Motinystės ir tėvystės prasmė: kintantys vaidmenys ir iššūkiai istorijos tėkmėje

Įvairiais amžiais moteris buvo apibūdinama labai įvairiai. Viena pagrindinių moters funkcijų - vaikų gimdymas. Vaikų ugdyme pirmoji vieta taip pat skiriama motinai. Išauginti dorus vaikus - švenčiausia motinų pareiga. Motinos kultas Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, senas. Pagarba motinai, jos išaukštinimas įpintas į visus šeimos papročius. Tačiau moters istorija nėra visiškai ištirta, o jos vaidmuo šeimoje ir visuomenėje kito priklausomai nuo epochos ir kultūros. Namų ruoša, gimdymas, vaikų auklėjimas, rankdarbiai - tai veikla, kuri iki šio šimtmečio nebuvo laikyta pakankamai svarbia, kad ją aprašytų istorikai.

Psichologijos moksle terminą statusas naudosime jį suvokdami kaip kažką esmiško, kas apibūdina konkretų subjektą simboliniame ir realiame lygmenyje - tėvą, motiną, vaiką. Suvoksime kaip talpinantį savyje tėvystės arba motinystės esmę, kuri tam tikra prasme yra bendrinis terminas, talpinantis savyje kiekvieną tėvystę ir motinystę. Taigi, statusas simboliniame lygmenyje yra tai, kas įtakoja kiekvieno šeimos tėvo, motinos, vaiko santykius tiek pasąmoniniame lygmenyje, tiek kasdienio gyvenimo tikrovėje. Terminą vaidmuo naudosime kalbėdami apie išoriškai išreikštą ir socialinę dimensiją.

Motinos vaidmens evoliucija istorijos bėgyje

Pirmykštės moterys ir išgyvenimo našta

Pirmykščių žmonių gyvenimas buvo sunkus. Gentys, gyvenančios iš surinktų gamtos gėrybių, medžioklės, žvejybos, iš žemės išplėšdavo tik menkus turtus ir tik kruvinų pastangų kaina. Palyginti su kolektyvo ištekliais, vaikų gimdavo per daug. Nepaprastas vaisingumas trukdė moteriai aktyviai dalyvauti didinant tuos išteklius, o reikmių vis gausėjo. Tad reprodukcijos ir produkcijos pusiausvyrą užtikrindavo vyras. Moteris tik iš dalies padėjo išlikti kaip rūšiai, o konkrečiai tatai įgyvendindavo vyras.

Pirmykštėms moterims mažai terūpėjo jų palikuonys. Neprisirišusios prie jokios teritorijos, neturėdamos jokios nuosavybės, nevertinančios nieko pastovaus, jos negalėjo susikurti ir jokios pastovumo sampratos. Vaikai joms buvo našta, o ne turtas. To įrodymas - klajoklių gentyse vaikai itin dažnai būdavo žudomi, o daugelis žudynių išvengusių naujagimių, apsuptų visuotinio abejingumo, mirdavo dėl prastų higienos sąlygų.

Kad ir kokios tvirtos anuomet buvo moterys, reprodukcijos našta joms buvo siaubinga kliūtis kovojant su priešišku pasauliu. Šiaip jau moterų gyvenime nėštumas, gimdymas, menstruacijos trukdydavo dirbti ir pasmerkdavo jas ilgam neveiklumo laikotarpiui. Gimdymas, žindymas buvo suprantami tik kaip gamtinė funkcija, o ne kaip veikla. Štai kodėl moteris nerado paskatos išdidžiai save realizuoti. Ji pasyviai išgyveno biologinę lemtį. Namų ruoša, tekusi jos daliai (nes tiktai ji suderinama su motinystės našta), uždaro ją nuolatinio kartojimosi rate.

Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje

Patriarchato laikotarpiu daugelyje Rytų tautų vyras išplėšia iš moters visas jos teises valdyti ir perduoti turtą. Vaikai, kuriuos jinai pagimdo, priklauso vyro giminei. Nieko neturinti moteris kaip asmenybė negali jaustis oriai; ji pati yra vyro paveldimo turto dalis, iš pradžios - savo tėvo, paskui savo vyro. Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje prilygo vergų padėčiai. Kaip ir vergai, šios moterys teisiškai buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, kuriems įstatymai leido be išlygų visiškai kontroliuoti savo žmonų turtą, uždarbį, kūną ir netgi jų vaikus.

Moters siejimas su šeima prisideda prie požiūrio į ją kaip į artimesnę gamtai. Žindymo metu santykiai tarp motinos ir vaiko yra suvokiami kaip natūralus ryšys. Motina yra pirmas žmogus nuolatos globoti ir prižiūrėti vaikus kaip jos natūralaus maitinimo ryšio su vaikais pratęsėja arba todėl, kad ji turi naują kūdikį ir jau yra įsitraukusi į veiklą, susijusią su vaikais. Todėl moters veikla neišsiplečia už namų ribų. Išskyrus naujagimių žindymą, nėra pagrindo, kodėl būtent motina - o ne tėvas ar kas nors kitas - yra tapatinama su vaiko priežiūra.

Moters lytis buvo nevertinama. Tėvas galėjo pasmerkti mirčiai savo ką tik gimusius moteriškosios lyties kūdikius. Palankiausios sąlygos moteriai buvo Egipte. Tapdamos žmonomis, motinos išsaugodavo savo prestižą - vyro sąjungininkė ir jį papildo. Moteris turi tokias pat teises kaip ir vyrai, ji turi tą pačią juridinę galią; ji paveldi turtą, ji valdo jį. Netgi neturėdama paveldimo turto, moteris išsaugodavo savo orumą.

Romoje šeimos galvos - tėvo valdžia - neribota, jis be atodairos valdo žmoną ir vaikus, tačiau šie nėra jo nuosavybė. Jis veikiau tvarko jų gyvenimą, atsižvelgdamas, kokią naudą jie atneš visuomenei: moteris, gimdanti vaikus ir atsakinga už namų ruošą, dažnai dirbanti ir žemės ūkio darbus, labai naudinga šaliai ir labai gerbiama. Teisiškai labiau pavergta nei graikė, romėnė praktiškai kur kas labiau integruota į visuomenę. Namuose jos vieta - pastato centre, ji vadovauja vergių darbui, vaikų auklėjimui ir dažnai jos įtaka vaikams reiškiasi iki jų brandaus amžiaus, ji dalijasi su vyru darbu ir rūpesčiais, jos vyro turtas laikomas ir jos nuosavybe. Pamažu teisinė romėnės padėtis priderinama prie jos praktinių gyvenimo sąlygų. Žlugus Respublikai, motina, kaip ir tėvas, įgijo teisę būti gerbiama vaikų. Jai suteikiama teisė prižiūrėti savo palikuonis, jei vyras tampa globotiniu arba jei netinkamai elgiasi. Tačiau tuo pat metu paskelbiama, kad moters lytis - nepilnavertė.

Motina viduramžiais

Viduramžiais moteris tampa visiškai priklausoma nuo tėvo ir nuo vyro. Moteris ištekinama be jos sutikimo, vyras jos išsižada kada užsigeidęs, jis turi teisę į jos gyvenimą ir mirtį, jis elgiasi su ja kaip su tarnaite. Daugybės moterų gyvenimas buvo nesibaigianti nėštumų seka. Įstatymai ją gina, bet tik kaip vyro nuosavybę ir kaip jo vaikų motiną. Abortas draudžiamas, nėščios moters nužudymas baudžiamas keturissyk brangiau nei laisvo vyro nužudymas, moteris, įrodžiusi, kad ji yra vaisinga, kainuoja triskart brangiau už laisvą vyrą, tačiau ji tampa beverte, kai nebegali būti motina. Kaip asmenybė, ji neturi jokių teisių.

Viduramžių pabaigoje Vidurio ir Pietų Europos moterys, kaip ir jų vyrai eidavo į darbą (tuo metu miestuose sparčiai plėtėsi mažos dirbtuvės). Su savimi jos pasiimdavo ir vaikus. Dar visai mažus apsvaigindavo raminamosiomis žolelėmis, atiduodavo globon arba paprasčiausiai užmušdavo, nes jie tiktai kliudė. Trejų, ketverių metų vaikas jau šį tą padėdavo motinai, o po poros metų jį išleisdavo dirbti, kad ir jis prisidėtų prie nepaprastai menkų ir nepastovių šeimos pajamų.

Šeimos motina, be verpimo, visaip stengėsi padidinti šeimos pajamas: pardavinėdavo kokias nors smulkias prekes, laikydavo aludę, skalbdavo, karštymečiu dirbdavo žemės ūkio darbus, skindavo vaisius ir vynuoges, prižiūrėdavo už pinigus pasiturinčių šeimų vaikus. Ji buvo naginga ir nepailstanti. Jeigu susirgdavo arba numirdavo, šeima atsidurdavo ant pražūties slenksčio. Našlaičiais likę mažyliai, jauniausi šeimos vaikai, neilgai trukus iškeliaudavo paskui motiną į aną pasaulį. Našlys tėvas nepajėgė vienas išmaitinti šeimą ir prižiūrėti vaikus. Motinos ir žmonos darbas buvo absoliučiai būtinas šeimai išgyventi, tačiau įstatymai šito nepaisė.

Krikščioniškoji ideologija nemažai prisidėjo prie to, kad moteris būtų engiama. Moteris buvo gerbiama kaip žmona ir kaip motina, bet tuo pačiu ir apribota šitomis priedermėmis. Jos neveiksnumą nulėmė ne lytis, o jos padėtis šeimoje.

Reformacijos, Švietimo ir Romantizmo įtaka

XV - XVI a. paplitus reformacijai Europoje protestantai ypač pabrėžė moters - motinos ir namų šeimininkės vaidmenį. Moterys rūpinosi vidaus gyvenimu: namais, vaikais, maistu, atsargomis. Moteris turėjo išmokti skaityti, kad tapusi motina galėtų mokyti vaikus dieviškojo gyvenimo būdo. Tris šimtus metų motinos namuose mokė rašto savo vaikus. Šis reiškinys buvo ypač būdingas protestantiškoms Šiaurės šalims.

XVIII a. filosofai švietėjai skelbėsi norį pakeisti moters padėtį visuomenėje arba šeimoje. Tačiau moters vaidmuo liko toks pat. Visas Švietimo mąstymas, didžiai domėdamasis visuomenės reikalais, nelabai paisė moters padėties ir vaidmens. Dauguma filosofų švietėjų iš tiesų manė, kad moteris pagal gamtos ir visuomenės dėsnius yra žemesnė ir silpnesnė už vyrą. Filosofai švietėjai norėjo gerbti moterį tik kaip motiną. Jie suteikė motinos ir vaiko ryšiui tokią vertę, kokios jis dar niekada nebuvo turėjęs, ir šitaip daug prisidėjo prie šiuolaikinio motinos mito atsiradimo. Moterys su malonumu sutiko tą vienintelę galimybę padidinti savo menką vertę. Motinystė buvo tokia sritis, kurioje vyrai net negalėjo su jomis varžytis.

Romantizmo laikais (XIX - XX a.) moteris šlovinama kaip motina, meilės ir prieraišumo šaltinis ir kaip patriotiškų piliečių auklėtoja. Tačiau jai, atliekančiai šį lyg ir garbingą simbolinį ir moralinį vaidmenį, nepripažįstama moralinė autonomija bei laisvė, taigi ir lygios teisės. Vyravo samprata, kad geriausiai pritaikyti savo proto sugebėjimus moteris gali atlikdama savo tradicinį žmonos ir motinos vaidmenį.

Pramonės revoliucija ir modernios tendencijos

Europoje Buržuazinės revoliucijos metu moteris įgijo teisę verstis verslu ir visas galimybes nuo nieko nepriklausoma dirbti savo darbą. Kaime valstietei tenka nemaža ūkio darbų dalis, su ja elgiamasi kaip su tarnaite, dažnai jai neleidžiama sėstis prie vieno stalo su vyru ir sūnumis, ji dirba sunkiau už juos ir prie jos varginančio darbo dar prisideda motinystės našta. Tačiau kaip ir senovės žemdirbių bendruomenėse, negalėdamas be jos apsieiti, vyras sykiu jausdavo jai pagarbą: jų turtas, interesai, rūpesčiai buvo bendri; namuose ji turėdavo nemažą valdžią. Būtent šios moterys, patyrusios sunkų gyvenimą, būtų galėjusios realizuotis kaip asmenybės ir pareikalauti savo teisių, tačiau jas slėgė kuklumo ir paklusnumo tradicija.

XIX a. moteris ima dalyvauti visuomeninėje gamyboje ir palieka šeimos židinį. Moteris imta ciniškai išnaudoti. Tos, kurios turėjo išlaikyti didesnę šeimą, turėdavo dirbti iki visiško jėgų išsekimo. XIX a. Anglijoje moterys dirbo kartu su mažamečiais vaikais. Moteris labiau už vyrą tiko įvairiems darbams ne tik dėl to, kad tam reikėjo didelės kantrybės ir nuolatinio kruopštumo, bet ir dėl to, kad ji buvo paklusnesnė ir nuolaidesnė darbininkė. Prie niekad nesustojančių mašinų ją tvirtčiausiai pririšdavo pats tyriausias jausmas - motinos meilė ir pasiaukojimas. Dėl savo vaikų moterys svirduliuodavo ant savo gležnų pečių pastoliais pavojingose statybose nešdamos sunkiausią krūvį, jos nė minutei neatsitraukdavo nuo dūzgiančios siuvimo mašinos. Iš didelės meilės sutikdavo dirbti ilgiausią darbo dieną, nuolankiai priimdavo kiekvieną savininko įžeidimą. Nauja gyvybė, kurią moterys saugojo po širdimi, jau įsčiose buvo pasmerkta. Dar negimę darbininkių vaikai kasdien badavo, be to, labai dažnai kūdikiai gimdavo neišnešioti ir negyvi. Gimę vaikai neretai labai greit mirdavo.

Nėra ko stebėtis, nes moterys turėdavo dirbti nuo aušros ligi vidurnakčio, tuo tarpu kūdikiai gulėdavo namuose nežindyti. Labai daug kūdikių mirdavo nuo opiumo. Nuolat prie siuvimo mašinos palinkusi motina negalėdavo užmigdyti savo klykiančio kūdikio, tad ji dažnai duodavo jam įvairių migdomųjų miltelių, kad galėtų netrukdoma dirbti.

Šiuolaikinės motinystės iššūkiai ir samprata

„Supermamų“ mada ir realybė

Labai gerai pamenu, iš kur atsirado tas terminas „supermama“. Buvo - o gal ir dabar tebėra - toks labai populiarus portalas ir šalia jo įsikūręs pokalbių forumas. Mamos ten dalindavosi savo patirtimi, klausdavo kitų mamų, ką daryti, susidūrus su viena ar kita problema. Vėliau visuomenėje pradėjo vyrauti gana nepalankus supermamos įvaizdis - jis buvo siejamas su labai aikštingomis, viskuo nepatenkintomis ir perdėtai savo vaiku besirūpinančiomis mamomis. Pastaruoju metu „supermama“ skamba gana negatyviai, netgi pašiepiančiai.
Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė pripažino, kad motinystė - pernelyg sudėtingas vaidmuo, ne visoms moterims pavyksta jį tobulai atlikti. A. Kontrimienė niekada nesiekė būti „supermama“, bet būti gera ir rūpestinga mama jai visada buvo labai svarbu.

Laikas sau ir laiminga mama

Kada moteriai-mamai, jūsų manymu, reikėtų pasakyti „stop“? Tada, kada pasijunta kaip išsunkta citrina... Ne, gerokai anksčiau reikėtų, bet gyvenimo realybė tokia, kad moteriai iš tiesų tenka didžiulis krūvis. Jeigu sieki karjeros, o taip pat nenori, kad namų kertes aptrauktų voratinkliai, o su vaikais bendrautum tik per socialinius tinklus, reikia labai stipriai planuoti laiką ir susidėlioti prioritetus. Svarbiausia, kad tai neerzina. Laiminga, mylinti ir mylima mama yra savo šeimai kur kas reikalingesnė negu nelaiminga ir depresuojanti. Tikėjimas, kad viskas bus gerai, yra gyvenimo variklis.
O ko sulaukia mama, kuri paaukoja vaikams savo gyvenimą? Vieną didelį sukrėtimą ji tikrai patirs - ištuštėjusio lizdo sindromą. Ne vienai moteriai tai yra sunkiai pakeliamas išgyvenimas, su kuriuo jos bando tvarkytis įvairiai: vienos ieško ir suranda, kaip užpildyti savo laisvalaikį visuomenine veikla, savanoryste, naujomis studijomis trečiojo amžiaus universitete ar pan. Kitos iš nevilties bando reguliuoti ir kištis į savo suaugusių vaikų šeimyninius gyvenimus. Tad nuoširdžiai linkėčiau kiekvienai moteriai savo gyvenime vadovautis aukso vidurio taisykle: būti ne tik mylinčia mama, žmona, bet ir mylima visos šeimos.

Vėlyvosios motinystės/tėvystės privalumai ir trūkumai

Nors mūsų laikmečio tendencija - pagyventi sau, o tik paskui galvoti apie vaikus, tačiau šeimos planavimą atidedant vėlesniam laikui reikėtų turėti omenyje, kad moterims nuo 35-40 m. pastoti gali būti sunkiau, nes senstant mažėja kiaušinėlių kiekis ir prastėja jų kokybė, didėja genetinių ligų ir sveikatos problemų rizika. Vyresnėms nei 35 m. moterims reikėtų apsilankyti pas gydytoją genetiką. Vyrų, sulaukusių 35 m., reprodukcinė sveikata taip pat po truputį pradeda prastėti, o vyresniems nei 42 m. - dar labiau.

Tačiau vėlyva tėvystė turi ir daug privalumų, ypač turint omenyje emocinę būseną ir socialinį statusą. Vyresnio amžiaus tėvai jau žino, ko tikėtis iš tėvystės, todėl yra brandesni, ramesni, tolerantiškesni, taikantys nuoseklesnius ir pozityvesnius auklėjimo metodus, mažiau reaguoja į įvairias smulkmenas ir vaiko išdaigas. Daugiau dėmesio skiriama šeimai nei finansinei gerovei. Didesnis dėmesys skiriamas sveikatai. Vėlyva motinystė (tėvystė) gali būti puikus būdas išvengti vidurio amžiaus krizės.

Vis dėlto, esama ir rizikų: didesnė rizika nespėti užauginti vaiko ar išleisti jo į gyvenimą. Nemažai potencialių (esamų) vyresnio amžiaus tėvų kelia retorinius klausimus, ar jie tikrai spės užauginti vaiką, ar spės sušokti jauniausiojo vaiko vestuvėse, ar finansiškai bus pajėgūs išleisti jį į mokslus ir pan. Kita vertus, šiuo metu tėvai turi kaip niekada daug galimybių taupyti vaiko ateičiai jau nuo pat gimimo, tad finansinis aspektas neturėtų gąsdinti.

Taip pat gali kilti didesnės kartų konflikto galimybės. Daugelis tėvų baiminasi nesusikalbėti su savo vaikais, nes, esą, kuo didesnis atotrūkis tarp kartų, tuo sudėtingiau bendrauti. Perdėta globa taip pat yra dažnas reiškinys, kai vyresnio amžiaus mamos perdėtai rūpinasi vaikais, yra linkusios varžyti jų laisvę, stengiasi už juos priimti sprendimus ir kt. Vaikas gali turėti mažiau galimybių pasidžiaugti senelių dėmesiu.

Motinystės instinktas ir sąmoninga motinystė

Motinystės instinkto prigimtis ir įtaka

Daugelis teorijų pripažįsta, kad tam tikri instinktyvūs dalykai egzistuoja. Populiariausias aiškinimas, kad tam tikrą elgesį lemia hormonai. Yra tam tikri hormonai, kurie išsiskiria gimdymo metu, todėl gimdyvei norisi priglausti savo kūdikį, nepaleisti jo iš rankų. Švelnumo antplūdį patiria taip pat gimdyme dalyvaujantis vyras. Yra nustatyta, kad būsimo tėvo organizme irgi padaugėja hormono oksitocino. Dėl jo tėvas jaučia pareigą globoti savo vaiką ir prisiriša prie jo. Kita vertus, tai nereiškia, kad atsiradęs motinystės instinktas tęsis 15 ar 20 metų, jis gali labai greitai užgesti dėl nepalankių aplinkybių.

Tačiau neretai ankstyva vaikystės patirtis pakeičia prigimtį. Kiekviena moteris skiriasi šiuo požiūriu. Iš dalies motinystės instinktas susijęs su ankstesnės kartos moterimis, su tuo, kokią motiną vaikystėje turėjo pati moteris. Jei moters vaikystė buvo siaubinga, ši patirtis ją kur kas labiau veikia nei išsiskyrę gimdymo metu hormonai.

Jei dukra nuo mažens matė, kad būti motina nėra labai gerai, tai subrendusi moteris dažniausiai vengia sekti savo motinos pavyzdžiu, todėl jos motinystės instinktas gali būti kur kas silpnesnis. Dar motinystės pareiga gali būti susijusi su jaunesnio brolio ar sesers priežiūra. Savo klinikinėje praktikoje psichologė G. Petronienė yra susidūrusi ne su vienu atveju, kuris verčia susimąstyti, kas atsitinka, kai gimus šeimoje kitam vaikui, vyresnei dukteriai pernelyg anksti užkraunama pareiga prižiūrėti už save jaunesnį brolį ar seserį. Vėliau sukūrusi savo šeimą tokia duktė gali būti labai motiniška, o gali būti nusiteikusi priešiškai vaikų atžvilgiu. Ji gali netgi nenorėti turėti vaikų, nes nepatyrė motinos meilės.

Vienišumo ir sąmoningos motinystės svarba

Yra svarbi dar viena aplinkybė - ar moteris turi galimybę atsiduoti motinystei. Kai išsiskyrusi moteris turi kovoti už išlikimą, motinystė gali tapti sunkia našta, kuri ją labai slėgs. Dabar viskas susipainiojo, vieniša motina privalo atlikti ne vieną, o kelis vaidmenis, kurie sunkiai suderinami. Dėl šios priežasties gali kilti ne tik nusivylimas, bet ir depresija. Iš tikrųjų vienišumas gali labai susilpninti motinystės instinktą. Įsivaizduokime, susilaukus kūdikio trisdešimtmetė moteris leidžia dienas vienui viena. Vyras į namus grįžta tik vakare, jis būna pavargęs. O šiuolaikinės močiutės nesiruošia tiek aukotis dėl anūkų, tai jų teisė.

Nerimas, susijęs su motinyste, šiais laikais dažnai maskuojamas didžiuliu susidomėjimu ankstyvuoju ugdymu - nuo dar negimusio vaikelio iki kūdikio ir dar vėliau. Tačiau ankstyvojoje raidoje vaikui reikia ne išmokti kuo greičiau kalbėti ar vaikščioti, o tiesiog būti besąlygiškai mylimu. Tas saugumas lemia tolesnį žmogaus gyvenimą - jei jaučiausi saugus, būdamas su mama, jausiuosi saugus, išėjęs ir į platųjį pasaulį. Turėjimas ar neturėjimas vaikų, gyvenimas santuokoje ar ne - nėra žmogaus sveikumo matas. Todėl norėčiau mamoms palinkėti tiesiog žiūrėti į savo vaikutį ir pasistengti pajausti, ko mano vaikui reikia, kaip galiu jam padėti. Juk kūdikiams reikia tik maisto, komforto ir - svarbiausia - jausti fizinį kontaktą su mama, būti arti jos.

Kaip įmanoma išmokti motinystės? Manau, Lietuvoje reikėtų įdiegti motinystės ugdymo programą. Tai būtų labai prasminga. Sąmoninga motinystė puoselėjama bendraujant su moterimis, kurios sugeba natūraliai perimti motinos vaidmenį, skaitant psichologinę literatūrą.

Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime - unikalus ir nepakeičiamas

Kokia tėčio reikia vaikui?

Teiginys, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, šiandien skamba „suprantamai“. Tačiau atsakymas į klausimą: kokio tėčio reikia vaikui, nėra toks paprastas. Kokios tėvo savybės ir elgesys vaikams turės teigiamos įtakos? Ar vaikui reikia tėvo, kuris jam būtų tarsi antra mama? Draugu? Mokytoju? Koks yra tėvo vaidmuo vaiko gyvenime? Ar yra kažkas panašaus į „tobulą tėtį“? O gal užtenka, kad tėvas būtų „pakankamai geras“?

Dar ne taip senai elementari tėvo užduotis buvo užtikrinti visos šeimos materialinę gerovę, o motinos pareiga buvo užauginti savo atžalą. Tokiame klasikiniame vaidmenų pasiskirstyme tėvui nebuvo vietos parodyti meilės, perteikti vertybes ar užmegzti kokių nors santykių su savo vaikais. „Tėtis daug dirba, ateina vėlai pavargęs, pavalgo, atsigula ant sofos, skaito ar žiūri filmą, šiuolaikiniai tėvai gali naršyti telefone ar žaisti kompiuterinius žaidimus“. Kai kurios mamos tėčio figūrą naudoja, kaip bauginimo priemonę: „Kai ateis tėtis, aš jam viską papasakosiu“, o kai kurios mamos saugo tėvo ramybę nuo vaikų: „Netrukdyk tėčiui, tu matai, jis labai pavargęs“ .

Šiandien susiduriame su didžiuliu socialiniu pokyčiu šioje srityje. Tėčio vaidmuo neapsiriboja vien tik pinigų uždirbimu. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris.

Tėvo indėlis į vaiko raidą ir saugumą

Kai šeimoje atsiranda ilgai lauktas kūdikis, moteriai, devynis mėnesius nešiojusiai kūdikį po širdimi, „motiniškas instinktas“ pabunda iš karto arba beveik iš karto po gimdymo. Tik mama gali maitinti kūdikį krūtimi, mama ne tik sumažina kūdikio alkį, bet suteikia vaikui artumo, saugumo jausmą, numalšina emocijas, skausmą ar baimę. Mamos, pasinaudodamos motinystės atostogomis, pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, dažniausiai atlieka pagrindinės vaiko globėjos funkcijas. Šiuo ankstyviausiu gyvenimo tarpsniu vaikas turi užmegzti saugų ryšį su mama.

Tėvui, norint priprasti prie naujo vaidmens, dažnai reikia daugiau laiko nei mamai. Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis. Psichologiniai tyrimai parodė, kad kuo daugiau tėtis dalyvauja kūdikio gyvenime pirmaisiais gyvenimo metais, tuo glaudesnis emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo susikuria ateityje. Todėl labai svarbu, kad tėtis dalyvautų maudant, maitinant naujagimį. Kai tėtis yra įtraukiamas į vaiko auklėjimo procesą, vaikas jaučia saugumo, stabilumo, stiprybės jausmus. Kai abu tėvai dalyvauja vaiko auginime, kūdikis turi vientisumo jausmą. Vaikams labai reikia laiko su tėčiu. Jaunesniems labai naudinga smagiai praleisti laiką kartu!

„Tėviškų žaidimų“ modelis dažnai yra labiau stimuliuojantis ir įdomesnis nei ramūs žaidimai su mama. Tokia laiko praleidimo forma prisideda prie to, kad vaikas išmoksta susidoroti su stipriomis emocijomis, įskaitant agresiją. Vaikai mėgsta žaisti su tėčiais sporto salėse ir lenktyniauti. Vyresniems vaikams ir paaugliams taip pat yra naudingas laikas, praleistas kartu. Gal jau ne žaidžiant, o, pavyzdžiui, vykstant į žygius, išvykas, kiną, sportą. Toks kartu praleistas laikas yra žinia vaikui, kad „tu esi svarbus“, tai pastiprina jį visam gyvenimui. Tėvai, atminkite, kad laikas jūsų sūnui / dukrai turi būti ne tik „atostogos“.

Tėčio buvimo svarba berniukams ir mergaitėms

Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę. Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas.

Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus užaugtų ir sukurtų stiprią šeimą. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius. Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą, kartais rūpestingą, užjaučiančią, braukiančia ašarą dalį. Kad taip nutiktų, pirmiausia tėvas turi priimti, kad „ir berniukai kartais verkia“. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio!

Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukra, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ją myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.

Tėvo statusas psichologijos požiūriu

Tėvo statusas / vaidmuo yra raktinis norint suvokti savo santykius su supančia tikrove ir su savimi pačiais. Jis yra simbolinis veiksnys, kadangi suteikia vaikui galimybę palyginamuoju būdu įgauti savojo identiteto suvokimo dėmenį. Simboliniame lygmenyje šią tiesą galima įsisąmoninti tik per pavyzdį. Ir čia, naujo individo (subjekto) gyvenime be galo svarbus trejybinis santykis: tėvas-motina-vaikas. Jis suteikia galimybę neapvogti subjekto ir padėti susipažinti su pilna žmogiškojo gyvenimo galimybe identifikuojant save kaip vyrą arba moterį. Taigi, tiek tėvas, tiek motina atlieka labai svarbų edukacinį procesą, ir būtent dėl to kalbėdami apie savojo identiteto pažinimo galimybes bei tiesos pažinimo apie tėvo ir motinos statusus galimybes turime kalbėti apie auklėjamąją tėvų misiją.

Klaudijus Rize (Claudio Risé) sako, kad gimęs kūdikis pradeda save identifikuoti visų pirma fiziologine prasme, bandydamas suvokti kas jis yra - vyras ar moteris. Vos tik gimęs vaikas tapatina, identifikuoja save su motina ir tik po to su tėvu. Ir šis dėsningumas lydi naują subjektą visą jo gyvenimą. Tėvas palieka skirtingus pėdsakus berniuko ir mergaitės gyvenime.

Mūsų vakarietiškąja kultūra pagrįstose visuomenėse dėl įvairiausių istorinių aplinkybių kultūriniame lygmenyje tėvystė nebėra vertinama kaip svarbi simboliniame lygmenyje. Nebevertinama kaip toji, kuri suteikia vaikui gyvenimo kryptį, o pats tėvas ir tas statusas, kurį atstovauja - nebėra toks geidžiamas. Vis dažniau apie tėvą kalbama kaip apie lytinių ląstelių donorą, bankomatą ir kitus fragmentinius jo vaidmenis neatitinkančius pilnavertiško jo statuso.

Nepilnose, išsiskyrusių tėvų šeimose, mirus tėvui - nepašalinamas vaiko poreikis turėti tėvą, ne tik fizine prasme kalbant, tačiau ypatingai simboliniame lygmenyje. Jeigu motina po skyrybų traumos nusprendžia nebekalbėti apie savo vyrą, vaiko tėvą, toks pasirinkimas ištrinti tėvą ir iš vaiko gyvenimo, sudaro palankią terpę įvairių sutrikimų atsiradimui vaiko gyvenime. Gali atsirasti nepilnavertiškumo jausmas, vystytis nedrąsus ir naujus santykius bijantis pradėti asmuo. Skyrybų atveju daug sveikiau būtų, jeigu motina paaiškintų vaikui problemas iškilusias su tėvu, paaiškindama skyrybų priežastis ir suteikdama vaikui informaciją, kaip ir kada jis gali rasti savo tėvą ir bendrauti su juo. Tada vaikui pavyktų pasąmoniniame lygmenyje susikurti santykį su tėvu. Tėvo statuso simbolinis lygmuo visada yra atsakymas į iškylančius sunkumus ir žmogaus atsiradimo prielaida bei ženklas, nes tai yra vienintelis būdas suvokti, ką reiškia būti žmogumi, būdas, įgalinantis atsakyti į klausimus: kur yra mano pradžia ir kas aš toks esu?

Tėvystės išmokimas ir autentiškumo svarba

Vyras mokosi būti tėvu daugiausia stebėdamas savo tėvą. Jei santykiuose su juo buvo patenkinti vaiko poreikiai, sūnus galėtų stebėti šalia esantį, įsipareigojusį, stiprų ir kartu švelnų tėvą; vėliau jis galės tokiu būti savo vaiko atžvilgiu ir tai vyks savaime, automatiškai, apie tai negalvojant. O jeigu santykiuose su tėvu tokio modelio nebuvo? Svarbu yra norėti ir dėti pastangas. Įkvėpimo galima semtis iš kitų vyrų, tėčių. Nekopijuokite savo partnerio. Ieškokite modelių vyrų pasaulyje. Gali būti naudingi tėvystės įgūdžių seminarai tėčiams ar paramos grupės vyrams, kurių pastaruoju metu vis daugiau atsiranda. Asmeninė terapija gali padėti, nes padės susitvarkyti ir geriau suprasti praeitį. Įkvėpimo galima pasisemti straipsniuose, knygose ir tinklaraščiuose, kur atsiranda vis daugiau vertingų tinklaraščių, kuriuos tėčiai rašo tėčiams. Svarbu siekti, veikti, stengtis. Tėti - tu esi svarbus savo vaikui! Tavęs nepakeis nei mama, nei senelis, nei kas nors kitas.

Vaikams nereikia tobulų tėvų, kad jie tinkamai vystytųsi. Vaikams reikia tėvų „iš kūno ir kraujo“ - autentiškų, kurie, suklydę, jam prisipažins ir pasakys „atsiprašau“. Reikia tėvo, kuris nemėgdžioja mamos, o yra autentiška savęs versija. Tuo, kuris visų pirma nori praleisti laiką su vaiku, yra aktyvus, atsidavęs, tačiau gali nustatyti ribas ir pasakyti vaikui „ne“, nejausdamas kaltės. Nereikalaukite tobulumo nei iš savęs, nei iš savo vaiko.

tags: #svarbiausias #vaidmuo #motinyste

• Nėščiųjų apranga: kaip išlikti savimi
• Tėvų atsiliepimai apie „Gandriuką“
• Tėvų vaidmuo vaikų masturbacijos atveju
• Patarimai vaikiškų kepurių nėrimui
• Kokosų aliejaus naudojimas kūdikiams