Simonas Daukantas: lietuvių tautos istorikas ir švietėjas
Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalvių k., Skuodo rajone - 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje) - lietuvių istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas, pirmasis, parašęs Lietuvos istoriją gimtąja, lietuvių kalba.
Simonas Daukantas buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo.
Mokslas ir studijos
Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą.
Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“. Baigdamas studijas universitete, 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“.
Simonas Daukantas
Profesinė veikla ir archyviniai tyrimai
1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvą, svarbų Lietuvos istorijos šaltinį.
Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. 1833 m. išleista „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo, pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Peterburge parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845).
Šviečiamoji ir kultūrinė veikla
S. Daukantas stengėsi šviesti savo tautą ir ginti nuo kitų, gausesnių ir galingesnių tautų įtakos. Jis rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846), leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams.
1847-1854 m. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido:
- Lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837);
- Lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838);
- Lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842).
Svarbiausi darbai ir jų reikšmė
| Kūrinys | Išleidimo/Parašymo metai |
|---|---|
| Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių | 1822 |
| Istorija žemaitiška | apie 1837 |
| Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių | 1845 |
| Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje | 1850 |
S. Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. Jis pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba.
S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Jo istoriniai darbai, kuriuose jis perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes, tapo pagrindu moderniajai lietuvybei formuotis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
