Tėvų ir vaikų santykiai: kaip suprasti, bendrauti ir stiprinti ryšius
Konfliktų tarp tėvų ir vaikų būta visais laikais, tačiau kartų susvetimėjimo tendencija labiau būdinga mūsų amžiui. Suaugusių vaikų ir tėvų konfliktai, anot psichologės-psichoterapeutės Linos Dirmotės-Vėželienės, dažnai kyla dėl kontroliuojančių, diktuojančių auklėjimo modelių. Šie nedemokratiški metodai atstumia vaikus, jie jaučiasi įkalinti, negalintys daryti tai, kam jaučia pašaukimą. Kituose šeimose akcentuojama, kad užaugę vaikai privalo prižiūrėti senstančius tėvus, atlikti savo pareigas, ir tas „privalėjimas“ kuria ne santykį, o priklausomybę.
Šiuolaikiniai žmonės yra sąmoningesni, tad nuostata, kad tiek tėvai, tiek vaikai ką nors privalo duoti vieni kitiems, jau nebeveikia. O naujų vertybių - tai, kas iš tiesų yra vertinga kartų tarpusavio santykiuose - žmonės dar nėra susikūrę. Psichologė pastebi šeimos tradicijų ir kultūros stoką mūsų visuomenėje. Jauniems žmonėms iškyla svarbesnių prioritetų, negu rūpintis senais tėvais ar savo šeimos kūrimu. Santuokos atidėliojimas, gyvenimas nesusituokus yra populiarus sprendimas tarp jaunų žmonių.
Vaikystės patirtys ir jų įtaka suaugusiųjų santykiams
Psichologės L. Dirmotės-Vėželienės teigimu, pirmi treji-ketveri vaiko gyvenimo metai yra išties labai svarbūs. Per šį laikotarpį vyksta dideli pokyčiai vaiko gyvenime - tiek kūnas ir neuroniniai ryšiai smegenyse, tiek pažintiniai ir socialiniai gebėjimai vystosi itin sparčiai. Mokslininkai nustatė, kad pirmieji pusantrų vaiko gyvenimo metų yra išties labai svarbūs prieraišumo raidoje. Tuo laikotarpiu dedasi pamatai visiems tolimesniems santykiams vaikui augant, o ir suaugystėje taip pat.
Trumpai tariant, prieraišumas gali būti saugus arba nesaugus. Saugus yra toks, kai vaikas patiria, kad turi saugų prieglobstį - mamą ir tėtį. Toks vaikas yra sukaupęs patirčių, kad bet kokiai grėsmei ištikus, pavyzdžiui, nusibrozdinus kelią ar išsigandus, galės atbėgti pas savo tėvus ir bus nuramintas. Na, o po to vėl iškeliaus tyrinėti pasaulį. Tai kaip saugus uostas, kuriame visada vaikas bus priimtas, pasirūpintas, nuramintas ir padrąsintas. Nesaugus prieraišumas formuojasi tada, kai vaikas turi dažnesnių patirčių, jog tas uostas nebūtinai jį priims ir nuramins - išsigandus, suklydus ar nutikus nelaimei gali būti dar blogiau, gali būti nubaustas už tai, kas tau nutiko. Arba vaikas atsidūręs panašiose situacijose kartais būna priglaustas ir nuramintas, o kitais kartais - nubaustas, ir niekada negali būti tikras, kaip bu šį kartą. Saugus ar nesaugus prieraišumas kiek vėlesnėje raidoje gali lemti santykių su kitais žmonėmis gausą ir pasitikėjimą jais, drąsą tyrinėti ir pažinti aplinką, o per tai - ir sėkmes ar nesėkmes mokykliniame gyvenime.
Saugų prisirišimą turintis vaikas žino, kad ištikus bėdai - išpylus puodelį, sudužus žaislui, sulaužius kažką - jis galės nukeliauti pas tėvus prašyti paguodos, nebijodamas būti nubaustas ar atmestas. Toks vaikas drąsiau klausia ir mokosi iš tėvų, kuriais pasikliauja. Klaidos ar nesėkmės vaikui tampa mokymosi būdas, o ne priimtinumo ar mylimumo matas. Jis ir taip jaučia, kad yra mylimas, kad ir kas benutiktų. Kai augi tokiame santykyje, tai žinai, kad pakliuvus į bėdą ar kažko nesuprantant visada turėsi į ką atsiremti. Tokį santykį brangini ir nenori jo prarasti, jis tampa pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo mokymosi šaltinis. Bet jeigu vaikas nėra saugus santykyje su tėvais, tai jis suabejos, ar, ištikus bėdai, galės kreiptis į juos. Toks vaikas žino, kad tas kreipimasis gali atnešti nemalonių pasekmių - riksmų ar mušimo. Jeigu tėvai kartais myli, o kartais baudžia, vaikas negali būti garantuotas, kokia reakcija bus šį kartą. Nėra stabilumo, nesaugu.
Kai vaikas auga su šituo nežinojimu, jis tampa jautrus ir nepatiklus, jam dažnai kyla klausimų „ar mane kada nors mylės?", „ar manęs neapleis ir nepaliks?", „ar esu pakankamai geras, kad mane mylėtų"? Augdamas toks vaikas gali turėti daug nerimo, ar kiti jį priims, dėl to stengsis net savo paties gerovės sąskaita įtikti aplinkiniams. Arba neišmokęs jausti tiek savo, tiek kitų žmonių ribų, eis, brausis ir per jėgą ar agresiją sieks ryšio su aplinkiniais. Tačiau abiem atvejais vaikams yra būdingas nepasitikėjimas savimi, nepakankamumo jausmas, nepriimtinumas net sau pačiam.
Toks vaikas arba užsisklendžia, pasidaro drovus, bijo ir nenori pažinti pasaulio, turi daug baimingų reakcijų. Arba priešingai - viską daro per jėgą, agresiją, nes jo logikoje jau yra patirtinis dėsnis - jei neišsireikalausi, tai niekas ir neduos, čiupk, kol yra galimybė, nes po to nebus. Kai vaikai neturi stabilių kriterijų ir jausmo, kad bet kada prireikus gaus paguodą ir nuraminimą, laikui bėgant santykis tarp vaikų ir tėvų tampa dar labiau komplikuotas. Tada tėvai irgi nebegali nuspėti vaiko reakcijų. Turbūt esate girdėję tokias situacijas, kai tėvai nustemba: „buvo vaikas kaip vaikas, o kas čia dabar jam pasidarė". Tada tėvai supyksta, įsižeidžia, baudžia ir įsisuka toks užburtas abipusių nusivylimų ir pykčio ratas.
Kaip vaikai pažįsta emocijų pasaulį ir kaip jiems padėti?
Jeigu vaikas patiria, kad jo emocijos ir jausmai yra priimami, jis jų neturi slėpti, „neturėti", tada vaikas ilgainiui išmoksta atpažinti savo emocijas ir būsenas, o tėvų padedamas dar turi jiems ir pavadinimus, taip priimdamas visą savo jausmų spektrą. Kai vaikas mato tėvų reakcijas, gauna paaiškinimus, koks čia jo jausmas ar būsena yra, apie ką ji, tai tada jam daug lengviau atpažinti emocines reakcijas ir kituose žmonėse. Vaikams emocijų ir jausmų pažinimo pradžiamokslis yra tėvai. Ankstyvame raidos etape vaikams emocijos yra tas „kažkas", kas ateina tarsi iš niekur. Kaip vaikas negeba iš karto vaikščioti ar kalbėti, taip ir su emocijomis. Iš pradžių vaikas mokosi jas pastebėti, tada pažinti, įvardyti tam tikru pavadinimu. Ilgainiui atsiranda savivoka ir tik tada vaikas pradeda gebėti reguliuotis savo emocijose ir jausmuose ar atpažinti kituose.
Taip, kaip tėvai atreaguoja į vaiko emocijas, jis įgauna patirtį, kaip reikia su tomis emocijomis išbūti. Vaikas valdyti emocijas mokosi tikrai ne iš kažkur savaime, o iš pavyzdžio, artimos aplinkos. Kuo anksčiau mes vaiką supažindiname su emocijomis, iliustruojame jas, tuo lengviau vaikas mokosi. Pavyzdžiui, net metų neturintis vaikas, stebi savo tėvus, jų reakcijas, balsą. Jei mama išpila puodelį pieno ir susinervina, vaikas, nesuprasdamas nė žodžio, jaučia įtampą mamos tembre, pastebi jos kūno įsitempimą ir „įsirašo" į patirtį, kad taip reikia reaguoti, kai kažką padarai ne taip. Jei, priešingai, mama į situaciją reaguoja ramiai ir užtikrintai ją išsprendžia, vaikas „įsirašo" į savo patirtį, o vėliau tai virsta įsitikinimų sistema, kad viskas vis tiek bus gerai. Vaikui tada tampa aišku, kad problemiškos situacijos sutvarkomos, o emocijos - suvaldomos.
Vaikams labai veikia supažindinimas su emocijų pasauliu per personažus, knygutes, žaislus. Pavyzdžiui, spalvinant kokį gyvūnėlį įvardyti, kokia jo emocija, pagalvoti, iš ko tai matosi. Vaikas labai lengvai susitapatina su personažais ir tas žinojimas pereina jam pačiam. Be to, vaikui lengviau tapatintis su knygučių personažais, žaisliukais nei su suaugusiais žmonėmis, kurie jam atrodo tokie dideli ir galingi, kokiu jis norėtų būti, bet kiekvienąkart patiria, kad yra dar nepajėgus jiems prilygti.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui svarbu suprasti ir patenkinti jo raidos poreikius - tiek fiziologinius, tiek pažintinius, tiek emocinius. Tėvams reikia atskirti, kad poreikis - tai ne įgeidis, ne dar viena mašinytė ar filmukas, tai reikmė. Kitas svarbus dalykas - priėmimo, bendrystės jausmas, kad esame mes, mes su tėčiu ir/ar mama, esam vienas kito. Vaikui šis jausmas atsiranda tada, kai jo tėvai neatmeta, neišsiunčia toliau nuo savęs, retai išgirsta „netrukdyk, geriau pasėdėk/pažaisk/papiešk/užmik pats" arba „aš užrakinsiu tėvą kambary, kol nusiraminsi". O dar blogiau vaikui būna, kai jį ignoruoja, nekalba, kol neatsiprašys. Tokias frazes vaikas supranta kaip kad „aš netinku, kai jaučiuosi taip" arba „mane išmeta, išsižada ir nebemyli". Jei vaikas augdamas dažnai susiduria su nepriėmimu ir panašiais žodžiais kaip „koks tu blogas berniukas", tai jiems įsminga labai giliai. Labai svarbu vaikui parodyti ir leisti patirti, kad tam tikras, nors ir nepageidautinas elgesys, nepakeičia to, kad jis yra mylimas. Tėvai tą žino. Tačiau vaikams sunku tuo patikėti, kai mato mus įpykusius, baudžiančius ar abejingus. Tai dėl to tėvai turi išmokti parodyti vaikui, kad priima jį net su stipriai užvaldančiais jo jausmais, ir yra pasiruošę kantriai mokyti išbūti bei tvarkytis su jais. O vaikai daug greičiau šito mokosi, kai su tėvais turi pasitikėjimo, priėmimo kupiną santykį.
Kaip nustatyti ribas ir spręsti konfliktus?
Tėvams patartina vengti apibendrinimų, kaip „būk gera mergaitė / geras berniukas" arba „koks tu blogas vaikas". Šių nereikėtų vartoti, nes vaikams tai per didelis apibendrinimas - ką reiškia „geras", „blogas" kinta ir dėl to šios sąvokos neaiškios. Suaugusieji tokias frazes dažniausiai vartoja konkrečiose situacijose, o vaikai tai priima kaip viso savęs įvertinimą. Vietoj to, tėvams siūloma konkrečiai išreikšti, kas vaiko elgesyje patinka, o kas - ne. Pavyzdžiui, „man smagu, kaip susidėjai į lentyną savo žaisliukus" arba „man skaudėjo ir labai nuliūdau, kai taip stipriai patempei mano plaukus". Tada vaikas žino, koks elgesys priimtinas, o kurį reikėtų keisti. Visi vaikai nori patikti tėvams, tik reikia jiems parodyti, nukreipti. Dažniau pastebėti ir kreipti dėmesį į priimtiną, pageidaujamą elgesį, o nesifokusuoti į nepageidaujamą. Tai nėra paprastas pagyrimas - „šaunuolis" veikia gana trumpai. Verčiau apibūdinti visą elgesį - „kaip atsargiai nešei lėkštutę padėti ant stalo, mačiau, kad vos neiškrito, ir kaip išlaikei ją! Ir va ji čia! Va, koks mano mylimiausias vyresnėlis!".
Nustatant ribas, reikėtų turėti omenyje vaiko amžių tam, kad žinotume, kiek vaikas yra pajėgus suprasti tai, kas suaugusiems yra savaime aišku. Bet kokiu atveju, brėžti ribas reikia geranoriškai, nepriimant to kaip asmeninio valdžios ar autoriteto išlaikymo iššūkio. Jeigu dvimečiui norime paaiškinti, kodėl negalima triratuku išvažiuoti į gatvę, galime ilgai šnekėti ir pasakoti, bet daug veiksmingiau tiesiog paprastai ir trumpai pasakyti „čia vaikai nevažinėja, nesaugu, o va ten aikštelėje važiuoti galima". Kitaip tariant, visada, kai nurodome, kad kažko negalima, reikia pasakyti, kur tai daryti galima. Pavyzdžiui, jei negalima šokinėti ant sofos, tai kuo puikiausiai ir dar visaip ant šito kilimuko - galima! Vaikai nesuvokia socialinių normų ir taisyklių - jie tik girdi „galima" arba „negalima", bet palaipsniui išmokiname savo vertybių - „mūsų šeimoje mes nesimušame", „kad tebūčiau išgirstas, prašau, sakyk tyliau, nerėkdamas".
Labai svarbu nepriimti vaiko nenorimo elgesio kaip asmeninio iššūkio. Kartais tėvai savo vaikams piktai priekaištauja, „kiek kartų aš turiu tau pasakyti, kad susidėtum žaislus!", lyg jie tyčia siektų mus išnervinti. Bet taip, kartais reikia pakartoti ir tuos šimtus kartų, juk ir mokykloje mokomės dvylika metų, o ne kelias dienas. Todėl svarbias taisykles ar susitarimus būtina priminti ir jų laikytis nepriklausomai nuo savo pačių nuotaikų ar nuovargio, kad formuotųsi nuoseklumas ir nuspėjamumas. Jei taisyklės egzistuoja vienokios, kai tėvai gerai nusiteikę, o analogiškoj situacijoj iš nuovargio jų nebesilaikoma, tai tada teks apsišarvuoti kantrybe ir vis kartoti, priminti, eiti iš paskos. Kai tvarka šeimoj ta pati, vaikams nuspėjama, jos nuosekliai laikomasi, vaikai žino, kad kitaip nebus ir mažiau bando stumdyti ribas.
Tėvai vaiko emocines reakcijas dažnai priima asmeniškai ir įsižeidžia, įsiskaudina, supyksta, kad „vaikas neklauso". Bet darželinukas vaikas vis dar neturi stiprios emocijų savireguliacijos. Pajėgumas įsijausti į kitą atsiranda apie 11-tus vaiko metus kartu su refleksijos gebėjimu. Vaikai dažnai tokiame amžiuje atranda, kad kitos šeimos gyvena kitaip nei jų, nes iki tol atrodo, kad visi gyvena taip kaip jie patys. O darželinuko matymu, kad tai, ką jis galvoja ar mato, mato ir kiti - tai egocentrinio mąstymo etapas, tad pajėgumo įsijausti į kitą yra nedaug. O sugalvoti, kad dabar pats metas panervinti mamą ar tėtį - mus pačius klaidinantis priskyrimas apie vaiko ketinimus. Kai suprantame vaiko raidos ypatumus, daug lengviau turėti kantrybės.
Kai tėvai supyksta, jiems sveikai, vaiko netraumuojant, reikėtų pasakyti, kad supyko ir toks elgesys netinka, įvardijant priežastis, kodėl. Vėlgi, kuo vaikas mažesnis, tuo priežastys turi būti paprastesnės, o kalbant apie šešiamečius, jau galima vartoti tokias frazes kaip „supykau, nes mes ne taip buvome susitarę". Įvardijus, kas nepatiko, labai svarbu pasakyti, kokio elgesio iš vaiko tikimės. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas nenori eiti į darželį, kažko valgyti, eiti anksčiau miegoti, labai svarbu priimti šituos vaiko jausmus, bet vis tiek nubrėžti ribą. Tėvams siūlomas algoritmass, kaip reaguoti tokiose situacijose: „Taip, žinau/matau/suprantu, nesinori ryte anksti keltis ir eiti į darželį. Na ką, eisim nenorėdami". Tik svarbu šitai sakyti be grasinimų, pykčio balse, nuvertinimo.
Mažesni vaikai negali vienu metu laikyti priešingų dalykų tiesa. Pavyzdžiui, suaugusieji žino, kad, kai pyksti ant artimo žmogaus, nereiškia, kad jo nemyli. Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikas to nesupranta, jo pasaulyje tik dvi kategorijos „arba-arba". Kai ant jo pyksta, vadinasi, nemyli, o kai myli - tada nepyksta. Jeigu tėvai palieka vaiką vieną šitame emociniame disonanse, tada įsirašo patirtis, kad toks vaikas, koks jis yra, yra nemylėtinas. Ir svarbiausia tai, kad įgavęs tokią patirtį vaikas ne tėvus nustoja mylėti, o save.
Tėvams patariama turėti auklėjimo „valandėles" tada, kai tiek tėvai, tiek vaikai - jau nurimę, o ne konflikto ar jausmų įkarštyje. Kitas dalykas - leisti vaikams dalyvauti priimant sprendimus ir dažniau jų klausti „O kaip tu manai?". Svarbu suformuluoti du lygiaverčius pasiūlymus - nesiūlyti rinktis tarp morkos ir ledų, nes atsakymas tada ir taip aiškus. Pavyzdys būtų: „Šiandien valgysim blynų. Kokių norėtumėt - miltinių ar bulvinių?" Kai vaikas turi galimybę rinktis iš priimtinų variantų, vaikas jaučiasi ne tik išgirstas, bet ir mokosi priimti sprendimus, o ilgainiui - ir atsakomybę už juos.
Nė vienam vaikui nelinkėtina turėti tėvų, kurie galvoja, kad jie - tobuli tėvai. Vaikas kiekvieną dieną susiduria su nesėkme ir jam iš pirmo karto beveik niekas neišeina - nei vaikščioti, nei piešti, nei rašyti. Jis klysta kiekvieną dieną. Jis žino netobulumo skonį. Todėl tėvams labai svarbu priimti savo netobulumą.
Tėvų ir vaikų santykiai yra labai aktuali tema tiek auginančiam mažylį, tiek besirūpinantiems suaugusio vaiko gerove. Kylantys nesutarimai, konfliktai, nesiskaitymas ir nepagarba atsiranda tuomet, kai tėvai į vaikus žiūri tik kaip į savo pačių pratęsimą, jų svajonių įgyvendinimą arba tos pačios profesijos siekimą ir t.t. Dauguma tėvų tvirtina, kad jie aukojasi dėl vaikų laimės vežiodami juos iš vieno „laisvalaikį praturtinančio“ užsiėmimo į kitą. Gerai, jei taip daroma atsižvelgiant į vaiko poreikius, įgimtus ar ugdomus talentus, o ne prievarta. Dauguma tėvų savo vaikuose nori matyti savo nepasiektas svajones. Nepaklusus tėvų valiai ar norams, vaikai pradeda maištauti. Suaugusieji dažnai nesupranta, kad vaikai turi savo likimą, nesusietą su jais. Užaugę vaikai pradeda pykti ant tėvų, ant Dievo, pykstama dėl savo vaikystės ar jaunystės ar genetinio paveldo. Žmogus tiesiog jaučiasi bejėgis. Jis netikras dėl rytojaus. Todėl tėvų ir vaikų santykiuose yra svarbu išlaikyti abipusę pagarbą, padėti vaikams atrasti talentus, atsižvelgti į vaiko poreikius, mokėti padrąsinti ir išklausyti. O ištikus nesėkmei, jos nesureikšminti, bet paaiškinti, kad gyvenimas turi aukštumas ir žemumas. Kad reikia rasti vidinių jėgų, valios ir užsispyrimo daugiau pasistengti, pasimokyti ar pasportuoti siekiant geresnių rezultatų.
Vaikams yra labai svarbu išgirsti iš tėvų, kad jie yra mylimi ne tik tada, kai juos lydi sėkmė, bet ir tada, kai jiems nepasiseka. Vaikams tėvų parama, patarimai ir palaikymas yra pats reikalingiausias. Jį dar labiau sustiprinsite pasakydami vaikams, kad ji/jis yra mylimas/-a pilnateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir atsakomybę šeimoje. Kai tėvai ir vaikai „išgirsta“ vienas kitą, atsižvelgia į vienas kito poreikius ir atsakomybę šeimoje, vaikai liaunasi gyvenę pagal tai, ko iš jų tikisi šeima, ir nustoja maištauti. Vaikai pareikalavę savo, kaip savarankiško asmenybės pripažinimo, kartu pareikalauja teises į savo svajones. Sėkmingi tėvų ir vaikų santykiai turi remtis abipuse pagarba. Vaikai turi nepykti ir pamiršti visus nesutarimus su tėvu ar mama, suprasdami, kad tai netinkamas tarpusavio bendravimo būdas. Kad ir kokie netobuli būtų tėvai, vaikams jie nori tiktai gero. Jau vien dėl to vaikai gali gerbti savo tėvus už jų pasiaukojimą, nuoširdų rūpestį ir meilę. Tėvų, įtėvių ar senelių ištarti žodžiai ar mintyse pasakyti palaiminimai vaikams, išeinantiems į darželį, mokyklą, universitetą ar darbą sustiprina abipusę meilę, pagausina gėrio ir džiaugsmo potencialą ir sukuria galimybes ateiti į jų gyvenimą kuo daugiau. Tai skamba kaip įprasti palinkėjimai, bet jei jie ištarti su meile ir vidine jėga, įgauna ypatingą prasmę ir padaro pozityvią ir džiaugsmingą įtaką būsimiems įvykiams.
Ribos yra supainiojamos su kontrole. Ribos arba tų linijų nubrėžimas tam tikra prasme gali kontroliuoti vaikų elgesį, bet tai iš esmės pažeidžia tokių linijų esmę. Visos tos linijos ar ribos yra nubrėžiamos praktiškai vieninteliu tikslu - vaiko saugumo tikslu. Pirma riba, kuri vaikui yra užbrėžiama, tai yra kokia nors rozetė, kad liktum gyvas. Kalbant apie dešimtmetį ar penkiolikmetį, kalbama apie socialinį saugumą. Socialinį gebėjimą adaptuotis ir gyventi visuomenėje. Kai kurie žmonės nenori leisti su tavimi laiko, mama nuliūsta. Tau asmeniškai yra nesaugu, nes tu neišsaugai santykių tokiu būdu. Yra dalykai, kur mes, kaip sociumas, susitariame.
Kylantys kartų skirtumai, kai anksčiau būdavo muštro, pagarba ateidavo per baimę, dabar gal žiūrima kitaip, bet turbūt ne tik kartų skirtumai įvedė tą maišatį. Ta švytuoklė pradeda svyruoti mažesne amplitude ir susibalansuosime. Tačiau mūsų vaikų karta, mes buvome griežtai, bet atlaidžiai auginami, tėvai neturėjo laiko. Mūsų dabartiniai jauni tėvai buvo auginami griežtai, supainiojus kontrolę, siekiant paklusnumo ir vaiko, kuris netrukdo, nelenda į akis, nedrasko, nesukelia problemų visuomenei.
Taip ir mušti, ir pravardžiuoti. Tačiau ir žmonės nori būti draugiškesni savo vaikams ir tada jiems tiesiog įdomu tie vaikai. Ateina ir tas, kad jeigu aš kažko jam neleisiu, tai aš įkrisiu į savo blogąją, griežtąją mamą ar močiutę ir tuomet ateina sprendimas - reikia nieko nedaryti. Tačiau kyla susipainiojimas tarp to, kas yra tas demokratiškas vaikų auginimas - ar jame yra ribos. Jos yra, bet jos yra uždedamos - žmogišku, draugišku būdu, o ne per bausmę, gąsdinimą ar emocinį šantažą.
Kartais yra nesuderinamų dalykų. Kartais reikia paieškoti, kur susiderina. Šioje situacijoje jie visi susiderina, nes myli tą vaiką, jie susiderina, nes linki jam užaugti savarankišku, drąsiu, užjaučiančiu. Kaip jie juda link to - skirtingais metodais, vienas laukia, kol atsibos, kitas galvoja - vieną kartą trinktelėčiau ir baigtųsi nesąmonės , bet kažkas gali galvoti, kad yra ir kiti keliai. Jeigu mes norime susišnekėti, tai turime išgirsti vienas kitą, paaiškinti savo pozicijas. Svarbu suprasti, kad tie žmonės, kurie yra šalia, taip pat myli tavo vaiką ir atėjo tau padėti.
Niekada nesiginčijus, gal yra situacijų, kai vieną kartą rikteli ir užtenka, vaikas tau jį atleis, jei pats sau jį atleisi, bet jeigu tai yra esminė riba, pavyzdžiui - riktelėsi paaugliui nerūkyk ir jis gal nerūkys. Jeigu tu rėkauji visais klausimais, tai sunku pasakyti, ar tai padarys didelį poveikį. Gali būti, kad užrėkimas padės taip, kad tas tėvas niekada ir nesužinos, ar vaikas rūko, ar nerūko.
Keturmetis parduotuvėje, kuris nori kažkokio daikto ir verkdamas pradeda jo reikalauti, čia tėvams svarbu suprasti, ką jie nori pasiekti. Dažnai tėvai siekia, kad vaikas nustotų norėti saldainių ir sako - mes jau susitarėme, šiandien sakėme, čia cukrus, dantys išpus, žodžiu visas tas arsenalas. Mažas vaikas turi frustraciją, mūsų akimis žiūrint, tai nėra didelė frustracija. Yra tikslas nuraminti, vaikas yra apimtas labai stiprių jausmų, reikia pakelti, pasakyti, kad tikrai tuoj praeis, liūdna, pikta, bet šiandien nepirksime, reikia parodyti supratingumą. Jeigu tas nepavyksta, nereikia bausti, nereikia ignoruoti, nereikia sakyti, kad tėvų pasiims valytoja.
Socialinis spaudimas yra, tėvai labai daug to patiria - kaip teisingai auginti vaikus, kaip būti tvirta mama, tvirtu tėčiu ir tas juos verčia prisigalvoti kartais kažkokių ribų, draudimų, kažkuria prasme net ne dėl vaiko ir ne dėl savęs, bet dėl to, ką sociumas pasakys. Svarbu mamai pasitikėti savimi, tikiu, kad galima.
Svarbus momentas, kai tėvai pradeda nuo vertybinės pozicijos. Paauglystėje beveik nebeegzistuoja tokia sąvoka, kaip uždėti ribas, mes galime norėti jas įvardinti, bet neturime svertų. Manau, kad tėvai kažkuria prasme yra teisingame kelyje, tik ne taip lengva atstovėti savo vertybes, kai tas pats sociumas diktuoja kažkokius kitus dalykus. Čia galime pareikalauti tos pačios kantrybės, padėti vaikams pasipasakoti daugiau, kaip jie jaučiasi. Vaikus mokyti pasaulio įvairovės, kartais pripažinti, jei resursai yra mažesni, bet svarbu paaiškinti, gal tie finansai išeina į teatrą, į mokslą, keliones. Svarbu suprasti ir tai, kad tam vaikui reikės atstovauti prieš bendraamžius. Suaugę gali susirasti savo burbulą, bet bendraamžiai gali būti, kad jie yra labai vieniši kartais.
Kai ribos yra tik apie draudimą, tai tada jos tampa ne jo, jos nėra jo vidinės. Tada reikia žiūrėti, kur vystosi ta priklausomybė, gal vaikas nepajėgus sustoti ir kontroliuoti save, bet pradžioje jis turi suprasti, kas jam čia yra gerai nuo to, ne tik, kas blogai nuo to - neturiu galimybės žaisti, aš vienas toks vargšas.
Sėsti ir kalbėtis. Ne tada, kai jis yra apsvaigęs, tada tikrai ne laikas. Tačiau ryte reikia kalbėti, kas čia įvyko, gal buvo pažeisti susitarimai, o gal jų dar nebuvo ir tai pirmas toks pavojingas incidentas. Čia yra ribos, kurios nėra tik šeimos ribos, čia yra ir įstatymo ribos, lygiai kaip su virtualia erdve - jie dažnai virtualioje erdvėje pažeidžia įstatymus, nes kažkuria prasme, net nesusieja, kad ten galioja tie patys įstatymai - negali vogti, meluoti, tyčiotis iš kito.
Kaip rasti bendrą kalbą, kai jos nėra | Mike'as Sweeney | TEDxWilliam James koledžas
Tėvų ir vaikų santykiai yra patys svarbiausi, nes jie sukuria gyvybę ir perduoda vertybes, dėl to juos nuvertinę ar jų atsisakę rizikuojame tiesiog dvasiškai ir fiziškai išnykti. Tai vertikalūs santykiai, kurie turi sukurti saugumą, mokyti, reikalauti ir būtent tada, kai visi yra suaugę, atsiranda puiki galimybė pereiti į horizontalius santykius - pradėti draugauti ir tartis. Aišku, galima tvirtinti, kad „aš visada būsiu nelaimingas, nes mama manęs nemylėjo, kai buvau ketverių!“, bet gal visgi geriau savo problemas pabandyti spręsti su kitomis „mamomis“ ir „tėvais“ ir iš naujo įeiti į santykius su savo tėvais. Žinoma, teks nustoti vaidinti gerą dukrą ir sūnų, išreikšti pyktį, nutolti, grįžti, vėl pabandyti. Išspjovę prarytą moralę, nustojame apgaudinėti save, ir meilės jausmas gali atgimti savaime.
Tėvų ir vaikų santykiai pilni giliausių nuoskaudų, jos nepraeina dešimtmečiais, verčia atsiriboti emociškai, tėvai geriau nei bet kas kitas pataiko į pačias silpniausias mūsų vietas, o jų žodžiai ir poelgiai sukelia pačią didžiausią priešpriešą. Žiūrėdami iš šono kartais negalim atsistebėti: kodėl vaikai tokie įjautrinti ir taip stipriai reaguoja į visai nedidelius tėvų elgesio trūkumus, o kartais visai nereaguoja į tai, kas tėvų elgesy tikrai destruktyvu? Neskubėkime smerkti vaikų: už tų reakcijų slypi didelė istorija, todėl į tėvus reaguoja ne suaugęs žmogus, o jų viduje tūnantis mažas vaikas. Pasielkime tokiu pat būdu, kaip jų tėvai, ir šie žmonės taip pat aštriai sureaguos ir į mus. Ir jei mums pavyksta pabėgti nuo tėvų ir tų, kas juos primena, mūsų išsirinkta antra pusė vis tiek paliečia tėvų padarytas žaizdas. Esama tik dviejų galimybių: sprendžiame savo problemas su mylimuoju, rizikuodami jį prarasti, arba sprendžiame su savimi ir tėvais, kurie niekur nuo mūsų nepabėgs, bet nelabai mus supras ir menkai tesikeis. Naujas mylimasis turės atkentėti ir už ankstesnius mūsų partnerius, bet labiausiai - už tėvus.
Tėvams sunku, nes jie vyresni už vaikus, jiems nelengva keistis, kai vaikai ima iš jų reikalauti elgtis kitaip. Paprastai tėvams iš vaikų reikia ne taip jau daug - išklausymo, kelių gerų žodžių, sveikinimų per šventes. Kai tėvai tik duoda nesulaukdami dėkingumo, jie kankinasi nesuprasdami, kodėl jų santykiai su vaikais pasuko bloga vaga. Jaučiu, kaip perskaitę šį sakinį susiraukia visi, turėjusieji „toksiškus“ tėvus. Bet palaukime. Mūsų feisbuko paskyroje 200 draugų, gimtadienyje - 20, o kai pakliūvame į bėdą - tik 2, ir dažniausiai tai yra mūsų tėvai. Jie padeda finansiškai, augina mūsų vaikus, pataria, kai reikia išmintingo patarimo. Mirus net „toksiškiausiems“ tėvams dingsta nenusakomas saugumo jausmas, ir pirmi eilėje į mirtį atsiduriame mes.
Prisiminkime dideles, geras rytiečių, europiečių ar amerikiečių šeimas, nuolatinį bendravimą tarp senelių, vaikų ir anūkų - kokios tai galingos mafijos, emocinio, intelektinio ir finansinio palaikymo komandos! Būk tokioje giminėje silpniausias ir netikęs, tau suras darbą, žmoną, vyrą, pamokys, aprūpins. Tokioje šeimoje tavimi rūpinasi vyresni, todėl net suaugęs dar gali iki valiai pabūti vaiku, atsipalaiduoti, pajusti vaikystės džiaugsmus, o ne visada būti rimtas ir jausti atsakomybę.
Atsiribojus nuo tėvų, brolių, vaikų, lieka tik draugai. Jaunystėje jie neįkainojami - tikrai draugystei sukurti reikia daug laiko, o jaunystėje mes turime marias laiko, ilgai būname su klasės, grupės bičiuliais, tad iš draugų labai daug gauname ir išmokstame. Tačiau netrukus draugai ima kurti šeimas, išgyvena stipresnius jausmus, intymumą, įsipareigoja buitiškai, ir draugiškas ryšys nepajėgus su tuo konkuruoti. Mūsų feisbuko paskyroje 200 draugų, gimtadienyje - 20, o kai pakliūvame į bėdą - tik 2, ir dažniausiai tai yra mūsų tėvai. Didelė tragedija suvokti, kad visi draugai turi ką nors svarbesnio už tave. Bet tarsi to būtų ne gana, dalis tikrųjų draugų pamažu darosi „nebetikri“ - suartėdami su kitais, imdamiesi naujų veiklų jie smarkiai keičiasi, pamažu vis prasčiau mus supranta, nebesidomi, gali pradėti net kritikuoti, pavydėti ar kenkti. Draugystė greičiau nei giminystė gali virsti priešiškumu ar nutrūkti - šie saitai mažiau saugomi, o su amžiumi susirasti draugų ir surinkti draugystės valandų skaičių darosi vis sunkiau.
Tėvų ir vaikų santykiai yra patys svarbiausi, nes jie sukuria gyvybę ir perduoda vertybes, dėl to juos nuvertinę ar jų atsisakę rizikuojame tiesiog dvasiškai ir fiziškai išnykti. Tai vertikalūs santykiai, kurie turi sukurti saugumą, mokyti, reikalauti ir būtent tada, kai visi yra suaugę, atsiranda puiki galimybė pereiti į horizontalius santykius - pradėti draugauti ir tartis. Aišku, galima tvirtinti, kad „aš visada būsiu nelaimingas, nes mama manęs nemylėjo, kai buvau ketverių!“, bet gal visgi geriau savo problemas pabandyti spręsti su kitomis „mamomis“ ir „tėvais“ ir iš naujo įeiti į santykius su savo tėvais. Žinoma, teks nustoti vaidinti gerą dukrą ir sūnų, išreikšti pyktį, nutolti, grįžti, vėl pabandyti. Išspjovę prarytą moralę, nustojame apgaudinėti save, ir meilės jausmas gali atgimti savaime.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
