Meilės psichologija: kaip gimsta ir evoliucionuoja šis jausmas

Meilė - tai nepaprasta jėga, įkvepianti mus, suteikianti prasmės ir laimės. Tai intymus ir sudėtingas, daugiasluoksnis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis ir būsenomis. Remiantis aiškinamuoju psichologijos terminų žodynu, meilė - psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis. Meilė yra teigiamas emocinis subjekto ryšys su objektu ir vienas svarbiausių žmogaus dvasinių poreikių.

Nors meilė mus asocijuojasi su širdimi, mokslas rodo, kad ji labiau susijusi su smegenyse vykstančiais procesais. Biologinės antropologijos atstovė, žmonių elgesio tyrėja ir mokslų daktarė Helen Fisher pirmoji atliko magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), siekdama patyrinėti, kas vyksta neurologiniu lygmeniu, kai žmogus yra įsimylėjęs. Jos tyrimai atskleidė daugybę įdomių atradimų, padedančių suprasti, kaip gimsta ir vystosi meilės jausmas.

Meilės atsiradimas ir raida

Meilės ontogenezės ir funkcijų tyrimai rodo, kad meilė turi didelę reikšmę asmenybei susiformuoti ir autokoncepcijai susidaryti. Meilė glaudžiai susijusi su visuomenės tradicijomis bei normomis ir auklėjimo šeimoje ypatumais - jie lemia tai, kaip žmogus aiškinasi savo būseną.

Vienos filosofijos ir psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžė, absoliutino biologinį meilės pradą (meilė - lytinis instinktas, seksas), kitos - nepakankamai įvertino šį pradą, traktavo meilę kaip grynai dvasinį jausmą (platoniškoji meilė). Fiziologiniai poreikiai, be abejonės, yra meilės atsiradimo ir pastovumo prielaida, bet meilė reiškiasi visuomeniniu, bendru visiems žmonėms pavidalu.

Psichologija ne kartą tyrė meilės vidinę struktūrą ir jos komponentų ryšius su įvairiomis asmenybės savybėmis. Svarbiausias tų tyrimų rezultatas - ryšio tarp sugebėjimo mylėti ir žmogaus santykio su pačiu savimi nustatymas.

Įsimylėjimas: hormonų audra ir smegenų paslaptys

Įsimylėjimas - tai emocinio afekto būsena. Kai sutinkame partnerį, kuris patenkina visus mūsų aktualius poreikius, smegenys patiria didelį sukrėtimą - gerąja šio žodžio prasme. Esmė ne tame, kokios to žmogaus savybės, o tame, kad jis „pataikė“ į mūsų psichologinius, seksualinius, socialinius, estetinius ir moralinius poreikius. Mūsų nervų sistema į šią būseną reaguoja išskirdama tam tikrus neuromediatorius - serotoniną ir dopaminą, ir mus apima euforija, užlieja įkvėpimas arba ramybės jausmas.

Helen Fisher tyrimo su smegenų magnetinio rezonanso tomografu metu dalyviams parodė jų mylimo žmogaus nuotrauką, suaktyvėjo ventralinė smegenų padangtė (angl. ventral tegmental area). Šioje smegenų dalyje gaminasi dopaminas - natūralus stimuliantas, kuris perduoda dopaminą į kitas smegenų sritis. Dopaminas atlieka savo funkciją - skatina malonias, teigiamas mintis ir jausmus. Būtent dopamino išsiskyrimas skatina būti šalia mylimo žmogaus, sužadina pasiilgimą ir mintis apie tą žmogų, kai jo nėra šalia, sukelia tą stiprų jausmą, kuris siejamas su romantine meile.

Pasak H. Fisher, ši smegenų gamykla įdomi tuo, kad ji randasi gerokai žemiau smegenų žievės, kuri atsakinga už mąstymo procesus. Ji - prie srities, kuri atsakinga už troškulį ir alkį. Alkis ir troškulys yra baziniai poreikiai, kurie palaiko mūsų gyvybę, faktas, kad romantinės meilės jausmai yra toje pačioje smegenų srityje, rodo, kad meilė - ne sąmoningas, o veikiau bazinis poreikis, kuris skatina ieškoti partnerio, beprotiškai įsimylėti ir siunčia jūsų DNR į ateitį.

Kai įsimylime, smegenyse ir kūne padaugėja ne tik dopamino, bet ir noradrenalino. Tai padeda geriau sutelkti dėmesį, gerina trumpalaikę atmintį ir skatina siekti tikslų. Noradrenalinas taip pat daro įtaką adrenalino išsiskyrimui ir veikimui, o šis hormonas sužadina „kovok arba bėk“ atsaką, todėl įsimylėjėliai kartais būna nervingi ir nenustygsta. Noradrenalinas taip pat gali sukelti nemigą ir yra glaudžiai susijęs su širdies veikla.

Įsimylėjus sumažėja serotonino (neuromediatoriaus, būtino ramybei, atsipalaidavimui, gerai emocinei savijautai), o tai turi rimtų pasekmių. Serotonino disbalansas gali smarkiai paveikti nuotaiką, todėl šiuolaikiniai antidepresantai didina serotonino kiekį smegenyse. Be to, prasčiau miegame, į galvą lenda įkyrios mintys, keičiasi motyvuojantys ir veikti skatinantys impulsai - anksčiau malonumą teikę dalykai atrodo bereikšmiai, nenorime bendrauti, apleidžiame pomėgius, ir kitus tai erzina.

Psichologas Vilniuje Agnieška Kašinska teigia, kad hormonai, kurie išsiskiria žmogaus organizme, užplūdus įsimylėjimo jausmui, užblokuoja ir loginį mąstymą, kad žmogus įjungtų giminės pratęsimo instinktą. Tuo pačiu tai ir yra atsakymas, kodėl tai nerealu visam gyvenimui, nes instinktui realizuoti gamta duoda apie du metus, o po to tie hormonai nustoja gamintis. Turbūt esate girdėję pasakymą, kad meilė trunka du metus. Bet, pasak psichologo, reikia pataisyti - įsimylėjimas trunka du metus. Apie meilę šiuo atveju kalbėti dar anksti.

Kada įsimylime?

Neabejotinai teko girdėti apie meilę iš pirmo žvilgsnio, kita vertus, yra nemažai žmonių, kurie būna pažįstami ilgus metus ir staiga pajunta vienas kitam švelnius jausmus. Atsakymas paprastas - būna įvairiai.

Pasak H. Fisher, galima įsimylėti akimirksniu. Ji šešiolika metų buvo pažinčių svetainės „Match.com“ patarėja, atliko nemažai tyrimų ir padarė išvadą, kad 50 proc. žmonių tiki meile iš pirmo žvilgsnio. 2017 m. JAV atliktas tyrimas „Match Singles“ parodė - 34 proc. žmonių teigia patyrę meilę iš pirmo žvilgsnio.

„Tai - pagrindinė smegenų funkcija, - aiškino tyrėja. - Akimirksniu išsigąstama, per akimirką apima pyktis ar pasibjaurėjimas, akimirksniu pajuntamas džiaugsmas, įsimylėti irgi galima akimirksniu; kad atsirastų prisirišimas, reikia laiko, o smegenų schemos (dopaminas, norepinefrinas ir poravimosi instinktas) gali akimirksniu suveikti.“

Taip būna vieniems žmonėms, kitiems meilė formuojasi palaipsniui. Emociškai ir psichiškai meilei nusiteikę žmonės (net jei jie to nesuvokia) yra labiau linkę įsimylėti nei tie, kurie atsiriboję apskritai nuo minčių apie įsimylėjimą. Būti pasirengusiam rizikuoti ir įsimylėti ne visiems norisi (juk meilė neatsiejama nuo išsiskyrimo rizikos).

Apytikriai per kiek laiko įsimylime? 2011 m. leidinyje „Journal of Personality and Social Psychology“ buvo aprašytas tyrimas su paskutinio kurso studentais, kuris atskleidė: naujų santykių pradžioje vyrai galvoja apie prisipažinimą meilėje 97 dienas (kiek ilgiau nei tris mėnesius), o moterys apie tai galvoja 149 dienas (apie penkis mėnesius).

Jei nėra vieno atsakymo, per kiek laiko įsimylime, ar kaip nors įmanoma padaryti tam įtakos? Iš tiesų yra būdų, kaip paspartinti įsimylėjimo procesą ar bent pamėginti tai padaryti, jei toks jūsų tikslas.

„Romantinę meilę skatina smegenyse gaminamas dopaminas; jei norite paskatinti dopamino gamybą, veikite kažką naujo, - aiškina H. Fisher. - Kartu veikiant ką nors naujo, smegenyse gaminsis daugiau dopamino, tai gali pastūmėti jus greičiau pamilti.“

H. Fisher pataria vykti į keliones, drauge išbandyti ką nors naujo, neapsiriboti tradiciniais pasimatymų scenarijais. Nuotykiai, naujovės suteiks džiaugsmo, malonumo ir gaminsis dopaminas. Smegenys vis labiau įpras prie dopamino, o jūs vis labiau prisirišite prie žmogaus, su kuriuo leidžiate laiką. Būtent dėl šios priežasties įsimylėjimas prilyginamas kokaino poveikiui - veikia tos pačios smegenų cheminės medžiagos, aktyvuojamos tos pačios smegenų schemos.

Seksas taip pat skatina dopamino gamybą. „Genitalijų stimuliavimas aktyvina dopamino gamybos sistemą smegenyse ir taip duodamas stimulas įsimylėti... orgazmas gali sukelti stiprų prisirišimą (apsikabinimai irgi skatina dopamino gamybą). Prisiminkime ir oksitociną, kuris vadinamas meilės arba prisirišimo hormonu, - seksualinių veiklų metu jo irgi gaminasi“, - teigė mokslininkė.

Gali susidaryti įspūdis, kad gana lengva susirasti žmogų, kuris biologiniu ir evoliuciniu požiūriu tinka į partnerius, ir staiga įsimylėti. Kita vertus, jei teko vaikščioti į daugybę pasimatymų, patirti santykius be perspektyvų, žinote - ne taip lengva atrasti žmogų, kuris įžiebtų kibirkštis. Ne mažiau svarbu rasti žmogų, kuris tinka jūsų „meilės žemėlapiui“, kaip tai vadina H. Fisher. Augant, įgyjant gyvenimiškos patirties, einant į pasimatymus, susiformuoja suvokimas, ko ieškote ir kas jums nepatinka; daug žmonių netgi yra susidarę patinkančių ir nepageidaujamų partnerio savybių sąrašą. Jei sutinkate žmogų, kuris tinka į jūsų meilės žemėlapį, net jei tai įvyksta netikėtai, specialiai neieškant, tai gali būti šansas įsimylėti greitai, ko nebūtų, jei žmogus netiktų į jūsų meilės žemėlapį. Arba meilė įsižiebtų palengva - palaipsniui pažįstant žmogų.

„Kalbant apie meilę, smegenų sistema gali aktyvuotis per kelias sekundes arba per kelis mėnesius, kelerius metus, - aiškino H. Fisher. - Ji - lyg mieganti katė, nežinai, kada pabus.“

Štai todėl žmonės būna draugai daug metų, ir staiga vieną dieną tarp jų įsižiebia meilė. Bet apskritai, H. Fisher teigimu, nėra aišku, kodėl ar kaip vėliau santykiuose atsiranda meilė, tad nepuoselėkite minties, kad bičiulis staiga jus įsimylės.

Meilė ir prisirišimas: nuo aistros iki saugumo

Dauguma įsimylėjimą apibūdina kaip perėjimą nuo geismo prie traukos, o tada prie prisirišimo. Tuomet gali traukti tik vienas konkretus individas, atmetant kitus - tai jau nebe bendrinis lytinio susijaudinimo atsakas į bet ką, kas seksualu. Nuolatos mąstome apie tą žmogų, mūsų mintis traukia prie jo arba jos. Galiausiai - jei sukuriami tvirti santykiai - prie to asmens prisirišame.

Pradinis stiprus, svaiginantis jausmas nusilpsta, jo vietą užima patogumas, pasitenkinimas, saugumas ir vis geresnis partnerio - kurį kuo toliau, tuo tvirčiau galime vadinti ilgalaikiu - pažinimas. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Laimingos smegenys“ neurologijos mokslų daktaras ir bestselerių autorius Deanas Burnettas analizuoja, kaip smegenyse gimsta laimės jausmas, kas mus verčia mėgti vienus dalykus ir nemėgti kitų, kuo įsimylėjusio žmogaus smegenys skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus, kaip smegenyse gimsta meilės jausmas ir ar egzistuoja amžina laimė.

Smegenys prisitaikė prie susižavėjimo sukeltų cheminio bombardavimo bangų ir šiek tiek nurimo. Vienas metodas, kurį smegenys pasitelkia šiai pusiausvyrai išlaikyti - mintyse suformuojamas pasaulio modelis, kuriuo remdamiesi bet kurioje situacijoje galime nuspręsti, kaip elgsimės ir ko tikimės. Tas modelis sudarytas iš mūsų patirčių, prisiminimų, požiūrių, įsitikinimų, prioritetų ir taip toliau. Gana greitai mylimasis ar mylimoji taps svarbia šios visumos dalimi. Jie virto dažna teigiamų prisiminimų ir patirčių dalimi, ir mūsų pasaulio modelis atnaujinamas, įtraukiant šį asmenį kaip pamatinį veiksnį. Prielaida, kad partneris visuomet bus šalia - esminė mūsų planų, pasaulio supratimo, ateities numatymo ir panašių procesų dalis. Atitinkamai ir laimė priklauso nuo nuolatinio jų buvimo šalia. Smegenys kaip visada turi kelis įrankius šiam procesui skatinti.

Tyrimai rodo: poros, dešimtmečius gyvenančios kartu ir teigiančios, kad tebėra įsimylėjusios, patiria ne ką mažesnį aktyvumą už atlygį ir dopaminą atsakingose smegenų dalyse, nei neseniai įsimylėję, taigi, atrodo, visai įmanoma, kad smegenys ilgai išlaiko visas teigiamas ir malonias sąsajas.

Kuo galingesnė ir pozityvesnė meilė yra apėmusi partnerius, tuo stipresnės savybės bus išreikštos kitoje kartoje. Pagal šią teoriją taip pat yra aiškinama, kodėl mylintys vyrai ieško moteryse skirtingų savybių negu moterys vyruose. Moterys mėgsta sveikus ir galingus vyrus, žibančius savo švelnumu, nors šiais laikais galia gali būti labiau suprantama kaip finansinė arba politinė padėtis negu fizinė kūno sudėtis. Tokios charakteristikos galėtų būti idealios ankstesniems laikams, nes kartu tai sudaro gerą kombinaciją ginti ir auginti šeimą, ir tuo pačiu leisti vyrui perduoti savo genus kitai kartai. Tai gali atrodyti logiška, tačiau nepaaiškina, kodėl ir kaip mes pasirenkame partnerius iš tūkstančių panašių bei tinkamų žmonių.

Roberto Sternbergo meilės trikampio teorija

Psichologas Robertas Sternbergas išskyrė tris pagrindinius meilės komponentus ir aprašė septynias meilės rūšis:

1. Artimumas.
2. Aistra. Seksualinė, fizinė trauka, susižavėjimas, susijęs su seksualumu, pasitenkinimu, žmogaus fiziologija, dar kitaip sakant, „chemija” tarp žmonių.
3. Įsipareigojimas. Ankstyvose santykių fazėse svarbi aistra ir artimumo atsiradimas, didėjimas - jie sudaro pagrindą sprendimui toliau tęsti santykius, įsipareigoti.

Vėlesniuose santykiuose šių komponentų pasireiškimas ir svarba keičiasi priklausomai nuo santykių ir juose esančių žmonių. Pagal minėtus komponentus, remdamasis skirtingais jų deriniais, R. Sternbergas išskyrė šias meilės rūšis:

Tikros meilės dėsniai

Psichologų teigimu, meilė - ne kančia ir ne savęs graužimas. Tai nevertinantis, besąlyginis kito žmogaus priėmimas, linkėjimas jam visko, kas geriausia. Jūs nieko nereikalaujate mainais, nekeliate scenų ir nesistengiate savo partnerio pasisavinti. Jūs visada pasiruošę padėti ir džiaugiatės, kai jūsų susižavėjimo objektui sekasi.

Tikras meilės jausmas turėtų atitikti tris svarbius kriterijus:

1. Besąlyginis priėmimas. Žmogus mylimas su visomis savo savybėmis, o ne, pavyzdžiui, už gražias akis ar nuostabų balsą.
2. Pagarba laisvei. Tikra meilė nenori savintis partnerio, o gerbia jo vidinę erdvę bei laisvę.
3. Mokėjimas atleisti ir daryti dėl kito kažką nelaukiant apdovanojimo. Svarbiausia nuoširdžiai džiaugtis už kitą ir linkėti jam laimės.

„Meilė neišvengiamai praturtina tą, kuris myli. O jeigu jau taip, vadinasi negali egzistuoti toks dalykas kaip „vienpusė ar nelaiminga meilė“, - teigia psichologai. - Ten, kur viešpatauja meilė, nėra poreikio kažką valdyti; ten, kur karaliauja valdžios galybė, nėra meilės.“

Kopriklausomybė: kai meilė tampa kančia

Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti.

Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai. Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo.

Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę?“ Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas.

Toks santykis niekur neveda - primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais. Santykyje dingsta „aš“. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe.

Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“.

Aršenikas yra žiurkių nuodas, tačiau vartojamas nedidelėmis dozėmis jis buvo laikomas tonizuojančiu preparatu. Aršenikas buvo populiarus dalykas karalienės Viktorijos laikais, jį vartojo netgi žymusis rašytojas Charlesas Dickensas, siekdamas pagerinti savo vyriškąsias galias. Aršeniko poveikis buvo atrastas naudojant kaip vaistą tuberkuliozininkams gydyti. Buvo nustatyta, kad aršenikas, kaip tonizuojantis dalykas pagreitina organizmo metabolizmą - žmogus tampa budresniu ir seksualiai aktyviu.

Kaip spręsti problemas kopriklausomuose santykiuose?

1. Pasikalbėkite su antrąja puse. Pasitaiko situacijų, kai antroji pusė visai nenori jūsų skriausti savo elgesiu, o kartais tiesiog nesupranta, kiek skausmo jums sukelia. Galima pabandyti gražiai pasikalbėti, ką norėtumėte santykiuose keisti, kad juose abu jaustumėtės laimingesni. Tiesa, reikia nepamiršti, jog galite taip ir nebūti išgirsti, kad ir kiek stengtumėtės.
2. Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės.
3. Nusimeskite dalį atsakomybės. Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikstotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę - sustokite. Ar tai tikrai lygiaverčiai santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meiluže, ir aukle, ir kolege, ir tarnaite, ir psichoterapeute?
4. Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi. Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė -> baisu, kad paliks -> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio -> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę.
5. Pažinkite save. Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šiuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius.
6. Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai. Žmonės, įsitraukę į destruktyvius santykius, neretai ima prisiimti labai daug atsakomybės už kito veiksmus ir jaučia labai daug kaltės ir baimės. Pavyzdžiui, vyras geria - tai mano kaltė. Žmona manipuliuoja, perdėtai pavyduliauja ir kontroliuoja - tai mano kaltė. Vyras muša - tai mano kaltė.
7. Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys. Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas - labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius.
8. Persvarstykite savo santykius. Liūdna, bet būna tokių žalojančių santykių, kurių neįmanoma tęsti norint išsaugoti savo savigarbą, o kartais net ir sveikatą. Jei atsidūrėte santykiuose, kur prieš jus smurtaujama ar jūsų antroji pusė mėgina jus tempti į savo bėdas (pavyzdžiui, prašo meluoti teisėsaugai), ir tai kartojasi nuolatos, akivaizdu, kad įžengėte į pavojingų santykių zoną. Tokiu atveju verta užduoti sau klausimą, kodėl vis dar tęsiate šiuos santykius ir kas trukdo juos nutraukti.
9. Ieškokite pagalbos. Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies - psichoterapija. Iš tiesų nelengva pripažinti sau (ir juo labiau kitiems), kad jūsų meilė yra destruktyvi, o santykiai toli gražu ne idiliški.

Nė vieni santykiai nėra tokie rizikingi ir nepaprašoma tiek daug, kaip mylint priimti ir pažinti kitą žmogų. Meilė įjungia visus mūsų jausmus, mes turime mesti kontrolę ir tuo pačiu, suvokti savo baimę būti atstumtu, ir potencialų pyktį apgavystės atveju, bet kas nerizikuoja, tas neišlošia. Yra žmonių kurie niekada nepatyrė ekstatinio susijaudinimo įsimylėdami, kai širdis netikėtai ir pilnai atsiveria kitam žmogui, tuo tarpu kiti žmonės meilėje talentingi, kūrybiški, kasdieną gyvena judėdami su savo jausmų srove ir potraukio energija. Meilės jausmas nėra aktyviai kuriamas - jis nutinka.

tags: #taip #gime #meile

• E. parašo svarba registruojant vaiko gimimą
• Globos nustatymo tvarka
• daugiau apie dr. Valdo Mackelos tarnystę
• Kaip pasigaminti sausainius "Triufeliai"
• Nepilnamečių įdarbinimo sąlygos