Tomas Moras: gimimo vieta ir kelias į šventumą

Seras Tomas Moras (angl. Thomas More, 1478 m. vasario 7 d. Londone - 1535 m. liepos 6 d.), Katalikų Bažnyčioje šv. Tomas Moras - anglų advokatas, rašytojas, humanistas, politikas, knygos „Utopija“ autorius, kankinys.

Tomas Moras gimė teisėjo Džono Moro šeimoje. Vaikystėje mokėsi Šv. Antonijaus mokykloje, tuo metu tai buvo viena geriausių Londono mokyklų. Būdamas 12-kos metų berniukas, jau tarnavo kaip pažas aukštų Anglijos kanclerio bei arkivyskupo namuose. Po studijų Oksforde ir Londone tapo garsiu teisininku, parlamento nariu ir garbiu teisėju. T.Moras buvo kanonizuotas 1935-aisiais, praėjus 400 metų nuo jo egzekucijos.

Nors, skirtingai nuo kitų dviejų kanonizuotų klasikinių Vakarų filosofų šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio, T.Moras akademinėje literatūroje dažniau pristatomas kaip seras T.Moras, o ne šv. Tomas Moras (patiems anglams jis yra seras, o ne šventasis), esmė nesikeičia - garsiosios „Utopijos“ autorius yra vienas Romos katalikų bažnyčios šventųjų. Už ką gi T.Moras buvo kanonizuotas?

Vėliau T.Moras grįžo į Londoną ir studijavo teisę, sykiu gyvendamas netoli vienuolyno ir laikydamasis vienuoliško gyvenimo disciplinos. Nuolat mokėsi. Atsikėlęs antrą valandą nakties, mokydavosi iki septintos valandos vakaro, po to dalyvaudavo mišiose. Buvo tretininkas ir uoliai vykdė savo pareigas: prie rytinių ir vakarinių maldų pridėdavo septynias psalmes ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo komuniją, - tai tuomet buvo neįprasta. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą. T.Moras siekė savo dukterims suteikti tokį pat klasikinį ugdymą kaip ir sūnui, o tai anais laikais buvo neįprasta. Daugelis žavėjosi jo vyriausiosios dukters Margaritos išsilavinimu, ypač tuo, kad ji laisvai kalbėjo graikiškai ir lotyniškai. Tėvas didžiavosi dukters akademiniais pasiekimais.

Artimiausiu T.Moro draugu tapo kitas didis humanistas - olandų filologas ir filosofas Pijus Deziderijus Erazmas Roterdamietis (1466-1536). 1506 metais, antrosios Erazmo viešnagės Anglijoje metu, jie abu į lotynų kalbą išvertė Lukiano komedijas, netrukus publikuotas Paryžiuje. Trečiojo vizito Anglijoje metu 1509 metais Erazmas parašė savo garsų satyrinį kūrinį „Pagiriamasis žodis kvailybei“ („Encomium Moriae“), skirdamas jį savo artimiausiam draugui T.Morui - žinoma, vien dėl kalbinės asociacijos, o ne darydamas užuominą į savo didžiojo bičiulio intelektinį pajėgumą. Juos siejo ne tik talentas ir sielų artimumas, bet ir tikėjimas bei pasišventimas antikai. Abu mylėjo graikų ir romėnų literatūrą bei filosofiją.

T.Moras padarė stulbinančią politinę karjerą. 1505 metais vedė, susilaukė 3 dukterų ir vieno sūnaus, nors prieš tai kurį laiką rimtai svarstė, tarp pasaulietinio ir vienuolio gyvenimo pasirinkimo. 1504 metais jis tapo parlamento nariu. Keturiasdešimt vienų tapęs Karališkosios tarybos nariu, Tomas Moras vis kilo pareigose ir penkiasdešimt dvejų tapo Anglijos lordu kancleriu. 1529 m. jis buvo paskirtas Anglijos kancleriu. Buvo pirmas pasaulietis pakviestas būti Anglijos didžiuoju lordu kancleriu.

Tuo metu karalius Henrikas VIII sugalvojo atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti diplomato Tomo Boleino dukterį. Kancleris tam nepritarė ir užsitraukė karaliaus nemalonę. 1527 metais nepritardamas Henriko VIII skyryboms su Kotryna Aragoniete, 1533 metais nedalyvaudamas naujosios Henriko VIII žmonos Anos Bolein karūnavimo ceremonijoje, o 1534 metais įtartas bendravimu su Elžbieta Barton, Kento vienuole, kuri priešinosi Henriko VIII atitrūkimui nuo Romos, T.Moras pradėjo prarasti buvusį karaliaus palankumą. Savinantis karaliui bažnytinę jurisdikciją ir skelbiantis vyriausia bažnyčios galva, Tomas pasitraukė iš užimamų pareigų ir viešojo gyvenimo, pažadėdamas karaliui daugiau viešai nekalbėti nei apie jo žmoną, nei apie Anglijos Bažnyčią, nors ir toliau slapčia lankė ištremtąją karalienę, skatino kitus ją remti, ir net parašė kelis protestantizmą kritikuojančius veikalus. Tačiau 1532 m. gegužės 16 d., po to, kai karalius, paveikęs parlamentą ir dvasininkus, ėmė vadovauti Anglijos Bažnyčiai, pareigų atsisakė.

Karaliaus skirti teisėjai, nors ir bandė įkalbėti užsispyrusį Morą, apkaltino jį išdavyste šaliai ir pasmerkė myriop nukirsdinimu. Katalikai Anglijoje tuo metu būdavo kariami ir ketvirčiuojami, tačiau Morui teismas padarė išimtį ir jis buvo nukirsdintas. Užlipęs ant ešafoto, juokavo, prašė už jį melstis ir paliudyti, kad mirė būdamas ištikimas karaliui, bet dar ištikimesnis Dievui. Paskui sukalbėjo Miserere, guosdamas budelį pajuokavo, pats užsirišo akis ir padėjo galvą ant trinkos. Tai įvyko 1535 m. liepos 6 d. Tomas Moras Katalikų Bažnyčios pripažintas kankiniu, mirusiu už Bažnyčią ir tikėjimą.

T.Moro „Utopija“ yra vienas iš pačių paslaptingiausių kūrinių visoje Europos literatūroje. Pavyzdžiui, tikra tiesa, kad T.Moras kartu su karaliaus delegacija dėl avikailių prekybos lankėsi Flandrijoje ir ten susitiko su flamandu humanistu Piteriu Gilesu. Lietuviškajame „Utopijos“ vertime jis kažkodėl pristatomas kaip Petras Egidijus - tai lotynizuotas jo vardas ir pavardė, kuriuos naudojo T.Moras. Toliau jau seka politinės ir literatūrinės vaizduotės padiktuoti dalykai. Gilesas T.Morą supažindina su portugalų jūreiviu Rafaeliu Hitlodėjumi, kurio pavardė yra graikiškų žodžių junginys, reiškiantis niektauzą arba pliuškį. Iš pradžių, sako R.Hitlodėjus, jūs pas save Anglijoje valstiečius paverčiate skurdžiais supirkdami visas jų žemes avims auginti ir komercijai plėtoti, po to jie priversti vykti į Londoną valkatauti ir vagiliauti, nes darbo negali gauti ir nebežino, kaip prasimanyti. Žinoma, tai paties T.Moro karti kritika, nukreipta prieš Anglijos įstatymus. Vargšų ir valstietijos užtarėjas kategoriškai smerkė valstiečių skurdinimą per avies vilnos verslą bei vėlesnį jų kriminalizavimą.

R.Hitlodėjus Anglijoje matė ne tik blogio (prastus karaliaus patarėjus, karų su kaimyninėmis šalimis siekiančius politikus), bet ir gerų dalykų - bene svarbiausia, kad jis pasakoja matęs nuostabios išminties žmogų arkivyskupą Džoną Mortoną. „Utopija“ yra keistas ir paslaptingas kūrinys. R.Hitlodėjus pasakoja apie nuostabią salą, kurią jis aplankė ir kuri kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Anglijos bei visų kitų jo matytų šalių. Kai kas mums, gyvenusiems totalitarinėje valstybėje, sukelia tikrai ne pačias maloniausias asociacijas skaitant R.Hitlodėjaus pasakojimą: Utopijoje skatinamas tik viešas gyvenimas: valgoma masiškai ir kartu; keliauti svetur galima tik prižiūrint ypatingiems biurokratams sifograntams, kurie dar vadinami filarchais, t.y. Akivaizdu, kad T.Moro būta konservatyvaus žmogaus, kuris priešinosi tuo metu užgimstančiai modernybei su visa jos urbanizacija, komercializmo dvasia ir kaimo nykimu. Lieka neaišku, ar T.Moras išsityčiojo iš galimų naujų tironijos formų ir parašė satyrą apie politinio fantazavimo žalą, ar nuoširdžiai eksperimentavo ir lygino savo minties konstrukciją su Platono valstybe. „Utopija“ yra persmelkta ir dvilypumo. Pavyzdžiui, mes iki galo taip ir nesužinome, ar T.Morui utopija yra „niekurija“, ar „geriausioji vieta“. Savo spėjimais arba tiesiog laisvai paleistą politine fantazija T.Moras pranoksta net XXI amžiaus politines realijas. „Utopijoje“ rašoma, kad šios salos gyventojai nepagydomus ligonius užmigdo, idant jiems netektų kankintis ir neoriai mirti. Kita ne mažiau drąsi idėja - tai moterų įšventinimas į dvasiškes, praktikuojamas Utopijoje. Vyrų kunigų yra daugiau, bet esama ir moterų. Utopijoje klesti natūrali monoteistinė religija, panaši į krikščionybę, bet ten toleruojami ir pagonys.

Po XX amžiaus socialinių eksperimentų žmonijai dingo noras žavėtis utopijomis. Net teisingos ir geros visuomenės idėja neretai yra pajuokiama ir laikoma kažkuo iš utopinių fantazijų sferos. Tik kažkodėl pamirštama, kad utopija, mūsų pasaulyje išvaryta pro duris, sugrįžo pro langą. Įvyko jos privatizacija - šiandien mes svajojame ne apie gerą visuomenę ar bendruomenę, o apie gerą savo pačių gyvenimą ir individualią sėkmę.

Tomo Moro ištikimybė tikėjimui, jo atsisakymas išsižadėti savo įsitikinimų padarė jį kankiniu, o 1935 m. jis buvo paskelbtas šventuoju Romos katalikų bažnyčios. Jo šventumas remiasi ne tik jo ištikimybe Bažnyčiai, bet ir jo pavyzdžiu, kaip laikytis moralės principų net tada, kai tai reikalauja didžiausių aukų. Tomas Moras nuo 1935 m. gerbiamas kaip šventasis Katalikų Bažnyčioje, o nuo 1980 m. - ir Anglikonų Bažnyčioje. Įvairiausių tautų ir įsitikinimų žmonės jį laiko sąžiningumo ir principingumo pavyzdžiu.

tags: #tomas #moras #gimimo #mvieta

• Kaip rūpintis savimi nėštumo metu
• ar galima valgyti kepsnius laukiantis?
• Nuolaidos vaikų darželiams
• Valerijono vartojimas vaikams
• Kaip auginti daugiametes gėles