Kazys Butautis: Mokytojas ir Partizaninio Pasipriešinimo Dalyvis
Tarpukario Lietuvoje atsakingas pradinių mokyklų mokytojo darbas neretai buvo patikėtas Lietuvos kariuomenės atsargos karininkams. Tyrinėjant savo krašto istoriją, pavyko rasti tokį pavyzdį ir Pašaminės pradinėje mokykloje. Karininkas, mokytojas Kazys Butautis - 1941 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą.
Gyvenimo kelias ir pasiruošimas kovai
Kazys Butautis gimė 1917 m. kovo 5 d. Joniškyje. 1938 m. birželio 18 d. jis baigė Joniškio valstybinę gimnaziją, o 1939 m. rugsėjo 18 d. - Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą (XIV aspirantų laida). Besimokydamas karo mokykloje K. Butautis baigė jaunojo kareivio kursą 9-ajame pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke (Marijampolė), atliko stažuotę kariniuose daliniuose, taip pat sėkmingai baigė oreivystės pagrindų kursą Nidos sklandymo mokykloje, kuri gyvavo 1933-1939 metais. Respublikos Prezidento aktu jaunesniajam puskarininkiui K. Butaučiui buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.
Karo mokyklos viršininkas brigados generolas Jonas Juodišius, kreipdamasis į jaunus karininkus karo mokyklos baigimo proga, pabrėžė: „Dabartinis amžius reikalauja, kad karininkai vyrautų fizinėje, intelektualinėje ir moralinėje srityse. Todėl jūs, jaunieji draugai, turėjote ir turite mankštinti raumenis, plėsti savo smegenis ir rodyti, kad jūs turite širdį“. Lietuvos karininkų širdyse tuo metu skambėjo žodžiai: „Mes be Vilniaus nenurimsim“, jų skambesį dar labiau sustiprindavo kiekvienų metų spalio 9 d. karo mokykloje tradiciniais tapę naktiniai kariūnų žygiai, reiškiantys nuolatinį pasiruošimą žygiui į Vilnių.
Visa tai, be abejo, turėjo įtakos, kad 1939 m. lapkričio mėnesį baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje ats. j. ltn. K. Butautis atvyko į Vilniaus kraštą, į Pašaminę, kur dirbo pradinės mokyklos mokytoju. 1940 m. rugsėjo 25 d., baigus pradžios mokyklų mokytojų kursus Ukmergėje ir atlikus pedagoginę praktiką, K. Butautis pradėjo savo pedagoginę veiklą.
Pedagoginė veikla ir pasipriešinimas
Mokytoją K. Butautį šiltai prisiminė buvę mokiniai Teklė Didenko (Ankėnaitė), Marytė Pladienė (Gimžauskaitė), o Leonas Miežėnas (mokyklą baigė 1940 m.) maloniai papasakojo apie mokytojo K. Butaučio pedagoginį darbą.
Kilus II-ajam pasauliniam karui ir 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus pulti Sovietų Sąjungą, Lietuvių aktyvistų frontas suorganizavo Birželio sukilimą, kuris Šiaurės rytų Lietuvoje (Švenčionių, Rokiškio ir Zarasų apskritys) buvo labai intensyvus ir masiškas. Ats. j. ltn. K. Butautis aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime.
Pašaminėje K. Butautis susipažino ir susituokė su aktyvia visuomenininke Ona Gimžauskaite (1917-2011). Jos tėvų Teofilės ir Mykolo namuose buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla Pašaminėje. Vėliau čia veikė Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijos išlaikoma Pašaminės „Ryto“ pradinė mokykla, o ją uždarius - Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos Pašaminės skyriaus skaitykla. Onai ir Kaziui Butaučiams 1944 m. gimė dukra Daiva.
K. Butaučio sutuoktinės sesuo M. Pladienė papasakojo, kad mokytojas Pašaminėje dirbo iki 1943 m. rudens, po to dar vienerius metus mokytojavo Švenčionėliuose. Vėliau, kaip pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, privalėjo slapstytis, keitė pavardę ir gyvenamąsias vietas. K. Butaučio šeima gyveno Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune.
Persekiojimas ir pasipriešinimo kovos
Apie tą laikotarpį sovietų propagandos ruporas Šiaulių mieste „Raudonoji vėliava“ rašė: „Hitlerinės okupacijos laikotarpiu Butautas vadovavo baltaraiščiams. 1944-1949 metais slapstėsi Gutaučio pavarde. 1949-1960 metais vadinosi Stasiu Ilčiūnu. Kolektyvai, kuriuose jis dirbo ir šmeižė socialistinę santvarką, neužčiaupė jam burnos ir griežtai nesudraudė. Apie tai žinojo šių įmonių visuomeninės organizacijos. Tokie faktai sako, kad kai kurių įmonių vadovai dar pro pirštus žiūri į tokius elementus. Taigi, Butauto atžvilgiu mūsų tarybinė valdžia yra labai humaniška. Ji sudarė sąlygas išpirkti kaltę doru ir sąžiningu darbu“. K. Butaučio dukra Daiva Brazdžiūnienė (Butautytė), pateikusi minėto laikraščio iškarpą, patikslino, kad straipsnyje netiksliai rašoma tėvelio pavardė ir slapyvardis.
Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. rugsėjo 5 d. Pažymoje apie Kazį Butautį rašoma, kad LTSR KGB operatyvinės įskaitos abėcėlinės kartotekos Nr. 20 kortelėje yra duomenų, jog Kaziui Butaučiui 1962 m. spalio 22 d. buvo pradėta operatyvinio stebėjimo byla (DON) Nr. 492, kurios įskaitos pobūdis „buvęs nacionalistinio judėjimo vadovas Didžiojo tėvynės karo metais“. Toliau rašoma, kad Butautis - Lietuvos kariuomenės karininkas, karo pradžioje buvo nacionalistų būrio iniciatorius ir vadovas, dalyvavo baudžiamosiose operacijose, iki 1956 m. gyveno nelegaliai, 1960 m. kovo 4 d. buvo profilaktuotas dėl „ideologiškai žalingų nuomonių“.
1978 m. gruodžio 28 d. D. Brazdžiūnienė tęsė, kad labai sunku kalbėti apie praeitį, kuri neretai sugraudina, išspaudžia ašarą. Ji patikino, kad ir pats tėvelis mažai kalbėdavo apie tuos sudėtingus karo ir pokario metus. Jis buvo kovotojas, savo dvasia primenantis monsinjorą Alfonsą Svarinską.
K. Butautis mirė 1985 m. rugsėjo 23 d., palaidotas Karmėlavos kapinėse. Lietuvos kariuomenės karininko K. Butaučio ir daugelio kitų atminimas įamžintas dešimttomyje enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ (redaktorius Vytautas Zabielskas - Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas). Tikimasi, kad šis straipsnis papildys enciklopedinio leidinio II-ąjį ir IX-ąjį tomus, kuriuose pateikiama informacija apie ats. j. ltn. K. Butautį.
Partizaninis karas 1944 – 1953
Partizaninis judėjimas: kovos metodai ir reikšmė
Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką, galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą.
Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai. Tai žmogiška silpnybė, ir dėl šios baimės galima kurti galingas strategijas - neleiskite priešams pulti, nepastebimi grasinkite ir stebėkite, kaip jie vaikosi tuštumoje. Tai partizaninio karo esmė. Puldami ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami, priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs. „Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės. Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama. Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga. Karas su tauta, liaudimi - visai ne tai, kam ruošiama bet kuri armija. Reguliarioji kariuomenė sukurta tam, kad atremtų kitos šalies agresorės tokią pačią armiją. Norint sėkmingai kovoti su partizaniniu judėjimu, visų pirma reikia suprasti, kad reguliarioji kariuomenė - su savo artilerija, šarvuota technika ir aviacija - mažai ką gali partizanams padaryti. Armijos veiksmai lėti, nepaslankūs, griozdiški, ji veikia tik pagal aukščiau esančios vadovybės įsakymus, remdamasi kariniu statutu, yra labai priklausoma nuo savo sandėlių, štabų, komunikacijų, ryšių mazgų. Karinių dalinių vadams labai sunku susigaudyti, kas aplinkui draugas, o kas - priešas.
Lietuvos partizaninis judėjimas 1940-1953 metais
Lietuvoje tarp 1940 ir 1953 metų vyko didžiausias čia gyvenusių tautų pilietinis, patriotinis ir moralinis išbandymas. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui. Tad pradžioje beliko bejėgiškai stebėti, kaip okupantai naikina valstybės du dešimtmečius kurtas gynybines struktūras, ekonominius darinius, kultūrines bei religines organizacijas.
Tiesa, ne visi gyventojai buvo pasyvūs. Didelį pagyvėjimą rodė kai kurių tautinių mažumų ir socialinių grupių nariai. Pasak Kaune gyvenusio žydų istoriko Dovo Levino, 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai, žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs, tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles. Po Raudonosios armijos įžengimo žydai užėmė svarbias pareigas revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose, jie buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD. Tokį elgesį lietuviai suprato kaip išdavystę, ypač kai tie milicijos pareigūnai areštavo ir deportavo žmones į Rusiją.
Todėl visai suprantama, kad naciai, po metų okupavę Lietuvą ir pradėję žydų tautinės mažumos naikinimą, į žudynes stengėsi įtraukti įpykusius vietinius gyventojus. Lietuviams tai buvo bjauri pagunda, nes juk ne visi žydai buvo kolaborantai: kai kurie iš jų komunizmo tiesiog nekentė, o vaikai išvis buvo niekuo dėti. Todėl visai pagrįstai knygos autorius teigia, kad „Didžiausia dalis žmonių prie žydų naikinimo prisidėjo grynai savanaudiškais, utilitariniais sumetimais, iš beribio prasčiokiško godumo, tamsumo, nepraleisdami galimybės bet kokiais būdais pralobti, praturtėti.
Įdomi kolaborantų charakteristika: panašiai kaip naciams atėjus į Lietuvą beveik kiekvienoje apylinkėje atsirado grupelės savanorių žydų šaudymui, taip antrą kartą atėjus sovietams, atsirado stribai savanoriai, pasižymintys gyventojų terorizavimu ir plėšikavimu.
Kaip rašo Autorius, „antrosios rusų okupacijos metais į valdžią atėjo uoliausi okupantų talkininkai, aršiausi savo tautos priešai - komunistai, skrebai ir tarybiniai aktyvistai. Šie mažaraščiai buvo „akli ir buki“, tačiau ištikimi sovietinės valdžios nurodymų vykdytojai“.
Į stribus stojo nemažai vietinių sentikių rusų. Skrebų moralinę būseną atskleisdavo represuojamų šeimų turto konfiskacija, kuomet supuolę kartu su savo „bobomis“, besiriedami tarpusavyje, išsivarydavo ne tik gyvulius, bet išgrobstydavo viską iki „paskutinio siūlelio“, palikdami tik plikas sienas. Jiems nerūpėjo, kaip šeimai reikės toliau gyventi, kuo maitinsis jų vaikai. Iš žmonių atimtais ar pavogtais rūbais viešai rengėsi skrebų žmonos ir dukros.
Antrą kartą į Lietuvą sugrįžus Raudonajai armijai, iškart prasidėjo rekrūtų ėmimas į okupacinę kariuomenę ir siuntimas į frontą. Kartu pasirodė tiesiogiai Stalinui pavaldi armijos kontržvalgyba „Smerš“, kurios operatyviniai darbuotojai, vadovaudami NKVD bei pasienio užkardų kareiviams, stribų padedami gaudė ir šaudė nepaklusnius rekrūtus, dažnai ir niekuo dėtus jaunesnio amžiaus vyrus, neturinčius su savimi asmens dokumentų.
Todėl daug vyrų, nenorėdami paklusti žiauriems okupantams, iškart pasirinko partizanų kelią. Jų pasirinkimą stiprino visiškas įsitikinimas, jog greitai ateis Vakarų pagalba. Žmonės besąlygiškai tikėjo sklindančiais gandais, kad netrukus ateis amerikonai, kurie žmonių neapvils. Ir iš tiesų amerikonai nieko neapvylė, nes nieko panašaus nežadėjo. Tariami „Amerikos balso“ pranešimai tebuvo dezinformacija ir žmonių didžiulis noras tikėti tuo, kuo labai norėjo tikėti.
Kita vertus, gandai apie Vakarų pagalbą teikė tik psichologinę paramą, bet nenulėmė bendro daugelio patriotų nusistatymo kovoti už laisvę bet kokiomis sąlygomis. Daugelis tęsė aktyvų pasipriešinimą ir tada, kai mitas apie ateisiančius amerikonus buvo jau seniai išblėsęs.
Absurdiškas, o tikriau sakant, klaikus reiškinys buvo agentai-smogikai, specialiųjų operacijų metu paimti gyvi buvę partizanai. Neatsilaikę kankinimams ir psichologiniam poveikiui, jie išdavė bendražygius ir pasidarė MGB agentais-smogikais.
Knygoje pateikta partizaninių veiksmų paletė turėtų sudominti Lietuvos atsakingus pareigūnus bei politikus, paskatinti apsvarstyti geriausius galimus partizaninio karo variantus. Tai būtų žymiai efektyviau ir pigiau, negu ruoštis galimam frontiniam karui. Vietnamo ir Afganistano pavyzdžiai parodė, kad gerai apgalvotas ir atkaklus partizaninis karas gali būti pergalingas. Tačiau tokiems atvejams tauta turi būti morališkai pasirengusi. Labai svarbi jaunimo dvasinė būklė.
Ilgalaikėje partizaninėje kovoje labai svarbu tai, kad kovotojai ir jų rėmėjai turėtų tvirtus įsitikinimus - pastovią optimistinę pasaulėžiūrą, kurios esmės neišrauna joks gyvenimo sąlygų pasikeitimas.
Tauta, kurios jaunimas neturi noro nei jėgų kurti savo tėvynės gerovės ir bėga į visas pasaulio puses, negali būti savo šalies patriotai, atkaklūs kovotojai.
Pokario partizanai, kaip kovotojai, buvo savamoksliai. Padriki partizanų būrių veiksmai rodė, kad tauta nebuvo paruošta tokiam karui.
Reguliarioji kariuomenė kontrpartizaninėje kovoje vaidina ne pirmaeilį, tačiau svarbų vaidmenį. Žinoma, kad daugiau ar mažiau sėkmingą kovą su partizaniniu judėjimu gali vykdyti tik specialiosios paskirties pajėgos („komandosai“).
Pagrindiniai Lietuvos partizaninio judėjimo aspektai:
- Rėmimasis gyvų ir jau Anapilin iškeliavusių šių įvykių dalyvių pasakojimais.
- Knygos pagrindinio veiksmo dalis, jos „ašis“, išlieka Traupio, Troškūnų, Kavarsko, Raguvos parapijos, jose gyvenę žmonės - tai autoriaus gimtasis kraštas, tėvų, giminių, kaimynų ir gerai pažįstamų žmonių gyva istorinė atmintis, jų likimai.
- Rašant knygą natūraliai, savaime, užsimezgė ryšiai ir su kitais šios kovos dalyviais, o aprašomi įvykiai išplito į kitas Aukštaitijos vietoves, pasiekdami net Kražių valsčių - Žemaitijos pakraštį.
- Dalis prisiminimų gali būti nebetikslūs, nebeišsamūs, su „paklaida“, tačiau tai yra šių žmonių išgyventa, pilna tragizmo ir pasiaukojimo, garbingos praeities istorija, jų didžiulės vertės gyvenimo patyrimas, tikras istorinis lobynas.
- Tai paskutinė atsiminimų knyga, „paskutinė valksna“, paskutinių gyvų to laikmečio herojų, liudininkų ateičiai išsaugotos „gyvos istorijos“ vaizdai. Jie prikėlė iš užmaršties bei paliko istorijai gyvus ir kalbančius tuos, kurie kartu su jais gyveno, kovojo, kalėjo, kurie žuvo ir niekada to savo lūpomis jau nebegalėjo papasakoti.
- Didžioji pagarba pagrindiniam knygos herojui Jonui Kadžioniui-Bėdai ir kitiems pasipriešinimo kovų dalyviams, kurie padėjo „gyvai“ sugrįžti į „karo po karo“ laikus, pajusti to laiko dvasią, kaip galima detaliau, tiksliau pavaizduoti sovietinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygomis vykusį partizaninį karą, to meto „informacinėje erdvėje“ atskleisti žmonių pasaulėžiūrą, pasaulio ir vidaus įvykių supratimą, mąstymą, paaiškinantį jų pasirinktų sprendimų ir veiksmų logiką.
- Per įvairius įvykius stengtasi pavaizduoti tuometinės visuomenės dvasines-moralines vertybes, pilietiškumą, pasiaukojimą ir atsakingumą už Tėvynės likimą.
- Naudojantis įvairiausiais išlikusiais šaltiniais, atliekant jų „sintezę“, bandyta kuo tiksliau, detaliau rekonstruoti vykusias kautynes, susirėmimus, atgaminti praeities įvykius.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
