Ritmiškas galvos trinkimas į sieną (ar kokį kitą kietą objektą) yra vienas labiausiai tėvus neraminančių vaikų įpročių. Dažniausiai nerimas nėra pagrįstas.
Galvą tranko apytiksliai kas penktas vaikas, ir dažniau tai daro berniukai. Šis įprotis atsiranda apie aštuntą - devintą mėnesį, o išnyksta savaime iki antro-trečio gimtadienio. Jei jis trunka ilgiau, reikėtų pasitarti su specialistais. Net jeigu galvą tranko vyresnis nei aštuoniolikos mėnesių kūdikis, pagrindas sunerimti yra tik tada, kai yra kitų nenormalaus elgesio požymių, tokių kaip rankų kratymas, įkyriai kartojami veiksmai, meilumo stoka.
Autizmą galima įtarti, jei 14 mėn. kūdikis nerodo į daiktus pirštu, jei neseka suaugusių žingsnio ir nežaidžia su įsivaizduojamais objektais.
Kita dažnai pasitaikanti galvos trankymo priežastis - noras palengvinti skausmą, pavyzdžiui, sukeliamą dantukų dygimo ar ausų infekcijos. Jeigu tavo mažylis tranko galvą tik persirgęs sloga, būtų neblogai patikrinti ausytes.
Galvą taip pat dažniau krato vaikai, kuriems trūksta aplinkos dirgiklių (nematantys, negirdintys kūdikiai, taip pat tie, kurie jaučiasi vieniši) - taip jie kompensuoja dirgiklių stygių.
Tėvai baiminasi, kad trankydamas galvą vaikas gali susižeisti - tačiau vargu ar tai atsitiks, nes mažylis neturi pakankamai jėgos, kad susitrenktų išties stipriai. Be to, jį stabdo skausmo baimė.
Vieno tyrimo rezultatai buvo gana netikėti: galvą trankančių mažylių judesių koordinacija vystėsi sparčiau ir jie anksčiau pradėjo vaikščioti. Taigi trankymas ne tik kad nepakenkia, bet gali net ir padėti!
Yra keletas priežasčių, kodėl vaikas gali trankyti galvą:
Vienas iš tėvų pastebėjimų:
"Mano suneliui 1 m ir 1 men. paskutiniu laiku pastebejau keita jo elgesi, jis visa laika tranko galva visur, i siena, i spinteles, i oaduska, man i kojas. Bet kas idomiausiai jis is pradziu tik ptisiliecia galva i ta vieta, paziuri ar minksta ar neskaudes ir tada pradeda dauzyt juokiasi ir vel dauzo. jau pradejau nerimaut ar tai normalu? gal reiketu nuvest pas neurologa? gal kam irgi taip buna?"
Kito tėvo atsakymas:
"Vaikui dėmesio trūksta. Mano irgi panasiai elkdavosi - kur netycia atsitrenke - paziurejo ir vel trinkt, trinkt...Manau, kad cia ju toks pasaulio pazinimas, ydomu gi viskas. Kaip atsirado sis ,,uzsiemimas,, , taip ir praejo. Dabar kita radom - uzlipt ant foteliu, lovos ir vel nulipt, arba stalcius kraustyt...Nemanau, kad reikia del to nerimaut.O kas liecia demesio stokos - tai nemanau. Žinoma, reikia stebėt vaiką, kokiom aplinkybėm jis tai daro, kokios jūsų reakcijos laukia ir t.t. Gali tai būti paprasčiausias smalsumas, kokį garsą sukelia galvos daužymas į sieną, lovą, lango stiklą, kuris greit baigiasi, kaip ir kiti aplinkos tyrinėjimai. Bet jei tai tęsiasi ir pastebit, kad vis panašiose situacijose, vertėtų apmąstyt, kodėl jis tai daro ir ką reiktų keisti."
Dar vienas pastebėjimas:
"Erinata, paulapaula, o kaip jūs reaguojat į tą galvot trankymą? Padaužo ir maniškis: trenkia, paklauso, pamąsto ir vėl pakartoja. Paskui atsibosta ir eina ką nors kitą daryt. Bet jis bando matyt kur kaip skamba, nes ir į sieną, ir į durų stiklą, ir į lovos čiužinį ir pan.bando."
Kita mama dalijasi patirtimi:
"Mano brolis toks pat padykes buvo."

Štai keletas rekomendacijų tėvams:
Galvos trankymas, kaip atskiras simptomas, tėvams neturėtų kelti didelio nerimo. Su specialistais vertėtų pasitarti, jeigu šis įprotis ima reikštis anksti, t.y. anksčiau nei 6 mėn., arba jei pastebite kitų nerimą keliančių elgesio požymių.


Vienas iš tėvų patarimų:
"Reikia tik kalbėti, kalbėti, kalbėti. tai vaikai patys išssiaiškins, kodėl negalima."
Kitas patarimas:
"Sureaguoti, jei kas nepasiseka. išmoks pats."
Dar vienas požiūris:
"Tai vaikai patys išssiaiškins, kodėl negalima."
Viena mama pasidalino patirtimi su durimis:
"Mano vyresnelei buvo toks etapas, kad ji tiesiog nebegalėjo nustoti varstyti duris. Tačiau tai buvo tik tam tikras etapas, kuris praėjo. Su durimis, tai daugiau nebelenda. Nupirkau, uzdejau ant duru. jis varsto duris. pasidare neidomu ir pailko duris ramybeje. prie ju neina."

Apibendrinant, svarbu stebėti vaiko elgesį, suprasti jo priežastis ir reaguoti ramiai bei adekvačiai. Jei kyla abejonių ar nerimo, visuomet verta pasikonsultuoti su specialistais.