Socialinės globos raida Lietuvoje ir Stasės Požarskienės indėlis Marijampolėje

Visi svajojame apie orią ir laimingą senatvę. Tačiau garbaus savo amžiaus dienas įsivaizduojame skirtingai - vieni viliasi jas praleisti apsupti artimųjų meilės, šilumos ir rūpesčio, kiti nenori tapti našta savo giminaičiams. Taip pat tenka pripažinti, kad yra ir tokių senjorų, kurie negali pasirinkti tarp šilto artimojo glėbio ir gyvenimo senelių globos namuose, nes yra vieniši, o sunkią senatvės naštą, gyvenant vieniems, pakelti darosi nelengva, tad lieka glaustis stacionariose socialinės globos įstaigose.

Ilgėjant žmogaus amžiui prastėja jo sveikata: atsiranda naujų ligų, su kuriomis sunkiai gali susitvarkyti senolio šeima, o ką kalbėti apie vienišus žmones… Tuomet tenka ieškoti pagalbos socialinės globos namuose, kurių savo valstybėje turime per 130. Dalis jų priklauso valstybei, kiti - įvairioms savivaldybėms, visuomeninėms ir religinėms organizacijoms, privatiems asmenims.

Socialinės globos istorija Lietuvoje

Nuo 16 amžiaus prie vienuolynų ir bažnyčių ėmė veikti pirmosios globos įstaigos (špitolės), daugiausia skirtos seniems žmonėms ir neįgaliesiems. Tuo metu Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga, todėl pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai, labdaros organizacijos. Šiose globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, o pagrindinis tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti.

17 amžiuje dėl socialinių ir ekonominių pokyčių augant vargšų skaičiui atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė. 18 amžiuje pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa. Po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi spręsti politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių grįžimo į Lietuvą klausimą. Nuo 1991 metų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo globos įstaigų, įsteigtų nevalstybinių organizacijų.

Pagal globos formą ir trukmę globos įstaigos skirstomos į dienos globos, laikino apgyvendinimo ir stacionarios globos įstaigas. Vaikų globos įstaigose apgyvendinami ir globojami vaikai, dėl tam tikrų aplinkybių negalintys gyventi namuose. Neįgaliųjų globos įstaigos skirtos laikinai arba nuolat gyventi proto negalią turintiems vaikams arba suaugusiesiems, kuriems būtina priežiūra, slauga ir jie negali gyventi namuose arba savarankiškai. Senų žmonių globos įstaigos skirtos nuolat gyventi seniems žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga.

2016 metais veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, keturios iš jų - negalią turintiems vaikams, 107 įvairių tipų (valstybiniai, savivaldybių, parapiniai) senų žmonių globos namai, kuriuose buvo teikiamos stacionarios globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms, 58 globos įstaigos negalią turintiems suaugusiems asmenims.

Socialinio darbo ištakos Marijampolėje ir Stasė Požarskienė - viena iš pradininkių

Rugsėjo 29 d. Marijampolės kultūros centre iškilmingai paminėtas socialinio darbo 25-metis. Jau ketvirtis amžiaus praėjo nuo šios profesijos atsiradimo Lietuvoje, o 2004 m. įteisinta Lietuvos socialinių darbuotojų diena, minima kasmet rugsėjo 27-ąją. Sukakties proga buvo prisimintas nueitas socialinių darbuotojų kelias per šį laikotarpį, apdovanoti iškiliausi darbuotojai.

Pranešime apie socialinio darbo ištakas ir pirmuosius žingsnius Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė prisiminė: „Prieš 25-erius metus lyg kryžkelėje stovėjome mąstydami - kuria kryptimi judėti, kaip statyti tą socialinio darbo rūmą? Mokėmės, net neturėdami iš ko - nei vadovėlių, nei mokslinių straipsnių, nei teisės aktų, kurie apibrėžtų konkrečias ribas“. Anot jos, vienintelis šaltinis tuo metu buvo labdaringa veikla, kuri taip pat žengė pirmus žingsnius.

Pirmieji bendražygiai, prisidėję prie socialinio darbo plėtros Marijampolės regione, buvo Renata Andriušienė, Stasė Požarskienė, Emilija Montvilienė ir partneriai užsienio valstybėse - Olandijoje, Vokietijoje. 1991-aisiais įsikūrė Socialinės pagalbos skyrius Marijampolės rajone ir Socialinės apsaugos skyrius Marijampolės mieste. Socialinio darbo pradininkės buvo Marytė Slavinskienė, Daiva Lieguvienė, Rima Likaitė, Veronika Ambrasienė, Loreta Barkauskienė, o vėliau įsijungė ir kiti, besidarbuojantys iki šiol. 1992 metais kiekvienoje kaimiškoje seniūnijoje atsirado po vieną socialinį darbuotoją. Daiva Pankauskienė prisiminė ir pirmąją labdarą, kurią skirstė su kolegėmis, ir pirmąjį šiame regione projektą - Kalvarijos globos ir užimtumo centrą, ir po 2000 metų reformos atsiradusius naujus veiklos iššūkius.

Marijampolės socialinės globos įstaigos ir Vilmos Požarskienės vadovaujami namai

Socialinės globos padalinys Marijampolės socialinės pagalbos centre įkurtas 2005 metais. Ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslaugos čia teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba, visiškai nesavarankiškiems asmenims (suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims). Asmenys, kuriems nustatytas ilgalaikės, trumpalaikės socialinės globos poreikis, reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra ir kuriems teikiamos paslaugos į namus nėra efektyvios, turi būti deklaravę gyvenamąją vietą Marijampolės savivaldybėje.

Daugelis marijampoliečių ar atvykusių iš svetur geru žodžiu mini Marijampolės specialiuosius socialinės globos namus, įsikūrusius Bažnyčios g. 23A. Tai - palyginti nauji, 2007 m. pradėję veikti namai. Šiuose globos namuose yra 40 vietų: 38 skirtos ilgalaikei globai ir 2 - trumpalaikei, kai asmuo per metus globos namuose gali praleisti iki pusės metų - tai iš tiesų labai patogus variantas.

Marijampolės šv. arkangelo Mykolo globos namai, esantys, kaip žmonės dėl aiškumo paprastai įvardija, paupyje, Bažnyčios g. 48, taip pat išsaugojo gerą reputaciją. Jie yra mėgstami marijampoliečių ir atvykusiųjų iš Kauno, Alytaus ir kitur, nes globos namai gerai vertinami šalies mastu. Jiems vadovaujanti Vilma Požarskienė pasakoja, kad 64 vietos (tiek jų šiuose namuose yra) užpildytos kone nuolat.

Globos namų veikla ir paslaugos

Požiūris į senolių priežiūrą, kaip pastebi V. Požarskienė, keitėsi ir vis dar keičiasi. Globos namai, ypač geri, kur kolektyvas nuoširdžiai dirba, nebėra kažkoks baubas.

1997 m. lapkričio 10 d. įvyko iškilmingas vienų globos namų atidarymas. Jaukią pastogę ir prieglobstį čia surado 73 paslaugų gavėjai, kurie dėl senatvės, negalios ar tam tikrų socialinių aplinkybių negalėjo savimi pasirūpinti. Laikui bėgant, padidėjo poreikis šiuos namus pritaikyti senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems. Globos namuose buvo įrengtas liftas, 12 vietų slaugos skyrius, svetainė paslaugų gavėjų kasdieniam užimtumui, bendravimui su artimaisiais.

Dauguma paslaugų gavėjų įsikūrę vienviečiuose kambariuose, yra šeši dviviečiai kambariai slaugomiems asmenims. Patalpos įrengtos artumo namų aplinkai, privatumo, orumo principais, atsižvelgiant į paslaugų gavėjų poreikius. Paslaugų gavėjai aprūpinami techninės pagalbos priemonėmis, buitine technika, kiekviename kambaryje yra priešgaisrinė, personalo iškvietimo sistema.

Įstaigoje yra vietinė virtuvė ir valgykla, paslaugų gavėjai gali pasirinkti norimus patiekalus, yra specialus maitinimas pagal gydytojo paskirtas dietas, negalintiems vaikščioti karštas maistas specialiu vežimėliu išvežiojamas po kambarius. Nuo 2022 m. paslaugų gavėjų laisvalaikis organizuojamas atsižvelgiant į jų poreikius. Įstaigoje dirba socialiniai darbuotojai, užimtumo specialistai. Nuolat organizuojami teminiai renginiai, kartu švenčiamos valstybinės, religinės, kalendorinės, asmeninės šventės. Kiekvieną šeštadienį koplyčioje Šv. Mišias aukoja Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigai.

Globos namuose dirba 16 slaugių ir 62 padėjėjos. Nejudančius senolius reikia nuolat vartyti, kad neatsirastų pragulos, keisti sauskelnes, naktimis atsiliepti į pagalbos šauksmus: vienas nori būti pamasažuotas, kitą kankina nemiga, trečią ištinka nerimo priepuolis. Senatvinės demencijos ištiktieji gali ir aprėkti, apstumdyti. Priekaištauti linkę ir senolių artimieji, ypač apsilankantys kartą per metus.

Išvargintiems darbuotojams sudaromos sąlygos gauti psichologinę pagalbą, jų darbas pastebimas ir vertinamas. Dabartinė vadovybė taip pat laikosi nuostatos, kad darbe reikia stengtis dirbti kaip sau ir savo tėvams. „Ne senjorai gyvena mūsų darbe, o mes dirbame jiems, jų namuose“, - kartoja direktoriaus pavaduotoja Miglė Maniušytė. Įstaigos vadovas V. Gricius teigia: „Senjorų socialinės globos namai - tai vieta, kur gyvenimas gali būti intensyvus ir kūrybiškas, kur žmonės bendrauja, dalijasi prisiminimais, užmezga naujus santykius. Jautri prižiūrinčiųjų globa nustumia liūdesį, o namų aplinka išvaduoja nuo vienatvės ir neleidžia nugrimzti“.

Iššūkiai ir perspektyvos socialinės globos sistemoje

Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės duomenimis, senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje daugėja, o jiems teikiamų socialinių paslaugų poreikis didėja. Deja, paslaugų pasiūla išlieka skurdi ir sunkiai prieinama. Atlikusi auditą Valstybės kontrolė konstatavo, kad esanti socialinių paslaugų infrastruktūra neatitinka nei senjorų poreikių, nei valstybės deklaruojamų siekių atsakingai jais rūpintis. Prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje strategijoje ir Seimo priimtame Socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad pagalba senyvo amžiaus žmonėms būtų teikiama sudarant galimybes kuo ilgiau oriai gyventi savo, o ne valdiškuose namuose. Deja, savivaldybės tokių galimybių ne visada gali pasiūlyti, tad garbaus amžiaus žmonės laukia eilėse, norėdami patekti į stacionarias socialinės globos įstaigas.

Senelių globos namų durys, deja, nėra atviros visiems - socialinių paslaugų stygius, ilgos, net šešis mėnesius ir daugiau trunkančios eilės - tai šių dienų realybė, su kuria tenka susidurti Lietuvos senjorams. Norėdami patekti į Šiaulių miesto savivaldybės globos namus kantriai laukti savo eilės turi ir Šiaulių miesto senjorai, nes šiuo metu čia gyvena 42 asmenys, iš jų 39 pagyvenę žmonės, tad visos vietos yra užimtos. Anot A. Gailiūnienės, senjorai į Šiaulių miesto savivaldybės globos namus priimami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta tvarka - pirmiausia vertinami socialinių paslaugų poreikiai, po to atsižvelgiama į medikų išvadas.

Lietuvos senjorų ir socialinių paslaugų poreikio statistika

Nepaisant teigiamų pavyzdžių, Lietuvoje vis dar susiduriama su socialinių paslaugų prieinamumo iššūkiais. Valstybės kontrolės duomenys rodo, kad paslaugų pasiūla išlieka skurdi, o eilės į globos namus gali trukti ilgiau nei pusę metų.

Lietuvoje reikėtų steigti daugiau globos ir slaugos namų, o ne ligoninių, sako buvęs ilgametis Senjorų socialinės globos namų direktorius Vidmantas Alekna. Pasak profesoriaus, pavyzdį reikėtų imti iš Kanados, kurioje siekiama, kad senas žmogus kuo ilgiau gyventų savo namuose. Vėliau jis persikelia gyventi į savarankiško gyvenimo namus, kur jam suteikiamos kelios paslaugos, o dar vėliau, silpstant sveikatai, senolis perkeliamas į slaugos namus.

Jei žmonių civilizaciją matuotume kokios nors rūšies vienetais, greičiausiai taikytume atjautos ir rūpinimosi silpnesniaisiais ir neįgaliaisiais matų sistemą. Ne technologijos ir ne ideologijos nulemia mūsų gyvenimo kokybę - ją nulemia šilti ir saugūs mūsų santykiai ir požiūris į mažą, seną ir ligotą.

tags: #stase #pozarskiene #gimusi

• Tenoras Jonas Valuckas
• gyvenimo būdas kaip meno kūrinys
• Sužinokite daugiau apie Baldwinų šeimą
• Apie vaikų globą Lietuvoje
• Atraskite Rūžos pakrančių gamtą ir istoriją