Dėmesys yra galinga jėga, kuri gali būti nukreipta įvairiomis kryptimis - nuo viešų figūrų gyvenimo įvykių iki giliausių mūsų pačių psichologinių procesų. Šiemet, kaip ir kasmet, daug žinomų Lietuvos žmonių sulaukė visuomenės dėmesio dėl džiugių asmeninių naujienų. Tačiau dėmesys ne visada yra išorinis. Dažnai mes patys įstringame perdėtame mąstyme, o mūsų aplinka gali atskleisti, kam skiriame daugiausia savo vidinio dėmesio.
Kitiems daug permainų tai nesukėlė - savo šeimas jie tiesiog papildė dar viena atžala. Šie metai buvo dosnūs džiugių naujienų, kai daugelis žinomų veidų susilaukė šeimos pagausėjimo, atkreipdami į save ir savo artimuosius didelį dėmesį.
I. Stasiulevičiūtė nustebino visus - ji tyliai, be jokių socialiniuose tinkluose viešinamų laukimų ar kūdikio lyties atskleidimų, tapo mama.
Vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų N. Numavičius su žmona Kaetana (39 m.) gruodžio 1 dieną susilaukė sūnaus. Žinia pasklido tuomet, kai kovo 26 d. sveikinimu „Žalgirio“ krepšinio klubas pasidalijo „Instagram“. „Sveikinimai tėčiui!“
Birželio 23-iąją atlikėjos D. Virbilaitės gyvenimas taip pat pasisuko visiškai kitokia vaga - moteris tapo mama. „Pagaliau kelionė namo. Kai fotosesijų kadrus pakeičia kadrai su naminiais drabužiais, neklota lova ir susivėlusiais plaukais, bet tau tai pačios gražiausios akimirkos - supranti, kad kažką tikrai darai labai gerai - gyveni ir myli.“
Airijoje gyvenanti dainininkė R. Masiulytė-Ramchurn su vyru birželio 23-iąją susilaukė pirmagimio. Joninių proga Raimondai ir Vimaliui gimė mergaitė Fiona. Pora vaikelio laukė 12 metų. „Jaučiamės puikiai.“
Po parą trukusio sunkaus gimdymo modelis S. Mykolaitytė sausio 29d. tapo mama. Žinia apie šeimos pagausėjimą socialiniuose tinkluose pasidalijo jos mylimasis Mantas Rimdeika „Po paros laiko, sunkaus gimdymo, į pasaulį atėjo mūsų sūnus - Matas.“
Savo asmeninėje Instagram paskyroje I. Zasimauskaitė birželio 14 d. pasidalino jautria žinute apie dukrytės gimimą. Dainininkė su vyru Simu Grabausku tapo tėvais pirmą kartą.
Šie metai buvo laimingi ir U. Siparei bei jos vyrui Mariui - porai gimė mergytė.

Chaosas ir triukšmas galvoje, viena kita vejančios ir į neišnarpliojamą kamuolį susipynusios mintys… Ar ši būsena pažįstama? Tai - perdėtas mąstymas, dažnai sutinkamas anglišku overthinking terminu. Jis pats savaime gali būti labai įtraukiantis - nuo pirminės minties „O kas jeigu…?“ greitai galime pasinerti į nuolatinį galvojimą, kas blogo yra nutikę arba dar gali nutikti. Didžiausia perdėto mąstymo problema - nepaliaujantis koncentravimasis į praeitį arba į ateitį, nepastebint svarbiausio - dabarties - momento. Tuomet mes galime pradėti jausti nerimą, energijos stygių, tapti apatiški aplinkai ir jaustis beviltiški ir neturintys resursų spręsti esamas problemas.
Norint įveikti šią būseną, svarbu išmokti dėmesingo įsisąmoninimo. Dėmesingas įsisąmoninimas yra neutralus esamo momento pastebėjimas, atkreipiant dėmesį į savo kūno pojūčius, mintis, emocijas, atsisakant vertinimo ir tiesiog būnant su savimi visu ir visokiu čia ir dabar.

Užtenka skirti truputį daugiau dėmesio tam, kaip organizuojate erdvę aplink save, ir galite gerokai daugiau sužinoti apie savo asmenines ypatybes. Tas pats galioja ir kitiems žmonėms. Jei norite daugiau sužinoti apie naują pažįstamą, apsilankykite jo namuose. Tikrai visada yra pravartu sužinoti ką nors nauja apie save ir kitus. Tad pateikiame keletą populiariausių kasdienių žmonių įpročių ir su jais susijusių psichologinių savybių.
Iš pirmo žvilgsnio butas ar kambarys gali pasirodyti tobulas: švarios grindys, tvarkingai surikiuotos knygos, nenudriskę tapetai... Tačiau, žvilgtelėję į virtuvės stalčių ar sandėliuko lentyną, galite išvysti sulūžusias žirkles ar neveikiančius parkerius, senas kreditines korteles ar suglamžytus drabužius. Bendras vaizdas yra svarbus kiekvienam žmogui, tačiau ypač - dramatiniam asmenybės tipui. Tokio tipo asmenybės mėgsta rodyti geriausiąją savo pusę ir labai stengiasi padaryti kitiems įspūdį. Tokiems žmonėms visus senus ir nereikalingus daiktus lengviau paslėpti, o ne jais atsikratyti ar išrūšiuoti. Neretai jiems svarbiau, kad gyvenamoji vieta atrodytų patraukliai, o ne kad iš tikrųjų būtų išvalyta.
Kai kurie žmonės gyvena metų metus su lašančiais kranais ir pasenusiais tapetais bei taupumo sumetimais daiktus laiko dėžėse. Dažnai savo gyvenamąjį būstą jie traktuoja kaip laikiną prieglobstį. Atrodo, tarsi jie planuotų persikelti gyventi į kitą miestą, susirasti darbą užsienyje, paimti paskolą namui įsigyti. O gali tiesiog laukti, kada jų gyvenimas kažkaip pasikeis. Kartais tokie žmonės „laikinuose“ būstuose gali pragyventi dešimtmečius. Žvelgiant iš psichologinio požiūrio taško, jie turi polinkį gyventi ateitimi ir ją matyti pro rožinius akinius. Dabartį tokie žmonės traktuoja kaip laikiną nepatogumą, kurį reikia iškęsti. Antra vertus, jie neturi jokio rimto plano. Tokie žmonės nieko patys nedaro. Jie tikisi, kad ateis kažkas kitas ir pakeis jų situaciją.

Žvelgiant iš psichologijos perspektyvos, darbo vieta yra viena įdomiausių vietų bute. Vieni žmonės viską rūšiuoja į aplankus ir juos rikiuoja ant lentynos. Kiti viską meta be tvarkos į krūvą: popierius, parkerius, lėkštes, pieštukus, nešiojamuosius kompiuterius. Ir visa tai dar padengta storu dulkių sluoksniu. Toks vaizdas gali reikšti aukštą savivertę ir kartu nebrandumą. Jei darbo vieta netvarkinga, tai nebūtinai trukdo normaliai dirbti ar lengvai rasti viską, ko reikia. Tad netvarkinga darbo vieta savaime nėra blogai. Labai dažnai tai yra kūrybiškos ir išradingos asmenybės požymis. Jei jums dažnai be spausdinimo tenka užsiimti kita veikla (rašyti ranka, piešti ir panašiai), egzistuoja didelė tikimybė, kad jūsų darbo vieta neatrodys labai tvarkinga. Antra vertus, tikėtina, kad jums dažnai kyla neįprastos ir kūrybiškos idėjos.
Labai nedaug žmonių gali pasakyti, kad jiems patinka tvarkytis. Tačiau kai kurie to daryti taip nemėgsta, kad jiems tai kelia siaubą. Jie visą žiemą balkone kaupia šiukšles, krauna į kriauklę nešvarius indus tol, kol supranta, kad neliko švarių indų. Vilkinimas - daugelio žmonių problema. Su juo dažnai susiduriame atlikdami kasdienius darbus. Atrodo, kad logiškiau būtų dirbti nuolat po nedaug, o ne vienu kartu nuversti kalnus. Tačiau žmonės randa pasiteisinimų, kaip „tingiu“, „dabar neturiu laiko“ ar „padarysiu rytoj“. Jei pastebėjote, kad kartais vilkinate, pradėkite nuo mažų dalykų. Plaukite indus iškart po valgio, kasdien išneškite šiukšles. Tai padės susiformuoti sveikam įpročiui viską daryti laiku. Šis įprotis jums pravers svarbesnėse gyvenimo srityje, pavyzdžiui, darbe ar santykiuose su žmonėmis.
Kai kurių žmonių namai atrodo, tarsi būtų skirti tik išsimiegoti. Jie gali būti švarūs, beveik neapstatyti baldais ir turėti labai mažai indų. Kartais juose gali nebūti netgi viryklės, šaldytuvo ir kitų būtinų daiktų. Tokie butai paprastai būna populiarūs tarp studentų, kurie iš tikrųjų juose praleidžia mažai laiko. Tačiau kuo vyresnis žmogus tampa, tuo labiau jis nori patogumų ir tvarkos. Jei gyvenamoji vieta atrodo tuščia, o žmogus joje praleidžia labai daug laiko, tuomet tai gali signalizuoti apie tam tikrus psichologinius dalykus. Vienas iš jų yra nebrandumas. Suaugęs žmogus vis dar laukia, kad kažkas pasirodys ir už jį namus pavers jaukiais. Pavyzdžiui, jis galvoja, kad susiras partnerį, kuris ateis ir sukurs patogią aplinką.

Daroma prielaida, kad virtuvė yra švariausia namų vieta. Mat čia yra valgoma ir ruošiamas maistas. Aliejaus ir riebalų pėdsakai, maisto likučiai, kavos ir arbatos žymės ant puodukų - visa tai ne tik nepuošia virtuvės, bet ir kelia pavojų sveikatai. Net ir tie žmonės, kuriems nepatinka švarintis, stengiasi saugumo sumetimais virtuvėje palaikyti švarą. Be abejo, yra žmonių, kuriems tinka ir nešvari virtuvė. Kartais problema yra ne tik tingumas. Daugelis tyrimų parodė, kad namų netvarkymas dažnai yra vienas iš depresijos požymių. Žmonėms tiesiog trūksta energijos palaikyti tvarką namuose. Jiems neatrodo, kad tai yra svarbu. Ir, labai tikėtina, jie turi menką savivertės jausmą. Tokie žmonės mano, kad jie nenusipelnė gyventi tvarkinguose namuose. Antra vertus, įrodyta, kad pastovus tvarkymasis ir nereikalingų daiktų išmetimas pagerina nuotaiką ir padeda kovoti su depresijos simptomais.
Šampūno reklamose paprastai rodoma, kad vonios kambarys yra vieta, kur užmirštate visas savo problemas ir visiškai atsipalaiduojate. Ir tai tiesa. Karšta vonia ar šaltas dušas turi milžinišką poveikį mūsų savijautai. Skirtingi kvapai gali mus išbudinti, druskos ir aliejai gali pagerinti mūsų odos būklę bei vidaus organų funkcionavimą. Todėl vien vonios kambario vaizdas mums pasako, kiek jo savininkas rūpinasi ne tik savo kūnu, bet ir psichologine savijauta. Švarus vonios kambarys - požymis, kad juo nuolat naudojamasi. Dušo želė, aliejai, aukštos kokybės dantų pasta, veido kremai ir kūno losjonai - visi šie dalykai reiškia, kad asmuo rūpinasi savimi. Jei vienintelis vonios kambaryje esantis daiktas yra skustuvas su ant ašmenų pridžiūvusiomis putomis ar muilo gabalas, tai dar nereiškia, kad asmuo serga depresija. Tiesiog tai liudija, kad jis patiria stresą ir neturi daug laiko rūpintis tuo, kaip atrodo.

Kai kuriems žmonėms labai sunku atsisveikinti su mėgstamais daiktais. Tikriausiai esate matę tokių žmonių namus: niekieno nenaudojami arbatos servizai, balkone sukrauti seni baldai, seniai nenaudotas dviratis ir kitas nenaudingas šlamštas. Geriausiu atveju toks elgesys liudija konservatyvų asmenybės tipą, kuris nieko nenori keisti ir stengiasi pasislėpti nuo pokyčių. Blogiausia būna tuomet, kai asmuo turi polinkį nenaudingą šlamštą tempti namo. Toks polinkis yra kompulsyvaus elgesio ir neurozės ženklas. Tokie asmenys negali tiesiog imti ir liautis kaupę šlamšto.
Yra žmonių, kurie visą savo laisvą laiką leidžia valydami vonios kambarį ar kilimą. Be abejo, nieko bloga norėti gyventi švarioje erdvėje. Vis dėlto, jei asmuo švarai skiria pernelyg daug dėmesio, tai gali signalizuoti apie tam tikras problemas. Paprastai tokie žmonės nemėgsta priimti svečių, nes bijo, kad šie gali ką nors sugadinti ar perkelti į kitą vietą ir taip sugriauti tobulą tvarką. Toks elgesys gali liudyti smulkmeniškumą ar polinkį į perfekcionizmą. Jei namai nuolat valomi bijant mikrobų ir purvo, tuomet tai reiškia, kad asmuo išgyvena nerimą. Kartais valymas padeda dorotis su nerimu ir atitraukia asmenį nuo nemalonių minčių.
Pripažinimo troškimas kartais gali padėti pasiekti tam tikrų tikslų, tapti mėgstamais, sulaukti dėmesio. Tačiau kita vertus, nuolat besistengdami įtikti kitiems, pamirštame apie save ir apie tai, ką savyje turime geriausio. Tačiau kodėl siekiame kitų dėmesio, pritarimo ir pripažinimo? Kaip atsiranda ši psichologinė schema? Kaip toks elgesys gali mus paveikti? Ką galime padaryti, kad išsivaduotume iš šios schemos? Ir kaip galime padėti ją turintiems artimiesiems?
Kai kurie žmonės deda perdėtas pastangas, kad gautų kitų pritarimą, pripažinimą, dėmesį, žavėjimąsi. Vietoje to, kad suprastų, ko patys nori, ir kas iš tiesų yra, jie stengiasi pritapti, būti populiarūs, suprasti, ko labiau reikia publikai. Tai tarsi koks chameleono kompleksas, kai žmogus visur bus toks, kokio reikia - žaviausias, šauniausias, labiausiai sublizgės atitinkamoje sferoje. Tokie žmonės labai priklausomi nuo kitų žmonių reakcijų, o ne nuo savo paties polinkių. Jei kiti ploja - jis laimingas, ir atvirkščiai. Tokie žmonės gali labai koncentruotis į išvaizdą, užimamą padėtį, pinigus, pasiekimus, feisbuko patiktukus ir panašiai. Jie mano, kad yra verti tiek, kiek kiti žmonės mano, jog jie yra verti. Tačiau tokių žmonių paklausus, ko nori patys, jie labai nustemba, nes yra įpratę “gaudyti bangas”, ko nori kiti, ir prisiderinti dėl pripažinimo.

Dažniausiai tokie žmonės yra užaugę aplinkoje, kur kažkas iš tėvų labai rūpinosi, ką pasakys žmonės. Jei svarbiausia yra tai, ką pasakys žmonės, tuomet ir patiems, ne vien mamai, tai tampa svarbu. Galų gale ir tokių žmonių vaikams bus svarbu, ką pasakys žmonės, o ne ką galvoja patys. Tai - grynai išorinė orientacija. Žmonės ne patys sugalvoja, kaip geriausia sublizgėti. Jei žmogus pats sugalvoja, kaip užsidirbti pinigų, arba koks rūbų stilius jam labiausiai tinka, tai jau nebus ši schema. Ši schema pasireiškia tuomet, kai žmogus pirmiausia pasižiūri, kaip rengiasi aplinkiniai ar žvaigždės, ir tuomet nusprendžia pats taip daryti.
Kartais taip nutinka žmonėms, kuriuos vaikystėje gyrė tėvai, seneliai, mokytojai ir jie tiesiog kitaip nebegali. Ypač, jei įstoja į aukštąją mokyklą, o ten niekas nebegiria, nes ten jau visi tokie “žvaigždės”. Tuomet tokiems žmonėms labai sunku, prasideda krizės.
Esminis principas - išmokti toleruoti nepritarimą ir tapti šiek tiek “autistišku”. Kurį laiką reikėtų pasistengti atsiriboti nuo to, kaip kiti reaguoja, nežiūrėti, ar jie jums šypsosi, ar ne, ką jie daro apskritai. Nekopijuoti kitų, o atsiriboti ir pamąstyti, kaip jūs jaučiatės patys savyje. Kokia būsena kyla, jei nieko nematote, negirdite, likote vieni savaitgaliui, vaikštote tarp žmonių, su kuriais neturite didesnio ryšio, panyrate į save? Ką šioje būsenoje randate? Ko gyvenime norite patys? Kas jums patiems prasminga ir gera?
Žinoma, tuomet nebebus tiek komplimentų ir aplodismentų. Gali pasidaryti liūdna ir depresyvu. Gali būti, kad kam nors nepatiks, kaip jūs pasielgsite. Pasakysite savo nuomonę ir paaiškės, kad ji nepopuliari ir niekam neįdomi. Šioje vietoje taip pat verta suvokti, kad dėmesio siekimas jau tapo savotiška priklausomybe, adikcija. Tačiau galbūt nenorite būti tuo “narkomanu”, kurio gyvenimas priklauso nuo to, ar gaus patiktuką? Galbūt norite būti laisvas žmogus, kuris sugeba išgyventi ir be jų?
Artimieji ir draugai tokiems žmonėms gali padėti sakydami, jog juos vertina ir tada, kai jie gali būti savimi. Ne vien tada, kai paskelbia puikų įrašą feisbuke, gražiausiai apsirengia ar geriausiai pakalba, bet ir tuomet, kai vaikšto su namų rūbais, ar kai kas nors nepavyksta.