Vaikų ekrano laikas: rekomendacijos, poveikis ir tėvų vaidmuo skaitmeniniame amžiuje

Šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje, kur technologijos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, vaikų ekranų naudojimo trukmė tapo viena iš labiausiai diskutuojamų temų. Tėvai, pedagogai ir sveikatos specialistai nerimauja dėl to, kaip ekranai veikia vaikų sveikatą, raidą ir elgesį. Vaikų praleistas laikas prie ekranų yra neišsenkama tėvų, pedagogų, psichologų, gydytojų bei kitų specialistų ar tiesiog vyresnės kartos žmonių tema.

Galime girdėti kraštutinių nuomonių, teigiančių, jog vaikus svarbu pratinti prie technologijų nuo pat gimimo, nes tai yra neatsiejama šių dienų dalis ir vaikų ateitis. Kiti skatina vengti technologijų kiek galima ilgiau ir net randa būdų atriboti savo vaikus nuo ekranų kone iki paauglystės. Sunku teisti tėvus ar senelius nežinančius kaip elgtis ir auklėti vaikus technologijų klausimais, jeigu patys vaikų psichologai ir psichiatrai neturi vieningos nuomonės.

Kilbey (2017) pastebi, kad „mūsų vaikai yra pirmoji skaitmeninė karta, vadinasi, jie gimė ir užaugo tokiame pasaulyje, kuriame jų lūkesčiai, mokymasis ir namuose leidžiamas laikas yra stipriai veikiami skaitmeninių technologijų, o mūsų vaikystėje to nebuvo“. Labai ankstyvame amžiuje galime pastebėti vaikų intuityviai teisingus veiksmus planšetės ekrane ir stebėtiną greitį mokantis skaitmeninių naujovių. Tai akivaizdžiai pozityvūs dalykai, kuriais mes, suaugusieji, žavimės ir aikčiojame. Tuo pačiu šypsomės ir nerimaujame matydami trimetį, bandantį pirštukais praplėsti vaizdą už lango, lyg paprastas stiklas būtų išmaniojo įrenginio ekranas. Išmaniosios technologijos sukėlė tikrą revoliuciją vyresnės kartos žmonių veikloje, o šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams tai savaime suprantami įrankiai jų mokymosi, bendravimo ir informacijos sklaidos srityse. Muppalla ir kt. (2023) savo straipsnyje teigia, kad lyginant šiandieną su aštuntu dešimtmečiu, amžius, nuo kurio vaikai reguliariai bendrauja su žiniasklaida, sumažėjo nuo ketverių metų iki keturių mėnesių. Kilbey (2017) savo knygoje dalinosi „Ofcom“ tyrimų rezultatais, jog 2016 metais pirmą kartą vaikai mieliau rinkosi internetinę veiklą nei televizijos žiūrėjimą.

Kas yra ekrano laikas ir jo formos?

Ką vadiname ekranų laiku? Ar visi ekranai įsiskaičiuoja? Laiką, kurį vaikas praleidžia prie televizoriaus ar kito prietaiso su ekranu, mokslininkai vadina ekrano laiku (angl. screen time). Įvardinus ekranus turinčius prietaisus ir su jais susijusias veiklas galime matyti, kaip plačiai tai apima vaikų ir paauglių kasdieninę veiklą.

Ekrano laikas gali būti skirstomas į kelias pagrindines kategorijas:

• Pasyvus ekrano laikas: Video ar TV žiūrėjimas, e. knygų skaitymas, video ir mobilieji žaidimai, socialinių tinklų naršymas, muzikos klausymas.
• Komunikacija: Bendravimas su šeimos nariais ar draugais socialiniuose tinkluose, amžių atitinkantys žaidimai, kuriuose dalyvauja daugiau žaidėjų, vienijantys šeimą ir kuriantys šeimos laiką filmų ar žaidimų vakarai.
• Mokymasis ir kūryba: Namų darbai, turinio kūrimas, lavinamieji žaidimai, mokyklos projektų koordinavimas.

Ekranus vaikai privalo naudoti mokykloje, namų darbų ruošoje, informacijos paieškai, komunikacijai su draugais ir šeima, laisvalaikiui, pomėgiams.

Oficialios rekomendacijos dėl ekrano laiko

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Amerikos pediatrijos akademija (APA) pateikia aiškias rekomendacijas, kaip riboti vaikų ekranų laiką, atsižvelgiant į jų amžių. Vaiko raidos specialistai ir neurologai taip pat teikia panašias gaires. Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėjantys ekranų poveikį vaikų sveikatai, naudoja formulę, kuri padeda tėvams orientuotis, kiek laiko prie ekranų turėtų praleisti skirtingo amžiaus vaikai.

Rekomenduojamas ekrano laikas pagal amžių

Šiame amžiuje svarbu, kad ekranų naudojimas būtų subalansuotas su kitomis veiklomis, tokiomis kaip žaidimai lauke, kūrybinės užduotys ir skaitymas. Maždaug 3-4-erių metų ir vyresni vaikai jau gali suvokti, kas yra rodoma ekrane. Kintantys vaizdai ir garsai jiems nebėra tiesiog atskirų smegenų centrų stimuliacija. Vyresniems, nei 5-erių metų vaikams prie ekrano reikėtų būti saikingai, pagal susitarimą su tėvais, įvertinus ir vaiko hobius ar polinkius. Žinoma, laikytis tokių rekomendacijų yra labai sudėtinga, ypač jei turite skirtingo amžiaus vaikų.

Tinkamo turinio ir interaktyvumo svarba

Svarbu ne tik laikas, bet ir kokybė. Klauskite savęs, ar turinys atitinka vaiko amžių, ką vaikas sužino, ko išmoksta žiūrėdamas filmukus ar žaisdamas žaidimus. Tai nebūtinai gali būti naujos žinios ar informacija: filmukai gali mokyti ir draugiškumo, pagarbos, jautrumo. Interaktyvumas taip pat yra labai svarbus. Turima omenyje ne tik interaktyvi technologija, bet ir tėvų dalyvavimas: sėskite prie ekrano kartu su vaiku, aptarkite tai, ką matote ekrane, klauskite jo nuomonės, žaiskite pakaitomis ir panašiai. Toks pritaikymas realiame gyvenime stiprina vaiko mokymąsi ir ryšį su tėvais.

Ekranų laikas ir jo poveikis vaikų savijautai

Tyrimai rodo, kad ilgalaikis ir nekontroliuojamas ekranų naudojimas gali turėti neigiamą poveikį vaikų savijautai. Vaikai, kurie praleidžia daug laiko prie ekranų, dažnai patiria didesnį nerimo ir depresijos lygį, o taip pat gali turėti sunkumų su dėmesio koncentracija.

Solidus Jean M. Twenge tyrimas (su 40 tūkstančių tiriamųjų, 2-17 metų amžiaus) atskleidžia ryšį tarp ekrano laiko ir psichologinės savijautos - laikui ilgėjant, savijauta blogėja. Pokyčiai atsiranda ir savijauta nuosekliai blogėja ekranais naudojantis ilgiau nei 1 valandą. To paties Twenge kito tyrimo duomenimis (2019), paaugliai, naudojantys skaitmeninius prietaisus iki 1 valandos per dieną, yra geresnės psichologinės būklės nei paaugliai, naudojantys juos 4 valandas ir ilgiau.

Laiko trukmė internete, tam tikros veiklos jame, emociniai sunkumai, tokie kaip nerimas ir depresija, yra susiję su aukštesne probleminio interneto naudojimo rizika, rodo vaikų ir paauglių imties tyrimo duomenys. Naujausi tyrimai rodo, kad dėmesio sutrikimų paplitimas tarp vaikų pastaraisiais metais didėja. Mokslininkai neabejoja, kad tai išliks vyraujančia tendencija. Vien 2021 m. Vilniaus universiteto tyrėjų atlikta apklausa atskleidė, kad kas ketvirtas (26 proc.) 7-14 metų amžiaus vaikas Lietuvoje patiria dėmesio sutrikimų riziką. 2023 m. atliktas sisteminis tyrimas parodė, kad ilgesnis ekranų naudojimas yra susijęs su neigiamais vaikų sveikatos ir gerovės rodikliais, tokiais kaip nutukimas, miego sutrikimai ir elgesio problemos.

Fizinės ir psichologinės pasekmės

Pavyzdžiui, Japonijos mokslininkų iš Tohoku universiteto tyrimo duomenimis, žiūrint televizorių suaktyvinama tik sąlyginai nedidelė, už regą, sensorimotorinę sistemą, lytinį susijaudinimą, agresiją ir kitą atsakinga smegenų dalis. O smegenų dalys, ypač atsakingos už kalbą, atmintį, emocijas ir jų valdymą, gebėjimą susikaupti „kenčia“, jų tobulėjimas lėtėja. Pastaruoju metu imama kalbėti ir apie ekranų autizmą.

Minutės virtualioje erdvėje labai greitai virsta valandomis, kurias sunku pastebėti ne tik vaikams, bet ir suskaičiuoti jų tėvams. Linija tarp ekranų naudos ir žalos tampa vis plonesnė. Specialistai dalinasi nerimu ir aprašo problemas, su kuriomis susiduriama, grėsmingai augant paros valandoms, kuomet vaikai laiką leidžia prie ekranų. Perteklinio ekrano laiko neigiamas poveikis apima:

• Miego sutrikimus.
• Aktyvaus laisvalaikio gryname ore trūkumą.
• Prastėjančius akademinius pasiekimus.
• Dėmesio ir koncentracijos sutelkimo sunkumus.
• Socialines problemas.
• Nuotaikų kaitą, nuobodulį, interesų rato siaurėjimą.
• Fizinius sunkumus (raumenų, stuburo vystymosi, regėjimo sutrikimus). Kilbey (2017) teigia, kad „motoriniai įgūdžiai neigiamai paveikti dėl ilgo sėdėjimo. Tai rodo jų eisena ir laikysena.“
• Vaizduotės ir imitacinių žaidimų trūkumą.

Vaikų ekranų laiko naudojimo statistika

Lietuvoje 2018 m. ITC (Saugesnis internetas) užsakymu atliktos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, daugiau nei pusė paauglių internete praleidžia 2-5 valandas, kas penktas paauglys - daugiau nei 5 valandas kasdien. Ignatovos (2018) tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė 14-17 metų paauglių kasdien internete praleidžia iki 5 valandų. 14-17 m. Lietuvos paaugliai internete mokyklos dienomis praleidžia vidutiniškai 4,5 val., o laisvadieniais - beveik 6 val.

Dauguma tėvų ir vaikų nustemba išgirdę skaičius, nes technologijų naudojimas yra natūraliai integruotas į kiekvieną jų veiklą ir jie tai daro nesusimąstydami. Kyla klausimas, ar 5 valandos ekrano per dieną yra žalinga. Kitos organizacijos, vengdamos konkrečių skaičių, teigia, kad vaikams ir paaugliams reikalingas tam tikras laikas aktyviai veiklai, grynam orui ir miegui.

Reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas, susijęs su vaikų internete praleidžiamu laiku, Lenkijoje buvo atliktas 2018 m. Paaiškėjo, kad, tėvų nuomone, jų vaikai internete praleidžia vidutiniškai 2,5 val. kasdien. Didžioji dauguma tėvų (91 proc.) yra įsitikinę, kad vaikai internetu naudojasi po pietų ir vakare iki 22 valandos. Tik 2 proc. tėvų sako, jog vaikai internetu naudojasi po 22 val. Beveik 8 proc. paauglių teigia besinaudojantys internetu ir po 22 val., kartais iki ankstyvo ryto.

Ekrano laikas ir dėmesio sutrikimas

Neretai specialistai prie šios temos prideda dar šiais laikais dažnai sutinkamą diagnozę - aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, kuris kelia diskusijas savo kilme, bruožais ir prognozėmis. Ar šis sutrikimas susijęs su ekrano poveikiu vaikams? Ar šiandieninės technologijos yra priežastis aktyvumo ir dėmesio sutrikimui atsirasti? Ar vaikai, turintys šią diagnozę ir leidžiantys daug laiko prie ekranų, elgiasi kitaip nei neurotipiniai vaikai? Šie klausimai kelia daug diskusijų, daug poreikio atlikti vis naujus tyrimus ir apie tai garsiai kalbėti.

Kad galėtume vertinti ekranų poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams, pirmiausią reikia prisiminti pačio sutrikimo kilmę ir bruožus. Evans (2024) savo straipsnyje teigia, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra neurologinės ir genetinės kilmės. Tikėtina, kad vaiko, kuriam diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, artimoje aplinkoje rasime panašių bruožų turinčių giminaičių. Tai reiškia, kad vaikai jau gimsta su tam tikra smegenų struktūra, kuri nulemia tokį būdą ir elgesį. Tėvai, išgirdę aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozę savo vaikams, puola ieškoti priežasčių. Kas lemia šį sutrikimą, domina ir mokslininkus. Neretai kaltinamos skaitmeninės technologijos ir vaikų priklausomybė ekranams. Nieko stebėtino, matant, kokie panašūs šių aspektų bruožai ir probleminės sferos, aprašomos mokslinėje literatūroje.

Paneigus mitą, kad per didelis technologijų vartojimas sukelia aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, negalime teigti, jog ekranai šį sutrikimą turinčius vaikus įtakoja taip pat kaip ir kitus. Kilbey (2017) knygoje rašo, kad „dėmesio sutrikimas - genetinė liga ir gali būti, kad šie vaikai jaučia didesnį potraukį ekranams nei neurotipiniai vaikai, todėl jie daugiau laiko praleidžia internete ir žaisdami žaidimus - nors prie ekrano praleidžiamas laikas jiems ir nesukėlė šio sutrikimo“.

Jau minėta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių asmenų smegenų struktūra skiriasi mažesniu pilkųjų ląstelių tūriu ir mažesne dopamino gamyba. Kadangi dopaminas tiesiogiai susijęs su mūsų nuotaikomis ir motyvacija, nenuostabu, jog šį sutrikimą turintys vaikai demonstruoja didelius nuotaikų kaitos šuolius ir žemą motyvacijos lygį. Muppalla ir kt. (2023) straipsnyje mini, jog ekranai, ypatingai kompiuteriniai žaidimai ar agresyvūs vaizdiniai skatina dopamino gamybą, todėl nenuostabu, jog pasitvirtina Kilbey įtarimai, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo turintiems vaikams yra didesnis poreikis šiai veiklai, o tuo pačiu ir polinkis į priklausomybę. Jiems nuolatos reikia pakelti dopamino kiekį organizme, kad jaustųsi apdovanoti gera nuotaika ir motyvuotų save kitoms veikloms.

Jeigu dopamino trūkumas paaiškina tokius bruožus kaip nuotaikų svyravimą ir motyvacijos trūkumą, tai pilkosios medžiagos smegenyse trūkumas išreguliuoja sutrikimą turintiems vaikams orientaciją, emocijas, dėmesio sutelkimą, atminties ir planavimo gebėjimus. Evans (2024) vaikus apibūdino kaip negebančius valdyti emocijų, laiko, nuolat išsiblaškiusius, užmaršius, negalinčius susikoncentruoti. Kadangi ekranai labiau nei bet kokia kita veikla gali įtraukti, tai ypač tinka ir patinka vaikams, stokojantiems dėmesio. Kilbey (2017) teigia, kad „tėvai dažnai pasakoja, kad jų vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, būna ramūs ir susikaupę tik sėdėdami prie kompiuterio“.

Pasireiškus keletui ar visiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožams, vaikai jaučiasi sutrikę, pavargę, įsitempę. Negali atlikti užduočių iki galo, nuolat sulaukia priekaištų, nuvilia kitus ir save pačius. Jiems sunku susirasti draugų, pritapti. Neretai dėl savo elgesio yra atstumiami ar išjuokiami. Sugretinus aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bei perteklinio ekrano naudojimo pasekmes, galime spręsti, jog šį sutrikimą turintys vaikai yra jautresni skaitmeninėms technologijos ir virtualiam pasauliui. Jeigu aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams neribosime prie ekranų leidžiamo laiko, turime didelę galimybę padidinti jau turimas tas pačias dėl sutrikimo problemas. Buvo minėta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams neretai sunku užmegzti draugystės ryšius, o ekranų priklausomybė didina socialinę izoliaciją, tai reiškia, kad šiems vaikams kyla dar didesnė vienatvės grėsmė.

Kaip tėvams valdyti vaikų ekrano laiką?

Nors ši tema mus labai neramina, bet visi suprantame, jog ateities nuspėti negalime. Todėl tėvams svarbu ne tik žinoti rekomendacijas, bet ir praktiškai jas taikyti. Ar mano šeimoje ekrano laikas kontroliuojamas? Ar naudojimasis ekranais trukdo veikloms, kuriomis norėtų užsiimti šeimos nariai drauge? Ar ekranai trukdo miegui? Taip. Kadangi vaikai neišvengiamai praleidžia daug laiko naudodamiesi technologijomis, pasistenkite išnaudoti šį laiką edukaciniais tikslais. Yra daugybė mokomųjų programėlių, svetainių ir programų, kurios gali pagerinti jūsų vaiko mokymosi sugebėjimus, lavinti loginį mąstymą.

Kaip įvertinti, ar ekranų laikas pernelyg neužvaldo, o gal viskas kontroliuojama? Galima pasitikrinti: čia yra pateikiami klausimynai kiekvienam - įvertinti savo ar savo vaikų rizikos lygį, ar netampame priklausomi nuo interneto. Kiekviena šeima praeis etapus, kai ekrano laiko šeimoje bus daugiau ar mažiau. Be to, kiekvienos šeimos ar vaiko ekrano laikas gali skirtis. Vaikų ekranų laiko valdymas yra sudėtingas, tačiau būtinas procesas, siekiant užtikrinti jų sveiką ir subalansuotą raidą.

Štai keletas praktinių patarimų ir strategijų tėvams:

1. Sukurkite šeimos taisykles dėl ekranų naudojimo. Turėkite planą ir laikykitės jo. Patariama ramioje aplinkoje su šeimos nariais padiskutuoti apie šeimai tinkančias ekrano laiko ribas. Ypač svarbu, kad kiekvienas tas ribas vienodai suprastų. Ribas nustatykite drauge su vaikais. Įtraukite juos planuojant, kiek laiko galima praleisti internete, kokiu dienos metu ir kokiose platformose. Pavyzdžiui, galite nustatyti, kad ekranų laikas gali būti leidžiamas tik po to, kai vaikai atliko namų darbus ar dalyvavo fizinėje veikloje. Anot psichologės Aušros Ševčenko, taisyklės suteikia saugumą.
2. Įdiekite sistemą, pagal kurią vaikai gali „užsidirbti“ ekranų laiką. Pavyzdžiui, už kiekvieną atliktą užduotį ar fizinę veiklą jie gali gauti tam tikrą laiką prie ekranų. Gerbiančius ekrano laiko ribas šeimos narius pagirkite ar apdovanokite. Anot psichologės A. Ševčenko, paskatinimai stiprina vaikų ir tėvų tarpusavio santykius. Tačiau jeigu šeimoje ekranas nėra vertybė - tai jo ir nereikėtų pozicionuoti kaip apdovanojimo. Venkite ekrano laiką naudoti kaip apdovanojimą.
3. Rinkitės edukacinius ir interaktyvius turinius. Pasirinkite programas, kurios yra pritaikytos vaikų amžiui ir skatina jų pažinimą, mokymąsi ir kūrybiškumą. Psichologė A. Ševčenko sako būtina atsižvelgti į tai, ką, turėdamas ekraną, vaikas veikia. Jeigu žaidimai tik „šaudo gaudo“ - prastai: jie pernelyg stimuliuoja vaiko smegenis ir tokia stimuliacija išbalansuoja, išdirgina. Vaikas tokiu atveju gali tapti dirglus, jam gali būti per sunku reaguoti tam tikrose situacijose.
4. Palaikykite aktyvų gyvenimo būdą ir skatinkite fizinį aktyvumą. Fizinis aktyvumas ir miegas - absoliutūs prioritetai. Skatinkite vaikus žaisti lauke, sportuoti ar užsiimti kitomis fizinėmis veiklomis. Nustatykite tvarką, kuri apimtų sportą, pasivaikščiojimus gamtoje ar tiesiog laiko praleidimą kieme.
5. Būkite pavyzdžiu. Tėvų elgesys yra labai svarbus. Jei tėvai patys riboja savo ekranų laiką ir aktyviai dalyvauja kitose veiklose, vaikai greičiausiai paseks jų pavyzdžiu. Parodykime sveikus ekranų naudojimo įpročius: vakarieniaukime be telefonų, nenaršykime, kol vaikai greta ar kol migdome juos. Pagalvokite apie asmeninį naudojimąsi telefonu.
6. Nustatykite laiką ir vietas „be ekranų“. Paskirkite tam tikras namų vietas, pavyzdžiui, pietų stalą arba miegamuosius, erdvėmis be technologijų. Tokia praktika padeda nustatyti ribas ir skatina kokybišką šeimos laiką be technologijų, kurios dažnai išblaško vaikus. Skatinkime šeimos veiklas be technologijų. Bendras laikas be ekranų gali padėti stiprinti šeimos ryšius ir skatinti vaikų kūrybiškumą.
7. Apginkite miegą. Skatinkite kokybišką miegą nustatydami miego ritualus be technologijų. Venkite ekranų bent valandą prieš miegą, nes įrenginių skleidžiama mėlyna šviesa gali sutrikdyti miego režimą. Geras miegas - vienas iš esminių faktorių vaiko raidai ir smegenų vystymuisi, tad kurkime miego higieną nuo ankstyvų dienų.
8. Stebėkite ir vertinkite. Stebėkite, kiek laiko vaikai praleidžia prie ekranų, ir reguliariai vertinkite, ar laikotės nustatytų taisyklių. Galite naudoti įvairias programėles, kurios padeda sekti ekranų laiką, arba tiesiog užsirašyti laiką, praleistą prie ekranų. Skaičiuoti visą vaikų laiką, praleidžiamą prie ekranų gali būti sudėtinga, o kartais tai gali sukelti bereikalingo streso. Jei nepavyksta riboti vaikų praleidžiamo laiko prie ekranų natūraliai, į pagalbą pasitelkite įrenginiuose ir programose esančias tėvų kontrolės funkcijas.

Lietuvoje nuvilnijus kampanijai siekiant apriboti telefonų naudojimą mokyklose, šia tema daugiau pasidomėti nusprendė sertifikuotos Montessori praktikės bei „Seku-vaiku“ įkūrėjos Austėja Stancikienė ir Miglė Rimeikė. Jos pabrėžia, kad svarbiausia - pusiausvyra. Laikydamiesi rekomendacijų ir taikydami praktinius patarimus, tėvai gali padėti vaikams išmokti, kaip teisingai naudotis technologijomis, tuo pačiu metu skatindami fizinį aktyvumą ir socialinį bendravimą. Šiame kontekste svarbu ne tik laikytis tarptautinių rekomendacijų, bet ir išlaikyti tradicinius bendravimo bei žaidimų namuose įpročius, kurie padeda vaikams natūraliai augti ir vystytis.

Montessori principai dėmesio lavinimui

Nors dėmesio sutrikimų tendencijos ir sąsajos su ekranų poveikiu nedžiugina, mes, tėvai, galime kurti vaikams aplinką, kurioje vaikai turėtų daugiau galimybių atrasti ir pasinerti į gilų susikaupimą lavinančias veiklas ir taip ugdyti savo dėmesio raumenį. Montessori ugdymas remiasi principu, kad vaikai geriausiai mokosi tada, kai turi galimybę savarankiškai tyrinėti ir įsigilinti į veiklą be nuolatinio išorinio trukdymo.

Pavyzdžiui, kai vaikas konstruoja bokštą iš medinių kaladėlių arba pilsto vandenį iš vieno indo į kitą, jis natūraliai lavina savo dėmesio koncentraciją, problemų sprendimo įgūdžius ir kantrybę. Šiuolaikiniai neurologiniai tyrimai rodo, kad dėmesio sutelkimo trukmę galima ugdyti kaip raumenį - kuo dažniau vaikas patiria gilų įsitraukimą į veiklą, tuo lengviau jam bus koncentruotis ateityje. Todėl prasminga dienos metu riboti išorinių stimulų bei šurmulio šaltinius.

Modernūs Montessori principai, padėsiantys namuose vaikams lavintis dėmesio sutelkimą:

• Vienu metu siūlyti tik vieną veiklą: užuot vaikui suteikus per daug pasirinkimų, geriau pateikti vieną užduotį ar žaidimą, kuriam jis gali skirti visą dėmesį.
• Pašalinti trukdžius: kai vaikas žaidžia ar atlieka kūrybinę užduotį, verta išjungti televizorių, muziką ar kitus triukšmo šaltinius. Nelaikykite nuolat įjungto televizoriaus kambaryje, kur žaidžia vaikas, jei sėdite greta žaidžiančio mažylio - neatitraukinėkite jo dėmesio nuo veiklos vis sužypsinčiu telefono ekranu.
• Kviesti į kasdienes veiklas kartu: kvieskite vaiką gaminti, tvarkytis ar laistyti augalus kartu. Taip pat, jei leidžiame laiką kartu, galime vaikams siūlyti veiklas ne chaotiškai, o nuosekliai: pasiruošti veiklą ar žaidimą, veikti ir tuomet susitvarkyti. Greičiausiai pritarsite, kad šie įgūdžiai tampa labai svarbūs ne tik vaikystėje, bet ir suaugus.
• Neskubinti proceso: leiskite vaikui įsigilinti į veiklą tiek laiko, kiek jam reikia, be pertraukimo. Atminkite, kad pagyrimai ar sufleravimas taip pat gali pertraukti mažylio koncentraciją.

tags: #vaikiskos #ekrano #temos

• Apie tėvystę ir tarpusavio ryšį
• kaip minkomi žaislai lavina vaikus
• Kaip užmegzti tvirtą ryšį su vaikais
• Kaip padėti kūdikiui, kai skauda pilvuką: „Babyfen“ ir kiti būdai
• Priežastys ir gydymas