešimtmečių, nuo to laiko ne kartą keistas jo dizainas, lateksas - silikonu, pritaisytas žiedelis, kad būtų lengviau išimti jį iš vaikučio burnos, patentuota „ortodontinė“ jo forma ir daug kitų detalių, įskaitant jo pavadinimus („tūtukas“, „papkis“, „soskė“ ir dar devynios galybės), nekeičiančios vieno esminio fakto - kūdikis nori žįsti.

Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Paprastai šie fiziologiniai poreikiai patenkinami žindant krūtį, tačiau jei mama dėl tam tikrų priežasčių nemaitina savo vaiko krūtimi arba vaiko poreikis žįsti yra nuolatinis, net kai kūdikis pasisotinęs, bei varginantis jau ir taip nusigalavusią mamą, prireikia ieškoti sprendimo - mažyliai patys pradeda žįsti savo lūpytes, pirštukus ar kumštelį. Tačiau dažniausiai nepatenkintą poreikį išreiškia kurtinančiu verksmu.

Nors „pasimetimas tarp spenelių“ kelia susirūpinimą daugeliui tėvų, nėra jokių tai patvirtinančių mokslinių įrodymų. Vis dėlto rekomenduojama palaukti, kol kūdikis gerai išmoks žįsti krūtį, prieš siūlant čiulptuką.

Jeigu čiulptukas dažnai naudojamas kone nuo gimimo, jis gali pakenkti žindymui. Nustatyta, kad mamos, kurios vaikams duoda čiulptukus, žindyti nustoja anksčiau nei tos, kurios jų neduoda. Be to, čiulptuko davimas gali būti susijęs su čiulpimo problemomis - vaikas gali neteisingai žįsti krūtį, ypač jei čiulptuką gavo netrukus po gimimo. Na, o dėl to gali sumažėti pieno, kūdikis negaus pakankamai maisto.

Kokie bebūtų šių medžiagų pliusai ir minusai, dažniausiai kūdikis „nusprendžia“ savarankiškai, kuris žindukas jam priimtinesnis.

Kada pradėti atpratinti nuo čiulptuko? Pradėti atpratinti kūdikį nuo čiulptuko rekomenduojama sulaukus 2 metukų, nes nuo tokio amžiaus čiulptukas gali neigiamai įtakoti gomurio formavimąsi.

Čiulptukas - vienas iš tų dalykų, dėl kurio nuomonės išsiskiria ne tik tėvų, bet ir medikų tarpe. Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar jis kūdikiui reikalingas, ar ne, nėra.

Teigiamos savybės: Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją. Čiulptukai tikrai naudingi neišnešiotiems kūdikiams - jie padeda vystytis čiulpimo refleksui. Čiulptukas labai pagelbėja toms mamoms, kurių vaikučiai nori žįsti krūtį kone ištisą parą. Be to, jis stimuliuoja lūpų, liežuvio veiklą ir turi teigiamos įtakos virškinimui.

Ar čiulptukas trukdo vystymuisi? Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius. O tai, kad vėlesniame amžiuje naudojamas čiulptukas gali prisidėti prie netaisyklingo sąkandžio formavimosi - tiesa. Tiesa ir tai, kad jeigu mažyliui šį išradimą siūlysite ir tada, kai nėra reikalo, jis gali prie jo taip įprasti, kad praktiškai nenorės būti neužimta burnyte.

Mėgaukitės atsakingai: Siūlau nebūti pernelyg kategoriškiems. Daug kas priklauso nuo konkretaus vaiko. Yra kūdikių, kurie puikiai apsieina be šio išradimo, ir yra tokių, kurių auginimas be jo taptų kur kas sunkesnis. Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia. Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti. Tiesiog neužmirškite saiko.

Kada nustoti naudoti čiulptuką? Vaikui čiulpimo refleksas yra įgimtas, tai jį nuramina, tad čiulptuką kurį laiką duoti yra visiškai normalu. Svarbu tai, kad nuo 9 mėn. amžiaus kūdikį jau pradėtumėte nuo to atpratinti. Tas atpratinimas gali trukti kelis mėnesius, bet, kai sueis metukai, jau reikėtų apsieiti be čiulptuko.

Atsisveikinimas su čiulptuku: „Tele Bim Bam“ laidoje turėjome rubriką „Atsisveikinimas su čiulptuku“. Prisipažinsiu, jos nesugalvojau aš pati, o nusižiūrėjau, svečiuodamasi Laplandijoje pas Kalėdų Senelį. Jo namelyje stovėjo dėžutė, į kurią vaikai galėjo išmesti savo čiulptukus. Man pasirodė šaunu, kad atsisveikinimas su kūdikyste paverčiamas savotišku žaidimu. Tai tikrai pasiteisino - tėvai džiaugdavosi, kad „Tele Bim Bam“ laida padėdavo vaikučiams atsikratyti šio įpročio. Žinoma, būdavo reikalingas išankstinis susitarimas. Vaikas dar namie per televizorių pamatydavo, kaip tiems, kurie pasiryžta išsiskyrimui, visi ploja, tad ir pats to užsinorėdavo.

Bene vyriausia mergaitė, kuri laidoje atsisveikino su čiulptuku, buvo ketverių metų. Su ja jau galėjau rimtai pasišnekėti, ir ji prisipažino, kad to džiaugsmo jai vis dar norisi prieš miegą. Tiesa, būdavo ir vaikučių, kurie paskutinę sekundę apsigalvodavo ir čiulptuko neišmesdavo.

Ar būtina duoti čiulptuką? Yra kūdikių, kurie puikiai apsieina be šio išradimo, ir yra tokių, kurių auginimas be jo taptų kur kas sunkesnis. Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia. Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti.

tags: #vaiko #auginimas #be #ciulptuko



Visagino vaikų lopšelis-darželis „Kūlverstukas“
Įstaigos kodas  192213258
A.s. LT357300010021629811
Swedbank, AB

Biudžetinė įstaiga
Duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami Juridinių asmenų registre
Danutė Remakien – LEP direktorė

Kosmoso g. 15, LT-33104 Visaginas
Tel./faks. +370 386 31 595
Tel. +370 386 64 131
El. paštas [email protected]

2025 © Visagino l-d „Kūlverstukas“
„Tavo Darželis
Versija neįgaliesiems