Bendratėvystė po skyrybų: kaip išlaikyti tvirtą ryšį su vaiku ir užtikrinti jo gerovę

Skyrybos - tai vienas iš sudėtingiausių išbandymų šeimos gyvenime, kuris paliečia ne tik partnerius, bet ir jų vaikus. Skyrybų nulemti gyvenimo pokyčiai sukelia didelį stresą visiems šeimos nariams. Ypač stiprų sukrėtimą paliekant namus vienam iš tėvų patiria vaikai, kuriuos kamuoja daugybė jausmų: pyktis, nerimas, baimė, nuoskauda, kaltė. Ir, žinoma, skaudus praradimo jausmas, kuris griauna saugumo ir savivertės pamatus. Vaikai dažnai jaučia nerimą, nesaugumą ir praranda stabilumo jausmą, kai šeimos dinamika kardinaliai keičiasi.

Tačiau skirdamiesi tėvai nutraukia tarpusavio santykius, vaikas nepraranda nei vieno iš tėvų. Jis turėtų tai žinoti ir jausti, apgaubtas abiejų jam svarbių žmonių rūpesčio ir meilės. Be to, ir atsakomybė už vaiko gyvenimą tenka abiems tėvams. Vaikai, kurių šeimos išgyvena šį procesą, dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali paveikti jų psichologinį stabilumą, savivertę ir santykių su tėvais kokybę. Tokie pokyčiai gali būti ypač skausmingi, jei tėvų skyrybos lydimos konfliktų, nesutarimų dėl globos ar kitų situacijų, kurios dar labiau gilina vaiko nerimą. Net jei skyrybos yra neišvengiamos, jų emocinis poveikis priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi šiuo sudėtingu laikotarpiu ir kokius sprendimus priima vaiko atžvilgiu.

Po skyrybų daugeliui tėvų tenka peržiūrėti savo vaidmenį vaiko gyvenime. Tėvai nerimauja, kaip skyrybos paveiks jų vaiką, ypač jei šeimoje buvo daug konfliktų. Šis nerimas gali apsunkinti jų gebėjimą priimti racionalius sprendimus dėl vaiko gerovės.

Skyrybų poveikis vaikams ir tėvams

Skyrybos neišvengiamai palieka pėdsaką ne tik tėvų gyvenime, bet ir vaikų emocinėje gerovėje. Suaugusiųjų nesutarimai ir jų sprendimas išsiskirti liečia tik juos, bet ne abiejų santykius su vaikais. Skiriasi pora, bet ne tėvai. Tad vaikui gyvybiškai reikalinga iš abiejų tėvų išgirsti, kad jie ir toliau lygiai taip pat myli vaiką, o pokyčiai įvyko tik suaugusiųjų santykiuose - tai niekaip nekeičia tėčio ir mamos santykio su juo.

Vaikų jausmai ir išgyvenimai po skyrybų

• Nerimas ir nesaugumas. Vaikai dažnai jaučiasi pasimetę, kai šeima, kuri anksčiau buvo jų stabilumo ir saugumo šaltinis, staiga keičiasi. Jie gali bijoti, kad tėvų išsiskyrimas reiškia praradimą, ne tik vieno iš tėvų fizinę nebuvimą, bet ir emocinį ryšį.
• Kaltės jausmas. Daugelis vaikų pradeda jausti atsakomybę už tėvų skyrybas, ypač jei šeimoje kyla konfliktų jų akivaizdoje. Jie gali manyti, kad jų elgesys prisidėjo prie šios situacijos, kas dar labiau gilina emocinę įtampą ir kaltės jausmą.
• Atitolimas. Skyrybos dažnai reiškia, kad vaikas praleidžia mažiau laiko su vienu iš tėvų. Tai gali lemti, kad vaikas jaučiasi atstumtas arba pradeda tapatintis su vienu iš tėvų, o kitą - nuvertinti.
• Elgesio pokyčiai. Vaikai, patiriantys emocinį stresą, dažnai pradeda elgtis impulsyviai ar užsisklendžia savyje. Kai kurie vaikai gali prarasti susidomėjimą mokykla, nes sunkiai susidoroja su jausmais, kuriuos sukelia skyrybos.

Mažamečiams dažnai sunku suprasti dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Paaugliams būdinga jausti nuolatinį pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jie sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla).

Tėvų atsakomybė ir iššūkiai

Vykstant skyryboms įprasta, kad sprendžiama vaiko (-ų) gyvenamosios vietos ir bendravimo su tėvais tvarka. Priėmus sprendimą dėl bendravimo, tėvams gali iškilti klausimas „Kaip palaikyti ryšį/santykį su vaiku (-ais), kai nesu kartu?“. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse akcentuojama abiejų tėvų prievolė rūpintis savo vaikais. Nėra pateiktų sąlygų, kurioms esant, būtų galima atsisakyti šios savo pareigos. Vadinasi, tėvų pareigos yra visais atvejais vienodos - tiek gyvenant santuokoje, tiek ją nutraukus.

Mamos, buti tevu neauztenka laiku pervesti alimentus. Vaikas yra abieju ir nesvarbu, kad santykiai baigesi, atsakomybe islieka ta pati. Ne tik mama, kuri dažniausiai po skyrybų lieka gyventi su vaiku, bet ir tėvas yra atsakingas už vaiko gyvenimo sąlygas, auklėjimą ir emocinę raidą. Teisininkas mediatorius Gintautas Bužinskas pažymi: „Civilinis kodeksas vienodai traktuoja tėvų atsakomybę savo vaikams tiek iki, tiek ir po skyrybų. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai privalo dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.“

Skyrybų statistika Lietuvoje

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skyrybų skaičius Lietuvoje išlieka didelis, paveikdamas tūkstančius vaikų kasmet.

VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ direktorė Jurgita Pukienė akcentuoja: „Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tai nurodyta ir Civiliniame kodekse (CK 3.165 str., 3 d.), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai, konstruktyviai aptarti vaiko poreikius, kartu negyvenančio tėvo ar motinos svarbą dalyvaujant vaiko auklėjime ir ugdyme, vaidmenis, atsakomybės pasidalinimo, bendravimo su vaiku, jo išlaikymo ir kitus klausimus.“

Bendratėvystė: geriausias sprendimas vaiko gerovei

Vienas veiksmingiausių sprendimų po skyrybų - bendratėvystės modelis. Šis požiūris skatina abu tėvus aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime, užtikrinant, kad jų ryšys su vaiku išliktų stiprus ir palaikytų jo emocinę gerovę. Bendratėvystė - tai tėvystės modelis, kai abu tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime po skyrybų, nepaisant to, kad gyvena atskirai. Šis modelis remiasi idėja, kad tėvai, net būdami išsiskyrę, gali sukurti vaikui saugią, stabilią ir palaikančią aplinką. Bendratėvystė ne tik padeda sumažinti skyrybų poveikį vaikui, bet ir leidžia abiem tėvams išlaikyti stiprų ryšį su vaiku.

Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys pagal bendratėvystės modelį, yra emociškai stabilesni, turi geresnį savivertės jausmą ir lengviau prisitaiko prie skyrybų situacijos. Pastebime, kad pastaruoju metu išsiskyrusios poros vis dažniau renkasi lygiavertę tėvystę, kai vaikas vienodą laiką gyvena pas abu tėvus. Dažnu atveju tai labai geras pasirinkimas, nes vaikas išsaugo vienodą ryšį su tėčiu ir mama.

Kodėl bendratėvystė yra svarbi?

• Vaiko emocinio stabilumo palaikymas. Vaikas jaučiasi saugiau, kai žino, kad abu tėvai yra įsitraukę į jo gyvenimą. Tai padeda jam įveikti nerimą ir nesaugumo jausmą, kuris dažnai kyla po skyrybų.
• Nuoseklumas ir rutina. Bendratėvystė skatina tėvus suderinti kasdienę vaiko rutiną, užtikrinant, kad jis turėtų aiškų gyvenimo ritmą, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų būna.
• Stipresnis tėvų ir vaikų ryšys. Vaikas turi galimybę kokybiškai praleisti laiką su abiem tėvais, o tai padeda išsaugoti artimą emocinį ryšį.
• Mažesnis konfliktų poveikis vaikui. Bendratėvystės modelis remiasi pagarba ir komunikacija tarp tėvų, kas padeda sumažinti konfliktų poveikį vaikui.
• Vaiko savarankiškumo ugdymas. Vaikai, matantys abu tėvus bendradarbiaujant, išmoksta svarbių gyvenimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų sprendimas, pagarba ir gebėjimas išlaikyti sveikus santykius.

Abiejų tėvų svarba vaiko gyvenime

Vaikui yra svarbūs abu tėvai, jis myli abu, nepaisant jų tarpusavio santykių, konfliktų ir bendrai gyvenant patirtų nuoskaudų. Išsiskyrus tėvams vaiko emocinis ryšys nenutrūksta nė su vienu iš jų, jam svarbu bendrauti ir su mama, ir su tėčiu, jausti abiejų palaikymą. Kartu negyvenantis tėtis ar mama turėtų ne tik prisidėti prie vaiko išlaikymo, bet ir dalyvauti jo gyvenime. Mama ir tėtis atlieka savo funkcijas vaiko gyvenime, tad nereikia stengtis vienam iš jų perimti kito pareigas. Joks tėvas neatstos mamos, ir jokia mama negali pakeisti tėvo.

Abiejų tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime po skyrybų, bendravimas su kartu negyvenančiu tėvu pozityviai veikia vaiką intelektualine, socialine ir emocine prasme. Situacija, kai vienas iš tėvų praranda ryšį su vaiku, sukelia jam liūdesį, agresiją, priešiškumą, nepasitikėjimą aplinka. Todėl abiems tėvams verta pozityviai bendrauti vaiką liečiančiais klausimais, palikus nuošalyje tarpusavio konfliktus ir nuoskaudas. Vaikui svarbu jaustis reikalingam ir tėčiui, ir mamai, mylimam abiejų tėvų, žinoti, kad jie abu pasirūpins svarbiais jam dalykais.

Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų 2015-2017 m. vykdytas tyrimas apie vyrų santykius su vaikais po skyrybų parodė, kad atskirai gyvenantys tėčiai ne itin aktyviai bendrauja su vaikais: „Lietuvoje maždaug kas ketvirtas skyriumi nuo vaikų gyvenantis tėvas susitinka su savo atžalomis bent kartą per savaitę, apie 40 proc. tai daro bent kartą per mėnesį. Tačiau net trečdalis su vaikais matosi rečiau, o 13 proc. nesusitiko nė karto per metus iki tyrimo pradžios. 15 proc. vyrų teigia kasdien bendraujantys su vaikais telefonu, SMS ar Skype’u, dar 38 proc. tvirtina tai darą bent kartą per savaitę. Tačiau penktadalis tėvų net ir šiais būdais nepalaiko ryšių su vaikais.“ Tai, tyrėjų nuomone, turi neigiamų pasekmių ir vaikams, ir tėvams.

Praktiniai patarimai sėkmingai bendratėvystei po skyrybų

Įgyvendinti bendratėvystę po skyrybų nėra lengva - tai reikalauja abiejų tėvų pastangų, bendravimo, geranoriškumo ir lankstumo. Svarbiausia bendratėvystėje - ne tai, kiek tiksliai laiko vaikas praleidžia su kiekvienu tėvu, o tai, kad abu tėvai rodo dėmesį, įsitraukimą ir bendradarbiauja, siekdami užtikrinti vaiko emocinį stabilumą. Štai keli praktiniai patarimai, kurie padės kurti vaiko emocinį stabilumą ir stiprinti bendradarbiavimą tarp tėvų:

1. Pagarba ir bendravimas tarp tėvų. Net jei skyrybos buvo ar yra sudėtingos, svarbu išmokti bendrauti pagarbiai. Vaikai pastebi tėvų santykius, todėl konfliktai ar įtampa tarp tėvų gali neigiamai paveikti jų savijautą. Susitarkite, kad bendrausite ramiai ir konstruktyviai, sutelkdami dėmesį į vaiko gerovę. Šis atrodytų paprastas klausimas ir atviras atsakymas į jį, gali kardinaliai pakeisti tėvų elgesį vienas su kitu.
2. Sudarykite labai aiškų ir lankstų tvarkaraštį. Vaikams svarbus aiškumas ir stabilumas. Kartu sudarykite tvarkaraštį, kuris leistų vaikui praleisti laiką su abiem tėvais. Taip jis žinos, kada ir su kuo bus, o tai mažina nerimą. Idealu, jei tėvams pavyksta abiejuose namuose laikytis tų pačių taisyklių, dienotvarkės. Tai duoda vaikams aiškumo, sumažina galimų konfliktų kilimą.
3. Venkite kalbėti neigiamai apie buvusį partnerį. Vaikai dažnai jaučiasi įstrigę tarp tėvų, kai vienas ar abu tėvai kalba apie kitą neigiamai. Stenkitės nesidalinti savo asmeninėmis nuoskaudomis ar pykčiu dėl buvusio partnerio.
4. Suderinkite taisykles ir vertybes. Vaikams svarbu jaustis, kad abu tėvai laikosi vienodų taisyklių ir vertybių. Jei vienas tėvas leidžia per daug laisvės, o kitas laikosi griežtų ribų, vaikas gali jaustis sumišęs ir nesaugus.
5. Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą. Leiskite vaikui išreikšti savo nuomonę dėl gyvenimo pokyčių. Nors pagrindinius sprendimus priimate jūs, vaikui svarbu jausti, kad jo nuomonė yra girdima. Apie visas būtinas permainas raskite laiko su vaiku ramiai pasikalbėti, paaiškinkite, kas pasikeis ir kaip, išgirskite vaiko nuomonę.
6. Išlaikykite emocinį ryšį su vaiku. Praleistas laikas su vaiku turėtų būti kokybiškas. Pasistenkite, kad bendravimas nebūtų tik apie kasdienius reikalus, bet ir apie emocijas. Klausinėkite, kaip jam sekasi, žaiskite kartu, eikite pasivaikščioti ar kalbėkite apie jo pomėgius. Inicijuokite bendravimą. Tėvams svarbu išlikti įsitraukusiems ir aktyviems vaiko gyvenimo dalyviams. Domėkitės, klauskite vaikų apie mokyklą, įprastinį jų gyvenimą, būrelius.
7. Spręskite konfliktus atvirai ir ramiai. Konfliktai tarp tėvų ko gero neišvengiami, bet svarbu, kad jie būtų sprendžiami ne vaikų akivaizdoje. Susitarkite, kad diskusijos dėl nesutarimų vyks privačiai, o ne per vaiką.
8. Nenaudokite vaiko kaip tarpininko. Vaikas neturėtų tapti žinianešiu ar „tiltu“ tarp tėvų. Jei tėvai perduoda vienas kitam žinutes per vaiką, tai gali kelti jam stresą ir priversti jaustis atsakingam už tėvų santykius. Bendraukite su buvusiu partneriu tiesiogiai, nesvarbu, ar tai būtų žinutės, skambučiai ar specialios bendravimo platformos.
9. Atsisakykite materialinio „varžymosi“ dėl vaiko dėmesio. Kartais tėvai, norėdami pelnyti vaiko meilę, stengiasi jį „palepinti“ dovanomis ar privilegijomis. Tačiau vaikui svarbiausia ne materialinės gėrybės, o laikas, dėmesys ir meilė.
10. Venkite per dažnai klausinėti apie kitą tėvą. Vaikas neturėtų jaustis kaip informacijos šaltinis apie kitą tėvą ar būti verčiamas atsakyti į klausimus, kurie gali būti nepatogūs ar perteikti suaugusiųjų konfliktus. Suteikite vaikui laisvę dalintis tik tiek, kiek jis nori.
11. Ieškoti pagalbos, jei konfliktai tarp tėvų nepraeina. Jei tėvai nesugeba efektyviai spręsti konfliktų ar bendradarbiauti, verta kreiptis į psichologą ar mediatorių. Tai padės ne tik sumažinti įtampą, bet ir išmokti efektyviai bendrauti dėl vaiko gerovės.

Prisitaikyti vaikui prie pakitusios gyvenimo situacijos padės gebėjimas susitarti, pasidalinti pareigomis. Abu tėvai turi stengtis, kad vaikai patirtų kuo mažesnę skyrybų traumą.

Bendraujančio tėvo svarba ir bendravimo dažnumas pagal amžių

Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama, priklausomai nuo vaiko amžiaus, gali keistis. Išlikite kantrūs. Kartais vaikai ne itin noriai pasakojasi, dalinasi savo išgyvenimais. Gali tekti paieškoti būdo, kaip kalbėtis su vaiku: kai kurie daugiau ima dalintis bendrų veiklų (pvz.: važiuodami automobilyje, kartu gamindami ar taisydami dviratį) ar žaidimų metu, kai kuriems reikia atsitraukti, kad galėtų vėliau pasidalinti, dar kitiems reikia, kad kas nors šalia tyliai pabūtų ir išlauktų.

Organizuokite savo planus taip, kad susitikimo su vaiku metu būtumėte kuo laisvesni. Susikurkite savo naujas tradicijas / ritualus. Įvairios tradicijos padeda kurti artumą, bendrumą.

Štai rekomenduojama bendravimo tvarka pagal vaiko amžių:

Dažniausiai pasitaikančios problemos ir kaip jų išvengti

Vaikų įtraukimas į konfliktus ir manipuliacija

Kartais nutinka taip, kad kerštaujant buvusiai antrai pusei stengiamasi įteigti vaikui, kad vienas iš tėvų yra blogas, apsunkinti jų santykius. Tačiau dėl to labiausiai nukenčia vaikas: tai sukelia daugiau sumaišties ir dar labiau komplikuoja vaiko gyvenimą. Mums tenka susidurti su tokiais atvejais - tada pagalba būna reikalinga ir vaikui, ir tėvams. Sudėtingiausi atvejai, kai besiskirianti pora vienas kitą kaltina netinkamu elgesiu su vaiku arba kai vaiku manipuliuojama, vaikas pasitelkiamas skaudinti vienam kitą.

Vaikas myli abu savo tėvus, yra jautrūs pykčiui, tad neretai dėl skyrybų prisiima kaltę sau. Jam ypač skaudu, net jeigu to neparodo, kai vienas iš tėvų apie kitą kalba nepagarbiai, jį menkina. Taip kompensuodami savo nuoskaudas, ambicijas tėvai žaloja vaiką emociškai - vaikas tapatinasi su abiem tėvais, tad kritika vieno iš jų adresu, tarsi sumenkina dalį vaiko asmenybės.

„Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimai. Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų. Ypač tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi. Tokiu atveju vaikas gali bandyti laužyti nusistovėjusias ribas vieno iš tėvų šeimoje, teigdamas, kad, pavyzdžiui, kai gyvena su tėčiu, jis gali žiūrėti televizorių ar žaisti su kompiuteriu neribotai“, - sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė.

Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus. Vaiko nenoras bendrauti su vienu iš tėvų gali kalbėti apie ryšio susilpnėjimą dėl atstumo ir retesnio bendravimo, arba tėvų tarpusavio nesutarimus, konfliktus ir manipuliacijas vaiku. Vaikas, išgyvenantis tėvų nesantaiką skyrybų metu, dažnai jaučia turintis rinktis tarp jų abiejų ir gali mažiau išreikšti savo meilę vienam iš tėvų, siekdamas neįskaudinti kito.

Vaiko teisės ir gyvenamosios vietos nustatymas

Tėvams išsiskyrus, esminės vaiko teisės išlieka tos pačios: vaikas turi augti saugus ir mylimas, juo tinkamai rūpinamasi ir užtikrinta vaiko prigimtinė teisė bendrauti su abiem tėvais. Taip pat svarbu sudaryti sąlygas vaikui ir toliau palaikyti įprastą ryšį su seneliais, tetomis, dėdėmis, kitais artimais giminaičiais. Jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių šeimoje vaikas liks gyventi tuose pačiuose namuose, lankys tą pačią mokyklą ir būrelius, išsaugos ryšį su draugais - irgi labai gerai. Kuo mažiau pokyčių vaiko gyvenime įvyks, tuo saugesnis jis jausis.

Abu tėvai savo pareigas vaikui vykdo tiek gyvendami drauge, tiek skyriumi. Visi sprendimai dėl vaiko sveikatos, gydymo, kokią mokyklą ir būrelius vaikas lankys bei kiti svarbūs klausimai yra priimami abiejų tėvų, nesvarbu su kuriuo iš jų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tai suprantame kaip tėvų brandaus ryšio palaikymą visais su vaiku susijusiais klausimais, nuolatinį tarimąsi, apsikeitimą informacija. Jeigu kaip nors ribojamas vieno iš tėvų bendravimas su vaiku, nuslepiama svarbi informacija ar vaikas negrąžinamas po susitikimo tam tėvui, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta, tai laikoma vaiko teisių pažeidimu. Tokiais atvejais įsitraukia vaiko teisių gynėjai ir pasikalbėję su tėvais, išklausę vaiko nuomonę, ieško vaikui geriausio spendimo, inicijuoja pagalbą šeimai, kuri padės įveikti sunkumus.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kasmet Lietuvoje susiduria su situacijomis, kai tėvai nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo dydžio klausimų. Padedant vaiko teisų gynėjams arba nukreipiant pagalbos tėvus į mediatorių, psichologą ir pan., didžiąją dalį tokių nesutarimų pavyksta išspręsti taikiai.

Draudimas vaikui matytis su tėčiu ar mama neigiamai atsiliepia vaiko gerovei, jo emocinei būklei. Patirtis, kuomet asmeninės tėvų ambicijos, tarpusavio nesutarimai nustelbia vaiko poreikius, gali sutrikdyti jo emocinę sveikatą ir vaiką persekioti visą gyvenimą. Tėvai vis daugiau domisi vaiko raidos, auklėjimo klausimais, yra linkę ieškoti pozityvių sprendimų, nes supranta, kad jų tarpusavio santykiai tiesiogiai veikia vaiką. Džiaugiamės kiekvienu atveju, kai tėvai orientuoti į sprendimų paiešką, išlieka sąmoningomis asmenybėmis, geba pasirūpinti savimi ir vaiku, kai pasikalbėjus su vaiko teisių gynėjais, psichologu, mediatoriumi, tėvams pavyksta rasti sprendimus ir itin kebliose situacijose. Vaikui reikalingi abu tėvai ir vien dėl savo vaiko gerovės verta stengtis paminti nuoskaudas ir išlaikyti darnų tarpusavio ryšį. Juk vaiko interesai yra aukščiau visų nesutarimų.

Pagalba ir parama išsiskyrusioms šeimoms

VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ įgyvendina projektą „Paslaugų vaikams ir šeimoms krizinėse situacijose prieinamumo didinimas“. Projektą finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šiuo projektu siekiama prisidėti prie šeimų gerovės - teikiant vaikams ir tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, išgyvenantiems skyrybų krizę, paslaugas ir pagalbos priemonių prieinamumą. Ypatingas dėmesys sutelkiamas vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybų krizę, jos poveikio mažinimui.

Teikiamos nemokamos paslaugos skyrybų krizę išgyvenančioms šeimoms:

• Teisininko konsultacijos;
• Psichologo konsultacijos;
• Paramos grupių susitikimai;
• Socialinės konsultacijos, informavimo paslaugos;
• Mokymai.

Paslaugų teikimo vieta: Kalvarijų g. 131, Vilnius. Kai kurios paslaugos gali būti teikiamos nuotoliniu būdu. Būtina išankstinė registracija el. paštu.

tags: #tevo #bendravimas #su #vaiku #po #skyrybu

• Ar vaikštynės yra saugios kūdikiams?
• sužinokite daugiau apie Chicco maitinimo kėdutes
• Sužinokite daugiau apie vyriškos ir moteriškos ląstelės susijungimą
• Saugumo gidas lovytės apsaugėlėms
• Edukacinė išvyka pas bitininką: patarimai tėvams