„Merginos neverkia“: Manifestas stiprybei ir autentiškumui

Iki spalio 26 d. vykstančio „Nepatogaus kino“ festivalio repertuare - nacionalinė filmo „Merginos neverkia“ premjera. Viena iš jo režisierių, Lina Lužytė, filmą pristato kaip merginų įgalinimo manifestą, primenantį, kad net jei teisės joms nėra suteikiamos, mergaitės gali jas pasiimti pačios. „Merginos neverkia“ - bendras L. Lužytės ir vokiečių režisierės Sigrid Klausmann dokumentinis projektas, nukeliantis žiūrovą į šešių mergaičių - Nancy, Sheelan, Sinai, Paige, Selennos ir Ninos - kasdienybę Tanzanijoje, Pietų Korėjoje, Anglijoje, Čilėje, Serbijoje ir Vokietijoje.

„Filmas vadinasi „Merginos neverkia“, nes yra įprasta manyti, kad mergaitės verkia, o berniukai neverkia. Man atrodo, šitas įsitikinimas yra bėda. Filmas sako, kad mergaitės neverkia, bet kartu šis filmas reiškia, kad vaizduojamos išskirtinės mergaitės“, - sako L. Lužytė.

Filmo idėjos gimimas ir misija

L. Lužytė pasakoja, jog filmo idėja pirmiausia kilo S. Klausmann. Prieš kelerius metus vokiečių režisierė kūrė dokumentinį serialą „199 mažieji herojai“, kuriame įamžino vaikų, kilusių iš įvairiausių pasaulio kampelių, keliones į mokyklą. Prie šio projekto, pritraukusio daug jaunos auditorijos, prisidėjo ir L. Lužytė. „Tada Sigrid kilo idėja, kad reikėtų sukurti filmą apie mergaites, kurios neverkia, - prisimena režisierė. - Iš pat pradžių sutarėme, kad mergaitės turi kažkiek balso galbūt labiau Vakarų išsivysčiusiose visuomenėse, bet kalbant apie Afriką, Čilę, jazidę mergaitę, kuri dabar gyvena Vokietijoje, tai iš jų tas žodis yra atimtas dėl įvairių priežasčių. Šis filmas yra apie tų mergaičių įgalinimą, balso davimą mergaitėms.“

Herojų atranka ir iššūkiai

Ieškodamos filmui herojų, režisierės darė atranką. Visgi L. Lužytė pabrėžia, kad procesas buvo gana pragmatiškas. Pirmiausia jos išsigrynino temas, kuriomis norėjo filme kalbėti, paskui ieškojo mergaičių, galinčių jas įkūnyti.

Sinai iš Pietų Korėjos: Drąsa nepaklūsti grožio kultui

Viena iš šešių filme rodomų mergaičių - Sinai iš Pietų Korėjos, kuri kasdien treniruojasi ir ruošiasi BMX dviračių pasaulio čempionatui. Jos istorija išsiskiria drąsa išlikti savimi šalyje, kur grožio standartai ir socialinis spaudimas yra itin stiprūs. „Korėja yra be galo kapitalistinė šalis. Man joje sunku būti, nes atrodo, kad ten svarbiausi pirkimas, gatvės mada ir įvairiausio korėjietiško maisto valgymas. Ten tikriausiai net nebūtų įmanoma nuvažiuoti, išeiti į gatvę ir užkalbinti patiems mergaitę, pasiūlyti jai filmuotis, todėl mes samdėme vadinamą fikserį - žmogų, turintį daug kontaktų“, - apie filmo užkulisius pasakoja L. Lužytė.

Režisierė vietinio pagalbininko paprašė padėti surasti mergaitę, kuri nepaklūsta Pietų Korėjoje vyraujančiam grožio kultui. Šią užduotį, pasak jos, apsunkino vietiniai ypatumai: vaikai ten nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro mokosi - pirmiausia mokykloje, o paskui privačiai su korepetitoriais. Pasak L. Lužytės, „Niekas neturėjo laiko, tėvai bijojo, kaip jų vaikas bus pavaizduotas visuomenei. Kitų nuomonė yra labai svarbi Korėjoje, todėl ten visi operuojasi, ko tik nedaro. Prieš pat pasiduodant, fikseris pasakė, kad yra tokia BMX vairuotoja, sportininkė.“ Taip ji susipažino su Sinai. Be to, priduria L. Lužytė, ši mergaitė nelankė įprastos mokyklos, nes nuo pat mažens mokėsi namuose. „Tėvai yra atviri ir mylintys. Dėl to Sinai, BMX vairuotoja, yra tokia sveika mergaitė, ji tikriausiai užaugs į sveiką moterį, o ne išgyvenančią dėl to, kaip ji atrodo, besioperuojančią, laužančią žandikaulius, kad atrodytų kaip K-pop`o žvaigždės“, - sako ji.

Selennos iš Čilės: Transvaikių balso suteikimas

„Merginos neverkia“ taip pat pasakoja Selennos iš Santjago, Čilės sostinės, istoriją. Pasak L. Lužytės, „Ji turėjo drąsos netgi nuo tada, kai pradėjo kalbėti, reikšti, kad ji iš tiesų yra ne berniukas, o mergaitė. Kas man buvo įdomu filmuojant Selenną, tai kad aš žinojau, buvau įsigilinusi į transžmonių temą, bet nedrąsiai formuluodavau klausimus. Kažkada jos paklausiau: „Kada buvo tas momentas, kai supratai, kad esi mergaitė?“ Ji man pagrūmojo pirštu, sako: „Niekada nebuvo to momento, kad supratau.“

L. Lužytė pasakoja, kad Čilėje veikia vienintelė pasaulyje mokykla, skirta transvaikams ir jaunimui. Jos direktorė ir viena iš įkūrėjų - Selennos mama. „Ji buvo labai susidomėjusi projektu, bet ir labai atsargi. Papasakojau, kad norėčiau filmuoti Selenną, kuri yra ganėtinai viešas žmogus. Paskui supratau, kad mama labai išgyveno dėl reprezentacijos, kad mes tinkamai reprezentuotume, kad nebūtų kritikos ar neužduotume klausimų, pavyzdžiui, koks yra tikrasis Selennos vardas. Transžmogaus niekada negalima to klausti. Ir tai ne tikrasis vardas, o miręs vardas. Yra visiškai neetiška ir negalima klausti mirusio vardo.“

Nancy iš Tanzanijos: Išsigelbėjimas nuo žalojimo ir tvirtas charakteris

Paskutinė iš L. Lužytės filmuotų merginų - Tanzanijoje gyvenanti Nancy. Ji išvengė moterų lytinių organų žalojimo ir šiuo metu gyvena „Hope“ centre, kurį įkūrė žmogaus teisių aktyvistė Rhobi Samwelly, dar vadinama Mama Rhobi. „Kai nuvažiavau į „Hope“, man iš pradžių buvo šokas, nes atsidarė vartai, o už jų - gal 80 mergaičių. Ieškojau, kuri yra ta mano. Jos manęs bijojo, aš iš pradžių jų bijojau, nes jų yra tiek daug.“ Taip bendraudama ji natūraliai užmezgė ryšį su Nancy. „Ji man labai patiko, nes ji nėra tokia gera mergaitė. Ji yra padūkusi, akys žvitrios, o daugelis mergaičių ten yra pabėgusios, įsibaiminusios, susigūžusios. Nancy turi tvirtą charakterį, humoro jausmą. Mes susidraugavome ir apie ją filmavome“, - pasakoja L. Lužytė.

Pasak režisierės, nors šalyje moterų lytinių organų žalojimas yra įstatymiškai uždraustas, tai vis dar gaju tam tikrose vietose, ypač kaimuose, kur išsilavinimo lygis yra žemas. „Nancy galėjo mirti per apipjaustymą, nes vyrai sugalvojo, kad ją reikia apipjaustyti, - sako L. Lužytė. - Tanzanijoje mergaites šimtus metų apipjausto ir ištekina jaunas. Bet Nancy išdrįso pasakyti: „Ne.“

Režisierės Linos Lužytės įžvalgos apie stiprybę ir įgalinimą

Režisierės teigimu, „Merginos neverkia“ pratęsia visai jos kūrybai būdingą temą, kurią ji apibūdina kaip „žmogus ant beprotybės ribos“. „Man atrodo, mes visi daug tokių situacijų patiriame, o jauni žmonės - ypač, nes jie dar mažai pažįsta pasaulį, todėl viskas ir vilioja, ir baugina, ir galima padaryti klaidų.“

Be to, L. Lužytė teigia: „Pamenu, kai buvau jaunesnė, po kažkokio filmo sukūrimo manęs klausdavo: „O kaip jūs, kaip moteris, jaučiatės kino bendruomenėje? Lietuvos visuomenėje? Nežinau, ar tai atėjo iš šeimos, ar iš teniso, kurį ilgą laiką žaidžiau su berniukais, bet man niekada toks klausimas nekilo. Dėl to esu labai privilegijuota.“

Režisierė L. Lužytė sako, kad stebėdama jaunus žmones Lietuvoje ji jaučia, jog daugelis jų savo teises priima kaip savaime suprantamą dalyką. Pavyzdžiui, kad mergaitės gali mūvėti kelnes, važinėti dviračiu ar paspirtuku, lankyti mokyklą, sportuoti kartu su berniukais. „Tai yra dalykas, dėl kurio mes nebeturime kovoti, bet kai kas tikrai ilgai kovoja. Per tą kontrastą galime pamatyti, kad tikrai yra daug pasaulio šalių, kur moterys vis dar privalo kovoti ne tik už savo teises, bet ir už savo teisę gyventi.“

L. Lužytė priduria, kad vienas svarbiausių filmo siekių - skatinti jaunus žmones išlikti savimi, ypač šiandien, kai pasaulis globalėja. „Dabar matau, kad paaugliai vaikšto vienodomis kelnėmis, vienodomis šukuosenomis, viskas yra labai vienoda.“

„Vienas atsakymas, kuris man nepatinka, tai kad šis filmas žiūrovams sukels gailestį: „Oi, kokios vargšės mergaitės.“ Bet aš labai tikiu tuo antruoju scenarijumi, kad filmas įkvėps. Nesvarbu, ar tu mergaitė Čilėje, ar Vokietijoje, ar Korėjoje, tu esi mergaitė, susiduri su gana daug iššūkių savo brandoje. Visos šešios mergaitės kovoja ir tu gali kovoti, gali daryti taip, kaip tu nori, ir gali laimėti.“

Filmo herojės ir jų iššūkiai

tags: #stiprus #vaikai #neverkia

• Apie Mozę ir monoteizmo ištakas
• kada pradėti primaitinti kūdikį
• Kaip elgtis su vaikais
• Sužinokite, kada mylėtis norint pastoti naudojant ovuliacijos testą
• Naujagimio kelionė į pasaulį