Viskas apie lietuvių liaudies lopšines dainas
Vaikų dainos lietuvių liaudies dainų tarpe užima savitą vietą. Jos yra arba suaugusiųjų kurtos vaikams, arba pačių vaikų kūryba. Nors ilgą laiką vaikų dainoms nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, pastaruoju metu vis daugiau jų spausdinama tautosakos rinktinėse, rengiamose moksliniais pagrindais.
Vaikų dainų klasifikavimas ir tipai
Lietuvių liaudies vaikų dainos kataloge buvo suklasifikuotos remiantis visų pirma pačios dainų medžiagos ypatumais, lietuvių liaudies dainų klasifikavimo tradicija ir kitų tautų vaikų dainų klasifikavimo pasiekimais. Pagrindiniai vaikų dainų klasifikavimo kriterijai - dainų funkcija, jų tematika, kilmė, kūrėjas, atlikėjas, struktūra. Šiais visais atžvilgiais vaikų dainos nėra vienalytės. Jas sudaro suaugusiųjų dainos, atėjusios į vaikų repertuarą (kai kurios kalendorinės, vaišių dainos) ar specialiai kurtos vaikams, ir pačių vaikų kūryba.
Vaikų dainų funkcija susijusi su vaiko amžiumi, jo ugdymo bei auklėjimo reikmėmis. Vaiko psichikos kitimas, jo imlumo ribos nulėmė ir vaikų dainų struktūrą bei meninę formą. Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, vaikų dainų žanro viduje buvo išskirtos žanrinės grupės:
- lopšinės;
- žaidinimai;
- gyvūnijos apdainavimai;
- formulinės dainos;
- erzinimai.
Pirmųjų dviejų grupių dainos yra skirtos patiems mažiesiems vaikams, suaugusiųjų jiems specialiai sukurtos ir atliekamos. Gyvūnijos apdainavimai ir formulinės dainos, skirtos jau didesniems vaikams, atliekamos ir suaugusiųjų, ir vaikų. Daugelis šių dainų yra atėjusios iš suaugusiųjų repertuaro.
Lopšinės - ramybės ir sapnų pasaulis
Lopšinės - tai motinų ar auklių sukurti kūrinėliai, skirti kūdikiams užmigdyti arba nuraminti. Poetinius žodžius ir melodiją čia lydi lopšio supimo judesys. Lopšinės susiformavo, monotonišku ritmišku judesiu supant vaiką lopšyje ir nesudėtinga melodija dainuojant paprastus žodžius, įteigiančius vaikui miegą, ramybę.
Lopšinių temų ratas siauras. Pagrindinę vietą jose užima kalba apie miegą. Vaikutis skatinamas užmigti, „užmerkti akytes“. Ir tuose tiesioginiuose raginimuose jau gimsta poezija; motina parenka žodžius, vadina kūdikį gražiausiais gėlių, paukščių vardais (mėtelė, roželė, balandėlis, dobilėlis). Pasitelkiant kitų liaudies dainų vaizdų stereotipus, idealizuojama kūdikio aplinka: vaikutis vystomas „šilko juostele“, supamas „aukso lingynėlėj“.
Lopsiniu radijas
Miego tema neatskiriamai susijusi su gyvūnėlių pasauliu. Gyvūnėliai, supantys vaikus, nešantys jiems miegą, vaizduojami įvairių tautų lopšinėse. Gausu jų rusų, latvių, baltarusių, ukrainiečių folklore. Tačiau kiekvienos tautos pamėgti vis kiti gyvuliai. Antai slavų lopšinių negalima įsivaizduoti be vaikų migdytojo katino, latvių mėgstamas miegą nešančios pelytės motyvas, lietuvių lopšinėse supa zuikis. Ši gyva, humoru trykštanti dainelė, pasakojanti apie zuikio nuotykį, variantuose smarkiai kinta. Kiekvienas jos tekstas - jau gana išplėtotas, 4-12 eilučių kūrinėlis, kurio meniniai vaizdai suvokiami kiek didesnio kūdikio psichikos. Šiaurės Žemaitijoje žinoma lopšinė apie pelytę, nešančią vaikui miegelį. Ji bus atėjusi iš latvių, kur yra labai paplitusi. Rytų Lietuvoje randama lopšinių, kuriose figūruoja katinėlis, vištelės, varnelės. Tai motyvai, žinomi ir baltarusių lopšinėse.
Su miego tema artimai susijusi ir sunkios buities tema. Ją motina ar auklė lopšinėse atskleidžia kartodama monotonišką monologą, išliedama savo vargą ir rūpesčius. Čia randame ir buitinių feodalinio kaimo realijų, sunkios moters dalios apdainavimo, kai „reikia virti pusrytėlį“, viena ranka „puodą maišyti“, kita - „vaiką maldyti“. Nepertraukiami namų ruošos ir laukų darbai neleidžia pabūti prie vaiko. Lopšinėse motina išlieja ir savo svajones, troškimą matyti kūdikį užaugusį, sveiką, gražų sūnelį „už gulbelę baltesnę“. Kartu iškyla ir darbo žmogaus, žemdirbio idealas.
Yra lopšinių, kurių turinį sunku nusakyti. Tai trumpi humoristiniai kūrinėliai, kuriuose pavaizduoti maži, juokingi nuotykiai, situacijos arba kurie tėra tik žodžių žaismas, paremtas garsų sąskambiais. Šie kūrinėliai dinamiškesni, jų ritmas trankesnis, jie dainuojami, norint vaiką prajuokinti. Įsižiūrėjus į jų turinį, meninius vaizdus, struktūrą nesunku pastebėti du vyraujančius tipus:
- Vidinis motinos monologas, kupinas lyrizmo, švelnumo, meilės.
- Tiesioginis kreipiamasis į vaiką, parenkant jam suvokiamus žodžius ir vaizdus. Tai jau poezijos vaikams užuomazgos.
Šie du tipai susipynę, aiškios ribos tarp jų nėra. Improvizacijos vaidmuo kuriant lopšines yra itin reikšmingas. Improvizacija ir sudaro pagrindą pirmajam, archajiškesniam lopšinių tipui. Kai kurios lopšinės, kaip raudos ar raliavimai, tiesiogiai nukreiptos į adresatą, šiuo atveju - kūdikį. Jausmas čia menkai tesutramdytas, kartais dar tetapęs poezija. Metrinė organizacija nėra griežta, vyrauja tik posmo formavimosi tendencijos. Eilučių ilgis labai įvairuoja - nuo 4 iki 10 skiemenų. Vyrauja šešiaskiemenės ir aštuoniaskiemenės eilutės, nors neretai pasitaiko septynių bei devynių skiemenų eilučių. Pačiose primityviausiose lopšinėse, kuriose dar tik formuojasi poezija, refrenų vieta nepastovi, nereguliari. Refrenas - tai lyg įsakmus miego įteigimas kūdikiui, pakeičiantis žodį užmik. Improvizacinės lopšinės yra gana lyriškos, kartais su švelniu humoru ar net ironijos atspalviu.
Antrasis, vėlyvesnis lopšinių tipas susiformavo vyraujant tradiciniam kūrimo keliui. Tai grakštūs, lengvi, išbaigti, trumpučiai - nuo dviejų iki keliolikos eilučių - kūrinėliai. Jų turinį sudaro juokingų nuotykių arba situacijų, daugiausia iš gyvūnėlių pasaulio, apdainavimai, kurie jau gali būti vaikui suprantami. Ta prasme šios lopšinės priartėja prie žaidimų. Šių kūrinėlių ritmas trankesnis, atsiranda ritmai. Refreno reikšmė čia kur kas mažesnė. Jis tėra tik pirmoje eilutėje ir atlieka savotiškos įžangos funkciją. Garsiniu atžvilgiu jis žymiai įvairesnis (pvz.: lingu; a a apapa; liuliu liuliu liuliauku). Šios lopšinės tampa tradicinėmis, eina iš lūpų į lūpas. Tačiau ir jose, palyginti su kitų žanrų dainomis, improvizacinis pradas stipresnis. Ypač smarkiai kinta tekstų pabaigos, dažniausiai trečia ir ketvirta eilutės. Tekstai perprasminami, prikuriami nauji motyvai. Pastebima, kad šitokios lopšinės labiau mėgstamos Žemaitijoje ir Dzūkijoje, o improvizacinės koncentruojasi Aukštaitijoje. Tačiau griežtų lokalizacijos ribų čia nėra.
Lopšinių poezija labai paprasta. Improvizacinėse lopšinėse meninės išraiškos priemonės yra epitetas, turintis didžiausią emocinį krūvį. Epitetai jose - tradiciniai, vartojami įvairiose liaudies dainose (pvz.: sūnelis - sakalėlis, balandėlis, dobilėlis, aukso žiedelis, dukrelė - aguonėlė, rūtelė, rūtų kvietkelis). Tradicinėse lopšinėse, kaip ir žaidimuose, vyrauja įasmeninimas. Čia įasmeninami gyvūnėliai, paukščiai, net fantastinis baubas. Pastaruoju metu, nykstant lopšiams, lopšinės ima prarasti savo tiesioginę paskirtį, tačiau dar yra pakankamai gyvybingos.
Žaidinimai - linksmas lavinimas
Vaikus, bepradedančius vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius, suaugusieji maldydavo ir linksmindavo tam tikromis dainelėmis. Žaidinimus sukūrė suaugusieji specialistai vaikams, įsigilindami į vaikų psichiką, suprasdami jų reikmes, stengdamiesi lavinti jų psichines ir fizines galias. Taigi žaidinimų paskirtis dvejopa - vaiko fizinis ugdymas ir dvasinis auklėjimas.
Žaidinimų sinkretizmas kitoks, negu lopšinių. Čia judesys dažniausiai tik imituoja tekstą. Jis daug įvairesnis, lankstesnis, ne toks pastovus ir būtinas, kaip lopšinėse. Daugelis žaidinimų tekstų atliekami be judesių. Melodija taip pat nėra būtinas žaidinimų komponentas. Yra dainuojamų, rečituojamų arba tik šiaip ryškiau skanduojant pasakojamų kūrinėlių. Žaidinimai su judesiais lavina įvairias vaiko kūno dalis. Tai žaidimai su vaiko rankomis, pirštais, įvairūs mylavimai, sūpavimai, jodinimai, glostymai, pakutenimai.
Temų ratas žaidinimuose yra siauras. Žaidinimuose visada vaizduojamas veiksmas, kuris neretai išplečia į mažą pasakėlę, vaizduoja nuotykį, t.y. įgyja fabulą. Žaidinimų stilius žaismingas, gyvas, konkretus. Būdingos meninės išraiškos priemonės - hiperbolė, litotė, gyvūnijos įasmeninimas. Poetinei sintaksei būdingi žodžių pakartojimai, veiksmų išskaičiavimai, klausimai-atsakymai. Žaidinimų nuotaika džiaugsminga, kupina skaidraus, atlaidaus humoro, nepikto pasišaipymo.
Gyvūnijos apdainavimai - gamtos pažinimas per dainą
Vaikų dainose reikšmingą vietą užima gyvūnijos apdainavimas. Dainos apie gyvūnėlius, paukščius, iš dalies ir vabzdžius dainuojamos jau daugiau paaugusių vaikų. Tokiose nevienalytėse dainose nerandame ir pastovių gyvūnijos paveikslų, kaip kad esti gyvulinėse pasakose. Iš gyvulių daugiausia apdainuojamas oželis. Iš žvėrių dažnai apdainuojamas kiškis. Be šių populiariausių gyvūnėlių bei žvėrelių, vaikų dainose dar minimi kumelėlė, vilkas, voveraitė, meška, kiaunė. Iš paukščių daugiausia apdainuojamas žvirblis.
Yra nemaža dainelių, kur veikia ištisi būriai įasmenintų gyvūnėlių ir paukščių, kurie atlieka įvairius namų ir laukų darbus, puotauja, kelia vestuves. Tos dainelės kupinos gyvybės, veiksmo dinamikos, humoro, optimizmo. Vaikus jos supažindina su kaimo buitimi, darbais. Dar kitose dainose - apie įvairius gyvūnų nuotykius.
Formulinės dainos - tradicijos ir kompozicija
Gyvūnijos apdainavimai artimi formulinėms dainoms, taip vadinamoms dėl savo ypatingos kompozicinės struktūros. Pagal formulių pobūdį jos skirstomos į grandinines ir kumuliatyvines. Lietuvių formuliniai kūriniai gyvuoja ir pasakų, ir dainų pavidalu. Lietuvių formulinių dainų paskirtis ir gyvavimo būdas gana įvairus. Šio amžiaus pradžios pateikėjų pastabos rodo, kad formulinės dainos buvo suaugusiųjų repertuaro dalis. Jas dainuodavo jaunimas, paaugliai, piemenys. Ypač tai pasakyta apie „Šuto boba šustinėlius“, „Mačiau mačiau kukutį“ tipų dainas. Yra duomenų, jas siejančių su kalendorine poezija - paruginėmis, adventinėmis dainomis ir žaidimais. Kalendorinės poezijos kūriniais jas laiko ir tarybinis tyrinėtojas V. Toporivas. Pastaruoju metu formulinės dainos, kaip ir pasakose, - vaikų repertuaro dalis. Grandininės dainos daugiausia paplitusios rytų aukštaičiuose ir dzūkuose - kalendorinių dainų gyvavimo plote. Tik „Mačiau mačiau kukutį“ žinoma visoje Lietuvoje. Kumuliatyvinės dainos, folkloristų nuomone, yra primityvaus žmonių mąstymo būdo reliktas. Visose kumuliatyvinėse dainose gausu naujadarų, raiškų, vaizdingų epitetų, charakterizuojančių gyvūnus, onomatopėjinių žodelių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
