Iššūkiai įvaikinant gyvūnus: Romano Bralkovskio patirtis ir Utenos gyvūnų globos namų pozicija
Atsakingas augintinio įsigijimas - tai ne tik noras turėti draugą, bet ir įsipareigojimas užtikrinti jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Šią tiesą savo kailiu patyrė ne vienas, bandydamas įvaikinti gyvūną iš prieglaudos. Utenos rajono gyvūnų globos namų atveju, griežtos taisyklės ir požiūris į gyvūnų laikymą sukelia diskusijas ir iššūkius tiems, kurie trokšta suteikti namus beglobiams.
Romano Bralkovskio istorija: bandymai rasti naują draugą
Netekęs savo keturkojo ir pasijutęs vienišas Romanas Bralkovskis nusprendė įsigyti kitą, t. y. suteikti galimybę namus praradusiam, išmestam ar šeimininkui nebereikalingam šuneliui iš gyvūnų globos namų. Nors vyriškis oficialiai yra miesto gyventojas, bene daugiausia laiko jis praleidžia Šeimyniškių kaime, savo motinos namuose. Anksčiau jis buvo įpratęs laiką leisti su keturkoju Toru, kuris gyveno erdviame voljere ir dažnai būdavo išleidžiamas lakstyti po kiemą. Tačiau pernai senatvės sulaukęs keturkojis nugaišo, tad po mėnesio R. Bralkovskis nusprendė nuvykti į Utenos rajono gyvūnų globos namus ir ten išsirinkti sau naują draugą.
Darbštus ir nagingas vyras susitvarkė senąjį voljerą, patobulino būdą - pasiruošė priimti augintinį, kuris, kaip jis tikėjosi, taps geriausiu draugu. Vyras parodė voljerą, kuris buvo pritaikytas anksčiau laikytam keturkojui. Būdą apšiltino pats. Sukalė medines grindis. Vasarą prikabina užuolaidėlę, kad saulė nekaitintų voljero. O jeigu būna per karšta, augintiniui leidžia įsikurti pirtyje ant betoninių grindų, kur vėsiau.
„Pajutau, kad man kažko trūksta. Taip pat ir dėl saugumo norėjosi, kad sodyboje būtų šuo. Nusprendžiau imti šunį iš prieglaudos. Ten nuvykęs iškart sulaukiau klausimo, kur šunį žadu laikyti. Pasakiau, kad turiu paruošęs voljerą, bet nežadėjau ten jo laikyti nuolat. Šuo galėtų karaliauti ir lauke, juk vietos čia daug. Nepatenkinta darbuotoja paklausė, kur šuo miegos naktimis. Aš irgi jos paklausiau: „Jei aš einu į lovą miegot, šuo turi gult kartu su manim?“ Darbuotoja pašaipiai atsakė: „O kodėl gi ne?“ Sulaukęs tokio atsakymo likau šokiruotas“, - pasakojo vyras apie pernykštį apsilankymą gyvūnų globos namuose. Čia jis lankėsi ir šiemet.
„Kai šių metų kovo mėnesį vėl nusprendžiau išbandyti laimę, išgirdau tą pačią giesmę, kad šuo turi gyvent ten, kur gyvena šeimininkas. Ir vėl nedavė“, - pasipiktinimo neslėpė vyriškis, kuris ir konkretų šunį buvo nusižiūrėjęs. „Po pokalbio su darbuotoja supratau, kad aš esu netinkamas šeimininkas ir negaliu prižiūrėti šuns. Pirmąkart išgirdau tokius žodžius. Tai buvo itin nemalonu“, - prisiminė pašnekovas. Tąkart jis darbuotojoms palinkėjo geros dienos ir išeidamas pridūrė, kad nekeičiant tvarkos, o galbūt ir darbuotojų požiūrio, gyvūnai tuoj nebetilps globos namuose.
„Jei man gyvūnas nebūtų prie dūšios, aš jo nelaikyčiau“, - toliau kalbėjo R. Vyras įsitikinęs, kad šuo turi būti tikras šeimininko draugas. Jis prisiminė, kaip Toras sykį jam išgelbėjo gyvybę. R. Bralkovskis nežada nuleisti rankų: jei jam nepasisekė gauti keturkojo Utenoje, vyks į Druskininkus, kur giminaičiai turi vilkšunę. Ši netrukus atsives šuniukų - vienas iš jų pažadėtas „Utenos dienos“ kalbintam vyrui. Tačiau reikės šiek tiek palaukti, kol jauniklis sustiprės.
Utenos rajono gyvūnų globos namų pozicija ir taisyklės
Neuženka vien noro turėti augintinį. Tuo įsitikino ne vienas Utenos rajono gyvūnų globos namuose, kur gyvena šimtai kačių ir šunų, apsilankęs žmogus, iškart turintis paaiškinti, kur jų augintinis gyvens ir kaip bus prižiūrimas. Gyvūnų globos namų darbuotojai turi griežtas taisykles, kurių tikslas - užtikrinti geriausias sąlygas įvaikinamiems gyvūnams.
Taip pat kiekvienas, norintis turėti naminį gyvūną, turi užpildyti anketą, atsakyti į keliolika klausimų, susijusių su šeimos nariais, augintinio užimtumu, kas prižiūrėtų gyvūną, jei šeimininkas susirgtų, kokiu maistu bus šeriamas augintinis ir t.t. Tačiau anketą ne visuomet tenka pildyti ir įveikti popierinį šuns ar katino „įvaikinimo“ procesą. Į Utenos rajono gyvūnų globos namus nuvykusiam R. Bralkovskiui jos pildyti nereikėjo, nes jo kandidatūra buvo atmesta iš karto.
„Mes neduodame nė vieno šuniuko, kurį rengiamasi laikyti voljere. Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“, - „Utenos dienai“ paaiškino Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė. Ji pabrėžia, kad „Mes nuolat gyvename kovoje“, siekdami užtikrinti gyvūnų gerovę. J. Guobaitė tikino, kad yra žmogiškos taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas žmogus.
„Jei mes tą šunį uždarome voljere, tai koks jis mūsų draugas. Kaip turi jaustis gyvūnas, jei jį ten paliekame. Žmogus sėdi namuose, o šuo - voljere arba pririštas prie būdos.“ Ji teigė, kad prieglaudos darbuotojai neturi laiko patikrinti kiekvieno gyvūno, kurį pasiima šeimininkai. „Per mūsų rankas kasmet praeina 400-500 šunų, kačių - iki 1,5 tūkst. Paskaičiuokime, kokie skaičiai susidaro per visus metus“, - teigė pašnekovė. Paklausta, kiek maždaug per mėnesį gyventojai laikyti į savo namus pasiima gyvūnų, ji atsakė, kad tai nėra dideli skaičiai. „Dėl to, kad tokios sąlygos. Žmonių, kuriems reikia šuns, yra mažai. Daugeliui reikia tik sargo. Žmonės turi namus, tačiau augintiniui, kaip paaiškėja, ten vietos nėra, - piktinosi J. Guobaitė ir kaip pavyzdį pateikė Skandinavijos šalis, kur nėra nė vieno voljero.
Gyvūnų gerovės specialistų ir teisių gynėjų požiūris
Gyvūnų globos specialistai ir teisių gynėjai pabrėžia, kad svarbiausia yra rasti atsakingus šeimininkus, kurie užtikrintų geriausias sąlygas gyvūnams. Anot jų, globos namuose nėra tiesioginių taisyklių ar standartų, kurie ribotų asmenų galimybes pasiimti šunis iš globos. Specialistų teigimu, nors skirtingų žmonių nuomonės gali skirtis, tikslas visuomet - rasti atsakingus ir rūpestingus šeimininkus, kurie sugebės užtikrinti geriausias sąlygas globotiniams. Rišimas grandine ar uždaras voljeras nėra tinkamiausia vieta šuniui. Šuo nėra „garsinė signalizacija“ ar apsauga sauganti šeimininko turtą. Visuomenė turi suprasti, kad tam yra kitos priemonės, kuriomis ir reikėtų pasinaudoti.
Gyvūnų teisių gynėjai laikosi vieningos nuomonės: šimtmečius gyva tradicija rišti šunis prie grandinės yra atgyvenusi ir šiandien, XXI amžiuje, to nebeturėtų būti. Todėl kitaip mąstantiems žmonėms, manantiems, kad keturkojis gyvūnas namuose gali atlikti tik sargo funkciją, jie dažniausiai pasiūlo nuvykti į artimiausią prekybos centrą ir įsigyti vaizdo kamerą. „Juk prie būdos pririštas šuo negali apsaugoti nei kitų, nei pats savęs. Taigi gyvūnas negali atlikti vaizdo kameros ar signalizacijos funkcijos“, - teigė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Mockevičienė ir pridūrė, kad VMVT inspektoriai, kasdien susiduriantys su skaudžiais atvejais, susijusiais su šunų laikymo sąlygomis, kaip problemą įvardija elementarių žinių apie laikomo naminio gyvūno poreikius trūkumą ir perimtą blogą elgesį iš aplinkos. Ji įsitikinusi, kad ne visuomet sudėtingas situacijas įmanoma išspręsti tolerantiškais būdais paaiškint šeimininkui, ką jis blogai daro ir kodėl taip ar kitaip netinkamai elgiasi su keturkoju.
Visuomenėje vis dar sklando kalbos, kad voljerai yra daug tinkamesnis būdas laikyti savo augintinį (gyvūnų globos namuose jie taip pat laikomi voljeruose), tačiau gyvūnų teisių gyvėjai nesutinka su tuo. Esą tam tikrais atvejais šuns laikymas voljere jam gali padaryti dar didesnę žalą. „Voljeras turėtų būti pakankamai erdvus, nuolat tvarkomas, o su ten laikomu šunimi nuolat bendraujama, jis išvedamas pasivaikščioti ar leidžiama dažnai palakstyti“, - savo nuomone dalijosi G. Mockevičienė, kuriai pritarė R. Bernatavičiūtė. Jos abi vieningai teigė, kad keturkojo vieta yra žmogaus namuose, šalia šeimininko. Ir visai nesvarbu, ar tai butas, ar tai namas.
Utenos gyvūnų globos namų kasdienybė ir iššūkiai
Gyvūnų globa yra svarbi sritis, reikalaujanti atsidavimo ir meilės gyvūnams. Utenos gyvūnų globos namai yra viena iš organizacijų, kuri rūpinasi beglobiais gyvūnais ir ieško jiems naujų namų. Ši organizacija taip pat prisideda prie gyvūnų globos problemų sprendimo Anykščių rajone.
Utenos rajono gyvūnų globos namuose šiuo metu gyvena per 300 beglobių kačių ir daugiau nei 100 šunų. Per metus gyvūnų globos namuose apgyvendinama bei prižiūrima apie 1,5 tūkst. beglobių gyvūnų. Šie skaičiai rodo didelį globos namų krūvį ir nuolatinį poreikį atsakingiems šeimininkams.
| Gyvūnų tipas | Apytikslis skaičius per metus (apgyvendinama/prižiūrima) | Apytikslis skaičius šiuo metu gyvenančių globos namuose |
|---|---|---|
| Šunys | 400-500 | > 100 |
| Katės | iki 1,5 tūkst. | > 300 |
Savanorystė ir darbas gyvūnų globoje yra gyvybiškai svarbūs. J. Guobaitė pabrėžia savanorių svarbą gyvūnų globoje, teigdama, kad jie dirba neskaičiuodami nei darbo valandų, nei savaitės dienų. Jų indėlis padeda užtikrinti kasdienę gyvūnų priežiūrą ir gerovę.
Anykščių rajono beglobių gyvūnų problema
Anykščių rajone gyvūnų globos namai įrengiami nebus. Sutartis su Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija galioja iki šių metų spalio 1 dienos. Draugija užsiima beglobių gyvūnų gaudymu ir transportavimu į globos namus. Pirmininkė Jolanta Guobaitė teigia, kad Anykščių rajonas yra „juoda skylė“ dėl beglobių gyvūnų problemos, kas rodo didelį bendradarbiavimo poreikį tarp savivaldybių ir gyvūnų globos organizacijų.
Deimantės Rukšėnaitės indėlis į gyvūnų globą
Deimantė Rukšėnaitė, dirbanti VšĮ Aukštaitijos siaurojo geležinkelio vadybininke - apskaitininke ir UAB Medicinos namai ergoterapeute, taip pat aktyviai dalyvauja gyvūnų globoje. Ji padėjo „Vizgiui“ - gyvūnų globos namams - startuoti ir dirbo nuo aušros iki sutemų karantino metu. Nors gyvūnų globa nėra jos pagrindinis darbas, ji tai daro kaip gyvenimo būdą, padėdama gyvūnams nuotoliniu būdu, ieškodama jiems namų užsienyje. Jos pavyzdys rodo, kad bet kuris atsakingas ir mylintis gyvūnus žmogus gali prisidėti prie gyvūnų gerovės, net ir neturėdamas galimybės jų įvaikinti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
