Ar žinote, kokia istorija gaubia mėgstamus visame pasaulyje patiekalus? Tikriausiai tiesiog juos valgote ir retai susimąstote, o be reikalo. Labai įdomu, kaip atsirado visų pamėgti maisto produktai. Tikriausiai esate girdėję, kad visame pasaulyje populiarias ir beveik kiekvieno restorano valgiaraštyje esančias Cezario salotas yra sukūręs pats Julijus Cezaris. Tačiau tai - tik mitas. Šį kartą - garsiosios Cezario salotos, kurių istorijoje susipynę tiesa ir mitai…

Ne visi žino, kad Cezario salotos savo pavadinimą gavo ne senovės Romos karvedžio garbei. Pasirodo, šios salotos - tai ne garsiojo karvedžio ir rašytojo Gajaus Julijaus Cezario mėgstamiausias patiekalas, sukurtas Romoje 100 m. pr. Kr. Tikrasis Cezario salotų autorius yra Caesaris (Cesare) Cardini, gimęs 1896-aisiais Italijoje. Caesaris Cardini, kurio vardu ir pavadintos šios salotos, gimė tik 1896 m. Lago Maggiore, Italijoje.
Po Pirmojo pasaulinio karo jis kartu su broliu Alessandro emigravo į JAV. Ceasaris su broliu Alexu apsigyveno San Diege, o netoliese esančiame Meksikos miestelyje Tijuanoje įkūrė savo restoraną. Meksikoje, Tijuanos miestelyje, esančiame 20 mylių nuo San Diego, C. Cardini atidarė nedidelį restoranėlį su viešbučiu ir pavadino „Caesar`s place“ („Pas Cezarį“).
Tai buvo labai gera geografinė vieta verslui, mat tuo metu JAV galiojo „sausasis įstatymas“, o čia, JAV kaimynystėje, jo laikytis nereikėjo. Prohibicijos laikais turtingi amerikiečiai plūsdavo į Meksiką gerti, puotauti, todėl italų svetingumo specialistai, tarp jų ir ponas Cardini, puikiai vertėsi kurdami restoranus.
Pasak C. Cardini dukros Rosos, šiandien tokios populiarios salotos pirmą kartą buvo paruoštos vieną 1924-ųjų savaitgalį sausakimšame restorane. 1924 m. per Nepriklausomybės dieną, liepos 4-ąją, į C. Cardini užeigą sugužėjo daugybė Holivudo žvaigždžių, kirtusių valstybės sieną, nes norėjo gerai pasilinksminti.
Restorano maisto produktų atsargos tą savaitgalį jau ėjo pabaigos link, tačiau C. Cardini nenorėjo nuvilti klientų ir nusprendė pagaminti kažką iš to, kas dar buvo likę po ranka. Gėrimų asortimentas buvo pakankamas, tačiau dėl užkandžių kilo sunkumų. Buvo vakaras, visi patiekalai pasibaigę, o aplinkinės parduotuvės - uždarytos. Ceasaris virtuvėje rado tik kiaušinių, alyvų aliejaus, romaninių salotų lapų, baltos duonos, parmezano, česnakų ir Vusterio padažo. Nenorėdamas, kad sugužėję netikėti svečiai išsiskirstytų, šeimininkas pasiūlė jiems paskanauti naujų salotų, skubiai pagamintų iš turimų produktų. Taip buvo patiektos pirmosios Cezario salotos, vėliau sužavėjusios visą pasaulį.

Apgalvojęs kelis variantus, C.Cardini išsirinko (kaip dabar jau galime tvirtinti) sėkmingiausią. Cezaris salotinę įtrynė česnaku, išklojo dugną salotų lapais, palaistė aliejumi. Kiaušiniai, kurie prieš tai minutę buvo verdančiame vandenyje, taip pat išlieti į salotinės dugną. Jis ištrynė lėkštę česnaku, gražiai sudėliojo salotų lapus, apšlakstė juos alyvų aliejumi, sudėjo kiaušinius, pagamintus ypatingu būdu (kiaušiniai 60 sekundžių buvo panardinti į beveik verdantį vandenį, todėl jų konsistencija priminė padažą). Vėliau įberta tarkuoto sūrio, citrinų sulčių, prieskonių ir skrebučių, kurie kepami alyvų aliejuje su česnaku. Pabarstė tarkuoto sūrio, įspaudė citrinų sulčių, paskanino druska ir baltos duonos skrebučiais (crouton), pakepintais su alyvų aliejumi ir česnakais. Ir viskas! Daugiau jokių priedų klasikinėse Cezario salotose nebuvo!
Julia Child savo knygoje From Julia Child‘s Kitchen pasakoja, kad dar vaikystėje valgė Cezario salotas, paruoštas paties Ceasario. J. Child, leisdamasi į prisiminimus, rašo, kad puikiai prisimena, jog C. Cardini salotas ruošė dideliame mediniame dubenyje. Salotų lapai buvo nesmulkinti, o ant jų buvo įmušti du kiaušiniai, kurie labai greitai virto kreminės tekstūros padažu, apgaubiančiu salotų lapus. Salotos buvo valgomos rankomis, padažu padengtus lapus čiumpant tiesiai iš lėkštės. Taigi autentiškos Cezario salotos ruošiamos iš nesmulkintų romaninių salotų lapų, duonos skrebučių, alyvuogių aliejaus, česnako, citrinų sulčių, parmezano, kiaušinių ir Vusterio padažo.
Išskirtinis yra ir šių salotų maišymo būdas. Priešingai nei daugelis salotų, jos nėra maišomos vis krestelėjant ir „mėtant“ produktus. Romaninės salotos, ruošiant šį patiekalą, „ridenamos“ po dubenį tol, kol visos tolygiai pasidengia padažu. Tai galima atlikti tiek specialiais įrankiais, šaukštais, tiek rankomis. Beje, seniau šios salotos buvo valgomos, kad ir kaip tai neįprasta šiandien, būtent su rankomis.
Yra ir dar keli esminiai skirtumai tarp šiandien įprastų ir anuomet ruoštų klasikinių Cezario salotų. Visų pirma dėl vertimo klaidos šiandien, ruošiant šias salotas, dažniausiai naudojamos citrinų sultys. Tačiau iš tiesų originaliame salotų variante buvo naudojamos žaliųjų citrinų sultys. Be to, klasikiniame šių salotų variante, sukurtame C. Cardini, nebuvo naudojami ančiuviai, kurie labai populiarūs šiandieniuose Cezario salotų receptuose. Pats Ceasaris manė, jog salotoms pakankamai pikantiškumo suteikia Vusterio padažas ir jokių papildomų priedų joms nereikia. Be to, jis tvirtino, kad gaminant jo sumanytas salotas būtina naudoti tik itališką alyvų aliejų ir tik itališką parmezaną.

Žinoma, kiekvienoje gražiai skambančioje sėkmės istorijoje būna ir šiek tiek šešėlių. Dalis Caesario draugų ir kolegų prieštarauja šiai Cezario salotų atsiradimo versijai. O istoriją apie jų sukūrimą žurnalistams papasakojo Cardini duktė Rosa. Jos pasakojimai buvo išspausdinti „Chicago Tribune“ (1987 m.), „The Santa Fe New Mexican“ (1997 m.) ir kituose leidiniuose.
Į salotas pridėti ančiuvių vėliau sugalvojo Ceasario brolis Alessandro, nutraukęs karo lakūno darbą ir apie 1926 m. prisijungęs prie šeimos verslo. Šiuo nauju salotų variantu jis pavaišino restorane apsilankiusius amerikiečių lakūnus, atvykusius iš San Diego. Patiekalui suteikė naują pavadinimą - „Aviatorių salotos“. Legenda apie tai, kad salotose neva buvo ančiuvių, atsirado dėl Cezario brolio, Alekso Cardini, kuris į salotas pridėjo ančiuvių ir pavadino jas „Aviatoriaus salotomis“ (Aleksas tarnavo karo pilotu). Labai panašiai skamba ir Caesario brolio Alexo Cardini versija. Pasak jo, būtent jis sukūrė šias garsiąsias salotas ir pavadino jas Aviator Salad. Remiantis šia istorija, vieną rytą restorane po ilgos nakties su daug alkoholinių gėrimų pabudo pilotų grupė. Patiekalas, kurį pusryčiams Alexas jiems paruošė, šiandien ir vadinamas Cezario salotomis. Nors tądien salotos buvo pavadintos Lakūnų salotomis jas valgančiųjų garbei. Šioms išpopuliarėjus, žmonės jas ėmė vadinti Cezario salotomis.
Kita salotų gimimo versija, dėl kurios daugelis abejoja, pateikta George'o Leonardo Herterio knygoje „Bull Cook and Authentic Historical Recipes and Practices“. Čia rašoma, jog pirmą kartą šias salotas 1903 m. pagamino Giacomo Junia, Čikagoje dirbęs italų virėjas. Giacomo buvo mažo restoranėlio „The New York Café“ virėjas, norėjęs įtikti amerikiečių skoniui, mat makaronai ir picos, taip mėgstami Italijoje, čia nebuvo paklausūs. Todėl jis ir sukūrė šį paprastą užkandį, pavadindamas Cezario vardu garsiojo Gajaus Julijaus Cezario garbei.
Kitą „skandalingą“ versiją apie salotų gimimą 1995 m. žurnalistams papasakojo Livio Santini, nuo 18 metų dirbęs restoranėlio „Caesar`s place“ virtuvėje. Jis tvirtino, kad tai būtent jis sugalvojo šį receptą, prisiminęs mamos gaminamas salotas, kuriomis mėgavosi visą vaikystę. Anot Livio, C. Cardini tik pasisavino jo autorystę. Be jau minėtųjų asmenų, dar ne vienas nori ir bando sau priskirti Cezario salotų išradėjo garbę. Kurią istorija tikėti? Dabar, praėjus šitiek metų, tikriausiai būtų nelengva išsiaiškinti, kas tąsyk XX a. 1-ojoje pusėje nutiko restorano virtuvėje. Tačiau pirmoji versija yra įtikinamiausia ir laikoma teisingiausia. Be to, dalis šaltinių teigia, kad Cezario salotos ir Lakūnų salotos buvo dvi skirtingos salotų rūšys. Pirmąsias 1924-aisiais pagamino C. Cardini, o antrąsias, kurios buvo su ančiuviais, po poros metų paruošė A. Cardini. Gal šia versija verta tikėti labiausiai?

Labai greitai Cezario salotos tapo populiariausiu restorano patiekalu. Būtent dėl jų čia atvykdavo žmonės net iš pačio Holivudo, o tai, savaime aišku, pranašavo sėkmę. Tiesiog tapo pernelyg įprasta sakyti: „Eime į Cezario restoraną jo salotų...“ Tačiau išpopuliarėjo būtent C.Cardini pagamintos salotos. Daugelis atvažiuodavo į Tijuaną vien todėl, kad norėdavo paskanauti šio patiekalo. Terry D. Greenfieldo knygoje „The Ultimate Caesar Salad“ teigiama, kad Europoje šios salotos paplito Velso princo Edvardo VIII žmonos Wallis Simpson dėka. Ji nepaprastai mėgo keliauti ir vienos kelionės metu užsuko į Ceasario restoranėlį. Paragavusi jo salotų, tapo ištikima šio patiekalo gerbėja. Šioje knygoje teigiama, kad iš pradžių salotos buvo gaminamos iš nesuplėšytų salotų lapų ir valgomos tiesiog rankomis. Princesė buvo pirmoji, paprašiusi salotų lapus suplėšyti ir pageidavusi patiekalą valgyti su šakute bei peiliu.
1934 m. JAV panaikinus „sausajį įstatymą“, C. Cardini pardavė savo restoraną ir persikėlė gyventi į Los Andželą. Tačiau restoranas Tijuanoje dirba iki šių dienų. Kai 1948 m. Ceasaris su savo dukterimi Rosa nusprendė pradėti gaminti Cezario padažą platesniam vartojimui, jiedu susidūrė su kuriozine istorija. Dėl plačiai vartojamo ir žinomo vardo „Cezario salotos“ jie tegalėjo patentuoti vardus „Originalusis Cezaris“ ir „Cardini“. Taigi parduotuvėse ir pasirodė šie padažai, supilstyti į butelius.
1956 m. Paryžiuje International Society of Epicures įvertino ir pripažino Cezario salotas kaip geriausią Amerikoje sukurtą receptą per pastaruosius 50 metų. C. Cardini mirė 1956 m, savo kūriniu papildęs pasaulinį aukso kulinarijos fondą. Nuo to laiko viso pasaulio virėjai su malonumu eksperimentuoja gamindami Cezario salotas ir kaskart papildydami klasikinį receptą naujomis sudedamosiomis dalimis.

O kokių Cezario salotų (be klasikinių) siūlo paragauti Lietuvos restoranai? Rekomenduojame išbandyti išradingų virtuvės meistrų Almos Stepušaitienės ir Mindaugo Rekašiaus paruoštų salotų.
Padažas: Visi produktai, skirti padažui, gerai suplakami su plaktuvu.
Tunas: Trumpai pamarinuojamas alyvuogių aliejuje su druska ir pipirais, apkepamas keptuvėje iš visų pusių, kad paruduotų, bet vidus išliktų žalias.
Salotos: Stambiai supjaustomos.
Skrebučiai: Paskrudinami keptuvėje.
Ančiuviai: Paruošiami.
Viskas: Sudedama į lėkštę, ant viršaus dėliojamos riekelėmis pjaustytas tunas, pašlakstoma padažu ir pabarstoma tarkuotu parmezanu. Papuošiama rožiniais pipiriukais.
Majonezas: Kiaušinių tryniai, smulkintas česnakas, garstyčios, vyno actas, ančiuviai suplakami plaktuvu, visą laiką po truputį pilant alyvuogių aliejų. Paskaninama druska ir cukrumi pagal skonį.
Salotos: Romaninės salotos, juodos duonos gabaliukai, konservuoti kukurūzai ir smulkiai pjaustytos aitriosios paprikos atsargiai sumaišomos su majonezu.
Viskas: Sudedama į lėkštę ir ant viršaus užbarstoma smulkiai pjaustytų kiaušinių, džiovintų pomidorų, parmezano ir plonai pjaustytos vytintos jautienos. Iš karto skanaujama.
Virtuvės meistrui Mindaugui Rekašiui labiausiai patinka Cezario salotos, gaminamos su lašišomis arba vištiena. Tad pastarųjų ir siūlome paskanauti.
Padažas: Dubenyje sumaišomas kiaušinių trynys su garstyčiomis, tuomet plona srovele pilant alyvuogių aliejų maišoma šluotele, kol sutirštės. Sudedami smulkinti ančiuviai, įspaudžiamas česnako, įpilamas vyno acto ir dar kartą gerai išmaišoma.
Salotos: Dubenyje sudedami stambiai suplėšyti salotų lapai, keptuvėje skrudinta kiaulienos šoninė, orkaitėje apkepti baltos duonos gabalėliai, pusiau perpjauti vyšniniai pomidorai.
Vištiena: Vištienos filė pabarstoma druska ir pipirais, kepama ant grotelių. Iškepta vištiena supjaustoma griežinėliais.

Siūlome populiarioms Cezario salotoms artimą recepto versiją. Ruošimo trukmė - 20 minučių. 4 salotų porcijoms paruošti jums prireiks: