Lietuvių kalba, knyga ir jos saugotojai: neįkainojama prasmė ir paveldas
Kultūros lobyno saugojimas ir tvarkymas primena, kad biblioteka yra kritinio mąstymo ir informacinio sąmoningumo ugdymo erdvė. Tiems žmonėms, kurie kėlė žodžio stogą, toms knygoms, kurios supino mūsų lopšį, tenka išskirtinė reikšmė, formuojant tautos tapatybę ir išsaugant jos paveldą. Šiame kontekste iškyla asmenybės, kurių gyvenimas ir darbai tapo šio tikslo įsikūnijimu, bei kūrėjai, savo kūryba apgyvendinę ir gynę gimtosios kalbos tvirtovę.
Birutė Butkevičienė: kultūros lobyno sergėtoja ir žmonių mylėtoja
Ilgametė Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė savo darbu įkūnijo pasišventimą knygai ir kultūrai. Jai darbovietė buvo dar ir pagarbos kolegoms puoselėjimo vieta. „Svarbu buvo ne tik knygų fondai, bet ir žmonės. Aš visą gyvenimą myliu knygas ir žmones“, - lyg savąją maldą kartojo B. Butkevičienė. „Bibliotekoje dirbo trys šimtai žmonių, ir kiekvieną mylėjau kaip savo giminę. Visi žino, kad buvau tas direktorius, kurio darbuotojai nebijo. Aš žinojau, jog jie mane myli, nes domėjausi, ar viskas gerai, ar vaikai neserga, ar namuose gera?“ - prisiminimais dalijosi Birutė.
Kelias į pašaukimą
Birutės veikla buvo ilgametis kultūros lobyno saugojimas ir tvarkymas. Jos tėvas, geležinkelietis Juozas Lipeika, turėjo didelę asmeninę biblioteką - apie tris šimtus knygų. Mama Sofija buvo namų šeimininkė, vos mokėjo rašyti. Šeima gyveno Telšiuose, Švenčionėliuose, Ignalinoje. Kai dvyniams suėjo septyneri, J. Lipeika parašė prašymą, kad nori grįžti arčiau tėviškės į Viekšnius. Vadovybė atsižvelgė į prašymą ir paskyrė trijų vaikų tėvą vadovauti Viekšnių geležinkelio stočiai. Nepaisant to, kad dukra perskaitė nemažai tėvo bibliotekos knygų, neiškart panoro būti bibliotekininke. Birutė nuėjo dirbti į klubą-skaityklą netoli geležinkelio stoties, o po metų su broliu Kęstučiu vėl stojo į Vilniaus universitetą. Kęstutis - į teisę, Birutė - į lietuvių kalbą. 1962 metais pora sumainė aukso žiedus ir Antanas Kuzminskas, statybų inžinierius, žmoną parsivežė į sostinę.
Vilniaus universiteto bibliotekos direkcija
Rektorius J. Kubilius 1985 metais paprašė B. Butkevičienę tapti Vilniaus universiteto bibliotekos direktore. Prieš ją direktoriumi dirbo teisininkas Jurgis Tornau, garsėjęs aršiu charakteriu, kurį rektorius J. Kubilius išmetė iš darbo. Tuo metu Birutė buvo J. Tornau pavaduotoja. Rektorius į kabinetą pasikvietė pavaduotoją ir pasiūlė užimti direktoriaus pareigas. Birutė tokių pareigų kratėsi, baiminosi, kad nesusitvarkys, juk dirba trys šimtai darbuotojų, dauguma moterys. J. Kubilius paprašė kandidatės nusiraminti ir porą savaičių apgalvoti pasiūlymą. Susitikus po dviejų savaičių rektorius nepersigalvojo ir paskyrė moterį direktore, nes matė, kad ji puikiai susitvarkė, kai dirbo pavaduotoja. Buvęs vadovas nepakęsdavo darbuotojų skundų, todėl išprašydavo juos pro duris. Moterys pajuto, kad dabar atsigaus. Kai ateidavo besiskundžianti moteris, direktorė pasiūlydavo pasikviesti pokalbio ir kitą, dėl kurios skundžiamasi. Moterims būdavo gėda, nes paaiškėdavo, kad nėra priežasties, dėl ko skųstis. Direktorė dirbo iki savo septyniasdešimtmečio. Kai ji apsisprendė išeiti, Vilniaus universiteto rektorius prašė: „Neikite, kaip mes be jūsų“.
Nors bibliotekininkė mėgsta visokią literatūrą, Universiteto bibliotekoje ji dažniausiai lankydavosi Rankraščių skyriuje. Čia užburia ne tik rami atmosfera, bet ir erdvioje salėje po stiklu gulintys seni rankraščiai. Čia saugomi 352 287 įvairių rūšių XIII-XXI amžiaus dokumentai:
- lietuvių kalba;
- lotynų kalba;
- lenkų kalba;
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine rusų kalba;
- vokiečių kalba;
- anglų kalba;
- hebrajų ir kitomis kalbomis.
„Visa biblioteka žinojo, kad aš vienuoliktą valandą einu ten išgerti kavos. Kiti sakydavo: rankraštukams gerai, direktorė ten visada nueina, o į kitus skyrius ne taip dažnai užsuka.“ Nors kojos silpnos, akys Birutės nepavedė - ji iki šiol nemažai skaito. A. M. Pavilionienė dažnai prisimena B. Butkevičienę, dažnai parašo jai elektroninį laišką. Bet neseniai našlė paskambino Birutei ir pranešė parašiusi naują knygą bei norinti ją įteikti. Tokia dovana buvusi bibliotekos vadovė labai apsidžiaugė, nes žino Aušrinės gabumus: „Būtinai grįžusi namo perskaitysiu, nes Aušrinė labai moka rašyti - nėra nė vieno tuščio žodžio, kiekvienas žodis ką nors reiškia įdomaus. O nuotraukų kiek!“
Kai paklausus, ar Birutė turi mėgstamiausią rašytoją, ji nė nemirktelėjusi atsakė: Justinas Marcinkevičius. Tautos poeto neįmanoma nemylėti, juolab kad su juo Birutė susipažino Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Justinas Marcinkevičius: gimtosios kalbos ir tapatybės gynėjas
Justinas Marcinkevičius yra ne tik vienas žymiausių Lietuvos poetų, bet ir tvirčiausių lietuvių kalbos gynėjų. Mums, mūsų menamai temai - Justino Marcinkevičiaus santykio su lietuvių kalba problemai - labai svarbus sakinys: „Manau, kad mano asmeninis Sąjūdis prasidėjo nuo 1964 m., nuo poemos „Donelaitis“. Šis sakinys rodo, kad poetas su šia poema išėjo į tą kelią, kuris atvedė jį į nacionalinio, t. y. tikrai tautinio, rašytojo aukštumas. Tikrai tautinis kūrėjas ne tas, kuris savo kūryboje užsiima išradinga lietuvių kalbos ekvilibristika, bet tas, kuris giliai suvokia ir sprendžia savo meto tautai kylančias grėsmes. Tų grėsmių tada išryškėjo daug.
„Donelaitis“ ir tautos balsas
Rašyti poemą „Donelaitis“ poetą paskatino rengimasis 1964 m. minėti Kristijono Donelaičio gimimo 250-ųjų metinių. Idėją, kuriuo aspektu atskleisti lietuvių grožinės literatūros pradininką, jos klasiką, galėjo duoti labai atidus K. Donelaičio raštų ir tos epochos apmąstymas. Šią prielaidą patvirtina poemos septintajame skyriuje „Donelaitis ir mes“ esantis moto - citata iš 1749 m. metrikų knygoje esančio poeto ranka padaryto įrašo, kuriuo ragina: „Mano įpėdini, tegul tavo sūnūs… laiku išmoksta gerai lietuviškai.“ Paskatų bus ypač teikusi K. Donelaičio poema „Metai“. Neabejotina, kad J. Marcinkevičių atsidėti poeto ir gimtosios kalbos santykiui paskatino ir Salomėjos Nėries eilėraštis „Donelaitis“. Neatsitiktinai abiejų kūrinių pavadinimai tapatūs. O svarbiausia, kad J. Marcinkevičius savo poemos pirmajam skyriui davė moto iš S. Nėries eilėraščio „Donelaitis“. Kai kalbame apie S. Nėries eilėraščio „Donelaitis“ galimą poveikį J. Marcinkevičiui, nenorėtume sukelti įspūdžio, jog čia būta epigoniško sekimo. Sugretinę abu kūrinius, nesunkiai pastebėsime esminių skirtumų. S. Nėriai XVIII a. poetas - tik savo meto kovotojas dėl lietuviškumo kryžiuočių pavergtame, o dabar jų palikuonių valdomame lietuvių krašte. Poeto ginklas - jo kalba. Tuo tarpu J. Marcinkevičiaus poemos vaizdinių audinys labai sudėtingas, spalvingas, atspalviai nepaprastai niuansuoti. Po „Donelaičio“ J. Marcinkevičius toliau plėtojo tėvynės Lietuvos atsparos kylančiai grėsmei temą.
Justinas Marcinkevičius I LITERATŪROS AKCENTAI
Kova už kalbą sovietmečiu
Galingas valstybės aparatas, nukreipiamas visagalės partijos, nedviprasmiškai ėmė proteguoti rusų kalbą. Buvo laukiama, kada kurią dieną bus paskelbta apie jos, kaip vienintelės administracinės ir viešojo gyvenimo priemonės, įvedimą. Visa šalies sankloda stūmė mažųjų tautų kalbas į pašalį. Mūsų poetas negalėjo būti abejingas tokiai tendencijai ir savo priemonėmis stengėsi stiprinti tautiečių meilę gimtajai kalbai. Tik nesilpstanti meilė, rodėsi, liko vienintelė atsvara kovoje dėl kalbos išlikimo. Tautai liko taip maža ginklų, ir meilė kalbai buvo vienas iš nedaugelio likusių. Į tai galima atsakyti J. Marcinkevičiaus poezijos žodžiais: „Kas ne kas pasakys, kad tai menkas ginklas.“
1966 m. J. Marcinkevičius parašo, o 1961 m. almanache „Poezijos pavasaris“ paskelbia eilėraštį „Dainuoju Lietuvą“. Jame du posmeliai, kuriuose poetas iškelia Lietuvos, jo paties ir kartu visos tautos ryšį su kalba. Išskirtinai subtiliai J. Marcinkevičius susieja tėvynę Lietuvą, kalbą ir save eilėraštyje be pavadinimo, kuris, tikriausiai, visiems gerai žinomas, ne vieno gal net atmintinai mokamas: „Laukas, pieva, kelias, upė - / Lietuva.“ Po metų poetas sukuria eilėraštį „Kalba“.
Sartro iššūkis ir apsisprendimas
1975-1976 m. J. Marcinkevičius kūrė, kaip jis pavadino, trijų dalių giesmę „Mažvydas“. Šioje „giesmėje“ yra ir „posmas“ apie lietuvių kalbą - karšto ir skaudaus Mažvydo pokalbio su Vilentu scena. Pirmųjų lietuviškų knygų autorius išlieja pusbroliui abejones dėl savo darbų prasmingumo: juos įvardija kaip Sizifo akmenį. O laimė? Ne kančia - o džiaugsmas? Veikiausiai šioje scenoje išreikštos Mažvydo mintys ir dvejonės - J. Marcinkevičiaus svarstymų atgarsis 1967 m. Paryžiuje vykusio pokalbio su, kaip jis pats sakė, „tuometinės intelektualinės Europos viršūne“ rašytoju ir filosofu Žanu Poliu Sartru (Jean Paul Sartre). Žymusis prancūzas, airių rašytojo Džeimso Džoiso (James Joyce), rašiusio anglų kalba, pavyzdžiu patarė savo jaunajam pokalbininkui rašyti kuria didžiąja kalba - anglų, prancūzų arba rusų. Anot jo, mažos tautos kalba neatveria kelio į pasaulinę literatūrą. Kaip minėtame interviu prisipažino mūsų rašytojas, tai jį labai sukrėtė. Bet nepalaužė: gimė garsusis J. Marcinkevičiaus apsisprendimas: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.“ Savo pasirinkimą 1976-1979 m. J. Marcinkevičius įtvirtino ir draminėje trilogijoje „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“.
„Pažinimo medis“ ir kalbos kelias į universitetą
Praėjus 15 metų po poemos „Donelaitis“, Lietuva surengė bene didžiausią kultūros ir mokslo šventę - Vilniaus universiteto 400 m. įkūrimo jubiliejų. Į šį nepaprastą jubiliejų mūsų poetas atėjo ne tuščiomis rankomis: padovanojo savo Almae Matri poemą „Pažinimo medis“. Visuomenė ją priėmė kaip įprastinį jubiliatui skiriamą kūrinį, kitaip sakant, sveikinamąjį raštą - adresą. Tačiau J. Marcinkevičius nebūtų J. Marcinkevičius, jei būtų tenkinęsis banaliomis bendrybėmis ir nebūtų radęs išimtinai reikšmingų bruožų universiteto istorijoje. Šiame kūrinyje jis nubrėžė skausmingą lietuvių kalbos būklę Lietuvos širdyje Vilniuje įkurtame mokslo židinyje. Matyt, prie to prisidėjo poeto savotiškas kalbos temos „maskavimas“: kaip ir poemoje „Donelaitis“, ji pridengta pirmojoje K. Donelaičio dedikacijoje. Ši dedikacija, tarsi Ariadnės siūlas vesdama mus per sudėtingą poemos vaizdinių labirintą, atsiskleidžia antrojoje giesmėje „Vivat Academia!“, kur prieiname prie 1579 m. įkūrimo. Poetui Vaikelis ne figūrėlė kūriniui pagražinti: Vaikelis rašomas didžiąja raide. Tad turbūt nesuklysime, jei sakysime, kad čia turime lietuvių kalbos įvaizdį. Tam Vaikeliui, aišku, dar nėra vietos universitete, ir vis dėlto jo noras būti jame nedingo. Bet Vaiko balsas liko. Vaikelio balsas!
Tolesnis Vaikelio kelias į Universitetą vaizduojamas trečiajame skyriuje „Valerijono bursa“. Bursa - tai vidurinių amžių universiteto bendrabučiai vargingiausiems studentams. Vilniuje jos steigėjas buvo vyskupas Valerijonas Protasevičius, todėl bursa vadinta jo vardu. Nepagrįstą, išankstinį Universiteto vadovybės nepasitikėjimą lietuviais studentais mini ir J. Marcinkevičius. Tačiau vyskupo spėjimas nepasitvirtino: kai žinia apie bursą pasklido, bursa „bematant prigužėjo“. Rudenį tarp atvykusiųjų buvo iš Vaikelio išaugęs Jaunuolis. Praėjo ne vienas dešimtmetis, kol iš tos vargingos bursos („Ak, bursa, / vilčių lopšy, pilkasis Vilniaus žvirbli! / Po stogu šiaudiniu tu išperėjai / ne vieną čiulbantį lig šiolei žodį, / pirmuosius pasišventėlius išleidai į vargo ir tamsos bažnyčią. Ačiū! -“) pakilo kalbos darbininkų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
