Marškiniai tautosakoje: nuo intymaus simbolio iki likimo ženklų
Marškiniai tautosakoje turi itin daug skirtingų prasmių, dažnai neatskleidžiančių visos drabužio reikšmės. Mūsų tautosaka yra it labirintas, kuriame dar daug nesurastų kelių ir painių užkaborių. Jais taip maga kartais pakeliauti, net ir žinant, kad ne visada pavyks rasti išėjimą. Lietuvių liaudies pasakojimai tokie nenuspėjami… Tuo galima įsitikinti pasekus marškinių įvaizdžio pėdomis. Prie šios klajonės prisidėjusios Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos padeda surasti nemažai atsakymų apie šio drabužio svarbą ir reikšmę.
Pasirodo, marškiniai mūsų protėviams reiškė daugiau nei drabužį. „Mes, lietuviai, visada buvome pakankamai drovūs. Dėvėsenos kultūrą laikėme intymaus pasaulio dalimi ir viešumo vengėme. Dabar yra kitaip“, - humanitarinių mokslų daktarė, docentė Bronė Stundžienė kalbą pradeda nuo marškinių, kaip intymaus drabužio, simbolio.
Pamenate pasaką „Eglė žalčių karalienė“ ir jos marškinių rankovėje įsirangiusį žaltį Žilviną? Docentei žalčio poelgis dvelkia intymumu, erotika, seksualine sritimi: „Manyčiau, kad tai svarbus, negrįžtamas procesas, nes marškiniai šiuo atveju yra tarsi Eglės kūno dalis. Tam tikra prasme tai ženklas, kad mergina už jo tekės. Man atrodo, kad tai rimta pasakos įžanga, prognozuojanti tolesnį tęsinį. Jis šiuolaikiniam žmogui tampa nebeaiškiu“. B. Stundžienė pamena, kad, pasekusi šią pasaką sūnui, laukė jo reakcijos. Pastarasis tiktai mamos paklausė, kodėl Eglė negalėjo nusipirkti kitų marškinių?
Marškiniai kaip laimės ir likimo simbolis
Pasakoje „Laimingo žmogaus marškiniai“ karalius serga liūdesiu. Jis sukviečia visus išminčius ir pažada pusę karalystės tam, kas jį išgydys. Netikėtai vienas išminčius prisimena, kad reikia surasti laimingą žmogų, jo marškiniais aprengti karalių ir tuomet pastarasis iškart pasveiksiąs. Po ilgų ieškojimų laimingas žmogus surandamas, tačiau… jis neturi marškinių. Anot B. Stundžienės, šia pasaka norima pasakyti, kad ne turtai yra laimė. „Galima įžvelgti ir kitą aspektą: žmogus arba turi laimę, arba ne“, - sako docentė. Ji priduria, kad laimės marškiniai nėra vien lietuviškas fenomenas. Juos pasakose turi germanų, slavų tautos.
Mokslo darbuotojos Jūratės Šlekonytės manymu, šios pasakos esmė ta, kad karalius nemoka džiaugtis gyvenimu. Jis visko aptekęs ir nevertina to, ką turi. Seniausia marškinių prasmė susijusi su likimo, dalios, laimės simboliu. Ne veltui apie laimingą, dalingą žmogų sakoma, kad jis gimęs su marškinėliais.
Lilija Kudirkienė, sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, randa priešingą šio junginio reikšmę: „Kai sakoma, kad patėviui rastas vaikas vis su marškiniais gimęs, tai reiškia, jog šis vaikas yra nelauktas, nemielas“.
Marškiniai patarlėse ir kasdienybėje
Patarlėse marškinių reikšmė dvejopa: reikalingiausias išteklius ir tai, kas sava, artima. Tarp kūno ir marškinių paprastai nieko nebėra. „Marškiniai arčiausiai kūno - labiausiai apibendrinanti marškinių įvaizdžio patarlė“, - teigia L. Kudirkienė. Kai kalbama apie savus marškinius, omenyje turima šeima, vaikai, namai; kai jie minimi kaip kailinių opozicija (be marškinių aršiau kaip be kailinių), lyginamas būtinas daiktas su nereikalingu.
Dažnai marškiniai patarlėse yra tarsi minimalaus pragyvenimo akcentas. Kartais šalia jo vaizduojamas dar būtinesnis - duona (parduok marškinius, pirk duoną). „Ji reiškia, kad badas didesnė nelaimė nei šaltis“, - tvirtina tautosakininkė.
Viena patarlė sako: „Ir savo marškiniais netikėk“. Tai, L. Kudirkienės teigimu, prilyginama žmogaus esybei. Neretai marškiniai apibendrina žmogaus dėvėseną, turtinę padėtį.
Marškiniai liaudies dainose ir ritualuose
Intymumas, erotika, seksualumas - visa tai taipogi siejama su marškiniais. „Dažnai pasakose marškiniai yra nepaprasto personažo, pavyzdžiui, gyvatės dovana. Gavęs juos, veikėjas tampa galingu, stipriu, nepažeidžiamu“, - marškinių prasmes vardija mokslo darbuotoja J. Šlekonytė.
Pasiūti marškinius pasakose - įvykdyti tam tikrą užduotį. Pagal tai anyta atsirenka, kuri mergina verčiausia jos sūnaus. Iš tam tikros medžiagos ilgai siuvami marškiniai išvaduoja iš užkerėjimo. Pašnekovė pateikia pasakos „Brolių ieškanti sesuo“ pavyzdį. Joje broliai paversti juodvarniais. Sesuo, norėdama, kad jie taptų žmonėmis, turi pasiūti marškinius iš dilgėlių ir devynerius metus tylėti.
J. Šlekonytė pastebi: „Kitose pasakose karaliaus tarnas turi nužudyti žmogų, o kaip to įrodymą parnešti jo marškinius“. Ji priduria, kad šis drabužis siejamas ir su mirtimi. Pavyzdžiui, mitologinėse sakmėse vaizduojamos kapinėse šmėžuojančios baidyklės, dėvinčios baltus marškinius. Be to, kartu su jais galima perduoti ypatybę, kaip antai laimę. „Jei pasakose vyrauja užduoties, galios motyvas, tikėtina, kad jose bus ir marškiniai.
„Liaudies dainose marškiniai yra svarbi detalė. Ji simbolizuoja kraitį ir gyvenimą, nes mokėjimas pasiūti marškinius - ypatinga meistrystė, rodanti merginos brandą, statusą, kad ji yra nuotaka“, - pasakoja B. Stundžienė. Per vestuves įprasta, kad jaunoji šešurą (vyro tėvą) aprengia nuo galvos iki kojų. Būtinai šios aprangos dalimi turi tapti marškiniai. Taip jaunoji susigiminiuoja su vyro tėvais. Dainose apdainuojamas drobių audimas, balinimas tam, kad vėliau iš jų būtų galima siūti marškinius. Jų siuvimo motyvas - dažniausias dainose. Beje, siuvami tiktai drobiniai arba lininiai marškiniai. Docentė paaiškina, kad jie yra tarsi aliuzija į moters darbą. Ji pabrėžia, kad tokie marškiniai atspindi realią žemiausiojo sluoksnio buitį, gyvenimą. B. Stundžienė sako, kad, jei yra minimi šilkiniai marškiniai, jie reiškia siekiamybę, prabangą. Be to, toks drabužis visada tik perkamas. „Juk mūsų folkloras susijęs su valstiečių sluoksniu. Jame nebuvo prašmatnumo, kiekvienas juk neturėjome dvaro. Rėmėmės į visa, kas padaryta rankomis“, - reziumuoja B. Stundžienė.
Gimimas su "marškinėliais": prietarai ir tikrovė
Nuo seniausių laikų vaikas, gimęs su „marškinėliais“, laikomas ypatingas. Teigiama, kad daugelis įžymių žmonių bei literatūrinių personažų yra gimę su „marškinėliais“. Tokie buvo Aleksandras Makedonietis, Čarlzo Dikenso sukurtas personažas Deividas Koperfildas, Denis iš Styveno Kingo knygos „Švytėjimas“, Viljamo Šekspyro princas Hamletas ir daugelis kitų.
Iš tiesų vadinamieji marškinėliai yra neatsiskyrusi, vaiko galvą dengianti vidinė placentos dalis. Senovės Romoje pribuvėjos ištirdavo placentą ir neva iš jos nuspėdavo naujagimio ateitį. Tačiau vaikų, gimusių su „marškinėliais“, laukė dar ypatingesnis ateities spėjimas. Nuo nuimto galvos apdangalo priklausydavo, ar vaikas bus sveikas, ar ligotas bei kiti jo ateities spėjimai.
1787 metais knygoje „Provincijos prietarai“ buvo rašoma, kad iš „marškinėlių“, dar vadinamų katiliuku arba vualiu, galima sužinoti gimusio žmogaus sveikatos būklę. Jeigu žmogus gyvas ir sveikas, placentos atplaiša turėtų būti kieta ir sausa, jei žmogus miręs ar sergantis - minkšta ir drėgna. Taigi ir tuomet buvo išlikęs romėnų sugalvotas kūdikio ateities spėjimo būdas. Pribuvėjos tyrinėdavo placentą dar keletą dienų po vaiko gimimo.
Vaiko, gimusio su galvą dengiančiu natūraliu apdangalu, tykodavo daugybė įvairiausių prietarų. Vienas jų primena prietarą, priskiriamą dvyniams: vienas jaučia, jei kas nors atsitinka antrajam. Todėl manyta, jei žmogui kas nors atsitinka, jo „marškinėliai“ gali apie tai įspėti. Kai kurios tautos manė, kad vualį būtina išsaugoti ir laikyti kartu su vaiku. Jeigu sudžiūvusiai odai kas nors atsitikdavo, tai būdavo laikoma blogu ženklu ir tekdavo rimtai susirūpinti vaiko sveikata, kuri retkarčiais iš tiesų būtent tada pablogėdavo.
1899 metais vienas britų laikraštis rašė apie šį reiškinį ir citavo medicinos seselės žodžius: „Berniukas, gimęs su marškinėliais, juos išsaugojo. Kai jis sirgdavo, vualis tapdavo drėgnas ir gležnas. Kai berniukas buvo sveikas, vualis būdavo sausas ir sukietėjęs“. Vienoje daugiavaikėje šeimoje iš Jorko augo 16 vaikų. Keturi iš jų buvo gimę su „marškinėliais“. Šeimynykščiai išsaugojo nuimtą odą ir ją išdžiovino. Jie tikėjo, kad jei kas atsitiks vaikui, vualis tai parodys.
Sakoma, kad senovės Romos senatoriai ir įstatymų leidėjai nešiojo tokius vualius ir placentos fragmentus ant krūtinės. Jie tikėjo, kad ta išdžiovinta oda padės jiems darbe. Tokie specifiniai amuletai turėjo suteikti jiems įtaigią ir sklandžią kalbą, užčiaupti burnas visiems jų priešininkams. Tačiau, kaip rodo per amžius sukaupta patirtis, ne visuomet „su marškinėliais“ gimusieji nugyvena palaimintą gyvenimą. Jų likimai tokie pat, kaip ir kitų žmonių, ir tik vienetai pasižymi ypatingu likimu ar sugebėjimais.
Didžiojoje Britanijoje ir kai kuriose kitose šalyse tikėta, jog su “marškinėliais“ gimęs vaikas nenuskęs. Tikriausiai nepatikėsite, bet minėtieji vualiai Anglijoje buvo netgi pardavinėjami. Tai vyko pakankamai plačiu mastu, o skelbimai apie vualio pardavimą buvo net dedami į vietos laikraščius. Kas galėtų juos pirkti? Ogi jūreiviai ir keliautojai, besiruošiantys į ilgą kelionę.
Kai kurios tautos vaikui, gimusiam su “marškinėliais”, pranašauja Dievo dovaną, šeštąjį pojūtį. Vis dėlto atrodo, kad tokia idėja buvo iškelta tik XX amžiaus pradžioje, o anksčiau apie tai būdavo užsimenama miglotai. Pasak šios teorijos šalininkų, toks vaikas turi didesnį potencialą matyti įvairias vizijas, turėti psichinių gabumų. Tačiau su tuo nesutinka šių dienų mediumai ir kiti psichikos savybes įvaldę žmonės. Jie teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrų psichikos sugebėjimų. Dar kito judėjimo šalininkai tiki, kad tokios savybės yra paveldimos iš kartos į kartą, nesvarbu, ar gimstančiam kūdikiui prie galvos buvo prikibęs odos gabalas.
Italijoje buvo manoma, kad toks vaikas užaugęs gali „nuimti nužiūrėjimą ar užkeikimą“ ir yra labai gerbiamas. Kitur tikima, kad tokie žmonės gali matyti kiaurai „per gyvenimo ir mirties uždangą“, intuityviai nujausti daugelį dalykų, skaityti mintis. Jeigu sutiksime, kad psichinės savybės gaunamos nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimsta su “marškinėliais”, galime pa paaiškinti, kodėl šeštasis pojūtis būdavo priskiriamas šiems naujagimiams. Tokie vaikai tapdavo garsūs savo apylinkėje ir buvo stebimi tiek šeimos, tiek bažnyčios.
Bažnyčia laikė tai Dievo dovana. Iš tiesų kai kurie gimusieji su “marškinėliais“ sako jaučiantys artėjančią nelaimę ar artimųjų ligas. Šiandien tokie žmonės sakosi žiną, ar jų pašnekovai meluoja, ar sako tiesą, nujaučią, kas jiems skambina, dar nepakėlę telefono ragelio, ir panašiai. Yra žinoma atvejų, kai būtent toks vualis išgelbėdavo dar negimusius kūdikius nuo mirties. Ne kartą yra atsitikę, kad virkštelė apsivyniodavo apie kūdikio kaklą, o nuo mirties jį išgelbėdavo būtent vualis.
Dažnai tokie vaikai vystosi greičiau, nei įprasta, užauga sveiki ir gyvybingi. Pasitaiko atvejų, kad žmonės gimę su “marškinėliais” pasižymi ypatingomis savybėmis, kaip ateities spėjimas, telekinetiniai sugebėjimai. Sugeba tas savybes perduoti savo giminaičiams, kurie gimsta normaliai. Apskaičiuota, kad vaikai su “marškinėliais“ gimsta rečiau nei 1 iš tūkstančio atvejų, todėl tikrai įdomu, kai vienoje šeimoje pasitaikė keli žmonės gimę su “marškinėliais”. Įdomu, ar dėl to kalti genai, ar iš tiesų čia veikia kokia nors aukštesnė jėga. O gal tai, kad “marškiniuoti” naujagimiai pasižymi ypatingomis savybėmis, tėra sutapimas ir perdėtas prietaringumas. Tačiau vis tiek tai yra dar vienas neišaiškintas žmogaus fenomenas, kurį išsiaiškinus bus galima daug geriau suprasti psichikos jėgų prigimtį.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
tags: #su #marskiniais #gime #nuogas #vaikscioja
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
