Įgimtas sifilis yra rimta ir išvengiama liga, kuri atsiranda, kai sifiliu serganti motina nėštumo metu perduoda infekciją savo kūdikiui. Ši liga yra reikšminga ne tik dėl to, kad gali sukelti rimtų sveikatos problemų naujagimiams, bet ir dėl jos poveikio visuomenės sveikatai. Pastaraisiais metais išaugęs įgimto sifilio atvejų skaičius pabrėžia didesnio informuotumo, prevencijos ir gydymo strategijų poreikį. Sifilis - viena iš lytiškai plintančių ligų (LPL), kurios užsikrėtimo atvejų jau kurį laiką daugėja. Prieš kelis dešimtmečius kai kuriose pasaulio vietovėse sifilis buvo beveik išnaikintas. Tačiau pastarųjų metų statistika nedžiugina - 2019-aisiais buvo užfiksuoti 129 813 šios ligos atvejai, o nuo 2021 iki 2022 metų jų skaičius išaugo net 33 proc. Taigi, akivaizdu, kad saugotis nuo šios ligos ypač svarbu. Įgimtas sifilis yra rimta liga, galinti turėti didelės įtakos naujagimių sveikatai.

Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Sifilis - lytiškai plintanti lėtinė infekcinė liga, paprastai pažeidžianti genitalijas, odą ir gleivines, o ilgainiui apimanti visą organizmą. Liga dažniausiai prasideda neskausminga opa, kuri gali atsirasti ant lytinių organų, burnoje arba tiesiosios žarnos srityje. Infekcija perduodama per vaginalinius, analinius ar oralinius lytinius santykius. Lytiškai plintanti infekcija (LPI), kurią sukelia blyškioji treponema, į organizmą patenkanti per gleivines (lyties organų, burnos, tiesiosios žarnos) ar odos smulkius pažeidimus (įtrūkimus) lytinių santykių metu, kai infekuoto asmens odos paviršiuje ar gleivinėje yra bėrimų. Dažniausiai ja serga 15-40 metų asmenys. Anksti diagnozuota liga gan lengvai išgydomas, tačiau apleista, ji gali sukelti sunkias komplikacijas ir mirtį. Inkubacinis sifilio periodas trunka apie 3 savaites, o jo klinikinis pasireiškimas gali priminti nemažai kitų ligų.
Sifilis progresuoja per kelias stadijas, kurių kiekviena pasižymi skirtingais simptomais:
Pirminis sifilis pasireiškia praėjus inkubaciniam periodui bakterijų patekimo vietoje (dažniausiai ant išorinių lytinių organų, makštyje, ant lūpų, burnos gleivinėje, apie išangę ar tiesiojoje žarnoje). Šioje stadijoje ant lytinių organų ar burnos atsiranda nedidelė opa, vadinama šankeriu arba pirmine sifiloma. Ji yra labai užkrečiama ir dažniausiai būna neskausminga, kietais, ryškiais kraštais. Opa savaime užgyja per kelias savaites ar mėnesius, tačiau tai nereiškia, kad infekcija išnyko. Dažniausiai susidaro vienas, o rečiau - keli šankeriai. Taip pat gali padidėti sritiniai limfmazgiai. Kietasis šankeris išnyksta negydant po 3-10 savaičių. Negydomas sifilis progresuoja į antrinį sifilį.
Ši ligos stadija pasireiškia maždaug po 2 mėnesių nuo susirgimo pradžios arba praėjus 1-6 mėnesiams po to, kai išnyksta šankeris. Antriniam sifiliui būdingi visame kūne paplitę odos bėrimai (raudonos, rausvai rudos spalvos neniežtinčios dėmelės, įvairaus didumo mazgeliai taip pat ir delnų ar pėdų srityje) ir gleivinių pažeidimai (raudonų, greitai išopėjančių mazgelių bei dėmelių gali atsirasti ir burnos gleivinėje). Antrinio sifilio metu gali atsirasti ir skrandžio pažeidimai, primenantys uždegimą. Kartais atsiranda ir kitoks sifilio bėrimas - papulės, kondilomos. Kartais atsiranda nervų sistemos pažeidimo požymiai, galintys būti invalidumo ar mirties priežastimi. Antrinio sifilio simptomai gali pranykti per keletą savaičių arba kartotis iki metų laiko.
Tai slaptoji sifilio stadija, kurios metu paprastai nepasireiškia jokie simptomai. Latentinis sifilis gali pasireikšti po antrinio sifilio. Šiame etape išorinių simptomų nėra, nors kartais gali pasireikšti lengvi paūmėjimai. Infekcija gali pažeisti širdį, nervų sistemą, kaulus ir kitus organus. Latentinis sifilis gali trukti iki 20 metų. Ankstyvoje latentinėje stadijoje žmogus yra užkrečiamas.
Praėjus 5-10 metų nuo užsikrėtimo pradžios, tretinis sifilis dažniausiai pasireiškia odos, kaulų, centrinės nervų sistemos (neurosifilis), širdies (vožtuvų) ir kraujagyslių (aortos aneurizmos ir kita) pažeidimu. Odoje susidaro vadinamieji gumbeliniai sifilidai ir gumos - apvalūs ar ovalūs graikinio riešuto dydžio neskausmingi mazgai. Jiems išopėjus, susiformuoja gilios, stačiais kraštais opos, per kurias išsiskiria nedaug gelsvo, tiršto, tąsaus skysčio. Apie 20 % negydomų asmenų pasiekia vėlyvąją sifilio stadiją, kuri gali išsivystyti praėjus daugeliui metų po užsikrėtimo.
| Stadija | Laikas nuo užsikrėtimo | Pagrindiniai simptomai | Užkrečiamumas |
|---|---|---|---|
| Pirminis | 2-12 savaitės | Neskausminga opa (šankeris) ant lytinių organų, burnos ar tiesiosios žarnos, padidėję limfmazgiai. | Labai užkrečiama |
| Antrinis | 1-6 mėnesiai po šankerio išnykimo | Raudonas, šiurkštus, neniežtintis bėrimas visame kūne (įskaitant delnus ir padus), gleivinių pažeidimai, karščiavimas, limfadenopatija. Gali pasireikšti nervų sistemos pažeidimo požymiai. | Užkrečiama |
| Latentinis | Po antrinio sifilio (iki 20 metų) | Jokių išorinių simptomų, bet infekcija tebėra organizme. Gali pažeisti širdį, nervų sistemą, kaulus. Ankstyvoje stadijoje žmogus yra užkrečiamas. | Ankstyvoji stadija užkrečiama |
| Tretinis (Vėlyvasis) | Po 5-10 metų | Odos, kaulų, centrinės nervų sistemos (neurosifilis), širdies ir kraujagyslių pažeidimai; gumbeliniai sifilidai ir gumos. | Mažiau užkrečiama |
Įgimtas sifilis yra naujagimio infekcija, kuri atsiranda, kai Blyški treponema bakterija, sukelianti sifilį, nėštumo metu perduodama iš užsikrėtusios motinos vaisiui. Šis perdavimas gali įvykti bet kuriame nėštumo etape, o rizika didėja kartu su motinos sifilio infekcijos sunkumu. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Priklausomai kaip ilgai nėščioji užsikrėtusi, gali įvykti savaiminis persileidimas, priešlaikinis gimdymas. Kuo mažesnis nėštumo laikas, tuo sunkesnės pasekmės: savaiminis persileidimas, antenatalinė vaisiaus žūtis, neimuninė vaisiaus vandenė arba įgimtas sifilis. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % atvejų pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį.
Įgimto sifilio simptomai gali labai skirtis ir gali pasireikšti tik po kelių savaičių ar mėnesių po gimimo. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Simptomai gali būti bėrimas, karščiavimas, gelta, kepenų ar blužnies patinimas ir kaulų sutrikimai. Gimusiam kūdikiui taip pat gali būti specifinių infekcijos požymių arba jie gali atsirasti vėliau, jeigu nebus paskirtas gydymas. Tik kartais kūdikis gimsta su infekcijos požymiais.
Įgimto sifilio diagnozė prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Sveikatos priežiūros specialistai surinks išsamią pacientės anamnezę, įskaitant motinos sveikatą ir visas žinomas lytiškai plintančias infekcijas. Jei susirgus atsiradusi opelė šlapiuoja, jos skystis gali būti ištiriamas mikroskopu. Praėjus keletui savaičių nuo užsikrėtimo, atliekamas sifilio testas - kraujo serume ieškoma antikūnų prieš sukėlėją.
Svarbiausi tyrimai sifilio diagnostikai:
Dėl to, kad sifilis gali būti perduodamas kūdikiui nėštumo metu, svarbu, kad akušeris-ginekologas patikrintų nėščiąsias dėl lytiškai plintančių infekcijų ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu. Visoms nėščiosioms per pirmąjį apsilankymą ir trečiuoju nėštumo trimestru atliekama Treponema pallidum hemagliutinacijos reakcija (TPHA) ir RPR (greitųjų plazmos reaginų) kraujo testai. Lietuvoje nemokamai nėščiosios yra tiriamos dėl trijų infekcijų: sifilio, ŽIV ir hepatito B. Siekiant apsaugoti kūdikius, nuo 2007 m. Lietuvoje visoms nėščiosioms sudarytos sąlygos nemokamai pasitikrinti dėl sifilio. Nėščiosios tiriamos 2 kartus: 12 savaitę ir 29-40 nėštumo savaitę.
Pagrindinis įgimto sifilio gydymas yra antibiotikų vartojimas. Penicilinas: šis antibiotikas yra labai veiksmingas gydant sifilį ir yra standartinis gydymas tiek nėščioms moterims, tiek naujagimiams, kuriems diagnozuotas įgimtas sifilis. Gydymą skiria gydytojas. Ankstyvose stadijose ši liga gali būti visiškai pagydoma naudojant gydytojo paskirtus antibiotikus. Sifiliu užsikrėtusiai nėščiajai skiriamas gydymas yra saugus vaisiui ir padeda išvengti infekcijos perdavimo iš motinos vaikui.
Kai serologiniai testai teigiami, būtina dermatovenerologo konsultacija diagnozei patikslinti ir gydymui paskirti. Vartojama penicilino grupės preparatų, o alergiškoms penicilinui - eritromicino. Be antibiotikų, kūdikiams, sergantiems įgimtu sifiliu, gali prireikti palaikomosios priežiūros. Gydymo laikotarpiu būtina vengti lytinių santykių iki visiško pasveikimo. Gydomas ir lytinis partneris. Gydymo efektyvumas vertinamas kartotiniais serologiniais tyrimais. Gydytojai taipogi rekomenduoja po sifilio gydymo atlikti tyrimus, kad įsitikintų, jog infekcija visiškai išnyko. Po gydymo vaistais atliekamas pakartotinis patikrinimas ir mažiausiai vienerių metų laikotarpyje imami kraujo mėginiai.

Anksti diagnozavus ir tinkamai gydant, kūdikių, sergančių įgimtu sifiliu, prognozė paprastai yra gera. Sergantieji pirminiu ir antriniu sifiliu pasveiksta. Tačiau negydoma liga gali sukelti negrįžtamus sveikatos pakenkimus. Užsikrėtęs žmogus gali jaustis gerai, bet užkrėsti kitus. Vėlyvoje stadijoje organai ir audiniai būna pažeisti negrįžtamai. Jei liga negydoma, po kelių mėnesių ar net metų prasideda trečia jo stadija - vėlyvasis sifilis. Jam būdingi neurologiniai sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimai.
Savalaikė diagnostika ir gydymas apsaugo vaisių nuo įgimto sifilio. Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių ligų - tai susilaikyti nuo lytinių santykių arba turėti ilgalaikius monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Jei tokių rekomendacijų laikytis dėl vienų ar kitų priežasčių negalima ar nenorima, tuomet lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus. Pastebėjus odos pūslelių, bėrimų ar net opų, nuo lytinių santykių reikėtų susilaikyti ir kuo skubiau kreiptis į gydytoją dermatovenerologą. Kalbant apie sifilio prevenciją, itin svarbu, kad asmenys, galintys būti ligos nešiotojai, ateitų pasitikrinti ir būtų gydomi. Lytinių santykių reikėtų vengti tiek paties paciento, tiek jo partnerio tyrimo ir gydymo laikotarpiu.
Lietuvoje šia lytiškai plintančia liga serga 15,5 iš 100 tūkstančių gyventojų (2002). Sifilio (kaip ir kitų lytiškai plintančių infekcijų) rizikos grupėms priskiriamos anksti pradėjusios lytinius santykius, turinčios daug lytinių partnerių, vartojančios narkotikus, piktnaudžiaujančios alkoholiu moterys. Dėl sifilio atsiradusios lyties takų opos ar gleivinės pažeidimai nuo 2 iki 5 kartų padidina riziką užsikrėsti ŽIV infekcija.

Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Kodėl svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir į kokius tyrimus reikėtų atkreipti dėmesį? Be sifilio, nėščiosioms taip pat atliekami tyrimai dėl kitų pavojingų infekcijų, siekiant užtikrinti išsamią motinos ir vaisiaus apsaugą. Tarp jų svarbūs: toksoplazmozė (Toxoplasma gondii), raudonukė, citomegalovirusas (CMV), chlamidijos (Chlamydia trachomatis), B grupės beta hemolizinis streptokokas, vėjaraupiai (Varicella zoster virusas), ureaplazmos (Ureaplasma urealyticum/Ureaplasma parvum), virusinis hepatitas B (HBsAg) ir žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV 1/2 ir 0 tipo antikūnai).
Šis straipsnis skirtas tik informaciniams tikslams ir nepakeičia profesionalios medicininės konsultacijos.