Tadas Kosciuška: Generolas, kovotojas už laisvę ir trijų žemynų didvyris
Vasario 4 dieną minime 280 metų nuo Andriaus Tado Bonaventūros Kosciuškos gimimo. Ši asmenybė, kurios pavardė žinoma nuo Vilniaus iki Niujorko, nuo Varšuvos iki Sidnėjaus, peržengė savo epochos rėmus. Tai žmogus, kurio darbai sujungė kelis žemynus, o biografija tapo pavyzdžiu, kaip talentas ir moralinis stuburas gali nulemti istorijos kryptį.
Tadas Kosciuška (1746-1817) - karo vadas ir politikas, kovojęs už amerikiečių, lietuvių, lenkų tautų laisvę, siekęs pasaulyje įgyvendinti Apšvietos keltus žmonių laisvės ir lygybės idealus. Jis - Amerikos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenių generolas, revoliucinės Prancūzijos garbės pilietis, 1794 m. ėjęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovo - Aukščiausiojo Viršininko - pareigas. Tuo metu lietuviškai vadintas „Aukščiausiąja Galva“ ir „Visų viršiausiuoju“. Jo vardas XVIII-XIX a. sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu.
Ankstyvieji metai ir išsilavinimas
Kosciuška gimė kaip smulkusis Lietuvos bajoras Merečovščiznos palivarke, netoli dabartinės Kosavos miestelio, nepasiturinčių bajorų šeimoje. Jo tėvas Liudvikas Kosciuška buvo vidutinio turtingumo bajoras, ATR kariuomenės kardininkas. Iš tėvų palikimo jam neatiteko nieko - šeimos turtą paveldėjo brolis. Tačiau savo gyvenimo kelią jis susikūrė pats, remdamasis gabumais, nuoseklia saviugda ir nepaprasta idealizmo jėga.
Būsimasis karo vadas mokėsi vietinėje pijorų mokykloje Liubešive (dab. Ukraina) 1755-1760 m. Tėvui mirus, dėl lėšų stokos mokyklą metė ir studijavo privačiai. 1765 m. didikų Čartoriskių remiamas įstojo į tuo metu karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įsteigtą Varšuvos Riterių mokyklą - modernų karinį ir politinį švietimo centrą. Kosciuška pateko į pirmąją laidą, o jo pažangą greitai įvertino mokyklos vadovai: dar besimokydamas jis vykdė instruktoriaus pareigas, o 1768 m. baigė mokslus su aukščiausiu įvertinimu, asmeniškai apdovanotas karaliaus karo inžinieriaus įrankių rinkiniu. Čia, be karo mokslų, dėstyta istorija, teisė, ekonomika, matematika, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbos.
Gavęs valdovo stipendiją, 1769-1774 m. tęsė studijas Prancūzijoje. Paryžiuje mokėsi ne tik karinės architektūros, artilerijos, karo taktikos, bet ir piešimo bei tapybos. Tapo neblogu dailininku. Prancūzijoje domėjosi audringu visuomeniniu ir intelektualiniu gyvenimu, susipažino su Apšvietos filosofų idėjomis. Jo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus stipriai paveikė prigimtinę žmonių lygybę ir laisvos visuomenės idealus skleidę Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) darbai.
Meilės nesėkmės ir kelias į Ameriką
Grįžęs į Respubliką, netrukus dėl nelaimingos meilės vėl turėjo tėvynę palikti. Jo meilė Liudvikai Sosnovskai, lauko etmono dukteriai, liko nepasiekiama. Kai tėvas nesutiko dukters išleisti už neturtingo bajoro, nesėkmingai mėgino ją pagrobti. Šios patirtys tik sustiprino jauno karininko nuostatą, kad žmogaus vertę lemia ne kilmė, o talentas ir moralinės savybės. Bijodamas etmono keršto, 1775 m. pabėgo į Prancūziją.
Ieškodamas erdvės savo gebėjimams, Kosciuška išvyko į Prancūziją - kaip tik tuo metu už Atlanto brendo Amerikos nepriklausomybės karas. Ten trūko patyrusių karininkų, ypač inžinierių, ir Kosciuška, turėdamas prancūzų karo inžinerijos mokyklų rekomendacijas, išvyko į JAV. Sukilusioms kolonijoms jis prisistatė kaip prancūzų inžinierius - diplomatiškai, bet tiksliai atspindėdamas savo profesinį pasirengimą.
Tadeušas Kosciuška: revoliucijos inžinierius
Amerikos nepriklausomybės karo didvyris
Amerikoje atsiskleidė ryškiausios jo savybės. 1776 m. rugsėjį Kosciuška gavo užduotį pastatyti dalies Filadelfijos, o vėliau ir viso miesto karinius įtvirtinimus. Apie jo novatoriškus ir talentingus darbus, svariai padedančius amerikiečiams iškovoti pergales, garsas greit ir plačiai pasklido. Kaip karo inžinierius, visoje Amerikoje jis nuveikė galybę darbų.
Ticonderogos tvirtovėje jis vienu žvilgsniu įžvelgė strateginę grėsmę iš netoliese esančios kalvos, vadinamos Cukraus kepalu. Jo perspėjimai apie britų galimybes apšaudyti tvirtovę iš aukštumos buvo ignoruoti - kol galiausiai britai būtent taip ir padarė. Tvirtovė pasidavė, bet Kosciuškos autoritetas tik išaugo.
Dar įspūdingesnis buvo jo indėlis Saratogoje. 1777 m. Kosciuška suprojektavo sustiprintų įtvirtinimų sistemą, kuri britų pajėgas įvarė į spąstus ir privertė kapituliuoti. Ši pergalė tapo lūžiu: po jos Prancūzija ir Ispanija paskelbė karą Didžiajai Britanijai, o kolonijos įgijo realią galimybę tapti valstybe. Kosciuška buvo ne tik inžinerijos meistras - jis tapo vienu svarbiausių Amerikos nepriklausomybės kovų karininkų ir JAV didvyriu. Žymiausias jo projektas buvo 1778 m. įkurta Vest Pointo tvirtovė, kurioje dabar yra įsikūrusi prestižinė JAV karo akademija. Jos įtvirtinimų stiprinimu T.Kosciuška užsiėmė 1778-1780 m., jo tuometinį darbą amžininkai įvertino kaip inovatyvų ir sėkmingą.
Už karinius nuopelnus gavo brigados generolo laipsnį, sulaukė ypatingos Kongreso padėkos, žemės valdos ir finansinio atlygio. Buvo priimtas į tuo metu sukurtą Cincinatų draugiją. Šią draugiją sudarė žymiausi Amerikos laisvės kovų vadai, apsisprendę sekti legendinio Romos gynėjo Cincinato pavyzdžiu ir savo gyvenimus aukoti tėvynei.
Grįžimas į ATR ir 1794 m. sukilimas
Grįžęs į Lietuvą 1784 m., jis jau buvo pasaulinio masto figūra. Tačiau Respublikos karinė sistema jo vėl neįsileido - karininko laipsnis buvo parduodamas už dviejų metų algos dydžio įnašą, kurio Kosciuška neturėjo. Tik pradėjus karines reformas Ketverių metų seime, jam atsivėrė durys, tačiau jis buvo paskirtas ne į Lietuvos, o į Karūnos kariuomenę.
1784 m. vasarą Kosciuška grįžo į Lietuvą ir apsigyveno iš protėvių paveldėtame kukliame Sechnovičių dvare. Mėgino ūkininkauti, savo valstiečiams vyrams perpus sumažino baudžiavos prievoles, o moteris nuo šių prievolių išvis atleido. Prasidėjus Respublikos reformoms, Kosciuška stengėsi prie jų prisidėti. Savo bičiuliui ir kaimynui, Lietuvos bajorijos pasiuntiniui į Ketverių metų seimą Mykolui Zaleskiui rašytuose laiškuose jis ragino greičiau taisyti visuomenės papročius: grumtis su žmonių fanatizmu, vergiškumu, naikinti valstiečių išnaudojimą ir juos pilietiškai ugdyti. „Dieve mano! kaip maža tikrų piliečių! [...] Baudžiauninkas - tai žodis, kuris apšviestose tautose privalo būti prakeiktas“, - teigė Kosciuška.
Pats parengė Respublikos ginkluotųjų pajėgų atnaujinimo projektą, kuriuo siūlė iš bajorų, miestiečių ir valstiečių sukurti vieningą krašto miliciją. 1788 m. seimui nusprendus padidinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, lietuvių pasiuntiniai iškėlė Amerikos kovų didvyrio kandidatūrą į Respublikos generolus. Pats Kosciuška veržėsi vadovauti Lietuvos daliniams, bet seimo buvo paskirtas į Lenkijos Karalystės kariuomenę.
1792 m. karas su Rusija didvyrių nelepino. Lenkijos ir Lietuvos daliniai stokojo pasirengimo, infrastruktūros ir karininkijos profesionalumo, bet Kosciuška sugebėjo atlikti tai, ko nepavyko kitiems: nepralaimėti. Jis įvykdė visas pavestas užduotis, pasižymėjo drąsa ir racionalumu. Tai padarė jį natūraliu žmogumi, kuris po dviejų metų stojo Tėvynės laisvės kovų priešakyje.
1794 m. sukilime Kosciuška pritaikė Amerikos patirtį: į ginkluotą pasipriešinimą įtraukė miestiečius, valstiečius, bajorus, kūrė tautinę miliciją, organizavo propagandą ir viešinimą. Jo kalbos, manifestai ir poetinės deklaracijos uždegdavo klausytojus. Sukilimas tapo masiniu judėjimu - tokiu, kurio masto nepajėgė ignoruoti nė viena Europos sostinė.
Kunigaikščių Čartoriskių ir emigracijos politikų iškeltas vadovauti Lenkijos ir Lietuvos sukilimui, Kosciuška 1794 m. kovo 24 d. Krokuvos turgaus aikštėje susirinkusiems žmonėms - kaip valstybės šeimininkams - perskaitė sukilimo aktą ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę. Sukilimo metu jam buvo suteikti valstybės Aukščiausiojo Viršininko, diktatoriaus, įgaliojimai. Sukilusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė savo valdžią - Lietuvos Tautos Aukščiausiąją Tarybą. Bijodamas Respublikos jėgų susiskaidymo, Kosciuška privertė Lietuvą pripažinti jo viršenybę. Lietuvos valdžia skelbė ne tik savo, bet ir Kosciuškos atsišaukimus dviem kalbomis - lietuviškai ir lenkiškai. Vilniaus sukilimo vadai tautiečiams aiškino, kad Kosciuška - tai paties Dievo Lietuvai ir jos laisvei siųstas lietuvis.
Nors sukilimas galų gale buvo pralaimėtas, Kosciuškos vardas tapo drąsos ir pasipriešinimo simboliu. Maciejovicų mūšyje patekęs į rusų nelaisvę, jis buvo gerbiamas net priešininkų, o tarptautinės bendruomenės spaudimas paskatino suteikti jam laisvę.
Paskutiniai gyvenimo metai ir palikimas
Šveicarijoje jis praleido paskutinius gyvenimo metus, atsisakęs Napoleono bandymų jį įtraukti į naujus karinius projektus. Moralės principai jam buvo svarbesni už politinę karjerą. 1808 m. T.Kosciuška susitiko su Napoleonu Bonapartu, tačiau juo nepasitikėjo. Imperatoriui Aleksandrui jis rašė: „Gimiau lietuviu ir jau mažai man lieka gyvenimo metų, o vis dėlto ateities šydas dar slepia mano gimtosios žemės ir daugelio mano tėvynės kraštų paskirtį.“ Nei Aleksandras, nei Napoleonas atstatyti vieningos Lietuvos ir Lenkijos valstybės nesutiko. Prancūzijos imperatorius buvusį sukilimo vadą dėl tokių reikalavimų pavadino kvailiu.
Miręs 1817 m. spalio 15 dieną, Kosciuška paliko legendą, kuri tęsiasi iki šiol. Jo vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas, Kosciuškos tiltas Niujorke, paminklai Čikagoje ir kituose miestuose. Vest Pointo karo akademiją iki šiol juosia jo suprojektuoti įtvirtinimai - vienas pažangiausių XVIII a. inžinerinių darbų.
1819 m. Kosciuškos palaikai buvo parvežti iš Šveicarijos ir iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta valdovų karstų. Laisvės ir lygybės simboliu Kosciuškos vardas buvo tapęs ne tik Lietuvoje, Lenkijoje, bet ir pasaulyje. Anglų poetas romantikas Džordžas Baironas (George Byron) 1823 m. eilėraštyje „Bronzos amžius“ rašė: „Kosciuška - tai garsas, perveriantis tirono ausį“. Prancūzų rašytojas Žiulis Vernas (Jules Verne) 1869 m. sukurtame ir visame pasaulyje garsiame fantastiniame romane 20 000 mylių po vandeniu mini, kad Kosciuškos - „didžio istorijos vyro, paaukojusio gyvenimą aukštiesiems žmonijos idealams“ - portretas puošė paslaptingojo laisvės kovotojo kapitono Nemo kajutę.
T. Kosciuškos garbei JAV yra pavadinti du tiltai, Lenkijoje jo garbei 1820-1823 m. buvo supiltas piliakalnis, jo gimtosios sodybos Baltarusijoje vietoje yra įkurtas muziejus ir stovi paminklas. Apie jį įvairiose šalyse sukurta daug eilėraščių, romanų ir pjesių, stovi daug jo paminklų.
Štai keletas įdomių faktų apie Tado Kosciuškos pagerbimą visame pasaulyje:
- Australija: aukščiausias Australijos kalnas pavadintas Kosciuškos kalnu (angl. Mount Kosciuszko).
- Jungtinės Amerikos Valstijos:
- Kosciuškos sala Aliaskoje.
- Kosciuškos grafystė Indianos valstijoje.
- Kosciuškos miestelis Misisipės valstijoje.
- Du pagrindiniai Niujorko tiltai.
- Daugybė gatvių ir parkų JAV miestuose.
- Lenkija: jo garbei 1820-1823 m. buvo supiltas Kosciuškos kalnas Krokuvoje, kuris tapo viena labiausiai lankomų Lenkijos vietų.
- Baltarusija: jo gimtinėje Baltarusijoje yra įkurtas muziejus ir stovi paminklas.
- Astronomija: Kosciuškos vardu pavadintas planetoidas.
Tadas Kosciuška - galbūt ryškiausia XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos karininko figūra, kuri XIX ir XX amžiaus laisvės kovotojams tapo moralinio autoriteto švyturiu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
