Pirmosios valandos po gimimo: naujagimio kelionė į pasaulį
Pirmosios naujagimio valandos po gimimo yra itin svarbus ir unikalus laikotarpis, kupinas instinktų, pirmųjų patirčių ir ryšio su mama užmezgimo. Šiuo metu vyksta daugybė procesų, kurie daro didelę įtaką vaiko sveikatai ir raidai.
Ann-Marie Widstrom, kuri šiemet atvažiuoja į Lietuvą papasakoti gydytojams, psichologams ir mamoms apie pirmąją naujagimio valandą po gimimo, su kolegomis stebėjo 28 naujagimius, nufilmuotus iš karto po gimimo. Mažyliai vos gimę buvo padėti prie krūties ir palikti ramybėje, kad būtų galima stebėti instinktyvų jų elgesį.
Dar 1990 m. Righard ir Alade stebėjimų metu nustatė, kad palikus vos gimusį naujagimį ant mamos krūtinės, jis po kurio laiko pats pradeda šliaužti link krūties, ją susiranda ir pradeda sėkmingai žįsti. Tačiau toks gebėjimas gali būti sutrikdytas, jeigu mamai gimdymo metu skiriami medikamentai, naudojami instrumentai ar naujagimis iš karto po gimimo atskiriamas nuo mamos 20-iai minučių nuprausti, pasverti ir pamatuoti.
Ką nuveikia ar turėtų nuveikti naujagimis per pirmąsias 70 minučių po gimimo?
- 2 minutės: nustojęs verkti naujagimis atsipalaiduoja ir visiškai ramiai guli ant mamos krūtinės apie minutę laiko. Galbūt šis tylos laikotarpis yra svarbus apsisaugojimui nuo plėšrūnų laukinėje gamtoje.
- 8 minutės: naujagimis jau 5 minutes kaip atsimerkęs, vis aktyvesnis. Atrodo, kad per šį laiką mažyliui ima rūpėti maistas, jie bando pasižiūrėti į mamos veidą ir krūtis.
- 36 minutės: pailsėjęs naujagimis aktyviai imasi siekti savo tikslo ir energingai juda link krūties, labiausiai pasikliaudamas uosle. Kartais šliaužimo judesys panašus į liuoktelėjimą, kartais iriasi link tikslo atsukęs viršugalvį ar pakaušį.
- 62 minutės: kūdikis susiranda krūtį ir pradeda žįsti pirmuosius priešpienio lašus, kuriuose gausu baltymų ir imuninių medžiagų.
Idealu, kai naujagimiui niekas netrukdo šiuo laikotarpiu, nei skubantis personalas, nei mama, kuriai gali kilti noras padėti savo mažyliui viską atlikti greičiau. Kūdikiai, kuriems leidžiama susirasti krūtį patiems, galiausiai apžioja krūtį taisyklingai. Šis pirmasis pažindimas yra instinktyvus, tačiau žindimas yra labai greitai besikeičiantis iš instinktyvaus į išmoktą elgesį.
Be abejo, šie nurodyti skaičiai yra vidurkiniai įverčiai ir konkretus kūdikis gali atlikti aprašytus veiksmus ne tokiomis minutėmis, kaip nurodyta. Tačiau visas šis elgesys yra būdingas kūdikiams, po gimimo paguldytiems ant mamos krūtinės. Kai kuriems kūdikiams gali reikėti mažiau laiko šiam pirmajam darbui nuveikti, kitiems gali reikėti daugiau. Todėl labai svarbu atsižvelgti į kūdikį ir leisti jam darbuotis savu tempu, o visas kitas procedūras atidėti iki to laiko, kol mažylis galiausiai susiras krūtį ir pažįs.
Taip pat svarbu gimdykloje daug netriukšmauti, nekalbinti kūdikio ir jo neliesti niekam, išskyrus mamą ir galbūt tėtį. Naujagimiai labai gerai suvokia kitų asmenų buvimą šalia, ypač jeigu jie kalba, ir taip pat aktyviai stengiasi juos pamatyti, nors jų regėjimas dar neleidžia matyti toliau kaip nuo mamos krūties iki mamos veido.
Mamai pamatyti, kaip jos naujagimis susiranda krūtį pats, taip pat yra neįkainojama ir džiuginanti patirtis, neleiskite, kad nereikšmingi dalykai sutrukdytų šį nuostabų judviejų susitikimą!
Dažnai mamos klausia, o kaip yra Lietuvoje? Iniciatyvos "Žindymui draugiška" pastangomis 2017 metais buvo apklausti mamos, gimdžiusios 2017 metais įvairiose ligoninėse. Valandos ar daugiau nepertraukiamą odos kontaktą Lietuvos ligoninėse 2017 metais patyrė tik 32 procentai naujagimių ir jų mamų. Rezultatai, atsižvelgiant į ligoninės statusą, rodo, kad Naujagimiui palankios ligoninės statusą turinčiose ligoninėse šiek tiek didesnis procentas mamų ir naujagimių būna pakankamos trukmės odos kontakte (arba naujagimis paimamas dėl medicininių priežasčių - pagalbos reikėjo naujagimiui arba mamai).
Fiziologiniai naujagimio ypatumai
Vos gimusiam naujagimiui būdingi tam tikri fiziologiniai ypatumai, kurie gali atrodyti neįprasti, tačiau yra visiškai normalūs.
Oda
Naujagimio oda iš pradžių būna drėgna ir lipni, nes jis ką tik mirko vaisiaus vandenyse. Vėliau ji gali būti padengta baltomis lipniomis apnašomis, vadinamomis verniksu. Verniksas yra apsauginis varškės konsistencijos tepalas, kurio nereikia tuoj pat nuvalyti, nes didžioji dalis jo pasišalins per pirmąsias maudynes.
Naujagimių oda labai dažnai pleiskanoja. Tai normalus reiškinys, odos reakcija į sausą orą. Po pleiskanomis esantis odos paviršius paprastai būna drėgnas ir minkštas. Tačiau jei oda ne tik pleiskanoja, bet ir sausėja, rausta, atsiranda pūslių, būtina kreiptis į gydytoją.
Kadangi kūdikis dar nebuvo įkvėpęs oro, jo oda iš pradžių bus violetinė arba tamsiai raudona. Pirmą oro gurkšnį kūdikis gauna su pirmuoju riksmu. Kai taip nutiks, kūdikio oda palaipsniui ims šviesėti.
Naujagimių rankos ir kojos gali atrodyti tamsesnės nei kūnas. Tai pastebėjus, reikėtų pakeisti jų padėtį - tada spalva iš karto ims keistis. Supraskite, kad mažylio kraujagyslės dar tik vystosi ir šis spalvos kitimo reiškinys ilgainiui nebesikartos. Tačiau jei ne tik rankos ir kojos, bet ir kūdikio kūnas tampa violetiniai, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Ypač tamsi spalva gali būti ženklas, kad kraujyje per mažai deguonies.
Lanugo vadinami pūkeliai - tai pirmieji plauko maišeliuose susiformuojantys dariniai. Minkšti, ploni ir tamsoki plaukeliai paprastai dengia nugaros, rankų, kaktos, skruostų ir pečių sritis. Plaukuotumas gali būti būdingas ir išnešiotiems naujagimiams, tačiau kur kas labiau tikėtinas, jei kūdikis gimsta prieš laiką. Plaukeliai paprastai nuslenka maždaug per mėnesį.
Pirmąsias dvi gyvenimo savaites naujagimių veidai gali būti nusėti mažais inkštirais. Tai įprastas, jokių problemų nerodantis ir jokio gydymo nereikalaujantis reiškinys. Inkštirai rodo, kad pasišalina per nėštumą motinos organizme pasigaminę hormonai.
Krūtys kūdikiui gali pabrinkti praėjus kelioms dienoms po gimimo. Kaip ir inkštirai, tai yra reakcija į šalinamus nėštumo metu išskirtus hormonus. Pabrinkusios krūtys nėra skausmingos. Per maždaug mėnesį pabrinkimas turėtų pranykti nesiimant jokių specialių priemonių.
Kūdikių oda dažnai įgauna gelsvą atspalvį. Ši būklė vadinama naujagimių gelta. Ji pasireiškia todėl, kad kepenys stengiasi atsikratyti pasenusių raudonųjų kraujo kūnelių. Jei pagelsta tik kūdikio veidas, gelta turėtų praeiti be pasekmių, bet jei ji pasireiškia intensyviau, gali prireikti gydymo - ligoninėje arba namuose. Geltos simptomai paprastai ima nykti po pirmosios savaitės.
Galva
Naujagimio galva retai būna visiškai simetriška. Taip yra todėl, kad kaukolės kaulai, kūdikiui stumiantis gimdymo takais, atitinkamai prie jų prisitaiko. Jei kūdikis į pasaulį ateis po Cezario operacijos, jo galva greičiausiai bus visiškai apvali. Kartais ant naujagimių galvų galima pastebėti guzų arba kraujosruvų. Pastarosios po kelių dienų paprastai pranyksta, todėl jas išvydus jaudintis neverta.
Hipoksija: deguonies trūkumas naujagimiui
Mamos dažnai sako, kad jų vaikelis gimė sunkiai, pamėlynavęs ir pridusęs. Tėveliai, pamatę pamėlynavusį naujagimį, sako, kad jis gimė pridusęs, o medikai tam turi savus terminus. Šiai būklei nusakyti dažniausiai vartojamas terminas hipoksija, kuris reiškia, kad į vaikelio kraują patenka mažai deguonies arba jo visai nepatenka.
Esant deguonies stokai, formuojasi smegenų ir kitų gyvybiškai svarbių organų veiklos pažeidimai, gali likti negrįžtamų pažeidimo simptomų (pvz., psichomotorinės raidos sutrikimų, cerebrinis paralyžius ir kt.). Hipoksija - viena naujagimių mirtingumo priežasčių.
Kaip vaikelis jausis, labai individualu - tai priklauso nuo hipoksijos sunkumo, trukmės, naujagimio raidos gimdoje ypatybių ir kt. Visko numatyti neįmanoma, todėl teigiama, kad gali likti pažeidimo simptomų.
Hipoksija gali prasidėti iki gimimo, gimstant ar po gimimo. Tyrimai parodė, kad nemažai kūdikių, kurie gimė pridusę, jautė deguonies badą jau motinos įsčiose. Be to, tyrimai parodė, kad tokie vaikeliai gimsta daug sunkiau nei sveiki.
Nors vaikelis tiek mamos įsčiose, tiek ką tik gimęs atrodo bejėgis, su deguonies badu jis geba kovoti net geriau nei suaugusieji. Mažylio kraujotaka persitvarko taip, kad krauju būtų aprūpinti gyvybiškai svarbūs organai: daugiau kraujo priteka į smegenis, širdį ir antinksčius, mažiau - į inkstus, žarnyną, odą, kaulų bei raumenų sistemą. Kai deguonies stoka užsitęsia, retėja širdies veikla, mažėja arterinis kraujo spaudimas, blogėja smegenų kraujotaka.
Naujagimio priežiūros vadovas
Klausos raida ir patikra
Klausa yra jutimas, kurį užtikrinantys organai ir smegenų zonos, atsakingos už garsų pažinimą, vienos pirmųjų ima formuotis žmogui esant dar mamos įsčiose: vaikelis stipresnius išorės garsus, muziką, mamos širdies plakimą ir vidaus organų skleidžiamus garsus girdi dar negimęs.
Dėl to kūdikėlio laukiantys ir jį per mamos pilvo sieną kalbinantys tėvai gali tikėtis, kad dažnai girdėtus šeimos narių balsus šis atpažins vos tik gimęs. O kai tai įvyks, sveika klausa bus labai svarbi jo gyvenimo dalis, lemianti normalią fizinę, socialinę, kognityvinę raidą ir tolesnius augančio žmogaus santykius su kitais žmonėmis bei aplinka.
Deja, klausos pažeidimas yra ir dažniausia įgimta naujagimių patologija: nuo 1 iki 3 vaikų iš 1000 gimsta su įgimtu klausos sutrikimu. Dėl to, kad dažna patologija - įgimtas ar ankstyvame amžiuje įgytas bet kokio laipsnio klausos pažeidimas - sutrikdo vaiko kalbos, emocinę, protinę ir socialinę raidą, visi naujagimiai nuo 2004 m. Lietuvoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse per pirmas kelias dienas nuo gimimo yra tikrinami dėl galimų klausos sutrikimų.
Tam yra naudojamas otoakustinės emisijos metodas: nesudėtingas, miegančiam vaikui galimas atlikti vidinės ausies sraigės ir išorinių plaukuotųjų klausos ląstelių, reaguojančių į garsą, būklės tyrimas. Jis išmatuoja atsakus į pateiktą garsą, kurie susiformuoja vidinėje ausyje. Nedidelis daviklis, įdėtas į ausies landą, pateikia garsinius spragtukus, o paskui išmatuoja vidinės ausies skleidžiamą aidą, kuris kyla joje išgirdus skleidžiamą garsą. Šis tyrimas yra greitas, visiškai neskausmingas, bet jam reikia visiškos tylos. Dėl šios priežasties jį rekomenduojama atlikti kūdikiui miegant.
Taigi kurtumas, arba klausos pažeidimas, gali būti dviejų rūšių: įgimtas ar anksti įgytas arba vėlyvesniame amžiuje atsiradęs neprigirdėjimas (šis dažniausiai atsiranda dėl slogos, ausų uždegimo ir yra pagydomas). Įgimtas klausos sutrikimas dažniausiai būna dėl vidinės ausies (sraigės) neuroepitelinių ląstelių pažeidimo, t. y. neurosensorinis. Jis gali būti silpnas, vidutinis, stiprus arba visiškas.
Priklausomai, kokia klausos pažeidimo kilmė, vieni jų yra sėkmingai gydomi, o kiti, nei vaistais, nei chirurginiu būdu klausos atstatymo negarantuoja. Pagrindinė įgimto neprigirdėjimo priežastis - paveldėjimas. Žinoma, kad nuo pusės iki dviejų trečdalių įgimto klausos sutrikimo atvejų lemia pakitę genai. Paprastai tie kūdikiai, kurie gimsta su klausos sutrikimais, neturi jokių rizikos veiksnių: nei jų tėvai, nei seneliai neturi jokių klausos sutrikimų. Patologiją lemia recesyvinis genas, sukeliantis klausos sutrikimą, kuris tiesiog klajoja per kartas. Susitikus dviems tokiems pakitusiems genams vaikas gimsta su klausos sutrikimu.
Įgimta citomegalo viruso (ĮCMV) infekcija yra antra pagal dažnį įgimto klausos sutrikimo priežastis ir lemia apie 10-30 proc. atvejų. ĮCMV paplitimas yra 0,58 proc. naujagimių išsivysčiusiose šalyse ir 1-5 proc. visų gimusių naujagimių besivystančiose šalyse. Dažniausiai įgimta CMV infekcija yra besimptomė, todėl specifiniai tyrimai infekcijai aptikti naujagimiams neatliekami, o klausos sutrikimas gali išsivystyti ir vėliau. Klausos patologija yra labiausiai paplitęs ilgalaikis ĮCMV infekcijos padarinys.
Esant simptominei ĮCMV infekcijos formai klausos sutrikimas atsiranda 1 iš 3, esant besimptomei - 1 iš 10 vaikų. Besimptomės ĮCMV infekcijos atveju klausa gali sutrikti per 6 metus nuo gimimo, tačiau dažniausiai tai atsitinka per pirmuosius gyvenimo metus. Būtent dėl vėlai pasireiškiančio klausos sutrikimo, net pusės ĮCMV infekcijos sukeltos klausos patologijos atvejų nepavyksta nustatyti visuotinės naujagimių klausos patikros metu. Siekiant išvengti įgimto klausos sutrikimo reikia atkreipti dėmesį į įgimtos infekcijos profilaktiką, ankstyvą diagnostiką ir gydymą.
Klausos sutrikimo veiksniais taip pat laikomi: tokie hipoksijos (deguonies trūkumo) rodikliai, kaip APGAR skalėje gauti 0-6 balai 5 min. po gimimo, gydymas reanimacijoje daugiau nei 5 dienas ir dirbtinė plaučių ventiliacija ilgiau kaip 48 val. Ototoksinių vaistų vartojimas nėštumo metu, naujagimystėje ar kūdikystėje gali pažeisti klausos ir pusiausvyros organus. Dažniausiai tai antibiotikai - aminoglikozidai ir vankomicinas, kilpiniai diuretikai. Nustatyta, kad aminoglikozidų sukeltas ototoksiškumas yra nulemtas genetiškai.
Visuotinė naujagimių klausos patikra - tai visų naujagimių klausos patikrinimas dar gimdymo namuose, siekiant kuo anksčiau aptikti įgimtą klausos sutrikimą turinčius ir jiems padėti. Nuo 1 iki 3 vaikų iš 1000 gimsta turėdami didesnį ar mažesnį klausos sutrikimą. Tokia klausos patikra yra vienintelis būdas nustatyti ar įtarti klausos sutrikimus pirmaisiais žmogaus gyvenimo mėnesiais: maždaug pusė vaikų, turinčių klausos sutrikimų, gimsta neturėdami jokių neprigirdėjimo rizikos veiksnių.
Jei atlikus patikrą yra įtariamas klausos sutrikimas, atliekami kiti, sudėtingesni klausos tyrimai. Vos gimę vaikai girdi ir įvairius pavienius aplinkos garsus, ir kalbą, kurią girdėdami palaipsniui išmoksta. Išmokti kalbėti yra būtina gera klausa. Jei vaikas turi klausos sutrikimą ir laiku negauna tinkamos pagalbos, jis patirs sunkumų kalbos ir bendravimo įgūdžių sferose.
Kartais tėvai klysta galvodami, kad gali puikiai atskirti, ar jų vaikas girdi, ar ne. Kūdikiai gali reaguoti į stiprius garsus išsigąsdami ar pasukdami galvą, tačiau tai nereiškia, jog jų klausa nepriekaištinga. Kai kurie klausos negalią turintys kūdikiai gali girdėti vienokio ar kitokio tipo garsus, tačiau jų klausa gali būti nepakankama norint išgirsti aplinkinių kalbą ir jos mokytis.
Išsivysčiusių šalių sveikatos apsaugos standartai reikalauja, kad kiekvienam naujagimiui būtų atlikta klausos patikra, klausos pažeidimas kūdikiui būtų nustatytas iki 3 mėn. amžiaus, o klausos reabilitacija būtų pradėta iki vaikui sukaks 6 mėn. Jei vaiko otoakustinės emisijos tyrimo rezultatai yra neigiami, tai dar nereiškia, jog vaiko klausa yra sutrikusi. Pakartojus tyrimą, daliai vaikų, kuriems patikros rezultatai pirmą kartą būna neigiami, antruoju bandymu gaunami teigiami rezultatai. Neigiamą atsakymą gali lemti ir klausos sutrikimas, ir tam tikros tyrimo sąlygos, pavyzdžiui, aplinkos triukšmas, maža ausies landa ar sekretas ausies landoje. Todėl tam, kad būtumėte tikri, ar kūdikio klausa yra gera, kartais gali tekti klausos patikros tyrimą pakartoti.
Įgimtas klausos sutrikimas dažniausiai būna dėl neuroepitelinių ląstelių pažeidimo. Šis sutrikimo tipas yra nepagydomas. Pacientams, kuriems diagnozuotas būtent toks klausos pažeidimo tipas, yra taikoma reabilitacija klausos aparatais, kurie gali būti skiriami kūdikiui nuo 3-6 mėn. Daugumoje atvejų klausos aparatų skyrimas yra efektyvus, tačiau jeigu sutrikimas yra sunkus arba ypač sunkus, deja klausos aparatai nėra veiksmingi ir vaikui atliekama operacija - kochlearinė implantacija.
Kochlearinis implantas - tai elektroninis medicininis prietaisas, kuriuo kurtiesiems grąžinama klausa. Procesorius transformuoja aplinkos garsus į elektroninį signalą, o implanto elektrodas, operacijos metu pritvirtintas vidinės ausies sraigėje, perduoda šį signalą klausos nervui, kur toliau impulsas keliauja į smegenų žievę ir implantuotasis asmuo girdi.
Vaikas su įgimtu klausos sutrikimu ankstyvos diagnostikos ir intervencijos bei aukštųjų technologijų dėka gali turėti tokias pačias galimybes išmokti kalbėti, skaityti ir mokytis, kaip ir girdintis vaikas. Tačiau tokius vaikus auginančioms šeimoms rekomenduojama pasitelkti ir papildomus prieinamus pagalbos būdus: pavyzdžiui, lankyti klausos ir kalbos lavinimo užsiėmimus pas specialųjį pedagogą - surdopedagogą. Tokių užsiėmimų metu kūdikiai mokomi išgirsti ir kalbėti, o aktyvus tėvų dalyvavimas klausos ir kalbos lavinime lemia sėkmingus reabilitacijos rezultatus.
Ankstukai: ypatinga priežiūra ir vystymasis
Anksčiau laiko gimusių naujagimių priežiūra reikalauja ypatingo dėmesio ir žinių. Šiame puslapyje sužinosite apie neišnešiotukų fiziologinius ypatumus, jų pojūčius ir vystymosi procesus.
„Keičiantis pamainai ne kartą teko stebėti, kai 29 savaičių naujagimis per miegus šypsosi. Jei šypsosi, vadinasi, jaučia ką nors malonaus ir gero. Žmogaus be smegenų veidas neatspindi jokių jausmų, o neišnešiotų naujagimių emocijas galima pastebėti labai anksti. Žinoma, jie nereaguoja taip, kaip kalbinamas kelių mėnesių išnešiotas vaikas, tačiau šypsosi, todėl galima sakyti, kad jo galvos smegenyse vyksta pozityvūs reiškiniai, vaikas turi emocijas, savo pasaulėlį. To nuvertinti negalima. Tai labai mažas, bet žmogus, turintis emocijas, jutimus šviesai, garsui, kvapui“, - apie ankstukus pasakoja Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr.
Mokslas gali paaiškinti daug fiziologinių reiškinių. Sukaupta nemažai informacijos apie pirmuosius jutiminius ankstukų impulsus: kada atsiranda pirmieji skausmo receptoriai, kaip susiformuoja smegenys, nerviniai kanalai, per kuriuos tie impulsai perduodami, ir t. t. Nustatyta, kad 20-24 savaičių naujagimis jaučia skausmą. Taip pat vaikučiai anksti pradeda matyti ir girdėti. Gulintis inkubatoriuje mažylis yra uždengtas, tačiau įjungus šviesą jis sureaguoja ir susiraukia. Jeigu garsiau stukteli inkubatoriaus duris, kūdikis krūpteli. Kad vaikelis ima užuosti ir kvapus, įrodyta atlikus bandymus su mamos piene suvilgyta servetėle.
Palyginti su kūnu, jo galva gana didelė. Dažniausiai gimsta su plaukais, antakiais, blakstienomis. Visą kūną ir veidą dengia švelnūs lyg pūkeliai gyvaplaukiai. Jie atsiranda 17-20 nėštumo savaitę. Šie plaukeliai išnyks patys - iškris po keliolikos savaičių, tuo laiku, kai mažylis turėjo gimti (apie 37 savaitę).
Mažylio kūnas yra labai gležnas. Poodinis riebalų sluoksnis dar ne susiformavęs, todėl vaikas atrodo liesas ir susiraukšlėjęs. Oda plonytė, skaidri, permatoma, per ją persišviečia kraujagyslės. Pereinamuoju laikotarpiu po gimimo oda atrodo tamsiai raudona. Pirmąsias savaites (iki 24-26 savaitės) vaikas jautriai reaguoja į prisilietimą ir oda yra lengvai pažeidžiama. Ji tokia jautri, kad aparatūros davikliai, net laidas, jungikliai, neatsargiai palikti ir prigludę prie kūnelio gali palikti mėlynių. O pleistras gali nusilupti su oda. Todėl kiekvieno šalia esančio suaugusiojo judesys, prisilietimas turi būti itin atsargus ir švelnus, o būtinos procedūros ypač atsargiai atliekamos. Iki 26 savaitės ankstukas netoleruoja jokių prisilietimų - jam tereikia ramybės.
Naujagimio akių vokai tarsi ką tik gimusio kačiuko - sulipę. Į garso ir vibracijos dirgiklius vaikutis reaguoja akių obuoliais, sumirksi sulipusiais vokais. Apie 26 nėštumo savaitę akių vokai atsiveria patys ir akys ima reaguoti į šviesą, atsiranda veido mimika. Ausytės ir jų kaušeliai yra minkšti. Kadangi dar nėra susiformavusios ausų kremzlės, palenkti ausų kaušeliai negrįžta į pradinę padėtį. Rankų ir kojų nagai nesiekia pirštukų galiukų, o kojų pėdutės yra beveik be raukšlelių - lygios. Lytiniai organai irgi dar nėra susiformavę. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų, todėl gana aiškiai matyti klitoris.
Vaikutis visiškai neturi jėgų judėti. Jis miegos net 80 proc. paros laiko. Aktyvus būna ypač trumpai. Rankos, kojos yra silpnos, bet kartais gali pabandyti išsitempti ir išsitiesti pats. Visi galimi vaiko judesiai primena tuos, kuriuos jis darė būdamas gimdoje. Kartais gali pakelti rankytę ir mėginti čiulpti nykštį. Gali sugniaužti kumštuką arba pirštus išskėsti, gal net pasukti galvą. Atsimerkęs paprastai mato tik baltus ir juodus šešėlius. Tačiau ausytės jau girdi. Klausa susiformuoja iki 24 nėštumo savaitės. Mažylis priima visą informaciją, todėl mamos balsas, kalbinimas ar net muzikos garsai jam gali patikti. Nesvarbu, kokio dydžio gimė, jaučia skausmą. Tik ne visada turi jėgų tai parodyti. Kartais galima numanyti pagal įsitempusią ar besikeičiančią veido mimiką.
28-29 savaitę, jei sustiprėja ir sėkmingai vystosi, duodama paragauti mamos pieno. Lūpos suvilgomos mamos pienu laikant mažylį prie krūties. Gulėdamas inkubatoriuje negali susikurti patogios kūno padėties pats. O jei taip paguldomas, negali joje išbūti ilgiau, todėl ligoninėse naudojami specialūs „lizdeliai“, palaikantys nugarytę, kojytes. Vaikutis negali pats pakeisti savo kūno padėties, neturi jėgų patogiai susidėti rankų, kojų, sulenkti ar jų ištiesti. Taip yra dėl nepakankamo raumenų tonuso, kuris pradeda vystytis 34-36 savaitę. Jei jam nepadėtume, kūnelis gulėtų tarsi prispaustas traukos jėgos - ištiestomis išskėstomis galūnėmis. Mažylis negali pakelti galvos ir dažniausiai neturi jėgų verkti. O svarbiausia - be pagalbos negali kvėpuoti, palaikyti savo kūno temperatūros ir žįsti.
Iki 28 gestacinės savaitės vaikas yra nuolat stebimas, maitinamas per zondą kas tris valandas, sauskelnės keičiamos prieš kiekvieną maitinimą. Nuolat matuojama temperatūra. Davikliai vis perkeliami nuo vienos kojytės ant kitos, kad nesuspaustų kūnelio.
Vaikutis gimė 11-6 savaitėmis anksčiau. Gimęs 34 savaitę bus kiek panašus į laiku gimusius mažylius, tik, žinoma, mažesnio ūgio ir svorio. O štai 29 savaičių ankstukas - labai gležnas, jam teks stipriai vytis ir, svarbiausia, priaugti svorio. Mažylis bus liesas, o jo galva dar nebus proporcinga kūnui. Oda dar labai plona ir persišviečia kraujagyslės. Mažylio kūnelis, taip pat ir veidas, pasidengęs pūkeliais, tačiau per artimiausias savaites jie pranyks. Vaiko ausytės vis dar plokščios ir minkštos. Lytiniai organai nesusiformavę. Mergaičių vis dar matyti klitoris ir vidinės lytinės lūpos. Berniukų kapšelis atrodo lygesnis ir plokštesnis, nei keliomis savaitėmis vyresnių vaikų. Tiek berniukų, tiek mergaičių krūtinės srityje atsiranda vos įžiūrimi 1-2 mm speneliai.
Gali judinti rankas, kojas, kūną. Kartais gana aktyviai sukioja galvą. Gali tvirtai sugriebti pirštą ar čiulpti čiulptuką, o pridėtas prie mamos krūties ima mokytis žįsti. Tiesa, kol kas seksis sunkiai, mažylis nepasisotins, tačiau prisilietimas prie mamos krūties teiks malonumą, jis nurims. Jei mama išspaus kelis lašus pieno ir paliks jo ant spenelių, vaikutis galės mokydamasis žįsti krūtį lyg kačiukas nulaižyti. Mažylis viską girdi, todėl gali pasukti galvą į tą pusę, iš kurios sklinda mamos balsas. Taip pat sureaguoja į kitus garsus, suklūsta. Gali atskirti balsus, ypač mamos, tėčio, net brolių ir seserų.
Kūdikis jau reaguoja į aplinką ir netgi geba sutelkti dėmesį į objektą, esantį už 25 cm (tai atstumas tarp mamos ir vaiko akių maitinant). Jis gali reaguoti į jį kalbinantį žmogų, taip pat į supančią aplinką. Mažylis jausdamas skausmą jau geba verkti, tiesa, tyliai ir neilgai. Gali būdrauti ir plačiai atsimerkęs dairytis. Gali komunikuoti keisdamas veido išraišką, pasitelkdamas kūno kalbą. Iškart matyti, kaip jis reaguoja ir parodo, kad supranta. Arba kad jaučia, kai mama paima ant rankų.
Vaikutis dar negali kojų ir rankų laikyti taip, kaip jam patogu. Jam trūksta jėgų, raumenys dar galutinai neišsivystę. Tiesa, rankas ir kojas gali jau šiek tiek sulenkti. Tačiau paguldžius į lovą kojos ir rankos vis vien suglemba. Todėl ir toliau reikėtų guldyti taip, kad jo padėtis atitiktų mamos įsčių sąlygas. Vaikas jau gali čiulpti, tačiau jam dar neišeina gerti iš buteliuko ar žįsti krūtį. Iki 34 savaitės negeba suderinti čiulpimo, rijimo bei kvėpavimo. Kadangi maitinamas per burną gali užspringti, pasirūpinama, kad maisto medžiagos per zondą patektų tiesiai į skrandį. Jis dar negali reguliuoti savo kūno temperatūros, taip pat reikalinga tam tikra pagalba kvėpuojant. Tiesa, vieniems šio amžiaus ankstukams reikalinga pagalba, o kiti gali kvėpuoti patys.
Mažylis gimė 3-5 savaites anksčiau laiko. Jis tik šiek tiek skiriasi nuo laiku gimusio naujagimio. Ant kūno, veiduko dar gali būti šiek tiek plaukučių (lanugo), tačiau jie greitai išnyks. Palyginti su išnešiotu naujagimiu, ankstukas bus liesesnis, nes dar kelias savaites mamos įsčiose turėjo priaugti svorio. Nagai dar nesiekia pirštų galiukų. Mergaičių išorinės lytinės lūpos dar nevisiškai dengia vidines. Gali šiek tiek matytis klitoris ir makštis. Berniukų sėklidės irgi gali būti ne visai nusileidusios į kapšelį.
Jei ankstukas jaučiasi gerai ir jo būklė stabili, gali beveik viską, ką ir kiti naujagimiai. Apie 37 savaitę rankų ir kojų raumenys išsivystę ir pakankamai stiprūs - mažylis gali sugniaužtais pirštukais įsikibti taip stipriai, kad galėtumėte jį pakelti. Žinoma, to daryti negalima. Vaiko judesiai gali būti staigūs, jis moka net spardytis. Gali pakelti rankas prie veido ir čiulpti pirštukus. Akutės greičiausiai mato taip pat kaip išnešiotų vaikų ir jam patinka stebėti aplinką. Jis gali pasukti galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, akimis tyrinėti mamos veidą, laikomas prie krūtinės pažvelgti į ją. Jis nesunkiai atpažįsta mamos, tėčio ir brolių balsus, reaguoja suklusdamas. O nuo 37 savaitės pats bando skleisti garsus, kurie gali būti įvairiausi ir visiškai netikėti: kriuksėti, niurzgėti, šnypšti, burbuliuoti. Tai yra natūralu. Tiesa, miegodamas skleisti garsus gali ir 34 savaičių ankstukas. Išalkęs jis pabus ir ims rodyti ženklus - čepsėti, pridės kumštukus prie burnos, leisdamas suprasti, kad nori valgyti. Verkia gana garsiai, ir ne tik pajutęs skausmą, išalkęs ar jausdamas drėgmę sauskelnėse. Verkia ir norėdamas, kad mama paimtų ant rankų.
Net jeigu jūsų kūdikiui viskas gerai, yra dalykų, kurių, kitaip nei išnešioti naujagimiai, jis negali daryti. Kartais tėčiai bando nufotografuoti ankstuką, kad galėtų parodyti seneliams, vyresniems vaikams. Tokiu atveju patartina fotografuoti iš toliau, nenaudoti blyksčių ir surasti tokį kadrą, kuris neišgąsdintų, - galbūt nesimatytų laidų, pliko kūno ir pan. Prieš fotografuojant vertėtų pasvarstyti, ar senelių neišgąsdins pirmasis mažylio vaizdas (juk jie ilgai negalės jo pamiršti) ir ar tikrai reikalinga tokia nuotrauka, ir ar ją reikia rodyti šeimos nariams bei giminaičiams.
Kuo vaikutis gimsta anksčiau, tuo didesnių sutrikimų gali būti ne tik dabar, kai kovojama dėl jo išgyvenimo, tačiau, reikia žinoti, kad ir ateityje. Ypač mažo svorio ankstukai ateityje būna smulkesni, gali turėti tam tikrų negalavimų, elgesio sutrikimų, gali būti sunkiau mokykloje.
Mokslininkai nustatė, kad paskutinį nėštumo trimestrą ypač intensyviai vystosi vaisiaus smegenys - jos priauga iki 25 proc. masės. Vaisiui patekus į kitas sąlygas (šiuo atveju gimus anksčiau) iš dalies sutrinka smegenų vystymasis, net jei ir nėra sudėtingesnių aplinkybių (neretai pasitaikančio kraujo išsiliejimo į smegenis). Smegenys auga ir mažyliui gimus. O svarbiausia, jautriai reaguoja į kiekvieną dirgiklį ar reiškinį. Ankstuką lydi ir daugiau nepalankių veiksnių. Jis dažnai serga. Kad organizmas galėtų kovoti su viena ar kita liga, turi pasitelkti savo resursus, kuriems reikia papildomų maisto medžiagų. Maža to, maitinimas irgi komplikuotas - juk vaikutis dar nemoka žįsti pats. Tai iššūkiai, kuriuos šiandieninė medicina jau nesunkiai įveikia. Todėl mažyliai auga ir sparčiai vejasi bendraamžius.
Pasak specialistų, ankstukai yra protingi, gabūs, tačiau negalima teigti, kad yra tokie patys, kaip ir laiku gimusieji. Jie šiek tiek kitokie, dažniausiai jautresni, iš pradžių silpnesnės sveikatos. Pirmasis - kovoti už vaiko gyvybę dabar, antrasis - siekti, kad kuo mažiau sveikatos problemų būtų ateityje. Gydytojai pripažįsta, kad ankstuko sveikatos būklė pirmuosius metus gali būti įvairi. Idealu, jei vaikutis auga beveik niekuo nesiskirdamas nuo laiku gimusių bendraamžių, ir liūdna, kai mažylio sveikata nuolat šlubuoja. Beje, kokia bus ankstuko sveikata ateityje, nustatyti neįmanoma, nes tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau per pirmąsias dvi tris savaites gydytojai, stebėdami pokyčius ir įvertindami organizmo sistemų brandumą bei jų pažeidimo laipsnį, gali numatyti, kas laukia, ir tėvus įspėti, patarti.
„Gimdymą anksčiau laiko priimkite kaip išbandymą, o ne nuosprendį. Manau, tokia nuostata ypač svarbi tiems tėvams, kurių ankstukų sveikatos būklė gerėja lėtai arba jie turi vystymosi sutrikimų. Vieną popietę į palatą užėjo magistrantė, atlikusi tyrimą apie ankstukų mamų emocinę savijautą. Ji negalėjo patikėti, jog aš sėkmingai susidorojau su patirtu sukrėtimu, nes visą laiką tikėjau, kad Dievas apsaugos mane ir mano vaiką. Anot jos, taip kalbėjau, nes stengiausi nuslopinti patirtą stresą ir anksčiau ar vėliau tikrieji jausmai prasiverš. Tėvams teks pasitelkti kantrybę ir kiekvieną valandą, dieną (jei leidžiama) būti šalia. Šeima turi pasiruošti laukiantiems sunkumams.
Tarp 24 ir 40 savaitės labai sparčiai vystosi smegenų paviršius. Todėl 26-ą savaitę gimusio kūdikio smegenys ir jų funkcijos labai skiriasi nuo gimusiojo 33-iąją. Minėtu laikotarpiu formuojasi itin plonų elektrinių jungčių sistema, sujungianti smegenų nervines ląsteles. Kartu vyksta procesas, vadinamas mielinizacija. Signalai, einantys nuo vienos smegenų ląstelės link kitos, yra mažos elektrinės įkrovos. Kad jie nukeliautų link savo tikslo, jų keliai turi būti...
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
