„Stiklo vaikai“: paslaptingų istorijų ir jautrių išgyvenimų pasaulis

Knygos, pavadintos „Stiklo vaikai“, slepia ne vieną pasakojimą, gebantį sudominti įvairaus amžiaus skaitytojus. Nors pavadinimas skamba panašiai, jis atveria duris į skirtingus literatūros žanrus - nuo detektyvinio siaubo vaikams iki giliai asmeniškos prozos, nagrinėjančios skausmingas patirtis.

Kristinos Ohlsson detektyvinis romanas „Stiklo vaikai“

Apie autorę ir knygą

Švedų politologė ir buvusi kovos su terorizmu pareigūnė Kristina Ohlsson nuo 2009 metų rašo knygas suaugusiesiems ir vaikams. Jos kūrinys „Stiklo vaikai“ yra detektyvinis romanas, kuris pasirodė baisokas ir keliantis intrigą. Skaitydami jos pirmąją knygą „Stiklo vaikai“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.) žino, kaip sunku nuo šios paslaptingos istorijos atsitraukti. Mistikos ir detektyvo elementų kupina knyga. Man jis pasirodė labai baisokas ir keliantis intriga, perskaičiau labai greitai maždaug per 2 dienas.

Siužetas ir pagrindinės temos

Siužetas prasideda, kai Bilės tėtis miršta ir jie su mama persikrausto į Ohiusą. Dvylikametė Bilė kartu su mama persikrausto į mažesnį miestelį. Name jau senokai niekas negyvena. Būtų viskas gerai, jei naktimis nebarbentų į langą ir nesiūbuotų svetainės lempa. Deja, naujuosiuose namuose dedasi keisti dalykai: kažkas beldžia naktimis, svyruoja šviestuvas, randasi šiurpūs užrašai... Maži miesteliai yra ramūs ir tingūs. Bilė pritūpė, kad geriau matytų. Ne, jai nepasirodė. Kuo ilgiau žiūrėjo į dulkėtą stalviršį, tuo labiau bijojo.

Bilei jau nepatinka šis namas, o mama netiki, kad name vaidenasi. O mama Bile ir jos draugu Aladinu netiki ir teigia, kad nieko panašaus nevyksta! Mergaitei nieko kito nelieka kaip išsiaiškinti teisybę apie visus namo nepaliekančius vaiduoklius. Šitam namui yra daugiau nei 100 metų. Anksčiau name buvo našlaičių namai, bet nepaprasti našlaičiai, o vaikai kurie serga tokia liga jie gali lengvai susilaužyti kaulus. Tai aš spėju, kad tai stiklo vaikai, nes stiklas lengvai dužta kaip ir vaikai. Tiesa, namo istorija iš tiesų šiurpi.

Skaitytojų amžius ir knygos atmosfera

„Su “Stiklo vaikais” neapsigaukite. Čia turiu omenyje skaitytojo amžių. Geriausia būtų skaityti paaugliukui ir tai tokiam, kuris gerai miega ir neima giliai į širdį. Kodėl? O todėl, kad ši knyga pats tikriausias siaubiakas. Aš skaičiau septynmetei, tai vietomis tekdavo painterpretuoti tekstą, kad nebūtų per riebiai. Ir vis klausdavau, ar jai nebaisu, nes man pačiai buvo šiurpoka. Septynmetei, aišku, baisu nebuvo, greičiausiai pasidarė nuo per dažno klausinėjimo, “ar nebaisu ar nebaisu”. Kol galiausiai, jau visai knygai prie atomazgos artėjant pasakė, kad daugiau nebenori, kad skaityčiau, nes baisu. Tai susitarėm, kad aš perskaitysiu ir papasakosiu, kaip baigėsi. Būdama maža labai mėgau (ir tebemėgstu) skaityti mistikos ir siaubo kupinas istorijas.

Knygos vertinimai ir įkvėpimas

Viršelis knygos tikrai labai akį patraukiantis, o ir siužetas ganėtinai įdomus ir netradicinis. Knygą perskaičiau per dvi dienas. Šiaip būčiau perskaičiusi daug greičiau, bet skaitymą teko įterpti tarp mokslų ir kitų būtinesnių darbų. Istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Pasak autorės, jai tiesiog patiko rašyti, išgalvoti istorijas. „Stiklo vaikų“ istorija tiesiog gimė jos galvoje, kaip gimsta kitos istorijos, kurios jau parašytos ir išleistos. Daugybę įkvėpimo ji gauna iš skaitytų knygų ir žiūrėtų filmų, tačiau visos jos rašytos knygos - gryna kūryba, jos vaizduotės produktai. Tai buvo ganėtinai sąmoningas sprendimas rašyti mistines, siaubo istorijas vaikams. Kiti kūrėjai, tokie kaip Stephenas Kingas, autorę labai įkvepia: „Jis - mano mokytojas, skaitydama jo knygas tiek daug supratau.“ Vaikystėje pati autorė buvo labai drovi, visai ne drąsuolė, ir buvo panašiausia į Bilę - mėgdavo likti namuose ir skaityti.

Maarjos Kangro romanas „Stiklo vaikas“: skausmas ir atjauta

Be Kristinos Ohlsson kūrinio, egzistuoja ir kitas, giliai paveikiantis romanas panašiu pavadinimu - Maarjos Kangro „Stiklo vaikas“. Ši knyga nagrinėja visiškai kitokias, tačiau ne mažiau jautrias temas.

Intymi patirtis ir sudėtingos temos

„Aišku viena, ši knyga nepaliks abejingų“, - pristatydamas knygą ketvirtame knygos viršelyje teigia rašytojas Jüris Kolkas netikslindamas, kokius jausmus sukels jame pasakojama istorija. Tai istorija, kurią tūkstančiai moterų ištyli, iškenčia, išverkia ar vengia kalbėti net su artimiausiais žmonėmis, nes labiausiai norėtų ją uždengti tamsaus stiklo gaubtu ir užkelti aukštai, kad nepasiektų, arba nuklysti į toli nuo gyvenimo džiaugsmo esančią proskyną ir vienai joje išbūti materialiais dydžiais neišmatuojamą savo kūdikio, vadinamo neindividu, praradimo metą.

Maarja Kangro apsisprendė kitaip. Ji minučių, valandų tikslumu aprašė savo patirtį neslėpdama, kad tai, kas nutiko, nutiko jai, ir kad šis romanas yra pasakojimas apie konkretų laiką, konkrečius žmones, buvusius su ja sunkiausiomis dienomis, nėštumo metu, po dviejų dirbtinių apvaisinimų ir neišsipildžiusių svajonių susilaukti ir auginti kūdikį. „Stiklo vaikas“ yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu. Estų rašytoja M. Kangro (g.1973 m.) yra šešių poezijos rinkinių, keturių prozos knygų, septynių operos libretų autorė, jos kūryba išversta į 20 kalbų. Ji taip verčia poeziją, šiuolaikinės filosofijos kūrinius. Romanas „Stiklo vaikas“ išleistas vokiečių ir latvių kalbomis, rengiamas anglų kalba.

Skausmo apmąstymas ir medicininė realybė

Tarp įdomiųjų darbų, išvykų, skrydžių į susitikimus su įvairių šalių poetais, rašytojais, žurnalistais aktyviai literatūriniame gyvenime dalyvaujanti autorė 2014 metais Kijeve išvysta teigiamą nėštumo testą ir džiaugiasi, kaip džiaugtųsi bet kuri moteris, laukianti žinios apie gyvybę joje, kol staiga paaiškėja, kad tai ektopinis nėštumas, iš kurio teliks rožinėje dėželėje gulintis teigiamas testas, jį išsaugos sau aiškindama, kad niekada tokio daugiau gali nesulaukti. Sulauks, 2015 metais, džiaugsis, kol žodžiai akranija, anencefalija užgoš kitus žodžius.

Veikėja pasiliks su jais nuo romano pradžios iki pabaigos. „Aš nebegalėjau kaip anksčiau nuo nieko pradėti iš naujo. Tiesiog gulėjau ant apkloto. Užgesinau šviesą, nors tai buvo beprasmiška. Savo žinojimo neišjungiau“. Ar įmanoma išjungti žinojimą, kad gimdymo metu vaisiaus vandenys išplaus tavyje augančio kūdikio smegenis? Nes tai akranija, liga, kai kūdikiui nesivysto dalis kaukolės skliauto ir smegenys. Neatkeičiamas nuosprendis tam, kurį myli dar negimusį. Medicina negailestinga, tokius kūdikius vadindama neindividais.

Knygos struktūra ir stilius

Ne kiekvieną dieną šią knygą galėjau skaityti. Ji persmelkia ir atšaldo, jauti moters neišsakytą skausmą, sutilpusį į datas, į nemetaforišką, neromantišką stilių. Tai tarsi vidinė kalba, kuria kasdien kalbame su savimi. Kalba, kurioje žodžiai tvirtai susiję su kūnu, ir autorės vartojamas šiknop tiesiog neturėtų švelnesnio tikslaus pakaitalo. Skaitant kartais atrodydavo, kad kažkas nematomas nori trinktelėti į galvą, todėl turėdavau atidėti knygą į šalį bent trumpam. Padėdavau ir laukdavau tinkamo laiko - kai rūpesčiai išseks, protas pervargs nuo mąstymo, jausmai pritils. Tokia būsena buvo tinkamiausia „Stiklo vaiko“ skaitymui, lyg žvelgčiau per stiklą jo nepriliečiant, kad nesudaužyčiau, kad tvarus pasiliktų knygoje.

Romano veikėja kantriai sieks atsakyti į sudėtingus mirties ir gyvybės klausimus, naršys internete ieškodama atvejų, kurie būtų analogiški jos atvejui, ar bent panašūs. Svarstys, o kaip gi jai pasielgti? Nutraukti nėštumą ar laukti? Ko laukti? „Tačiau tai ne vien terapinė literatura, autorės knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška - nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems“, - sako knygos vertėja D. S. Giraitė.

Filosofiniai apmąstymai ir autorės drąsa

Knygos įvadą parašiusi menotyrininkė Laima Kreivytė pastebi, kad „rašytoja nebando išsisukinėti, palengvinti knygos herojės ar skaitytojų situacijos. Kartu su ja išgyvename skausmą, pyktį, neviltį, stengiamės rasti racionalius paaiškinimus tam, kam net mokslas dar neturi atsakymų“. Atviras laukas su jame želiančiais varpučiais, kurie stipriai įsikibę žemės, romane yra nuolat kylančios, kamuojančios, slegiančios, piktinančios mintys apie nevykėlį Dievą ir jo kūrinį - pasaulį, esantį tikra nesėkme.

Save įvardijanti ateiste, autorė kalba ir mąsto apie Dievą, kas jis yra ar galėtų būti, aiškindama, kad, jeigu būtų tikinti, sukurtų užuojautos nevykėliui Dievui sektą. Skaitydama Dievui skirtus knygoje sakinius, prisiminiau filosofo, profesoriaus Naglio Kardelio paskaitą, kurioje kartą jis kalbėjo apie tikinčius žmones, negalvojančius apie Dievą, ir apie netikinčius, nuolat kalbančius ir mąstančius apie Jį. Pastarieji kartais yra arčiau Kūrėjo. Nesinori diskutuoti, kas yra „Stiklo vaikas“ - dokumentinis romanas, publicistikos ar grožinės literatūros kūrinys. Nes tema per stipri šioms smulkmenoms.

Moteris, žinanti, kad negalės pagimdyti kūdikio gyvenimui, nes jis ne ten ir ne taip prasidėjo, nes jis pasmerktas negyvenimui, mažiausiai galvotų apie literatūrinio kūrinio formą. Reikia netipiškos drąsos, kad galėtumei viešam svarstymui pateikti savo dienoraščius, ką savo romanu nutarė ir įkūnijo rašytoja M. Kangro. Drąsi autorė, sugebėjusi aprašyti intymiausius išgyvenimus tikroviškai, nuoširdžiai, kartais ironiškai, kartais priekaištingai, netgi kietai, sugebėjusi neslėpti skausmo, kraujo, fiziologinio rezginio, kurį vadiname kūnu, nesvarstydama, ar tai skaitytojui bus malonu, ar jis raukysis, nes tai pernelyg drastiška.

Stiklo metafora ir motinystės jausmas

Stiklas sukurtas stipriu ir trapiu, jis turi dvi puses: vienoje gyvena stiklo vaikas, kitoje mama, žvelgianti į stiklą ir matanti savo kūdikį. Tikrą žmogų su rankytėm, kojytėm, dailių veido bruožų, nesuspėjusį užaugti ir neužaugsiantį, pasiliksiantį stikle, kol kažkas turės jį sudaužyti. Knygos pabaigoje autorė taip ir parašys: „Kai pagalvoji apie mirtį, visa tėra juoko verta. Kai pagalvoji apie mirtį, ypač tada.“

Ji myli savo kūdikį, pamačiusi gimusią penkiolikos savaičių dukrelę netgi aiškiai įsivaizduoja, kokio būdo ji galėjo būti užaugusi. Buitiškai klinikos palatoje pavaizduotoje gimdymo scenoje pakeri knygos pagrindinės veikėjos stiprus motinystės jausmas, šiluma, gili meilė savo vaikui, koks jis bebūtų.

Dviejų „Stiklo vaikų“ knygų palyginimas

tags: #stiklo #vaikai #aprasymas

• Nauda dirvožemiui ir mitybai
• Kodėl vaikai būna pikti grįžę iš darželio?
• Sužinokite apie Dzeusą
• Bendravimo įgūdžių ugdymas ikimokyklinukams
• kaip naudotis Philips Avent garintuvu-trintuvu