Teatro vaidmuo socialinės globos namuose
Teatras, kaip meninė ir socialinė platforma, atlieka svarbų vaidmenį socialinės globos namuose, suteikdamas gyventojams galimybes saviraiškai, bendravimui ir integracijai į visuomenę. Socialinė drama, suprantama kaip harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų, gali būti taikoma tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek teatro menui.
Teatro kultūrinės veiklos ir žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovė Kristina Žiogaitė minėjo, kad socialinė savaitė su laiku buvo proga atkreipti dėmesį į labai įvairią tematiką. „Anksčiau kviesdavome po vieną ar du projektus, atidžiai su bendruomene analizavome savižudybės, klausos, regos negalios, Dauno sindromo temas. Subrandinome gražias draugystes su įvairiomis institucijomis.“ Teatro atvirumo siekiama ir praktinėje plotmėje, „norime, kad teatras būtų nuolat prieinamas visiems žmonėms, dėl to konsultavomės su regos, klausos ir judėjimo negalią turinčių organizacijų atstovais. Dažnu atveju patalpos atitinka standartą, bet standartas neatitinka realaus žmogaus su tam tikra negalia poreikio, tad stengiamės atsižvelgti į gaunamas pastabas ir sukurti patogias sąlygas kiekvienam teatro lankytojui. Taip pat kiekvieną sezoną paruošiame bent vieno naujo spektaklio surtitrus žmonėms, turintiems klausos negalią“, - lėtu, bet nuosekliu progresu džiaugėsi K. Žiogaitė.
Socialinės dramos elementai apima nustatytų normų pažeidimą ar nesilaikymą, krizę, kurios metu šie pažeidimai išplinta, atsitaisymą per derybas dėl krizės, siekiant įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę, ir galiausiai - reintegraciją, t. y. problemos išsprendimą ir pakeitimų įteisinimą.
Kultūros projektų koordinatorė Lina Lencevičiūtė teigia: „Kai kalbame apie socialinį mėnesį ar anksčiau apie socialinę savaitę, tai nereiškia, kad susitinkame ir šioje temoje pabūname tik kartą per metus - teatre su laiku vyksta vis daugiau įvairių socialinių projektų, jie tęstiniai ir jau tapę neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi“. Socialinis mėnuo yra tiesiog koncentruotas paryškinimas to, kas ir taip vyksta teatre.
Socialinės globos namų gyventojų įtraukimas į darbo rinką yra kompleksinis procesas, reikalaujantis pakankamai daug asmens su proto/psichikos negalia motyvacijos, pastangų, socialinių bei praktinių darbinių įgūdžių. Lietuvoje jau daugiau nei dešimt metų yra vykdoma socialinė politika, orientuota į darbo rinką įtraukti proto/psichikos negalią turinčius asmenis.
Taikomojo teatro dirbtuvės - tai neformalaus ugdymo projektas, skirtas teatro profesionalams, teatro edukatoriams bei socialiniams pedagogams įgyti žinių ir praktinių įgūdžių taikant interaktyvios dramos metodus darbe su skirtingomis socialinėmis grupėmis. Taikomasis teatras, kitaip dar vadinamas proceso drama ar socialine drama (terminologija nėra nusistovėjusi) - tai platus „skėtinis” terminas, apibrėžiantis įvairias socialiai įtraukiančio teatro sritis ir metodus. Nėra vientisos teatro praktikos ar metodologijos, kurią būtų galima pavadinti Taikomuoju teatru: tai yra dinamiškai kintantis laukas, kurį vienija tai, jog greta teatro kūrimo proceso kūrėjai išsikelia sau ir kitą tikslą. Tas tikslas gali būti edukacinis, socialinis, siekiantis politinių pokyčių ar asmeninio tobulėjimo.
Forumo teatro tikslas - socialiniai pokyčiai per visuomenės ugdymą. Tai savo elgesio analizė, diskusija apie opias ir jautrias socialines problemas. Šis A. Boal metodas - unikali galimybė į socialines problemas pažvelgti iš šono ir tapti jų sprendimo dalyviu; čia aptariamos grupei aktualios problemos. Aktyvus dialogas su auditorija inicijuoja konstruktyvų konfliktų sprendimą. Skiriamieji proceso dramos bruožai: kiekvienas gali prisijungti prie dramos vyksmo, jos dalyviai skatinami stebėti, mąstyti ir veikti. Svarbus vaidmuo tenka proceso dramos vadovui. Proceso dramos metu ugdomas kūrybiškumas, lavinamas kritinis mąstymas, bendrumo jausmas, skatinami racionalių sprendimų ir kompromiso ieškojimai.
Dilemos teatre nėra griežtai apibrėžtų aktorių ar žiūrovų; visi - lygiaverčiai dalyviai, svarstantys sudėtingus klausimus. Ši forma siūlo laisvo mąstymo ir bendravimo galimybę, o tuo pačiu - moko dalyvius veiksmingai naudoti oponentų argumentus plėtojant savo idėjas.
Kūrybiniam socialinės dramos metodui reabilitacijoje nereikia dalyvaujančiųjų profesionalios aktoriaus ar režisieriaus kvalifikacijos, taikantieji šį metodą turi giliai išjausti atliekamą vaidmenį, kartu išlikdami jautrūs šalia esančiajam. Kuriant situacijas, į pagalbą galima pasitelkti lėles - taip reikšti jausmus paprasčiau. Socialinė drama kuriama tiesiogiai prisiimant vaidmenį, įsijaučiant į jį ir realybėje išgyvenant situacijas.
Vokiečių dramaturgė Dea Loher režisieriaus Gintaro Varno kūryboje tapo ypatinga persona: didžiosios Kauno dramos teatro scenos erdvėje vienas greta kito iškilo du šios autorės kūriniai: „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“. Dramaturgė juos taip pat parašė vieną paskui kitą - 2003 ir 2004 metais; į lietuvių kalbą abu kūrinius puikiai išvertė Jūratė Pieslytė.
Varnas šią autorę antrą kartą (dar viena pjesė - „Klaros santykiai“ - buvo pastatyta Rygos „Dailės“ teatre) stato be įtampos, be bandymo ją kaip nors mistifikuoti, apraizgyti nereikalinga gyvenimiška ar teatrine filosofija. Jis ramiai reaguoja į žiaurų, kraugerišką gyvenimą ir tik finale drauge su choru deklaruoja savo atvirą tapatybę su kūriniu.
„Ruzvelto aikštė“ - pats schematiškiausias Gintaro Varno spektaklis. Scenų išdėstymas daug kuo priminė „Nekaltus“, lyg būtų antra šio veikalo dalis, nors „Ruzvelto aikštėje“ dramaturgė dar griežčiau išskyrė atskirus epizodus.
Dominuoja duetai, kuriuos jungia fone judantys projekciniai vaizdai. Skriejančio gyvenimo ratas - Dante’s pragaras - čia taip pat parodomas kaip tėkmė, neakcentuojant buitinės gyvenimo plotmės. Režisierius su scenografu Gintaru Makarevičiumi per sceną leidžia judančias pakylas, kurios lyg mirties bėgiai susiurbia ne tik mirštančiųjų, bet ir gyvųjų gyvenimus.
Pas mirštantį vyrą sugrįžusi moteris tampa labiau panaši į mirusiąja, nei komoje gulintis žmogus. Tai reiškia, kad ji taip pat užuodžia mirtį, kvepiančią apelsinais. Režisierius lyg punktyru prisiliečia prie begalės temų, ir visos jos lieka auštančios saulės nutvieksta šiuolaikine mozaika. Jam nerūpi nei moralizuoti, nei ką nors smarkaus pasakyti, jis viską pasakoja nuosekliai.
Šiaulių dailės galerijoje vyko aktorės Monikos Šaltytės forumo teatro užsiėmimas, kuriame socialinės darbuotojos Žydrūnė, Simona ir Jolanta išbandė teatrą, kaip kūrybos ir mokymo(si) metodą. Forumo teatras daugelyje pasaulio šalių yra efektyviai naudojamas, Lietuvoje tai dar mažai paplitęs, naujas metodas. Šis metodas padeda geriau pažinti save ir aplinkinius bei pasaulį. Taip pat tai yra priemonė, kuri leidžia keisti esamas aplinkybes ir rasti išeitį iš sudėtingos situacijos: dalyviai mokosi kūrybiškai spręsti iškylančias problemas, tobulina bendravimo įgūdžius, atsikrato bendravimo baimių. Forumo teatras - kūrybiškas ir patrauklus teatro metodas, išryškinantis problemas taip, kad žiūrovai galėtų svarstyti sprendimus.
Spalio 22 dieną mus aplankė Kauno nacionalinio dramos teatro aktorė Eugenija Bendoriūtė, kuri savo šiluma ir talentu pripildė mūsų namų erdves. Šio susitikimo metu raiškiai skambėjo Širvio, Martinaičio, Marcinkevičiaus eilės. Žodžiai virto vaizdais, prisiminimais, emocijomis. Aktorė dalijosi ne tik poezija, bet ir pasakojimais apie teatro istoriją, scenos didybę ir įsimintinas asmenybes. Daug šypsenų įnešė ir improvizacijos užsiėmimas - senjorai aktyviai įsitraukė, skambėjo juokas ir nuoširdžios emocijos, o be galo jaukaus renginio pabaigoje laukė saldus siurprizas - aktorės keptas obuolių pyragas, kvepiantis rudeniu ir nuoširdumu. Labai dėkojame gerbiamai aktorei už šilumą, kūrybiškumą ir nepamirštamas akimirkas.
Teatro metodų taikymas socialiniame darbe ir ugdyme
Dramos metodų taikymas klasės veiklų metu padeda sukurti teigiamus moksleivių santykius, jaukią emocinę aplinką, gerinti emocinį socialinį klimatą. Įvairios sukuriamos situacijos leidžia mokiniams gilintis į žmonių elgesio priežastis, skirtingus požiūrius, per dramą ugdytis kritinį mąstymą. Šios žinios ir gebėjimas vertinti situaciją iš skirtingų perspektyvų gali praversti ne tik rašant samprotavimo rašinius, bet ir realiose gyvenimiškose situacijose.
Taigi, viena vertus, taikydami dramos metodus, mokiniai suvokia dramą kaip meną; kita vertus, praturtina žinias apie žmonių elgesio motyvus, reiškinių vertinimo perspektyvas, stiprina kalbėjimo, klausymo, sklandaus kalbos mokėjimo įgūdžius.
Antroji dramos elementų taikymo sritis - savistaba. Mokytis per vaidybą - tai ir tyrinėti savo vidinį pasaulį, stiprinti suvokimo įgūdžius. Dalyvaudami Kultūros paso edukacijoje ,,Drama be dramų“, mokiniai tai kūrybinės dramos terapijos dirbtuvėse kūrė kaukes - vaidmenis (savo viešojo veido, vidinio „aš“), piešė individualius ir kolektyvinius piešinius ir taip mėgino geriau pažinti save. Šio užsiėmimo metu, naudodami žaidybinius / teatrinius metodus, kaukes ir vaidmenis dalyviai galėjo pažinti paslėptus asmenybės aspektus, patirti save scenoje ir išlaisvinti kūrybinį mąstymą.
Psichofiziniai žaidimai ir pratimai taikyti pamokos pradžioje, kai norėta mokinius nuteikti ir sukaupti darbui. Tai jutimus, empatiją ugdančios užduotys (apibūdinti dabartinę savo būseną, įsivaizduoti save tam tikromis aplinkybėmis); kūrybinę vaizduotę ugdantys pratimai: garso, vaizdo, simbolio keliamos asociacijos, teksto kūrimas iš pasiūlytų kelių žodžių, frazių; klasės tarpusavio sąveiką didinantys pratimai.
Mokiniai turi galimybę kurti savo scenarijų, taikant dramos metodą, kai mokytojas ir klasė pasirenka situaciją, kurią galima dramatiškai interpretuoti. Improvizavimas - bene artimiausia realių situacijų refleksijai dramos metodo forma. Socialinio vaidmens prisiėmimas savaime turi visuomeninio, gyvenimiško pažinimo turinį.
Vienas iš sėkmingų dramos elementų taikymo lietuvių kalbos ir literatūros pamokose pavyzdžių - F. Kafkos apysakos „Metamorfozė“ įvykio pristatymas iš skirtingų socialinių vaidmenų pozicijos. Taikant šį draminį metodą mokiniai turėjo pasirinkti vaidmenį (psichologo, policininko, kaimyno ar kt.) arba parengti ir suvaidinti savo pačių sugalvotą kūrinio pabaigą.
Pasirinktas vaidmuo suteikė galimybę aktualizuoti jau turimas mokinių žinias, panaudoti patirtį, remtis savo emociniais išgyvenimais, vertybėmis. Iš to, kaip mokiniai atliko pasirinktus vaidmenis, ar teisingai pagal vaidmens logiką elgėsi, kalbėjo (vartojo atitinkamą žodyną, sąvokas), buvo galima spręsti apie pamokos medžiagos įsisavinimą, kūrybiškumo, komunikavimo ir kitų kompetencijų ugdymą.
Taikomojo teatro vaidmuo socialinių problemų sprendime
Taikomasis teatras, kitaip dar vadinamas proceso drama ar socialine drama, yra platus terminas, apibrėžiantis įvairias socialiai įtraukiančio teatro sritis ir metodus. Nors nėra vientisos praktikos ar metodologijos, šį lauką vienija tai, kad greta teatro kūrimo proceso siekiama edukacinio, socialinio tikslo, politinių pokyčių ar asmeninio tobulėjimo.
Terminas „taikomasis teatras“ pradėtas vartoti devintajame dešimtmetyje, norint apibūdinti tokias teatrinės veiklos formas, kurios egzistuoja už tradicinių teatro institucijų ribų ir yra konkrečiai skirtos tam, kad pasitarnautų žmogui, bendruomenėms ir visuomenei. Teatro praktikų spektras yra platus ir įvairus: pavyzdžiui, teatrinis ugdymas, teatras plėtrai (angl. theatre for development), teatras kalėjimuose, bendruomenės teatras, kartas jungiantis teatras (angl. intergenerational theatre) ar prisiminimų teatras.
Londono „Goldsmiths“ universitetas apibūdina taikomojo teatro praktiką kaip „intervenciją, bendravimą, vystymąsi, įgalinimą ir išraišką dirbant su asmenimis ar konkrečiomis bendruomenėmis“. Kitose akademinėse disciplinose, kuriose paprastai vartojamas terminas „taikomasis“, toks teatras dažnai priešpriešinamas „grynajam“ teatrui.
Anot vieno žymaus antropologo ir teatro mylėtojo, socialinė drama tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Socialinės dramos modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai.
Dramos elementų taikymas pedagogo veikloje suteikia galimybę sudominti mokinius ir paskatinti juos kurti. Sąvoka „drama“ pamokoje vartojama kūrybinės raiškos prasme. Drama - vienas iš būdų kalbėti su mokiniais tiek apie grožinę literatūrą, tiek apie gyvenimiškas aktualijas. Drama - tai raiška, per kurią galima atskleisti daugelio dalykų - mokomąją medžiagą. Kuo išskirtinė drama kaip mokymo ir mokymosi metodas? Iš to, kaip mokinys vaidina, galima vertinti jo klausymo ir kalbėjimo įgūdžius.
Skiriamieji proceso dramos bruožai: kiekvienas gali prisijungti prie dramos vyksmo, jos dalyviai skatinami stebėti, mąstyti ir veikti. Svarbus vaidmuo tenka proceso dramos vadovui. Proceso dramos metu ugdomas kūrybiškumas, lavinamas kritinis mąstymas, bendrumo jausmas, skatinami racionalių sprendimų ir kompromiso ieškojimai.
Vienas iš pavyzdžių - projektas, kuriuo studentai patikrino savimi, kaip mūsų miestuose jaučiasi neįgalieji. Nereikėjo klausti - kodėl neįgalieji nenori dalyvauti viešajame gyvenime - visi vienas per kitą reiškė savo patirtį, kaip tai sudėtinga, kaip negrabiai atlikta tai, kas padaryta, o kiek reikalingų funkcijų paprasčiausiai neveikia. Matyt, projektavę ir įgyvendinę architektūrinius ir dizaino projektus, tikrai neturėjo judėjimo vežimėlyje patirties.
Socialinės dramos metodą Salomėja Burneikaitė pritaiko lėlių teatro spektakliuose. Nuo lėlių teatro pasirodymų prasidėjo Salomėjos veikla, taikant kūrybinius metodus reabilitacijoje. Pradžioje, kuri siekia 1991 metus, kai lėlių teatro menininkai, gavę Klaipėdos vaikų ligoninės administracijos sutikimą, pradėjo lankytis čia su linksmų pasakų ir istorijų pagrindu sukurtais spektakliukais.
Kaip lėlių teatro bendradarbiavimo su Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedra tęsiniu tapo 2010 metais vykdomas projektas „Aš esu tu“. Projekto metu vykdomos veiklos sudarė meninių - edukacinių veiklų ciklą, kuriame dalyvavo ne tik katedros dėstytojai, bet ir būsimieji ergoterapeutai. Kurdami lėles ir dalyvaudami edukaciniuose užsiėmimuose, seminarų dalyviai išbandė, kaip lėlės gali tapti pagalbininku, bendraujant su klientu.
Projektu buvo siekiama keisti visuomenės požiūrį į neįgalumą kartu mažinant neįgaliųjų socialinę atskirtį. Projekto metu suburtas ratas žmonių, norinčių keistis idėjomis, bendrauti, kurti. Neapsiribota neįgaliaisiais ir jų artimaisiais, pastatyti spektakliai, kuriuos stebėti kviečiami visi. Nors šiame projekte teatro aplinka ir spektakliai kurti, galvojant apie neįgaliuosius (siužetas ir veiksmas, kai vaikai skatinami liesti personažus ir pan.), taip įsilieti į vaidinimą patinka visiems vaikams.
Lėles Salomėja Burneikaitė su kito projekto komanda pasitelkė darbui su pabėgėlių centre esančiais vaikais, išgyvenančiais sudėtingą adaptacijos kitoje šalyje ir kultūroje. Į lėlių kūrimą ir žaidimą įsitraukė ir mamos. Padedant lėlėms, lengviau sekėsi bendrauti, perteikti savo nuogąstavimus, įsiklausyti į k...
Teatro vaidmuo socialinių grupių integracijoje
Vokiečių teatro menininkė Kristina Werner jau kurį laiką dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose projektuose Lietuvoje. Ji yra vedusi taikomojo teatro dirbtuves lietuvių scenos meno profesionalams, buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ kūrybinės komandos narė, o 2018-2019 m. drauge su Menų agentūra „Artscape“, Britų taryba ir Goetheʼs institutu įgyvendino taikomojo teatro projektą „Namai“.
„Esu teatro kūrėja ir kūrybinių menų tarpininkė arba pagalbininkė (angl. facilitator) švietimo ir bendruomeninės veiklos srityje, dirbu Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Lietuvoje ir Vokietijoje. Buvau dokumentinio teatro spektaklio „Žalia pievelė“ apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą kūrybinės komandos narė. 2015 m. Londone baigiau taikomojo teatro (angl. applied theatre) magistrantūros studijas, kurių metu tyrinėjau, kaip teatrą ir spektaklį kuria įvairios žmonių grupės. Per pastaruosius dešimt metų esu dirbusi įvairių meno formų projektuose su jaunimu, turinčiu mokymosi negalią, tarpkultūrinėmis grupėmis, senyvo amžiaus žmonėmis globos namuose ir pabėgėliais.“
Teatro praktike pradėjau dirbti teatro tinkle „ČOJČ“. ČOJČ reiškia „čekų ir vokiečių“: šis žodis yra abiejų kalbų junginys (čekų kalba čekiškai yra český, o vokiečių kalba vokiškai - Deutsch), o jo teatro projektuose dalyvauja ir vokiečių, ir čekų jaunimas. Dalyviams yra nuo 14 iki 21 metų, jie daugiausia yra iš kaimo vietovių, esančių netoli Vokietijos ir Čekijos sienos. Nors dalyviai iš abiejų šalių gyvena netoli vieni kitų - kartais juos skiria vos 15 kilometrų - jie niekada nėra lankęsi toje kaimyninėje šalyje. Galbūt dėl to vieni apie kitus turi daug prietarų. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad komunizmo laikais tuos regionus skyrė tarp Vakarų Vokietijos ir Čekoslovakijos buvusi geležinė uždanga. Taigi jų gyventojai neturi tarpusavyje jokių bendrų prisiminimų.
Pavyzdžiui, padariau projektą apie 1989 m. ir apie tai, kaip geležinės uždangos griūtis paveikė dvi kiekvienos šalies įmones, kurios veikia labai arti sienos. Projekto dalyviai apklausė buvusius jų darbuotojus ir miestiečius, pasimokė istorijos ir sužinojo apie tai, kaip žmonės suvokė ir patyrė sienos griuvimą. Iš šios medžiagos sukūrėme performatyvų pasivaikščiojimą per senas gamyklas. Buvo taip įdomu stebėti, kaip jaunuoliai, labai pasitikėdami savimi, aptarinėjo tą istorinę situaciją su publikos dalyviais.
Tuo tarpu šioje gyvenimo horizontalėje tas pačias teises įgyja visi - ir socialiai „teisingi“, ir marginalai; gyvenimas su jais žaidžia tuos pačius žaidimus.
Taikomasis teatras apima sampratą, kad meninės praktikos priemonėmis būtų kuriama visuomenė, kurioje visi yra lygūs. Pastaruoju metu šiuolaikinio meno scenoje yra paplitęs terminas „socialinis atžvilgis“ (angl. social term). Shannon Jackson parašė knygą apie šią tendenciją, pavadintą „Socialiniai darbai. Scenos menas, remiantis visuomenes“ (Social Works. Performing Art, Supporting Publics). Čia ji apibūdina „socialinį atžvilgį“ kaip sampratą, kurioje estetika jungiama su politika.
Bazas Kershawas yra jaudinančiai aprašęs savo pirmuosius susidūrimus su Vakarų teatro kultūra, iš kurios jis jaučiasi išstumtas dėl savo klasinės kilmės. Esant tokiai situacijai, kaip nurodo Helen Nicholson, „teatras tampa vieta, kur buržuazija išreiškia pasitenkinimą savimi, nes iš tikrųjų jis prieinamas tradicinį išsilavinimą gavusiems, vidurinės klasės žiūrovams, kurie pasyviai (su)vartoja svarbiausiomis laikomas vertybes“.
Apmąstydamas politinį teatro paveikumą, dramaturgas Tony Kushneris teigė, kad menas nėra susijęs tik su pasyviu kultūrinių vertybių tiražavimu - jis taip pat gali būti aktyviai susietas su kultūriniais ir socialiniais pokyčiais. Man pačiai atrodo, kad teatro erdvės turėtų būti kasdienės utopijos, nes suprantu meną kaip kažką tokio, kas sugeba peržengti erdves ir vietas kuriant pasaulį tokį, kokio norėčiau. Žinoma, skirtingų socialinių sluoksnių žmonių įtraukimas nepalengvina meno proceso, bet atverdama galimybes kiekvienam kurti meną, aš žengiu dar vieną žingsnį link tokio pasaulio, kokiame pati norėčiau gyventi.
Taigi teatre matau ne vieną, bet daugybę skirtingų požiūrio taškų, kurie taip pat rodo žmonių, gyvenančių mūsų visuomenėje, įvairovę.
Taikomojo teatro branduolį sudaro kova, bandymas nužymėti ribas toje neišsprendžiamoje įtampoje - tarp visuotinio radikalios, teisingos ir integracinės demokratijos idealo ir vietinių aplinkybių, dalyvių socialinių kontekstų ir kultūrinių skirtumų.
„Metodai išsisemia; stimulai nebeveikia. Atsiranda naujų problemų, o kad jas išspręstume, reikia naujų metodų. Realybė keičiasi; norint ją pavaizduoti, turi pasikeisti vaizdavimo būdai. Niekas neatsiranda iš nieko; nauji dalykai kyla iš senų, bet būtent todėl jie ir yra nauji. Engėjai neveikia tais pačiais būdais kiekvienoje epochoje. Taigi taikomasis teatras yra susijęs su šiuolaikiniais klausimais apie konteksto, vietos ir erdvės politiką, o tai reiškia, kad darbas teatre dažnai iškelia į dėmesio centrą ištikimybės, tapatumo ir priklausomumo klausimus. Savo ruožtu tai paskatina iškilti visą eilę klausimų apie tai, kaip būtų galima konstruoti ir suprasti pilietiškumo, kultūros ir bendruomenės sąvokas.“
Dirbant su skirtingomis bendruomenėmis, mane visada domino klausimas, kaip meno specialistai gali kūrybiškai dirbti su bendruomenėmis, kurioms patys nepriklauso. Tai, iš kur esame kilę, kur ir kaip buvome auklėti ir mūsų įgyta gyvenimiškoji patirtis lemia tai, kaip mes suvokiame pasaulį ir aplinkinius žmones. Taigi mes išgyvename ir vertiname pasaulį pagal savo norminius atskaitos taškus, kurių turime susikūrę (kitaip tariant, klišes). Kuo labiau kito žmogaus normos yra nukrypusios nuo manųjų, tuo didesnis yra pradinis abipusis skeptiškumas tarp mūsų. Kuo labiau skiriasi mudviejų socialinė aplinka, tuo didesnė ir galimybė patirti komunikacijos nesusipratimų - verbaliniu ir neverbaliniu lygmenimis.
Taigi, kaip mes galime įveikti tą savo „burbulą“ ir sukurti aplinką, kurioje yra matomos ir vertinamos skirtingos sampratos ir požiūrio taškai, kad iš tikrųjų galėtų vykti mūsų bendradarbiavimas lygiomis teisėmis? Mano nuomone, darbas atsižvelgiant į žmogaus biografiją gali būti tas būdas pažinti kito požiūrio taškus - kūrybiškai mąstant, leidžiant dalyviams išsiaiškinti, kad iš tikrųjų jiems rūpimos temos yra būdingos visiems, ir rasti tokią estetinę formą, kuri paliestų publiką. Taigi viena pagrindinių teatro praktikų atsakomybių yra tai, kaip sukurti bendruomenės aplinkoje tokias erdves. Tai nereiškia suteikti balsą mažumoms - tai reiškia sukurti tokią erdvę, kurioje būtų galima išgirsti visų dalyvių balsus.
tags: #teatro #vaidmuo #socialines #globos #namuose
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
