Kryžmažiedžių šeimos augalai: nuo lauko pakraščio iki salotų lėkštės

Pavasarį nekantriai laukiame pirmosios žalumos, kad akys ir siela atsigautų po ilgai trukusio pilkumos laikotarpio. Mūsų protėviai pirmosios žalumos labai laukdavo ne vien dėl to, nes pirmieji pavasariniai kai kurių augalų lapeliai jiems buvo išsiilgtas, būtinas, šviežias ir vitaminingas maistas ar vaistas. Nors šiais laikais daugelį prieskoninių ir gydančių žolelių galime nusipirkti ištisus metus, kodėl gi nepabandžius ir laukų derliaus? Tai nieko nekainuoja, sveika, šviežia ir tiesiai iš gamtos. Šios savaiminės mūsų krašto žolelės tikrai nėra kažkokia atgyvena, nes vėl naujai atrandamos jų vertingosios savybės.

Gamtoje yra tūkstančiai augalų, kurie mus gali ne tik pamaitinti, bet ir pagydyti, tad naudokimės šiais lengvai pasiekiamais turtais. Žinoma, naudotis reikia atsakingai, neskriaudžiant gamtos. Be to, visas žoleles rinkite tik ten, kur švari aplinka - toliau nuo gatvių ar kelių bei kitų taršos šaltinių.

Laukiniai augalai auga trąšomis bei herbicidais neužterštame dirvožemyje, o mikroelementų, vitaminų, fermentų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų juose žymiai daugiau, nei kultūriniuose augaluose. Ypač vertingas chlorofilas, saulės šviesos energiją paverčiama gyvybine augalų energija. Daug chlorofilo turintys laukiniai augalai skatina gyvybinius procesus, atnaujina ląsteles, yra ypač naudingi mūsų kraujui, nusilpusioms nervų, endokrininei bei imuninei sistemoms.

Šviežius žolių lapelius naudoti maistui nėra taip jau neįprasta: rūgštynes, špinatus, petražoles ar gražgarstes valgome net nesusimąstydami. O kai kurios iš šių žolelių anksčiau buvo laikomos piktžolėmis. Badmečiais ar pasninko metu įvairios žolės tapdavo vienais iš svarbiausių žmonių maisto produktų. Tačiau šiandien minėtos žolės valgomos toli gražu ne iš skurdo. Vakarų Europoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose beveik visos minėtos žolės auginamos specialiai ir pardavinėjamos turguose, sveiko maisto ar vegetarams skirtose parduotuvėse. Tad nenustebkite, jei už poros metų parduotuvėse pasirodys sėklos „piktžolių“, kurias esame įpratę naikinti darže ar pievelėje, o gurmanų krautuvėlėse pirksime „valgomas“ kiaulpienes. Salotoms, sriuboms, blyneliams, kepsneliams, padažams mielai naudojami, ypač - ankstyvą pavasarį.

Kryžmažiedžių (bastutinių) šeima: bendrosios savybės

Kryžmažiedžių, arba bastutinių (Brassicaceae, Cruciferae) šeima yra didelė, apimanti apie 3000 rūšių ir 350 genčių. Šie augalai paplitę visame pasaulyje, ypač šiaurės pusrutulyje. Daugiausia jų aptinkama Viduržemio pajūrio kraštuose, Pietų Europoje ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje, įskaitant kultūrinius augalus, žinoma apie 90 rūšių iš 40 genčių.

Bastutinių šeimos augalai yra vienmetės, dvimetės ir daugiametės žolės, plikos arba apaugusios plikais ar šakotais plaukeliais. Jų apyžiedis yra sudėtinis. Vainiklapiai 4, balti, geltoni arba violetiniai, kartais raudoni, palaidi, išsidėstę tarp taurėlapių viename rate ir sudaro tarsi kryžių. Bastutinių šeima yra gana svarbi ūkiniu požiūriu. Joje daug kultūrinių augalų, kurie yra būtina mūsų kasdieninės mitybos dalis. Tai daug šakniavaisinių, lapinių ir prieskoninių daržovių. Be to, daug kryžmažiedžių yra geri pašariniai augalai, tinkantys žaliam pašarui bei silosui, o taip pat geri medingieji augalai.

Naudingi kryžmažiedžiai daržovių lysvėse ir pievose

Nors daugelį kryžmažiedžių auginame daržuose kaip įprastas daržoves, kai kurie šios šeimos atstovai gali būti laikomi ir piktžolėmis, tačiau pasižymi puikiomis kulinarinėmis bei maistinėmis savybėmis. Štai keletas iš jų, vartojamų salotoms ir kitiems patiekalams:

Baltoji garstyčia (Sinapis alba)

Baltoji garstyčia - vienmetis augalas, žinomas kaip prieskoninis ir vaistinis augalas jau senovės Graikijoje ir Romoje. Šis augalas pasiekia 20-50 cm aukštį, turi status, šakotus stiebus ir kotuotus, suskaldytus lapus. Žiedynas - skėtiška kekė su šviesiai geltonais žiedais. Baltoji garstyčia gerai auga puriose, trąšiose dirvose ir yra nereikli. Jos lapai žadina apetitą, gerina virškinimą ir yra vartojami salotoms. Lapuose yra 80-100 mg% vitamino C, karotino, garstyčių eterinio aliejaus, suteikiančio aštroką prieskonį ir kvapą, taip pat kalcio ir geležies druskų. Sėklos tinka marinatams paskaninti, konservuojant agurkus, pomidorus, jų dedama ruošiant grybus, žuvį, į sriubas, faršą.

Pipirnės (Lepidium sativum)

Pipirnės tėvynė - Egiptas, tačiau šiuo metu jos auginamos visame pasaulyje. Tai vienmetis augalas, kurį galima užsiauginti ištisus metus, netgi žiemą indelyje ant sudrėkinto filtrinio popieriaus. Iš pradžių išauga vešli lapų rozetė, kiek vėliau - 50-90 cm aukščio žiedynstiebis. Pipirnės labai nereiklios dirvožemiui, šviesai, netgi temperatūrai. Maistui vartojami jauni lapai ir sultingi ūgliai. Pradėjusi žydėti pipirnė maistui netinka. Lapuose ir liaunuose stiebeliuose susikaupia nemažai askorbino rūgšties, karotino, rutino, vitaminų, įvairių mineralinių medžiagų bei sieros junginių, nuo kurių priklauso specifinis aštrokas kartus prieskonis, primenantis ridikėlius.

Vaistinis rėžiukas (Cardamine pratensis)

Vaistinis rėžiukas yra daugiametis arba dvimetis augalas, paplitęs visoje Vidurio Europoje, nors Lietuvoje savaime neauga. Stiebas stačias arba kylantis, plikas, 15-40 cm aukščio. Skroteliniai lapai ilgakočiai, platūs, kiaušiniški. Vaistinis rėžiukas gerai auga kiekvienoje vidutinio drėgnumo dirvoje. Dauginamas sėklomis, sėjant jas vasaros pabaigoje tiesiog į nuolatinę augimo vietą. Tą patį rudenį susiformuoja lapų skrotelė, kuri išsilaiko per žiemą, todėl, atkasus sniegą, galima pasiskinti lapų salotoms.

Dirvinė čiužutė (Capsella bursa-pastoris)

Dirvinė čiužutė - vienmetis augalas, Lietuvoje savaime augantis laukuose, daržuose, dykvietėse ir kitur kaip piktžolė. Stiebas stačias, briaunotas, 10-40 cm aukščio. Lapai bekočiai, pailgi, strėliškais pamatais, dantyti. Vainikėlis baltas. Vaisius - beveik skrituliška ankštarėlė. Dirvai ji nereikli. Sėjama rudenį arba anksti pavasarį. Auginant kasmet toje pačioje vietoje, kasmet sėti nereikia, nes sėklos pasisėja pačios. Dirvinė čiužutė yra puikus pavyzdys, kaip paplitusi piktžolė gali praturtinti mūsų mitybą, ypač pavasarį, kai šviežių žalumynų trūksta.

Laukinių kryžmažiedžių privalumų apžvalga

Šie kryžmažiedžių šeimos augalai, dažnai ignoruojami kaip piktžolės, slepia savyje didelę naudą. Jų jauni lapai ir ūgliai puikiai tinka salotoms, suteikdami joms ne tik unikalių skonių, bet ir gausybę vitaminų bei mineralinių medžiagų. Pikantiško skonio pienių lapai niekuo nenusileidžia madingiausiai salotų žolei gražgarstei, kuri dar visai neseniai buvo vadinama tiesiog piktžole. Ankstyvą pavasarį, kai šviežių daržovių asortimentas dar ribotas, laukiniai kryžmažiedžiai tampa vertingu vitaminų šaltiniu.

Kadangi laukiniai augalai auga neužterštoje aplinkoje, juose sukaupiama daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Tai puiki galimybė mėgautis šviežiu, natūraliu maistu, kuris stiprina organizmą ir praturtina kasdienį stalą.

Laukinių kryžmažiedžių augalų palyginimas

tags: #kryzmaziedziu #seimos #piktzole #ir #darzu #augalas

• Kaip išsirinkti apsaugėles
• svarbiausios garantijos dirbantiems tėvams
• Nuo TV eterio iki tvarumo: Živilės Vaškytės–Lubienės istorija
• Kaip išrinkti tinkamą aprangą jaunajam dviratininkui
• Sužinokite daugiau apie vaikiškus lėktuvus ir jų įvairovę